Kvapusis rozmarinas (lot. Rosmarinus officinalis L.) priklauso notrelinių augalų šeimai (lot. Lamiaceae Lindl.). Didžiausia šios šeimos augalų įvairovė sutinkama Viduržemio jūros regione. Natūraliai jis paplitęs visame Viduržemio jūros regione, nuo Pietų Europos iki Šiaurės Afrikos. Gamtoje auga ten, kur karštos ir saulėtos vasaros, o žiemos šiltos ir besniegės.
Natūraliai gamtoje augantis rozmarinas yra visžalis krūmelis. Užauga iki 1,5 metro aukščio. Jo stiebai šakoti ir sumedėję. Rozmarino lapai spygliukų pavidalo, iki 4 cm ilgio. Viršutinė lapelių pusė yra odiška, tamsiai žalios spalvos, o apatinė – balkšva ir pasidengusi plaukeliais.
Rozmarinas yra žydintis augalas. Žiedynai formuojasi viršūninių lapų pažastyse. Žiedeliai smulkūs, nuo balkšvos iki tamsiai violetinės spalvos. Natūraliose savo augimvietėse rozmarinai žydi ištisus metus. Augantys šaltesniame klimate žydi tik vasaros laikotarpiu. Žiedai aromatingi ir labai medingi, todėl privilioja bites ir kitus vabzdžius.
Rozmarinai turi stiprią šaknų sistemą, todėl labai gerai ištveria sausrą. Natūraliose augimvietėse rozmarinai sulaukia garbaus amžiaus.
Rozmarino istorija trumpai
Gimtuosiuose kraštuose rozmarinui nuo seniausių laikų teikiama ypatinga reikšmė. Jis vertinamas ne tik dėl prieskoninių ir gydomųjų savybių, tačiau yra tapęs neatsiejama regiono kultūros dalimi. Graikų ir romėnų tradicinėje kultūroje rozmarinas lydėjo visus svarbiausius žmogaus gyvenimo įvykius, pavyzdžiui, gimimą, ar mirtį. Antikos mituose rozmarinas siejamas su grožio ir meilės deivės Afroditės vardu. Pasakojama, kad iš jūros putos gimusi Afroditė į krantą žengė prisidengusi rozmarino šakelėmis.
Rozmarino pavadinimas yra mitologizuotas ir kiek poetiškas. Jo pavadinime susipina du žodžiai – Ros ir Marinum. Išvertus iš lotynų kalbos tai reiškia rasos lašas. Manoma, kad pavadinimas atspindi rozmarino gebėjimą augti smėlėtuose, sausuose ir saulėtose pajūriuose, kur drėgmė tėra nuo jūros atpūsti rasos lašeliai.
XIV amžiuje rozmarinai auginti Anglijos karališkosios šeimos soduose. Būtent iš šios šalies rozmarinas paplito į kitus, jam natūraliai nebūdingus, Europos kraštus.
Rozmarinai Lietuvoje
Šiais laikais yra išvesta hibridinių rozmarino veislių, pasižyminčių žiedų atspalvių įvairove. Auginimui vazonėliuose pritaikyta „Seven Seas“ veislė – rozmarinas nedidukas, žydi ryškiai mėlynos spalvos žiedais. O ten, kur rozmarinai gali žiemoti lauke, mėgstama „Miss Jessop‘s Upright“ veislė. Ji ypač tinka gyvatvorių formavimui.
Mūsų klimato sąlygomis rozmarinus galima auginti kaip vazoninius augalus patalpoje, arba kaip vienmečius augalus lauke. Lauke rozmarinai neperžiemoja.
Rozmarinų auginimas ir priežiūra
Dirvožemis
Šiam augalui nereikia derlingo dirvožemio. Geriausia neutralios, arba šiek tiek šarminės rūgštinės terpės, smėlingas, ar lengvai kalkingas, su akmenėliais dirvoželis.
Rozmariną sodinti reikia į didesnį vazoną. Rekomenduojama rinktis pagamintą iš natūralių, orui laidžių medžiagų. Kadangi rozmarino šaknų sistema yra gerai išvystyta, joms turi būti pakankamai vietos (jei iš vazono pradeda kyšoti šaknys, metas persodinti). Vazono apačioje būtinas geras drenažas. Vazone besikaupiantis vanduo pražudys augalo šaknis. Į didesnį vazoną rozmariną persodinti geriausia nuo sausio iki balandžio mėnesio.
Vieta
- Augalas mėgsta šviežią orą. Todėl reguliarus patalpų vėdinimas bus į naudą ir rozmarinui, ir žmogui. Tačiau rozmariną reiktų saugoti nuo tiesioginio kondicionieriaus poveikio bei nelaikyti arti radiatorių, ar kitų šildymo įrenginių.
- Idealiausia vieta augalui – saulėkaitoje. Kambaryje auginamus rozmarinus reiktų statyti ant labiausiai saulėtos palangės. Tiesioginiai saulės spinduliai rozmarinams yra pagrindinis šaltinis, leidžiantis sintetinti kuo daugiau eterinių aliejų. Taigi – kuo atviresnė saulėkaita, tuo kokybiškesnis rozmarinas.
- Vasaros laikotarpiui rozmarino vazonus galima išnešti į lauką, ar terasą. Taip pat maždaug birželio mėnesį juos galima pasodinti į atvirą gruntą. Lauke jie gerai auga ant kalvelių, jų pietiniuose šlaituose, alpinariumuose. Svarbiausia, kad dirvožemis būtų labai gerai laidus vandeniui, neįmirkstantis. Tačiau prieš šalnas būtina iškasti ir pernešti atgal į patalpą.
- Žiemos periodu rozmarinui nereikia labai aukštos temperatūros. Geriausiai jausis šviesioje, tačiau ne šiltesnėje kaip 15 laipsnių temperatūros patalpoje. Šiuo periodu prasideda augalo ramybės periodas, sulėtėja jo augimas.
Genėjimas
Rozmariną reikia dažnai genėti, antraip stiebas neatlaikys visų šakelių svorio. Nužydėjusius žiedynus taip pat reikia išpjauti. Beje, rozmarinas idealiai tinka figūriniam karpymui. Galima suformuoti rutulio, kvadrato ar kitokios formos krūmelį.
Laistymas
- Pagrindinė taisyklė – rozmarino negalima nei perdžiovinti, nei perlaistyti. Abiem atvejais augalas gali žūti.
- Vasaros metu rozmarinai laistomi ne daugiau kaip 4 kartus per savaitę. Taip pat kartas nuo karto apipurškiami vandeniu. Laistoma ir purškiama ryte, arba vakare. Pastaroji taisyklė svarbi, nes vidurdienį, ypač kepinant saulei, palietas augalas gali apdegti.
- Žiemos periodu laistyti reikia tiek, kad gruntas visai neperdžiūtų.
Tręšimas
Pradėti augalą tręšti reikia kai prasideda aktyvi jo vegetacija, t. y. maždaug nuo kovo, ar balandžio mėnesio. Tręšimo ciklas yra šešios savaitės iš eilės, patręšiant kartą per savaitę. Vėliau patręšti užtenka tik kartą per mėnesį. Jei rozmarinas naudojamas maistui, geriausia rinktis organinių trąšų mišinius. Žiemos periodu netręšiama.
Ligos ir kenkėjai
Rozmarinui kenkia tik netinkamos sąlygos: saulės trūkumas, šaltis ir perlaistymas. Ligos ir kenkėjai rozmarinus aplenkia. Matyt, įtakos tam turi intensyvus eterinių aliejų aromatas bei medžiagos, sukuriančios stiprų augalo imunitetą.
Rozmarinų dauginimas
Rozmarinai dauginami sėklomis, kero dalimis, atlankomis ir žaliaisiais auginiais.
- Sėklos į daigyklas sėjamos vasario kovo mėnesį. Sėklas reikia vos užberti žemėmis, apipurkšti šiltu vandeniu ir uždengti folija, ar kita panašia medžiaga. Priedangoje reikia išbadyti skylutes, kad sėklos gautų oro. Sėklos dygsta apie 3 savaites. Jei per tą laiką daigeliai nepasirodo, vadinasi, procesą teks pradėti iš naujo. Išdygę daigeliai iš pradžių būna labai silpni. Juos laistyti reikia labai atsargiai. Paaugusius, maždaug mėnesio daigelius jau galima persodinti į atskirus vazonėlius. Vasarą paaugusius rozmarinus galima persodinti ir į lauką.
- Kero dalijimu rozmarinai dauginami juos persodinant. Reikia tvarkingai, pernelyg nepažeidžiant šaknų, perpus padalinti rozmarino krūmelį ir pasodinti arba į lauką, arba į vazoną. Žinoma, į lauką sodinama tik vasarą.
- Dauginant atlankomis, rozmarino šakelę prie žemės prilenkti ir pritvirtinti reikia iškart, kai krūmelis pasodinamas į lauką. Prilenkta šakelė užpilama žemėmis taip, kad kyšotų viršūnėlė. Maždaug rugpjūčio mėnesį atlanka turėtų įsišaknyti. Tuomet ją reikia atskirti nuo krūmelio ir persodinti į vazoną.
- Paprasčiausia ir, ko gero, efektyviausia, rozmariną dauginti žaliaisiais auginiais. Tam reikia atkirpti rozmarino šakelę ir nuo apatinės jos dalies (maždaug iki pusės šakelės) pašalinti lapelius. Geriausia auginį pjauti birželio mėnesį nuo jaunų ūglių. Šakelė turėtų būti apie 10 cm ilgio, su gyvybingais tarpubambliais. Šakelę galima iš karto įsmeigti į vazoną su kompostine žeme. Tuomet dirvožemį reikia padrėkinti, o auginiui geriausia sukurti šiltnamio sąlygas, t. y. uždengti stiklainiu ar polietileno maišeliu. Tačiau reikia nepamiršti nuolat drėkinti ir įleisti šviežio oro. Laikyti reikia šviesioje vietoje.
- Kitas būdas – rozmarino šakelę tiesiog pamerkti į vandenį ir laukti kol ji išleis šaknis. Auginiai šaknis išleidžia maždaug per 5–6 savaites. Pasodinus į vazoną, galima pakirpti auginio viršūnėlę, tuomet rozmarinas augs kaip krūmelis.
Rozmarinų derlius
Jei rozmarinas ištisus metus žaliuoja ant palangės, rūpintis jo atsargų ruošimu nėra būtinybės. Prireikus paskaninti ruošiamą maistą, čia pat galima nusiskinti šviežią jo šakelę.
Tačiau jei rozmarinas augo prieskonių lysvėje, žiemai galima jo šakelių prisidžiovinti, arba užsišaldyti. Džiovinamas rozmarinas turėtų būti gerai vėdinamoje ir tamsioje patalpoje, kurioje temperatūra būtų ne aukštesnė kaip +35 °C. Sudžiovintas produktas laikomas sandariuose induose, arba orui laidžiose maišeliuose.
Rozmarinas – prieskonis
Šiame vaidmenyje rozmarino daug pristatinėti nereikia. Turbūt daugelio virtuvėje jis naudojamas įvairiausių patiekalų skaninimui. Rozmarinas tinka beveik visur: salotoms, daržovių, mėsos troškiniams, sriuboms, varškei, desertams ir kt. Geriausias efektas gaunamas rozmariną naudojant patiekalų gamybos proceso pabaigoje. Ilgai termiškai apdorojamas rozmarinas išgarina savo eterinius aliejus.
Viduržemio jūros regiono virtuvėje labai populiari rozmarinų arbata, ruošiama arba su medumi, arba su pienu ir medumi. Arbatos paruošimas visai paprastas: 1–3 šviežio arba džiovinto rozmarino šakelės dedamos į užvirintą puodelį vandens arba pieno ir dar paverdama keletą minučių. Verdant pieną reikia nuolat maišyti. Baigus virti paliekama 5 minutes pastovėti. Tuomet į arbatą belieka įdėti medaus ir mėgautis.
Vienas populiariausių Viduržemio jūros regione naudojamų prieskonių mišinių yra kvapioji druska. Ji ruošiama iš jūros druskos, sumaišytos su gerai susmulkintu rozmarinu, šalaviju, česnaku ir juodaisiais pipirais. Tuomet šis mišinys džiovinamas ir laikomas sandariuose induose.
Ne ką mažiau populiarus yra ir rozmarinų aliejus. Jis pagaminamas į alyvuogių aliejų įmerkiant rozmarino šakelių.
Rozmarinas – vaistažolė
Rozmarinas ne tik prieskonis, jis ir labai vertinga vaistažolė. Dėl savo naudingųjų savybių, jis teigiamai veikia visą organizmo sistemą.
- Dėl antioksidacinių rozmarino savybių jo vartojimas padeda kovoti su įvairiais uždegimais bei veikia kaip prevencinė priemonė prieš vėžinius susirgimus.
- Rozmarino vartojimas stiprina imunitetą. Jis efektyviai kovoja su bakterijomis, ypač sukeliančiomis skrandžio negalavimus.
- Rozmarinas gerina tulžies apytaką. O tai savo ruožtu reguliuoja žarnyno mikroflorą bei pagerina žarnyno peristaltiką. Dėl to organizmas tinkamai pasisavina maistines medžiagas, mažiau užsiteršia toksinais. Taip pat padeda esant lėtiniam vidurių užkietėjimui, virškinimo sutrikimams.
- Rozmarinas turi antibakterinių savybių. Todėl labai tinka žaizdoms gydyti. Taip pat jis gali būti naudojamas kaip natūralus burnos skalavimo skystis. Jį paruošti paprasta – tereikia pamirkyti rozmarino šakeles vandenyje ir juo skalauti burną.
- Rozmarinas teigiamai veikia kognityvinę smegenų veiklą. Pastovus jo vartojimas gali padėti išsaugoti aštrų protą bei gerą atmintį.
- Rozmarinas turi nuskausminamųjų savybių. Kovojant su šia problema, rozmarinas naudojamas tiek išoriškai – įtrinant skaudamą vietą, tiek į vidų – sukramtant jo šakelę. Rozmarinas tinka kaip pagalbinė priemonė migrenos skausmui malšinti. Tokiu atveju naudojami rozmarinų kompresai, arba eterinio aliejaus inhaliacijos.
- Rozmarinų aliejus yra puiki priemonė gydomosioms plaukų procedūroms. Jis naudojamas norint sumažinti plaukų slinkimą, stimuliuoti plaukų augimą, sulėtinti žilimą bei drėkinti sausą galvos odą. Keli lašai rozmarinų eterinio aliejaus, po plovimo įmasažuoti į galvos odą, padeda didinti plaukų apimtį.
- Sveikatinimui įprastai vartojama rozmarinų arbata. Ji ruošiama iš šviežių, arba džiovintų, jaunų rozmarino šakelių. Vienam puodeliui arbatos paruošti reikia vieno arbatinio šaukštelio rozmarino žaliavos. Ji užplikoma, palaikoma 5 minutes ir perkošiama. Geriama šilta, geriausia prieš valgį, du kartus per dieną.
- Taip pat naudojama ir rozmarino tinktūra. Jos reikia gerti po 5 lašus, du kartus per dieną, 15 minučių prieš valgį. Geriausia – prieš pusryčius ir pietus.
- Spiritinė tinktūra naudojama trynimams, reumato, neuralgijų gydymui.
- Egzistuoja ir gydymas rozmarinų vynu. Šis produktas ruošiamas namų sąlygomis. 200 gramų šviežio, pasmulkinto rozmarino reikia užpilti 1 litru balto vyno ir pašildyti iki 70 laipsnių temperatūros. Svarbiausia – neužvirinti. Tuomet dar karštą mišinį reikia išpilstyti į butelius ir palaikyti keletą dienų. Galiausiai vynas nukošiamas ir išpilstomas į naujus butelius. Gydomajam efektui pasiekti vartojama po taurelę prie pietų ar vakarienės.
Rozmarino gydomaisiais tikslais nepatariama vartoti vaikams ir nėščioms moterims. Taip pat jis netinkamas sergantiems anemija (mažakraujyste), geriantiems kraują skystinančius vaistus, diabetikams. Kaip šalutinis rozmarino poveikis gali pasireikšti alergija, ar dažnesnis šlapinimasis.
Rozmarinas – gerai nuotaikai
Kenčiantiems nuo nerimo sutrikimo, streso, ar tiesiog prastos nuotaikos žmonėms, rekomenduojamos rozmarino vonios. Procedūra atliekama ryte, tik atsikėlus. Vakarinė rozmarinų vonia gali paskatinti nemigą. Voniai ruošti naudojama 50 gramų rozmarino žaliavos, užplikytos litru karšto vandens. Uždengtas užpilas laikomas apie 30 minučių, tuomet nukošiamas ir supilamas į šiltą vonią. Vonioje gulėti reikia ne daugiau kaip 10 minučių.
Stresą slopinti ir nuotaiką gerinti padeda rozmarinų eterinio aliejaus aromaterapinės procedūros. Pavyzdžiui, rozmarinų ir levandų eterinių aliejų mišinio aromaterapija net per 5 minutes sumažina kortizolio kiekį kraujyje. O tai apsaugo organizmą nuo žalingo streso hormonų poveikio.
Rozmarinas – buičiai
Viduržemio jūros regione natūraliai augantys rozmarinų krūmeliai pasitarnauja lininių drabužių džiovinimui. Saulėje ant rozmarinų krūmelių džiūstantys lininiai audiniai ne tik bąla, bet ir prisigeria rozmarino aromato, kuris atbaido kandis. Nors Lietuvoje ir neturime galimybės tokiu būdu džiovinti ir kvėpinti skalbinių, bet panašų rezultatą galime pasiekti kiek kitaip. Kvapieji džiovinto rozmarino maišeliai spintoje – puiki priemonė nuo kandžių. Taip pat rūbai, ar patalynė subtiliai kvepės rozmarinu – visai kaip Viduržemio jūros pakrantės linas.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.