Jie kvepėjo ant senovės Kinijos imperatoriaus rūmų auksinių grindų. Arabų pirkliai dėl jų rizikavo gyvybe ilgose jūrų kelionėse. Portugalai XVI amžiuje dėl jų užkariavo salas. Ir visa tai – dėl nedidelių, rudų pumpurų, kurie atrodo lyg mažyčiai vinys. Gvazdikėliai – vienas seniausių ir labiausiai prieskonių istorijoje nusipelniusių augalų, kurio nauda organizmui neapsiriboja vien skoniu.
Gvazdikėliai – tai ne vaisius, ne lapas ir ne sėkla
Daugelis žmonių, regėdami sausus, rusvus gvazdikėlius, nė nesusimąsto, iš kur jie atkeliauja. O atsakymas gali nustebinti: tai neišsiskleidę žiedų pumpurai. Egzotinis atogrąžų medis kvapnusis gvazdikmedis (Syzygium aromaticum) pradeda žydėti, tačiau jo kvepiantys pumpurai nuskinami dar prieš atsiskleidžiant žiedlapiams, išdžiovinami saulėje – ir gaunama tai, ką dedame į obuolių pyragą ar karštą vyną.
Gvazdikėlių medis – ilgaamžis ir ištikimas. Gerai prižiūrimas gali duoti derlių 80–100 metų. Tačiau jis reikalauja kantrybės: pirmąjį derlių užaugina tik po 6–10 metų nuo pasodinimo. Ir kaip kardamonas ar vanilė, šis augalas niekada neprisitaikė prie mechanizuoto derliaus nuėmimo – kiekvieną pumpurą iki šiol renka žmogaus rankos.
Kaip gvazdikėliai tapo brangesni už sidabrą?
Istorija prasideda Molukų salose – dabartinėje Indonezijoje, – kur gvazdikėliai augo natūraliai ir iš kur dar prieš 2000 metų juos eksportavo į Kiniją, Indiją ir toliau. Kinijos Han dinastijos dvarininkams buvo privaloma kramtyti gvazdikėlius prieš kalbant su imperatoriumi – taip buvo užtikrinamas kvapus, nepriekaištingas burnos kvapas.
Viduramžiais Europoje gvazdikėlių kaina buvo beprotiška. XIV amžiuje Anglijoje už penkias gvazdikėlių ankštis galėjai nusipirkti karvę. Arabų pirkliai, kontroliavę prekybos kelius, sąmoningai slėpė tikrąją šių prieskonių kilmę, pasakodami klaidinančias legendas apie pavojingas jūros pabaisas ir nepereinamas džiungles, esą saugančias gvazdikėlių augimvietes.
Tik XV–XVI amžiuje portugalai, ieškodami tiesioginio jūros kelio į Indiją, pasiekė Molukus ir perėmė gvazdikėlių prekybos kontrolę. Vėliau šias salas užgrobė olandai, kurie ėmėsi radikalių veiksmų monopoliui išlaikyti: jie iškirto visus gvazdikėlių medžius kitose salose, palikę auginimą tik vienoje vietoje – Ambono saloje. Smurtas buvo brutalus: vietiniai gyventojai, bandydavę auginti gvazdikėlius kitur, buvo baudžiami mirtimi. Tačiau galiausiai prancūzų botanikui Pierre’ui Poivre’ui pavyko XVII amžiaus viduryje kontrabanda išgabenti sėklų bei persodinti medžius į Prancūzijos valdas Indijos vandenyne – ir monopolis sugriuvo.
Gvazdikėlių nauda organizmui: tai ne tik aromatas
Šiuolaikiniai tyrimai patvirtina tai, ką tradicinė medicina žinojo šimtmečius: gvazdikėliai nėra tuščias prieskonis. Juose yra eugenolio – eterinio aliejaus, kurio koncentracija džiovintuose pumpuruose siekia 70–90 proc. Būtent eugenolis – pagrindinis biologinio aktyvumo šaltinis.
Rekomenduojamas video
- Antibakterinės ir priešgrybelinės savybės. Tyrimai rodo, kad gvazdikėlių eterinis aliejus slopina daugelį patogeninių bakterijų, įskaitant E. coli ir Staphylococcus aureus. Dėl šios savybės gvazdikėliai buvo naudojami maisto konservavimui dar gerokai prieš atsirandant šaldytuvams – įsmeigti į apelsino žievelę jie ne tik gardžiai kvepėjo, bet ir sulėtindavo pelėsio augimą.
- Antioksidacinės savybės. ORAC skalėje (oksidacinio streso sumažinimo rodiklis) gvazdikėliai užima vieną aukščiausių vietų tarp visų maisto produktų – aukščiau už mėlynes, graikinius riešutus ir net kakavos pupeles. Jų vartojimas padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus, kurie spartina ląstelių senėjimą.
- Priešuždegiminis poveikis. Eugenolis veikia kaip natūralus COX-2 inhibitorius – panašiai kaip kai kurie vaistai nuo uždegimo. Dėl to gvazdikėliai tradiciškai naudojami sąnarių skausmui, galvos skausmui malšinti, taip pat kaip pagalbinė priemonė sergant ūmiomis kvėpavimo takų ligomis.
- Skausmą malšinančios savybės. Odontologijoje eugenolio pagrindu sukurti preparatai naudojami nuo dantų skausmo iki šiol. Vaistinės visame pasaulyje parduoda gvazdikėlių aliejų kaip natūralią skausmą malšinančią priemonę prieš vizitą pas odontologą. Tai ne tik liaudies medicina – tai patvirtinta mokslo.
- Virškinimo sistemos pagalba. Gvazdikėliai stimuliuoja seilių ir skrandžio sulčių gamybą, gerina virškinimą ir mažina pilvo pūtimą. Ajurvedos medicinoje jie šimtmečius vartojami nuo pilvo diskomforto, pykinimo ir viduriavimo.
Tačiau verta ir perspėti: grynas gvazdikėlių aliejus yra labai stiprus ir negali būti naudojamas neatskiestas tiesiai ant odos ar gleivinių. Dideliais kiekiais vartojamas viduje, jis gali sudirginti skrandžio gleivinę. Kulinariniai kiekiai – visiškai saugūs, bet aliejaus dozavimu reikia pasirūpinti.
Gvazdikėliai kaip dezodorantas, konservantas ir apsauga nuo uodų
Gvazdikėliai amžiais atliko funkcijas, kurioms šiandien turime sintetinius preparatus. Viduramžių Europoje religingi miestiečiai nešiodavosi su savimi pomandrius – apelsinus ar kitus vaisius, smaigstytus gvazdikėliais. Tai buvo ir kvapni dekoracija, ir higieninė apsaugos priemonė nuo ligų platintojų (skraidančių vabzdžių) bei nemalonaus kvapo. XVI–XVII amžiuje, kai maro epidemijos siaubė miestus, gydytojai dėvėdavo ilgasnapes kaukes su gvazdikėliais ir kitais prieskoniais – tikėdami (ne visai be pagrindo), kad stiprūs aromatai saugo nuo infekcijų.
Ši praktika nebuvo vien prietaras. Tyrimai patvirtina, kad gvazdikėlių eterinis aliejus atbaido Aedes aegypti uodus (dengės karštinės platintojus) net efektyviau nei kai kurie sintetiniai repelentai – tiesa, šis poveikis trumpalaikis.
Gvazdikėliai Lietuvos virtuvėje toli gražu ne svetimi
Lietuviams gvazdikėliai neatrodo kaip egzotika – jie jau seniai savi. Tradiciniai troškiniai su prieskoniais, Kalėdų kumpis, prieskoniai sriubose, ruginė duona su kadagiais ir gvazdikėliais, karštas alus žiemą su medumi – visa tai natūraliai apima šį prieskonį. Tikroji jo vieta lietuviškoje virtuvėje – ne saldumynuose (nors ir ten tinka), o troškiniuose ir padažuose.
Paprasta taisyklė: gvazdikėliui reikia laiko virimo eigoje. Jei įberiame troškinimo pradžioje, jis atiduoda gilų, šiltą aromatą, kuris persismelkia per visą patiekalą. Jei dedame pačioje pabaigoje – gauname ryškų, beveik aštrų pirmąjį įspūdį. Abu variantai teisingi, tik labai skirtingi. Ir niekada nepalikite jo lėkštėje – perkandę gvazdikėlį gausite labai intensyvų, ne visai malonų patyrimą.
Kaip atskirti tikrą gvazdikėlį nuo išsunkto?
Ši gudrybė žinoma nedaugeliui pirkėjų, tačiau yra labai praktiška. Kokybiški, eterinių aliejų nepraradę gvazdikėliai, įmesti į stiklinę vandens, plūduriuoja vertikaliai – galvute žemyn arba nusvyra į šoną. Išsunkti, seniai stovėję ar prastos kokybės gvazdikėliai guli horizontaliai ant vandens paviršiaus, nes nebeturi pakankamai aliejų, kurie suteikia svorio.
Dar vienas patikrinimas – vizualinis. Kokybiški gvazdikėliai turi aiškiai matomą apvalią keturių pumpuro lapelių galvutę ir tvirtą, lygų, rudai žalsvą kotelį. Blankūs, trapūs, beveik be kvapo – tai ženklas, kad prieskoniai stovėjo sandėlyje per ilgai arba augo nepalankiomis sąlygomis.
Gvazdikėliai – vienas seniausių pasaulio prieskonių, kurio istorija dar nesibaigė
Indonezija iki šiol išlieka didžiausia gvazdikėlių gamintoja pasaulyje, tačiau šalis garsėja ir dar viena sąsaja: Indonezija – vienintelė šalis pasaulyje, kurioje gvazdikėliai naudojami cigarečių gamyboje. Vadinamosios kretek cigaretės su tabako ir gvazdikėlių mišiniu – masinis reiškinys, kurį paprastas europietis vartotojas pažįsta mažai, tačiau Indonezijoje tai sudaro didžiąją dalį visos cigarečių rinkos.
Tuo tarpu Zanzibaras – Tanzanijos sala – vadinamas Prieskonių sala ne be reikalo: gvazdikėlių plantacijos čia driekiasi iki horizonto, o prieskonio kvapas jaučiamas net uoste, atplaukiant laivu. Zanzibaras istoriškai buvo svarbiausias gvazdikėlių eksporto centras XIX–XX amžiuje, ir šiandien turizmas čia neatsiejamai susijęs su prieskonių kultūra.
Gvazdikėliai nustebina ne tik savo istorija, bet ir gebėjimu išlikti aktualūs šimtmečiais. Nuo imperatoriaus rūmų iki šiuolaikinio odontologijos kabineto, nuo viduramžių apsaugos priemonės iki antioksidantų lentelių viršūnės – nedidelis, nepretenzingas pumpuras vis atranda naujų kelių į mūsų gyvenimą. Kitą kartą, berdami porą gvazdikėlių į troškinį, pagalvokite, kokią audringą kelionę jie įveikė, kol pasiekė jūsų virtuvę.
Šaltiniai:
- https://www.healthline.com/nutrition/benefits-of-cloves
- https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC3819475/
- https://www.webmd.com/vitamins/ai/ingredientmono-251/clove
- https://sciencefrontier.org/article/role-of-clove-in-human-medical-history
- https://www.uottawa.ca/research-innovation/jlholmes-mass-spectrometry-facility/chemical-facility/projects/hydrosol-project/clove
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.