Žaltys (Coluber) – išmintį, gerą sveikatą, sėkmę simbolizuojantis gyvūnas, senovėje garbintas bei augintas lietuvių sodybose. Ir šiais laikais žaltį galima sutikti ne tik gamtoje, šis roplys neretai linkęs užsukti į sodybas, ypač į esančias netoli miškų.
Žalčiai – tai gyvačių pobūrio roplių šeimos gyvūnai, jie paplitę visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą. Yra žalčių rūšių, gyvenančių vandenyje, sausumoje, medžiuose. Žalčiai užauga iki 3,5 m ilgio, jų kūnas dažniausiai margas, galva nedidelė, padengta žvynais. Žalčių akys apvalios, žandai paslankūs. Didžioji dalis žalčių nenuodingi, tačiau kai kurie (Lietuvoje negyvenantys) turi nuodinguosius dantis. Žalčiai maitinasi varliagyviais, žuvimi, smulkiais žinduoliais, paukščiais bei jų kiaušiniais. Dauguma žalčių deda kiaušinius, yra ir vedančių gyvus jauniklius.
Lietuvoje gyvena dviejų rūšių žalčiai – geltonskruostis žaltys ir lygiažvynis žaltys.
Geltonskruostis žaltys
Geltonskruostis žaltys (Natrix natrix) – gana dažnas mūsų kraštuose roplys. Jis paplitęs didžiojoje Europos dalyje. Būtent geltonskruosčiai žalčiai seniau buvo auginami kaip naminiai gyvūnai, kurie padėdavo apsaugoti namus nuo graužikų. Geltonskruostis žaltys savo pavadinimą pelnė dėl galvos šonuose turimų dviejų gelsvų ar oranžinių dėmių, dar vadinamų žalčio ausimis. Šio roplio kūnas pilkas arba juodas, dažnai su tamsesnėmis dėmėmis ar siauromis skersinėmis juostelėmis, tinklą primenančiu raštu. Geltonskruosčio žalčio kūno ilgis labai nevienodas – gali būti ir 65 cm, ir 140 cm ilgio, o kartais pasitaiko ir ilgesnių. Patelės ilgesnės ir stambesnės už patinėlius.
Geltonskruosčiai žalčiai gyvena prie vandens telkinių, drėgnuose miškuose, pelkėse, užliejamose pievose. Jų gyvenimo būdas susijęs su vandeniu, tai puikūs plaukikai bei nardytojai, galintys perplaukti net ežerą. Kovą ar balandį jie pabunda po žiemos miego. Šie žalčiai aktyvūs būna dienos metu, o medžioja paprastai ryte ir vakare. Minta geltonskruosčiai žalčiai smulkiais paukščiais ir žinduoliais, varliagyviais, buožgalviais, mažomis žuvytėmis. Žalčių jaunikliai maitinasi vabzdžiais. Savo grobį ryja gyvą arba pasmaugia apsiviję aplink.
Kaip poruojasi žalčiai
Įdomus, nepanašus į kitų gyvūnų, žalčių poravimosi procesas. Poruojasi balandį bei gegužę prie ežerų, upių pakrantėse. Patelės ir patinai sušliaužia į vieną bendrą kamuolį, kuriame ir įvyksta patelės apvaisinimas. Paprastai patelę apvaisina stambiausias patinėlis. Patelės kiaušinius deda liepos-rugpjūčio mėnesiais į lapus, supuvusius kelmus ar kitas drėgnas ir šiltas vietas. Po 5-8 savaičių iš kiaušinių išsirita 10-20 cm jaunikliai, kuriems suaugti prireikia 3-4 metų. Žiemos miegu šie ropliai užmiega spalio arba lapkričio mėnesį. Gyvena geltonskruosčiai žalčiai apie 25-28 metus.
Kaip ginasi geltonskruosčiai žalčiai
Žmonėms geltoskruosčiai žalčiai nepavojingi, nuodų jie neturi. Gindamiesi ar norėdami pasprukti nuo priešo, geltonskruosčiai žalčiai šnypščia, staigiai sukinėja galvą, taip gąsdindami persekiotoją. Pagauti gali apipurkšti iš kloakos gelsvu, nemaloniai kvepiančiu skysčiu. Moka jie ir apsimesti negyvais – suglemba, išsižioja, o paleisti staigiai „atsigauna“. Jeigu radote žaltį nepageidaujamoje vietoje, pakelkite jį lenkta lazdele ar šepečiu ir atsargiai perneškite į kitą vietą, geriausia, kur yra drėgmės, krūmynų.
Lygiažvynis žaltys
Lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca) gyvena mūsų kraštuose, tačiau yra labai retas. Jis įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Lygiažvynis žaltys paplitęs didžiojoje dalyje Europos bei Vakarų Azijoje. Šis žaltys užauga iki 44-62 cm ilgio. Jo kūno viršus yra pilkai rusvos spalvos, išilgai nugaros eina 2-4 tamsių dėmių juostelės. Patinėlių spalva paprastai rusvesnė, patelių pilkšvesnė. Jų nugaros žvynai lygūs – dėl šios savybės rūšis ir pelnė savo pavadinimą. Lygiažvynio žalčio galva tamsi, pilvas pilkas, rečiau oranžinis, rusvas. Ant kaklo šis žaltys turi dvi rudas ar tamsiai rudas juosteles arba dėmes, kurios susijungia viršugalvyje sudarydamos įmantrų raštą, primenantį karūną. Lygiažvynis žaltys neriasi du-tris kartus per metus.
Lygiažvynis žaltys gyvena sausose, kalvotose vietovėse, sausuose mišriuosiuose bei lapuočių miškuose. Mėgsta vietas, kurias gerai prišildo saulė – kirtavietes, miško aikšteles. Jis gali užimti graužikų urvus, slepiasi po akmenimis, kelmų tuštumose, po nuvirtusiais medžiais. Po žiemos miego lygiažvynis žaltys atsibunda balandžio mėnesį, poruojasi gegužę. Šis žaltys yra gyvavedis – kiaušiniai vystosi patelės viduje. Jauniklius atsiveda rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Žalčiukai suauga per 3-4 metus.
Lygiažvynis žaltys maitinasi smulkiais graužikais, driežais, vabzdžiais, gluodenais, gyvatėmis, paukščių jaunikliais. Smulkų grobį gali suryti gyvą, didesnį užsmaugia apsivyniodamas aplink visu kūnu. Turi šis žaltys gamtoje ir priešų – tai barsukai, ežiai, šeškai, kai kurie plėšrūs paukščiai.
Žaltys ir angis – kaip atskirti
Dažnai žmonės, gamtoje sutikę šliaužiantį roplį, nėra tikri, ar prieš juos nepavojingas geltonskruostis žaltys, ar nuodingoji angis, kurios geriau pasisaugoti. Šiuos du gyvūnus ne taip sunku atskirti. Nors geltonskruostis žaltys ir panašus į paprastąją angį, tarp jų yra vienas ryškus skirtumas – žaltys galvos šonuose turi dvi oranžinės ar gelsvos spalvos dėmes. Tačiau su amžiumi šios dėmelės žalčiui gali išnykti, ir tada atskirti šiuos roplius galima pagal jų akių vyzdžius: žalčio jie bus apvalūs, angies – elipsės formos, ovalūs, panašūs į katės. Žaltys neturi ir angiai būdingo zigzago ant nugaros. Angies galvos forma labiau trikampė, o žalčio – apvali.
Žalčio įkandimas žmogui nepavojingas. Jei įkando žaltys, matysite ant odos daugybę smulkių dantukų pėdsakų, tuo tarpu angies įkandimą paženklina dvi skylutės odoje, o pažeista vieta parausta, skauda.
Žalčiai sodyboje
Kaip jau minėta aukščiau, žalčiai seniau buvo auginami žmonių sodybose, kurias jie saugodavo nuo graužikų. Žalčiai – nepamainomi peliautojai, galintys šiuo atžvilgiu rimtai rungtyniauti su katėmis. Gaudo jie ir varles.
Žalčiui žmonių sodyba – patogi vieta jaunikliams veisti. Žalčiams veistis reikia poros sąlygų – natūralaus vandens telkinio bei patogios vietos kiaušiniams dėti. Kadangi žalčio patelė kiaušinius deda ten, kur drėgna bei šilta, gyvulių mėšlas valstiečio sodyboje jai atrodo tam tinkanti vieta. Dėl šios priežasties žalčių galima užtikti tvartuose, po ūkinių pastatų grindimis. Tam tikslui žalčiams tinka ir lentgalių, rudenį sugrėbtų lapų, komposto krūvos, su šalia suvešėjusia tankia žole. Tokiose „buveinėse“ žalčio patelės liepą-rugpjūtį gali dėti ir perėti kiaušinius. Kartais pro plyšius žalčiai įlenda į rūsius, tvartus, ar net namus.
Jei norima išvengti žalčių kaimynystės, patariama įvesti sodybos aplinkoje tvarką, trumpai šienauti žolę, nepalikti patogių žalčių gyvenimui daiktų ar atliekų sankaupų. Galima iškeldinti žalčius ir įkuriant atokiau nuo sodybos jiems palankią gyvenamąją vietą – drėgnesnėje vietovėje sukrauti šakų krūvą, pridėti akmenų. Tikėtina, kad žalčiai ten persikels. Kitas būdas žalčiams išgyvendinti – prisivilioti į sodybą jiems priešiškų gyvūnų, pavyzdžiui, gandrų, ežių.
Eglė žalčių karalienė
Žaltys – nuo pagonybės laikų lietuvių garbintas gyvūnas, jis laikytas gerąja namų dvasia, globėju. Tai mirusių protėvių, gerovės, namų, židinio, sveikatos, vaisingumo dievybė. Tikėta, kad žalčiai labai protingi, nemarūs, rūpinasi namų gerbūviu. Žmonės juos laikė namuose, maitino, saugojo.
Žalčiai įvairiais pavidalais vaizduoti lietuvių liaudies mene, dažnas žalčių siužetas sakmėse, legendose. Tautosakoje minimi žalčių karalius ir karalienė, pasipuošę aukso vainikais. Plačiai žinoma ir pasaka apie Eglę žalčių karalienę. Žinoma virš šimto skirtingų šios pasakos variantų. Glaustai perpasakojant, šios pasakos siužetas toks: žaltys Žilvinas veda gražuolę Eglę, kuri apsigyvena jo rūmuose jūroje. Po kelerių metų Eglė su vaikais išvyksta aplankyti į krantą giminių. Broliai, nenorėdami jos išleisti atgal pas vyrą, iškvočia iš jauniausios Eglės dukters Drebulės slaptą užkalbėjimą, kaip prisikviesti Žilviną iš jūros, ir užkapoja jį dalgiais. Grįžusi į krantą Eglė iš Žilvino vėlės sužino, kas nutiko, ir apimta sielvarto paverčia vaikus medžiais bei pati tampa egle.
Tyrinėtojai įžvelgia šioje pasakoje daug įvairios simbolikos, kultūrinių bei mitologinių sąsajų. Tai viena iš nedaugelio lietuvių pasakų su nelaiminga pabaiga. Žaltys Žilvinas siejamas su požeminiu mirusiųjų pasauliu, o Eglė dėl savo sugebėjimo kerėti – su laumėmis. Šią pasaką galima suprasti ir kaip ištekėjusios moters santykių modelį su tėvais, broliais, vyru, vaikais. Kita interpretacija – tai mišrios šeimos gyvenimo drama, kur Eglė yra įprasto, „normalaus“ pasaulio atstovė, o žaltys Žilvinas – atėjūnas.
Šaltiniai:
https://www.vle.lt
https://www.raudonojiknyga.lt
https://vstt.lrv.lt
https://www.valstietis.lt
https://wikipedia.org
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
Pingback: Angis – ką daryti jai įkandus - Derlingas.lt