Su gluosniu siejama daug tradicijų ir legendų. Gluosnis pranašauja pavasario atėjimą, o virš vandens telkinių svyrančios šakos įkvepia menininkus ir poetus. Gluosnis jau daug metų nepraranda populiarumo tarp kraštovaizdžio sodininkų ir landšafto dizainerių. Tam, kad šis medis Jūsų sklype atrodytų išvaizdžiai, reikia jį tinkamai prižiūrėti.
Gluosnio gimtinė – šiaurinės ir vidutinio klimato platumos
Gluosnis (Salix) – gluosninių šeimos augalas. Šiai genčiai priklauso aukšti ir miniatiūriniai medžiai bei krūmai. Be įprastų medžių, kabančiomis šakomis, taip pat yra ir krūmų su išsikišusiomis šakomis ir ūgliais, šliaužiančiais žeme. Vidutinis gluosnių aukštis yra apie 15 m aukščio, o kamieno skersmuo siekia 30 cm. Gamtoje aptinkami ir didesni, iki 40 m aukščio medžiai, tačiau sodo sąlygomis jie dažniausiai būna kompaktiškesnio dydžio. Šiaurėje ir kalnuose gluosnių užauga labai maži – vos keleto centimetrų. Vidutiniškai gluosniai gyvena apie pusę amžiaus.
Dažniausiai gluosnių lapai yra tamsios arba pilkšvai žalios spalvos. Lapijos gausa, atspalvis ir jos forma gali priklausyti tiek nuo rūšies ar veislės, tiek nuo medžio amžiaus ir vietos, kurioje jis auga. Kiekvienas lapas yra padengtas gyslų tinkleliu.
Gluosnio šakos yra plonos, siauros ir lanksčios, bet ne labai tvirtos. Žydi šie medžiai pavasario pradžioje prieš lapams sužaliuojant. Pavienius gluosnio žiedus būna sunku pastebėti, tačiau kartu jie sudaro kačiuko formos žiedynus.
Gluosnio šaknų sistemos struktūra tiesiogiai priklauso nuo jo tipo ir veislės. Pavyzdžiui svyruokliniai gluosniai turi išsivysčiusias stiprias šaknis, kurios gali gerokai išaugti ir išsišakoti ieškant vandens. Ožkos gluosniai (Bredina Selix carrea) – priešingai – turi mažas ir silpnas šaknis, tačiau tokių medžių gyvenimas yra tik apie 20-30 metų.
Beveik visos gluosnių veislės mėgsta vandenį ir gyvena šalia jo šaltinių – drėgnoje žemėje, kartais augantys ir formuojantys didelius krūmynus upių pakrantėse. Nepaisant to, kad gluosniai labai mėgsta drėgmę, jie pelkėse auga retai. Kartais gluosniai auga tiesiog miškuose kartu su kitais medžiais.
Šis dekoratyvinis medis laikomas vienu seniausių medžių planetoje. Literatūros šaltiniai mini, kad gluosnio gimtinė yra Sibiras ir Centrinė Azija, bet auga jis ir JAV. Šis nuostabiai gražus medis yra plačiai paplitęs šiaurinėse ir vidutinio klimato platumose, nors kartais auga ir subtropiniuose regionuose.
Gluosnių rūšys ir veislės
Priskaičiuojama daugiau nei 500 gluosnių rūšių. Lietuvoje dažniausiai auginami šie: baltasis gluosnis (Salix alba), trapusis gluosnis (Salix fragilis), smailialapis gluosnis (Salix acutifolia), pajūrinis karklas (Salix daphnoides), blindė (Salix caprea), krantinis gluosnis (Salix triandra), juosvasis karklas (Salix myrsinifolia), pilkasis karklas (Salix cinerea), žilvitis (Salix viminalis) ir purpurinis karklas (Salix purpurea). Apie kelis iš jų rašome šiek tiek plačiau.
Garbanotasis (baltasis) gluosnis
Garbanotasis (baltasis) gluosnis priklauso gluosnių šeimai ir yra ištvermingas augalas su kreivomis ir plonomis šakomis. Dažniausiai tokio medžio šaknų sistema yra atvira. Kreivi gluosniai puikiai atrodo bet kurioje srityje. Jis gerai toleruoja kirpimą ir puikiai tinka tiems, kurie mėgsta eksperimentuoti su savo sodu. Medis auga labai greitai. Per pirmuosius dvejus metus jis gali paaugti iki pusantro metro. Per ateinančius kelerius metus jis paauga 40-60 centimetrų. Susukti šviesiai žalios spalvos lapai ir rudi ploni ūgliai, savo forma primenantys spirales, laikomi garbanotojo gluosnio požymiais. Gluosnio kamienas vingiuotas, laja ovalo formos. Pats augalas gana ištvermingas ir neišrankus, nereikalauja ypatingos priežiūros.
Svyruoklinis gluosnis arba babilonietis
Svyruoklisnis gluosnis (Salix babylonica) labiausiai paplitusi gluosnių rūšis, laikoma viena iš labiausiai atpažįstamų. Svyruoklis gluosnis yra greitai augantis ir patrauklus medis. Tokie medžiai gana greitai įsišaknija, gali augti beveik bet kokiame dirvožemyje ir atlaikyti nepalankias gamtos sąlygas. Paprastai toks gluosnis sodinamas šalia vandens telkinio.
Daugelis svyrančių gluosnių yra hibridai, kilę iš Babilono, baltųjų, trapių ir gražių gluosnių. Kai kurie iš šių hibridų laikomi atspariais šalčiui, kiti – šilumą mėgstančiais. Dėl didelės pavadinimų įvairovės gali būti sunku atskirti tokius augalus.
Gulsčiasis karklas
Gulsčiasis karklas (Salix repens) užauga iki 1 m aukščio, o ant jo šliaužiančių stiebų auga nedideli lapeliai, kurie yra padengti vos matomu pūkeliu. Lapų dydis ir jų spalva priklauso nuo augalo rūšies. Žydėjimas prasideda pavasarį, kartu su pirmaisiais lapais. Natūralioje aplinkoje šis krūmas dažniausiai gyvena prastuose smėlinguose dirvožemiuose, nepretenzingas, tačiau jam reikalingas geras drenažas.
Trapusis gluosnis
Trapusis gluosnis (Salix fragilis) turi labai įspūdingą, sodriai žalią, sferinės formos karūną. Trapiojo gluosnio aukštis siekia 15-20 m. Toks gluosnis pradeda žydėti vėlai – tik gegužės mėnesį. Tarp šios rūšies pranašumų yra gyvybingumas ir didelis augimo tempas. Trapusis gluosnis pateisina savo pavadinimą – jo šakos lūžta tikrai ganėtinai lengvai. Nukritusios ant žemės, atsitiktinai nulūžę šakelės, gali lengvai išleisti šaknis ir sėkmingai prigyti. Suaugę šio gluosnio hibridai, palyginus su kitomis rūšimis, gali būti atsparesni vėjui.
Gluosnių dauginimas
Gluosniai gali būti dauginami dviem būdais: sėklomis ir auginiais.
- Gluosnių dauginimui namuose galite naudoti jų sėklas, nors šio dauginimo būdo imamasi retai. Gluosniai tokiu būdu dauginasi gamtoje. Nepaisant daugybės sėklų, kurias išaugina vienas medis, jų daigumas dažniausiai trunka tik kelias dienas, todėl sudygsta tik šviežiai surinktos sėklos. Pastebėta, kad gluosnių sėklos vandenyje išlieka gyvybingos iki kelerių metų. Kai vanduo, į kurį įkrito sėkla, išdžiūsta, ji greitai sudygsta – todėl išdžiūvusių rezervuarų vietose dažnai atsiranda gluosnių ūglių.
- Iš auginių daug lengviau išauginti naują augalą. Ūglius auginiams galima pjauti anksti pavasarį arba vėlai rudenį. Geriausiai įsitvirtina auginiai iš jaunų šakų. Optimalus šakos ilgis – apie 25 cm. Auginiai laikomi vandenyje, kol išleidžia šaknis, bet galite ir iš karto sodinti į vazoną ar šiltnamį bei gausiai laistyti. Šilumoje gluosniai greitai įsišaknija ir pradeda vystytis. Iki rudens vidurio ar kitų metų pavasario, nutirpus sniegui, tokį augalą jau galima sodinti sode. Šaknis gali išleisti ne tik specialiai paruošti auginiai, bet ir paprastos, šviežios gluosnio šakelės įkastos į drėgną žemę.
Galima įsigyti jau išaugintų reikiamos veislės gluosnių. Tokie daigai greitai ir gerai įsišaknija, leisdami per trumpesnį laiką išauginti stiprų gluosnį.
Gluosnių auginimas
Prieš sodinant gluosnį, būtina nustatyti jam tinkamą vietą. Kaip jau minėta, didžioji dauguma šių augalų geriausiai auga drėgnoje dirvoje. Nors gluosniai neišrankūs dirvožemiui, jie labiausiai mėgsta priesmėlį ir priemolį. Jei dirvožemis skurdus, sodinimui paruoštą vietą galima patręšti kompostu arba humusu. Netinkamai pasirinkus vietą medžiui, jauną gluosnį galima persodinti.
Gluosnio sodinimas
Prieš sodinimą paruošiama duobutė, atitinkanti gluosnio šaknų dydį. Augalas užberiamas žeme, į kurią iš anksto galima maišyti trąšų. Po pasodinimo gluosniai gausiai laistomi. Paprastai augalas greitai įsišaknija ir pradeda augti.
Norint, kad gluosnis greitai augtų ir vystųsi, šalia jo esanti dirva turi palaikyti pastovią vidutinę drėgmę. Kad gluosniams netrūktų drėgmės, karštą ir sausą vasarą, sodinukus reikia laistyti. Vienam suaugusiam augalui gali prireikti kelių kibirų vandens.
Gruosnio tręšimas
Gluosniai nereikalauja reguliaraus tręšimo, bet pasodintus vis tiek galite patręšti. Apie maisto medžiagų trūkumą galima spręsti pagal gluosnio išvaizdą. Augimo sustojimas arba greitas lapijos džiūvimas gali reikšti pernelyg prastą dirvą, kur būtina pridėti reikalingų maistinių medžiagų – organinių trąšų ir mineralinių junginių.
Gluosnio genėjimas
Genėti galima tik nedidelę dalį gluosnių veislių. Genėjimo darbus galima atlikti ne anksčiau kaip 3-4 augalo gyvenimo metais. Ši procedūra prisidės prie vešlesnės karūnos formavimo. Genėjimas atliekamas pavasarį arba ankstyvą rudenį, kol dar nėra šalnų. Augalų negalima genėti žydėjimo metu.
Atsižvelgiant į ūglių dydį, šakų galiukai nupjaunami apie 30 cm. Gluosnis gerai toleruoja genėjimą. Kai medis jau yra per aukštas, kad būtų galima genėti šakas, galima apsiriboti sausų šakų pašalinimu ten, kur dar galima pasiekti.
Gluosnių ligos ir kenkėjai
Nors gluosnis laikomas gana nepretenzingu augalu, kaip ir kiti medžiai, jį gali paveikti įvairios ligos:
- Gluosnio šašas yra grybelinė liga, pažeidžianti jaunus žalumynus. Jauni tokių augalų lapai ir ūgliai pajuoduoja.
- Miltligė yra dar viena grybelinė infekcija, kuri vasarą paveikia daugelį sodo ir laukinių sodinukų. Pagrindinis miltligės požymis – tai balkšva danga ant šakų ir lapų. Tokios ligos pražiopsoti nereikėtų, nes kuo anksčiau bus imtasi atitinkamų priemonių, tuo greičiau gluosnis pasveiks.
- Lapų dėmės (rudos, juodos arba rudos). Lapai pasidengia tam tikro atspalvio dėmėmis.
- Vainiko tulžis pasireiškia išaugomis ant gluosnio žievės. Taip medis reaguoja į grybelinę infekciją. Jei ataugų nedaug, jų atsikratyti gana paprasta, tačiau didelis kiekis tulžies gluosniams pavojingas.
- Žievės nekrozė yra viena pavojingiausių gluosnių ligų. Paprastai nuo jos kenčia nusilpę jauni medžiai. Iš šimto paveiktų augalų išgyvena tik maždaug penki, todėl ligos lengviau išvengti nei išgydyti. Norint to išvengti, pirmaisiais gyvenimo metais gluosnį reikia prižiūrėti ypač atidžiai ar ant jaunų šakelių, kamienų neatsirado įtrūkių. Įtrūkiai atsiranda žiemą arba anksti pavasarį.
- Baltasis kamieno širdies puvinys yra nepagydoma liga, kuri prasideda gluosnio kamieno centre. Tuo metu, kai tampa pastebimi jo ženklai (daubos su supuvusiais plotais), medis jau yra per daug paveiktas.
- Kartais ant gluosnio atsiranda kenksmingų vabzdžių. Tai gali būti – įvairūs lapų graužikai, gluosniniai amarai, voratinklinės erkutės ir kt.
Norint išvengti gluosnių ligų ir įvairių kenkėjų atsiradimo, augalai nuolat tikrinami ir stebimi. Juose neturi būti jokių kenkėjų. Kai jie atsiranda – juos reikia apdoroti atitinkamomis priemonėmis. Du kartus per metus profilaktiniais tikslais gluosnius galima nupurkšti Bordo mišinio (3%) arba vario sulfato tirpalu. Tokios procedūros padės apsaugoti medį nuo daugelio ligų.
Daugelio geltonų lapų ar pelėsių atsiradimas taip pat gali rodyti ligą. Pažeistus lapus būtina pašalinti ir bandyti išsiaiškinti bei pašalinti jų pageltimo priežastį.
Gluosnio nauda
Gluosnis nuo seno buvo naudojamas įvairiose gamybos srityse.
- Liaudies medicinoje gluosnio žievė yra įtraukta į arbatų sudėtį, galinčią sumažinti karščiavimą, migreną, reumatą ir daugelį kitų ligų. Tokios arbatos taip pat gali palengvinti simptomus sergant žarnyno ligomis ir skrandžio ligomis.
- Lanksčios gluosnio šakos plačiai naudojamos namų apyvokos daiktams ir dekoratyviniams aksesuarams pinti.
- Gluosnio mediena gali būti naudojama kaip statybinė medžiaga arba biokuras.
- Gluosniai gali pasitarnauti kaip pašariniai augalai – pavyzdžiui, ožkų gluosniai gavo savo pavadinimą būtent todėl, kad ožkos ir avys mėgsta ėsti jo jaunus ūglius.
- Gluosnių krūmynai padeda sustiprinti vandens telkinių krantus – šaknų sistema neleidžia žemei nuslysti į vandenį.
- Kai kurie sodininkai mano, kad gluosniai, pasodinti skurdžioje dirvoje, daro jį derlingesnį. Be to, beveik visi gluosniai laikomi ankstyvaisiais medingaisiais augalais.
Gluosnis kraštovaizdžio dizaine
Sodams puošti naudojami tiek dideli, tiek žemaūgiai šios genties medžiai ir krūmai. Dažniausiai aukščiausi gluosniai sodinami šalia tvenkinių – tai leidžia jiems sudaryti palankias augimo sąlygas, taip pat sukurti gražų kraštovaizdį. Aukšti medžiai taip pat gali būti sodinami poilsio zonose, nes jie suteikia puikų pavėsį. Mažesni gluosniai dažniausiai sodinami su kitais augalais, sudarydami vientisą, harmoningą kompoziciją. Nykštukinės arba šliaužiančios rūšys sodinamos į alpinariumus. Nepretenzingumas, lajos formų, lapijos spalvų ir kitų savybių įvairovė leidžia pasirinkti tinkamą gluosnį bet kokio dydžio ir bet kurio stiliaus sodui.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.