Spalį sodas pamažu tuštėja, augalai meta lapus, o genint krūmus susidaro krūvos šakelių. Tačiau dalį jų mesti į kompostą gali būti gaila. Augalų dauginimas rudenį kai kurioms rūšims yra ne pavėluotas darbas, o kaip tik tinkamas metas pasiruošti naujų sodinukų.
Serbentai, forsitijos, sedulos, gluosniai, jazminai ir nemažai kitų sumedėjusių augalų gali būti dauginami būtent tada, kai aktyvus jų augimas jau baigėsi. Tam naudojami sumedėję auginiai.
Ir metodas stebėtinai paprastas: tinkama šakelė supjaustoma į dalis ir pasodinama taip, kad didžioji jos dalis atsidurtų žemėje. Pavasarį iš pumpurų pasirodo ūgliai, o po žeme palaipsniui formuojasi šaknys.
Kodėl augalų dauginimas rudenį gali būti net paprastesnis?
Pavasarį ir vasarą dauginant augalus jaunais auginiais tenka saugoti juos nuo išdžiūvimo, kaitrios saulės ir nuolat kontroliuoti drėgmę.
Rudenį situacija kitokia. Kai lapuočiai baigia vegetaciją ir pereina į ramybės būseną, galima naudoti jau subrendusius, sumedėjusius einamųjų metų ūglius. Nukritus lapams jie gerokai mažiau netenka vandens.
Tačiau Lietuvoje nereikėtų aklai vadovautis kalendoriumi. Vienais metais spalio pradžia dar gali priminti vasaros pabaigą, kitais – mėnesio pabaigoje jau pasitaiko šalnų ir pradeda šalti dirvos paviršius. Todėl svarbiausi signalai yra subrendęs ūglis, pasibaigusi aktyvi vegetacija ir konkrečiam augalui tinkamas dauginimo laikas. Sodinti į permirkusią, sušalusią ar tuoj pat įšalsiančią dirvą neverta.
Kokius augalus galima dauginti rudenį?
Sumedėjusiais auginiais galima dauginti nemažai dekoratyvinių ir vaisinių krūmų, vijoklių bei kai kuriuos medžius. Šiam būdui, priklausomai nuo konkrečios rūšies ir dauginimo laiko, tinka:
Rekomenduojamas video
- juodieji serbentai;
- raudonieji ir baltieji serbentai;
- agrastai;
- šeivamedžiai;
- forsitijos;
- sedulos;
- jazminai;
- deucijos;
- kai kurios putinų rūšys;
- rožės;
- sausmedžiai;
- vynmedžiai;
- gluosniai;
- tuopos;
- budlėjos.
Svarbu suprasti, kad šis sąrašas nereiškia, jog visus šiuos augalus Lietuvoje reikia kirpti ir sodinti būtent tą pačią spalio dieną. Vienoms rūšims tinkamas ankstyvesnis rudens dauginimas, kitoms sumedėjusius auginius galima ruošti augalui visiškai perėjus į ramybės būseną, o kai kurių augalų auginius praktiškiau išsaugoti ir šaknydinti vėliau.
Pradedantiesiems verta pradėti nuo serbentų
Jeigu niekada nebandėte dauginti krūmų auginiais, vienas geriausių pasirinkimų yra juodasis serbentas.
Jam šis dauginimo būdas labai tinkamas. Lietuvos sodininkystės šaltiniuose nurodoma, kad juoduosius serbentus geriausia dauginti sumedėjusiais ir kombinuotais auginiais. Sumedėję auginiai ruošiami iš gerai išsivysčiusių vienmečių ūglių, o ypač tinkama yra vidurinė maždaug 20–30 cm ūglio dalis.
Lietuvos sąlygomis juodųjų serbentų ūglius dauginimui rekomenduojama ruošti maždaug nuo rugsėjo iki spalio vidurio. Tad serbentų atveju nereikėtų specialiai laukti lapkričio vien todėl, kad kalbama apie „sumedėjusius auginius“.
Čia yra ir svarbi detalė: nereikėtų dauginti seno, ligoto ar akivaizdžiai nusilpusio serbento vien todėl, kad jis jau auga jūsų sode. Vegetatyvinio dauginimo metu išlaikomos motininio augalo savybės, todėl dauginimui geriausia pasirinkti sveikus ir gerai augančius krūmus.
Dar paprastesnis kandidatas – gluosnis
Jeigu reikėtų rinkti augalų įsišaknijimo čempioną, vienas pretendentų neabejotinai būtų gluosnis. Gluosniai pasižymi labai geru gebėjimu formuoti šaknis iš auginių, todėl tai vienas tinkamiausių augalų pirmiesiems dauginimo eksperimentams.
Dauginimui pasirenkami sveiki, gerai subrendę ūgliai. Tačiau net ir lengvai įsišaknijančio gluosnio nereikėtų sodinti į sušalusią žemę. Jeigu tinkamas momentas rudenį jau praleistas, geriau pasirinkti konkrečiai rūšiai tinkamą vėlesnio dauginimo būdą, nei bet kokia kaina sodinti prieš pat stiprius šalčius.
Prieš daugindami gluosnį pagalvokite ir apie jo būsimą vietą. Daugelis gluosnių auga labai sparčiai, mėgsta drėgnesnes vietas, o kai kurios rūšys ilgainiui tampa dideliais medžiais.
Forsitiją rudenį taip pat galima paversti naujais krūmais
Ryškiai geltonai pavasarį žydinti forsitija yra dar vienas geras kandidatas. Ją galima dauginti skirtingais metų laikais ir skirtingo brandumo auginiais. Rudenį tam galima naudoti subrendusius sumedėjusius ūglius.
Šio būdo privalumas – nereikia tikėtis momentinio rezultato. Rudenį pasodintas auginys pirmiausia turi sėkmingai peržiemoti ir suformuoti šaknų sistemą, todėl jo nereikėtų skubėti iškasinėti vos atšilus orams. Lietuvos sąlygomis ypač svarbu pasirinkti vietą, kurioje nesikaupia vanduo ir auginių nekilnoja besikartojantis dirvos užšalimas bei atšilimas.
Kaip pasidaryti sumedėjusį auginį?
Nors skirtingoms rūšims detalės skiriasi, bendras principas paprastas. Pasirinkite sveiką, gerai subrendusį vienmetį ūglį, kuris jau sumedėjęs, tačiau nėra sena stora šaka. Dažnai tinkamiausi būna maždaug pieštuko storio ūgliai.
Tada:
- Nukirpkite pasirinktą ūglį švariu ir aštriu sekatoriumi.
- Pašalinkite nesumedėjusią ar pažeistą viršūnę, jei tokia yra.
- Padalykite ūglį į auginius su keliais sveikais pumpurais.
- Apatinį pjūvį padarykite netoli pumpuro.
- Viršutinį pjūvį galima padaryti įstrižą – taip vėliau lengviau atskirti auginio viršų nuo apačios.
- Auginius sodinkite į paruoštą lysvę arba tinkamo gylio vazoną.
Viena svarbiausių klaidų – nepasodinti auginio aukštyn kojomis. Pumpurai turi būti nukreipti natūralia augimo kryptimi.
Auginio ilgis nėra universalus. Pavyzdžiui, juodiesiems serbentams gali būti naudojama maždaug 20–30 cm ūglio dalis, tačiau kitoms rūšims optimalus ilgis gali skirtis.
Kiek auginio turi likti virš žemės?
Didžioji sumedėjusio auginio dalis paprastai sodinama į dirvą, tačiau ir čia verta vadovautis konkretaus augalo rekomendacijomis.
Juodųjų serbentų atveju Lietuvos sodininkystės praktikoje auginiai sodinami gana giliai – virš žemės gali būti paliekamas tik vienas pumpuras. Toks sodinimas padeda auginiui išlaikyti drėgmę ir sudaro sąlygas formuotis šaknims.
Kitoms rūšims virš dirvos gali būti paliekama daugiau auginio ir keli pumpurai. Todėl taisyklė „du trečdaliai po žeme“ gali būti naudinga kaip bendras orientyras, tačiau ji nėra universali visiems šiame straipsnyje paminėtiems augalams.
Kur juos sodinti?
Jeigu auginių daug, galima paruošti specialią dauginimo lysvę nuo stiprių vėjų apsaugotoje sodo vietoje. Dirva turi būti puri ir laidi vandeniui. Sunki, visą rudenį ir žiemą permirkusi dirva auginiams netinka, nes juose trūkstant deguonies gali prasidėti puvinys.
Lietuvoje reikia įvertinti dar vieną problemą – pašalą. Užšąlant ir atitirpstant dirvai, negiliai ar nepakankamai tvirtai pasodintus auginius ji gali iškelti į paviršių. Tai ypač aktualu nepastoviomis žiemomis. Jeigu pavasarį pastebėjote, kad auginį pašalas iškėlė, jį reikia atsargiai vėl įspausti į dirvą.
O jeigu auginius sodiname į vazonus?
Keletą auginių patogu auginti gilesniuose vazonuose, tačiau Lietuvos klimato sąlygomis čia atsiranda papildoma rizika. Vazone esantis substratas įšąla daug greičiau ir stipriau negu gruntas sode. Todėl vazono su rudenį pasodintais auginiais nereikėtų tiesiog palikti visiškai atviroje vietoje ir tikėtis, kad visi augalai sėkmingai peržiemos.
Vazonus galima įkasti į gruntą, apsaugoti izoliacine medžiaga arba perkelti į šaltą, nuo didžiausių temperatūros svyravimų apsaugotą vietą.
Tam gali tikti nešildomas šiltnamis ar šaltas inspektas, tačiau svarbu suprasti, kad nešildomas šiltnamis per didelius šalčius nebūtinai išlieka neužšalęs. Jo privalumas pirmiausia yra apsauga nuo vėjo, kritulių ir dalies temperatūros svyravimų.
Ar reikia šaknijimosi hormonų?
Nebūtinai. Lengvai įsišaknijančioms rūšims, tokioms kaip gluosniai ar serbentai, šaknų formavimąsi skatinančios priemonės dažnai nėra būtinos.
Sunkiau besišaknijantiems augalams jos gali padėti, tačiau neišgelbės netinkamai pasirinkto, ligoto, perdžiūvusio ar neteisingai per žiemą laikomo auginio. Svarbiau pasirinkti sveiką motininį augalą ir tinkamo brandumo ūglį bei neleisti auginiui nei perdžiūti, nei supūti.
Ar auginiai žiemą nesušals?
Tai vienas svarbiausių klausimų būtent Lietuvos sodininkams. Žiemai atsparių augalų sumedėjusių auginių nereikia nešti į šiltą gyvenamąjį kambarį. Šiluma gali paskatinti pumpurus pradėti augti tuo metu, kai šaknų dar beveik nėra.
Tačiau tai nereiškia, kad visi auginiai vienodai gerai ištvers bet kokias Lietuvos žiemos sąlygas. Pavojų kelia ne tik labai žema temperatūra. Žalingi gali būti ir dažni užšalimo bei atšilimo ciklai, pašalo kilnojama žemė, stovintis vanduo bei išdžiūvimas. Todėl lysvė turėtų būti apsaugota, gerai drenuojama, o vazonuose auginamiems auginiams verta suteikti papildomą apsaugą.
O kaip su vynmedžių auginiais?
Vynmedžius verta išskirti, nes Lietuvos sąlygomis jų nereikėtų automatiškai prilyginti serbentams ar gluosniams.
Sumedėję vynmedžių ūgliai dauginimui gali būti ruošiami ramybės laikotarpiu, tačiau mūsų klimato sąlygomis dažnai praktiškiau tinkamus auginius išsaugoti per žiemą ir šaknydinti pavasarį kontroliuojamomis sąlygomis. Todėl spalį ar vėliau nupjauta vynmedžio šakelė nebūtinai turėtų iš karto keliauti į lauko lysvę.
Kada paaiškės, ar eksperimentas pavyko?
Čia reikia kantrybės. Sumedėję auginiai nėra greitas dauginimo būdas. Pavasarį pradėję brinkti pumpurai dar nebūtinai reiškia, kad po žeme jau susiformavo stipri šaknų sistema.
Auginys gali panaudoti stiebe sukauptas maisto medžiagas ir išskleisti pirmuosius lapelius dar neturėdamas pakankamai šaknų. Todėl auginių nereikėtų nuolat traukti iš žemės ir tikrinti.
Sėkmingai prigijusius augalus verta leisti augti visą vegetacijos sezoną. Iki rudens jie turėtų būti gerokai sustiprėję ir tuomet, priklausomai nuo rūšies bei išsivystymo, gali būti persodinami.
O obelys, kriaušės, vyšnios ir slyvos?
Čia svarbu neapsigauti. Faktas, kad kai kuriuos medžius galima lengvai dauginti sumedėjusiais auginiais, nereiškia, kad šis metodas vienodai tinka visiems vaismedžiams.
Obelų, kriaušių ir daugelio kaulavaisių veislės dažniausiai dauginamos skiepijant į tinkamus poskiepius. Tai leidžia ne tik išsaugoti konkrečią veislę, bet ir per poskiepį kontroliuoti būsimo medžio augumą bei kitas savybes.
Todėl po rudeninio vaismedžių genėjimo nereikėtų tikėtis, kad kiekviena į žemę įsmeigta obels šakelė taps nauja obelimi.
Kokių augalų rudenį taip dauginti nereikėtų?
Didžiausia klaida būtų taisyklę „rudenį dauginkite sumedėjusiais auginiais“ pritaikyti visam sodui.
Skirtingoms augalų grupėms optimalus dauginimo laikas ir būdas skiriasi. Dalis visžalių krūmų ir spygliuočių geriau dauginami kitokio brandumo auginiais bei kitu metų laiku.
Tas pats galioja ir vaismedžiams. Todėl pirmiausia reikia išsiaiškinti konkrečios rūšies dauginimo būdą, o tik tada kirpti ūglius.
Spalis – ne sodo darbų pabaiga, bet stebėkite ne vien kalendorių
Nukritę lapai dažnai sukuria įspūdį, kad augalų dauginimo sezonas jau baigėsi. Kai kuriems augalams yra priešingai. Augalų dauginimas rudenį sumedėjusiais auginiais yra vienas paprasčiausių būdų iš vieno krūmo užsiauginti kelis ar net keliolika naujų augalų. Nereikia šildomo šiltnamio ar sudėtingos įrangos – dažnai pakanka sveiko motininio augalo, sekatoriaus, tinkamos dirvos ir kantrybės.
Tačiau Lietuvos klimato sąlygomis kalendoriaus data nėra vienintelis kriterijus. Atsižvelkite į konkretų augalą, ūglių subrendimą, vegetacijos pabaigą, dirvos drėgnumą ir artėjančius šalčius. Jeigu norite pradėti nuo paprasčiausių kandidatų, rinkitės juoduosius serbentus ar gluosnius, o dekoratyviniame sode galima eksperimentuoti su forsitijomis ir kitais lengviau auginiais dauginamais krūmais.
Kai kitą kartą rudenį paimsite sekatorių ir po krūmu pradės kauptis nupjautos šakelės, prieš mesdami jas į kompostą gerai apžiūrėkite. Gali būti, kad rankose laikote ne sodo atlieką, o būsimą augalą.
Informacijos šaltiniai:
https://portalcris.vdu.lt
https://www.lammc.lt
https://www.rhs.org.uk/advice/in-month/october/trees-shrubs
Nuotraukos asociatyvinės.