Dirvuolė – laukinė Lietuvos palaukių gėlė, kuri pakeri ne tiek geltonos spalvos žiedais, kiek vaistine galia. Ši vaistinė žolė slepia didžiulę liaudiškai ir moksliškai pagrįstą visapusę naudą sveikatai. Vis dėlto, šis augalas nebūtinai pasitarnauja tik sveikatinimosi tikslais – esant poreikiui ją įmanoma auginti ir gėlyne! Apžvelkime, kokios naudos galime gauti iš dirvuolės kaip žaliavos, dekoratyvinio augalo arba net techninės medžiagos!
Vaistinė dirvuolė ir kitos rūšys
Dirvuolės (Agrimonia) – tai daugiamečiai augalai, kurie papildo erškėtinių (Rosaceae) šeimą maždaug 15–20-čia rūšių. Geriausiai žinomas ir išnaudojamas atstovas yra vaistinė dirvuolė (Agrimonia eupatoria). Šis augalas siekia 30–150 cm aukštį, turi stipriai plunksniškai karpytus, plaukuotus lapus ir auga šakniastiebiais. Taip pat turi ilgus, smailius, kekės formos žiedynus, kurie geltonais penkialapiais vainiklapiais žydi nuo birželio iki rugsėjo. Vaisiais laikomi 0,6 cm skersmens lukštavaisiai, kurių kiekvienas turi keletą kabliukų. Pastaroji rūšis pasižymi stipriomis ir gana universaliomis vaistinėmis, gydomosiomis savybėmis.
Iš trijų Lietuvoje augančių dirvuolių rūšių, vaistinė dirvuolė yra dažniausia, paklausiausia ir galimai net vertingiausia žmonėms. Vis dėlto, būtina susipažinti ir su kitomis atstovėmis, o tai yra:
- Stačioji dirvuolė (Agrimonia pilosa) – augalas, kuris užauga iki 30–120 cm (trumpiausia iš visų trijų), o pagrindiniai skiriamieji bruožai yra trumpas ir tankus žiedynas, šviesūs lapai, kvapo neturėjimas.
- Kvapioji dirvuolė (Agrimonia procera). Į šią gražuolę žaliavai rinkti net nesikėsinkite, nes pastaroji įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Tai augalas, siekiantis 50–180 cm aukščio (aukštesnė už kitas rūšis), kiek stambesniais ir tamsesniais lapais. Nuo kitų Lietuvoje augančių dirvuolių dar skiriasi viršūniniais, gana giliai iškirptais vainiklapiais į ilgas retas kekes susitelkusiais žiedais. Pavadinimas galimai kilo dėl to, kad sutrynus lapus jaučiamas stiprus, malonus citrinų, šieno ar kumarino aromatas.
Dirvuolės – tai natūralios Lietuvos laukinės pievų, pamiškių, palaukių gėlės. Kaip ir nurodo jų pavadinimas, jos auga pakelėse, derlingose žemėse, pievose, šlaituose, pamiškėse, krūmynuose. Drėgnesnėse vietose (miškų aikštelėse, upių pakrantėse) dažniau sutinkama stačioji dirvuolė.
Nors dirvuolės Lietuvoje auga natūraliai, tačiau ją galima bandyti pasisodinti ir gėlyne. Ji tinka neįpareigojančiam, natūralistiniam gėlynui kurti, bei vilioti vabzdžius. Vis dėlto, ši praktika Lietuvoje nėra įprasta (vargu ar gausite sodinukų ir sėklų), bet užsienyje kai kurie augintojai jai neatsispiria.
Kuo vertinga dirvuolė?
Dirvuolė ne be reikalo gavo pavadinimą „vaistinė“, nes ji prikaupusi įvairių bioaktyvių medžiagų. Konkrečiau galima įvardyti šiuos junginius:
- Polifenoliai (elagitaninai ir agrimoninas, kurių moksilinkai randa apie 1,2–6,8 mg/g sausos masės).
- Flavonoidai (flavonai, flavonoliai, flavonolio glikozidai, iš kurių geriausiai ir gausiausiai aptikta apigenino, luteolino, kvercetino, kaempferolio/kaempferido. Jų aptinkama 8,2–10,9 mg/g s. m.
- Prie antioksidacinio aktyvumo prisidedančios fenolinės rūgštys (galinė, chlorogeninė, kafeininė, p-kumarinė rūgštys).
- Taninai ar proantocianidinai (katechinas, epikatechinas), kurių masė sudaro apie 6,3–10,9 mg/g s. m. Jų savybės lemia sutraukiančios burnos (astringentinį) poveikį.
- Triterpenoidai ir saponinai.
- Taip pat eteriniai aliejai (α-pinenas, linalolis, α-terpineolis, eucaliptolis, β-kariofilenas, kedrolis),
- Mažesnės organinės rūgštys, tokios kaip palmitinė, linolo/oleino rūgštys.
- Polisacharidai, aminorūgštys, vitaminai ir mikroelementai.
Dirvuolės nauda sveikatai ir gydomosios savybės
Ne be reikalo vaistinėse ir patyrusių žolininkų lentynose aptiksite vaistinės dirvuolės žolės ir kitos žaliavos. Kaip matyti, visas pateiktas cheminių medžiagų sąrašas atskleidžia naudingąsias, gydomąsias vaistinės dirvuolės savybes, o tai yra:
Rekomenduojamas video
- Antioksidacinis poveikis. Tyrimai rodo, kad dirvuolės ekstraktai turi stiprų laisvųjų radikalų (DPPH, ABTS, FRAP) slopinantį aktyvumą.
- Priešuždegiminis poveikis. Polifenoliai dirvuolėse slopina uždegimo mediatorių išsiskyrimą audiniuose, o tai patvirtina tiek in vitro, tiek in vivo tyrimai.
- Antimikrobinis ir antivirusinis poveikis. Dirvuolės ekstraktai pasižymi aktyvumu prieš kelias bakterijų rūšis: Staphylococcus aureus, Escherichia coli, Salmonella typhimurium, Bacillus subtilis ir kt. Kai kurie tyrimai rodo poveikį ir prieš Candida albicans grybelį. Mechanizmas paaiškinamas fenolinių junginių gebėjimu pažeisti mikrobinės ląstelės membranas ir slopinti jų fermentų aktyvumą.
- Kepenis saugantis (hepatoprotekcinis) poveikis. Gyvūnų modeliuose nustatyta, kad vaistinė dirvuolė ir jos ekstraktas mažina kepenų fermentų (ALT, AST) aktyvumą ir oksidacinį pažeidimą.
- Virškinimo sistemos apsauga. Taninai ir flavonoidai pasižymi sutraukiančiu (adstringuojančiu) poveikiu, todėl padeda esant lengvam viduriavimui ar gleivinės uždegimui. O tyrimai patvirtina švelnų spazmolitinį ir priešuždegiminį poveikį žarnynui.
Antidiabetinis ir lipidų kiekį mažinantis poveikis. In vivo tyrimai rodo, kad dirvuolės ekstraktai pagerina gliukozės toleranciją ir sumažina kraujo lipidų (cholesterolio, trigliceridų) kiekį. - Antinavikinis (citotoksinis) poveikis. Kai kurių tyrimų duomenimis, vaistinės dirvuolės ekstraktai slopina vėžinių ląstelių (ypač kepenų, krūties, storosios žarnos linijų) proliferaciją in vitro.
Vaistinė dirvuolė liaudies medicinoje
Liaudies medicinoje vaistinė dirvuolė galimai užsitarnauja vaistažolių „manos“ vardą, nes šis augalas nuo seno vartojamas galybei sveikatos sutrikimų gydyti. Tai liečia:
- Virškinimo sistemą (virškinimo sutrikimams, viduriavimui, pilvo pūtimui, dizenterijai, žarnyno uždegimui). Taip pat ir kepenų veiklai gerinti, geltos atveju, kepenų uždegimui gydyti, tulžies išsiskyrimui skatinti, kepenų detoksikacijai.
- Šlapimo takai – dėl savo sutraukiančių, priešuždegiminių, antibakterinių ir lengvai diuretinių savybių augalas tradiciškai vartojamas lengvoms šlapimo takų infekcijoms, inkstų akmenligei, šlapimo susilaikymui.
- Odos sveikata. Išoriškai kaip losjonai, vonelės ar kompresai dirvuolė naudojama žaizdų plovimui, odos uždegimų, egzemos, dermatitų, spuogų, išbėrimų atvejais. Taip pat, iš jos ekstrakto galima ruošti burnos skalavimo skysčius esant dantenų kraujavimui, stomatitui, anginai.
- Dirvuolės arbata naudojama ir peršalimo simptomams mažinti, nes padeda gerklės, burnos, tonzilių uždegimų, bronchito, sauso kosulio, balsui stiprinti, gerklės dirginimui raminti.
- Kaip paantrina moksliniai duomenys, dirvuolė liaudies medicinoje ne be reikalo vartota ir nuo nuo cukraligės (kaip kraujo „valymo“ arbata), nuo anemijos ir bendro silpnumo (dėl „kraujo stiprinimo“ savybių) bei cholesteroliui mažinti.
- Kiek labiau tradicinis ir nepagrįstas tyrimais vaistinės dirvuolės naudojimo atvejis yra gydymas nuo nerimo, nemigos, „širdies virpėjimo“, nes galimai pasižymi lengvu raminamuoju poveikiu dėl flavonoidų.
Pasiruoškite dirvuolės žaliavos patys
Dirvuolės vaistinė žaliava susideda iš žolės, t .y. antžeminės augalo dalies su visais stiebais, lapais ir žiedais. Ją geriausia nuskinti ar nupjauti žydėjimo metu, o tai būtų laikotarpis birželio pabaigoje – rugpjūčio pradžioje. Optimaliausia, kai žydi apatiniai ir viduriniai žiedai, dar nepradėjus formuotis vaisiams.
Žaliavai ruošti nupjaunama viršutinė 20–30 cm stiebo dalis (be sumedėjusių apatinių dalių). O jei augalas labai aukštas – nupjaunama tik žydinti dalis su viršutiniais lapais. Vėliau ši žolė džiovinama 5–10 dienų, pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje iki 35–40 °C. Sausa medžiaga laikoma tamsioje, sausoje, vėsioje vietoje, apsaugotoje nuo tiesioginės šviesos ir drėgmės, popieriniuose, drobiniuose maišeliuose, dėžutėse iš kartono ar stikliniuose induose su sandariu dangteliu iki 2 metų.
Dirvuolės auginimas
Taigi, jei svarstytumėte auginti dirvuolę savo natūralistiniame gėlyne (o gal labiau paveikti vaistinės žaliavos rinkimo paskatų), tai jums reikėtų žinoti šiuos su dirvuolės auginimu susijusias smulkmenas:
Vieta. Dirvuolės geriausiai auga saulėtoje vietoje – kuo daugiau šviesos, tuo gausiau žydi ir kvapnesnė žolė tampa. Ji pakenčia pusiau pavėsį, bet tada žiedų būna mažiau. Švelnus šlaitelis ar pakraštys su geru drenažu jai augti bus pats tas. Gerai auga greta čiobrelių, raudonėlio, medetkų, pipirmėčių, kraujažolių, vaistinio šalavijo, katžolių.
Dirva reikalinga lengva, laidi, vidutiniškai derlinga (gali būti net prastesnė ar sausesnė, nes natūraliai auga smėlinguose priemoliuose), neutralaus arba silpnai kalkingo pH (6,0–7,5).
Sodinimas. Dirvuolė dauginama sėklomis, šakniastiebiais arba dalijant kerą. Sėklos sėjamos rudenį (spalį–lapkritį) ar pavasarį į atvirą gruntą. Kadangi sėkloms reikia šalčio stratifikacijos, prieš sėjant pavasarį reikėtų jas 2–3 mėn. palaikyti +2…+5 °C temperatūroje. Dalinimas tai pat atliekamas pavasarį arba ankstyvą rudenį, o augalai išsodinami 30–40 cm atstumu tarp augalų.
Laistymas. Ši laukinė gėlė yra vidutinio drėgnumo mėgėja – mėgsta drėgną, bet nepermirkusią dirvą, todėl sausros metu reikia laistyti 1–2 kartus per savaitę, ypač kol augalai jauni.
Tręšimas. Šiems augalams daug trąšų nereikia, nes pertręšus mažėja veikliųjų medžiagų (taninų, flavonoidų) kiekis. Pavasarį pakanka plono komposto sluoksnio (2–3 cm) arba nedidelės organinės trąšos dozės, bet nevartoti azoto pertekliaus, nes tai skatins lapų, bet ne žiedų augimą.
Genėjimas. Po žydėjimo galima nukirpti žiedynus, kad skatintų naujų ūglių formavimąsi, nors šiaip rudenį antžeminė dalis nuvysta, pavasarį atauga nauja. Atspari šalčiui (iki –30 °C) – dengti nereikia.
Kita nepaminėta dirvuolės nauda
Praplečiant temą, kuo dar gali būti naudinga dirvuolė, tai galima pareikšti ir daugiau savybių:
- Iš augalo lapų ir stiebų galima išgauti geltonos spalvos dažus, kurie seniau naudoti lino ir vilnos audiniams dažyti. Lengvai dažančias savybes galima pritaikyti ir kosmetiniais sumetimais, pavyzdžiui, naudojant nuovirą plaukų skalavimui ir taip suteikiant švelnų gelsvą atspalvį ir blizgesį.
- Ji taip pat tinkama smulkių odos gaminių rauginimui, nes taninai sutraukia baltymus, todėl oda tampa tvirtesnė ir mažiau jautri drėgmei.
- Dirvuolė galimai pasiteisina ir žolių mišiniuose nuo kandžių, nes šiuos vabzdžius baido švelnus aromatas ir antibakterinis poveikis.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/dirvuole
- https://gardenerspath.com/plants/herbs/grow-agrimony/
- https://www.mdpi.com/1420-3049/26/24/7706
- https://www.sciencedirect.com/science/article/abs/pii/S073170851530008X
- https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/33646008
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
Naujienos iš interneto
