Bijūnų sodinimas rudenį – vienas geriausių būdų pasirūpinti šiais ilgaamžiais augalais. Nors bijūnai dažnai laikomi beveik neįnoringomis gėlėmis, netinkamai pasodinti jie gali metų metus auginti vešlią lapiją ir beveik nežydėti. Dažniausia tokio elgesio priežastis – per gilus sodinimas, tačiau ne mažiau svarbi ir vieta, dirvožemis bei tinkamas laikas.
Ruduo bijūnams palankus todėl, kad antžeminė augalo dalis jau ruošiasi ramybės laikotarpiui, o dirvoje dar pakanka šilumos šaknims įsitvirtinti. Tinkamai pasodintas augalas iki žiemos gali pradėti formuoti naujas šaknis, o pavasarį energiją skirti ne bandymui išgyventi persodinimą, bet naujam augimui. Žolinius bijūnus rudenį dažnai taip pat patogu dauginti dalijant seną kerą.
Bijūnų sodinimas rudenį: kada tam tinkamiausias metas?
Rudeniniam bijūnų sodinimui tinkamiausias metas priklauso nuo oro ir dirvos būklės, tačiau svarbiausia neatidėti šio darbo paskutinei akimirkai prieš įšąlant žemei. Žoliniai bijūnai, ypač sodinami plikomis šaknimis ar padalytais kerais, geriausiai įsitvirtina rudenį, kai augalas jau pereina į ramybės laikotarpį.
Lietuvoje dažniausiai orientuojamasi į rugpjūčio pabaigą–rugsėjį ir pirmąją spalio pusę, tačiau šiltą rudenį sodinimo sezonas gali trukti ilgiau. Svarbiau už konkrečią datą yra tai, kad po pasodinimo liktų pakankamai laiko šaknims įsitvirtinti prieš stipresnį dirvos įšalimą. Per vėlai pasodintas augalas gali nespėti tinkamai įsišaknyti, ypač jei itin staigiai ateina žiema.
Rudenį sodinti ypač patogu tada, kai įsigyjamas bijūno sodinukas arba kero dalis su augimo pumpurais. Tuo metu augalas jau nebekovoja dėl žiedų ir lapijos išlaikymo, todėl gali daugiau energijos skirti požeminei sistemai.
Vazonėliuose augintų bijūnų situacija šiek tiek kitokia – juos galima sodinti ir kitu metu, tačiau rudenį svarbu nepamiršti, kad persodintas augalas vis tiek turi spėti įsitvirtinti iki šalčių.
Tinkama vieta bijūnams sodinti
Bijūnams reikėtų parinkti vietą iš anksto, nes tai nėra gėlė, kurią norėsis nuolat kilnoti iš vieno gėlyno kampo į kitą. Gerai įsitvirtinęs bijūnas vienoje vietoje gali augti daugelį metų, o persodinimas jam reiškia papildomą stresą ir neretai kelerius metus trunkantį žydėjimo atsistatymą.
Rekomenduojamas video
Geriausiai dauguma žolinių ir Itoh bijūnų jaučiasi saulėtoje vietoje, kur augalai gauna daug šviesos. Nedidelę paunksnę jie gali pakęsti, tačiau per didelis šešėlis dažnai tampa viena iš priežasčių, kodėl bijūnas žydi silpnai arba visai nežydi. Ypač svarbu, kad saulės netrūktų pirmoje dienos pusėje ir kad augalo neužgožtų medžiai ar dideli krūmai.
Taip pat reikėtų vengti vietų, kur po lietaus ilgai stovi vanduo. Bijūnai mėgsta derlingą ir drėgmę sulaikančią, tačiau gerai drenuojamą dirvą. Nuolat šlapioje žemėje šaknys gali pradėti pūti, o augalas silpnėja ir tampa jautresnis ligoms.
Bijūnui verta palikti ir pakankamai erdvės. Suaugęs keras nėra mažas gėlyno augalas, todėl jo nereikėtų įsprausti tarp kitų daugiamečių augalų. Maždaug metro erdvė vienam augalui dažnai yra geras orientyras, nors konkretus atstumas priklauso nuo veislės.
Bijūnų sodinimas rudenį: dirvos paruošimas
Bijūnas gali augti įvairioje dirvoje, tačiau geriausiai jaučiasi derlingoje, purioje ir vandeniui laidžioje žemėje. Sunkų molį verta pagerinti organinėmis medžiagomis ir pasirūpinti, kad vanduo neužsistovėtų, o labai lengvoje smėlingoje dirvoje gali prireikti daugiau organinių medžiagų, padedančių išlaikyti drėgmę.
Sodinimo duobę verta paruošti iš anksto. Ji turėtų būti pakankamai plati, kad šaknys nebūtų suspaustos ar sulankstytos. Bijūnams svarbiau ne neįprastai gili duobė, o gerai paruošta šaknų zona. Rekomenduojama duobę kasti maždaug dvigubai tokio gylio, kokio reikia šaknų gumului ar kero daliai.
Į sodinimo vietą galima įmaišyti gerai perpuvusio komposto. Šviežio mėšlo tiesiai prie šaknų berti nereikėtų – jis gali pažeisti šaknis. Taip pat neverta persistengti su trąšomis vien tam, kad bijūnas greičiau augtų. Per daug azoto gali paskatinti lapijos augimą, tačiau nepadėti gausiam žydėjimui.
Jeigu dirva labai rūgšti, jos reakciją reikėtų įvertinti atskirai ir, jei reikia, koreguoti pagal dirvožemio tyrimą. Vien aklai berti kalkių prieš sodinimą nėra geriausias sprendimas.
Svarbiausia bijūnų sodinimo taisyklė – nepasodinti per giliai
Jeigu reikėtų iš visų bijūnų sodinimo taisyklių išsirinkti vieną svarbiausią, tai būtų ši: žolinio bijūno augimo pumpurai turi būti labai negiliai po žeme.
Ant bijūno šakniastiebio paprastai galima aiškiai matyti rausvus ar rausvai baltus augimo pumpurus, dar vadinamus „akutėmis“. Pasodinus juos per giliai, bijūnas gali puikiai auginti lapus, tačiau žiedų ilgai nesulauksite. Rekomenduojama, kad virš pumpurų būtų maždaug 2,5 cm dirvožemio sluoksnis. Ypač svarbu gylio nepadauginti sunkesnėje dirvoje.
Tai viena iš priežasčių, kodėl bijūnai kartais metų metus atrodo sveiki, tačiau atkakliai nežydi. Sodininkas gali manyti, kad augalui trūksta trąšų, saulės ar drėgmės, nors tikroji problema yra keli papildomi centimetrai žemės virš augimo pumpurų.
Pasodinus kero dalį, pumpurai turi būti nukreipti į viršų. Šaknis aplink juos paskirstykite taip, kad jos nebūtų stipriai užlenktos. Užberkite puria žeme, lengvai prispauskite ir palaistykite, kad dirva priglustų prie šaknų.
Bijūnų sodinimas rudenį dalijant seną kerą
Ruduo ypač tinkamas ne tik naujiems sodinukams sodinti, bet ir peraugusiems ar senesniems bijūnų kerams dalyti. Vis dėlto nereikėtų skubėti dalyti sveiko, gausiai žydinčio bijūno vien todėl, kad atsirado laisva vieta kitame gėlyne.
Bijūnai nemėgsta bereikalingo judinimo, todėl seną kerą verta dalyti tada, kai jis tapo pernelyg tankus, sumažėjo žydėjimas arba norima augalą padauginti. Dalijant reikia iškasti kuo daugiau šaknų ir atsargiai pašalinti žemę, kad būtų galima matyti augimo pumpurus.
Kero dalys turėtų turėti pakankamai šaknų ir kelis sveikus augimo pumpurus. Per maža dalis gali sunkiai įsitvirtinti, o pernelyg didelė dalis po padalijimo nebūtinai greičiau pradės žydėti. Rekomenduojama dalinti taip, kad kiekviena dalis turėtų bent tris miegančius augimo pumpurus ir šaknų. Pjūviams naudokite aštrų ir švarų įrankį. Pažeistas ar supuvusias šaknų vietas pašalinkite, o sveikų šaknų be reikalo netrumpinkite.
Reikėtų nusiteikti kantrybei: po dalijimo bijūnas gali nežydėti pirmus vienus ar dvejus metus. Tai nebūtinai reiškia, kad augalas pasodintas netinkamai – jam reikia laiko atkurti šaknų sistemą ir įsitvirtinti naujoje vietoje.
Bijūnų sodinimas rudenį: laistymas ir priežiūra
Iškart po sodinimo bijūną reikia palaistyti. Tai padeda žemei geriau priglusti prie šaknų ir pašalina didesnes oro ertmes aplink šaknų sistemą. Jeigu ruduo sausas, naujai pasodintą augalą reikėtų palaistyti ir vėliau, tačiau dirvos nereikia nuolat paversti šlapia. Bijūnai geriau toleruoja trumpalaikį sausros periodą nei nuolatinį užmirkimą.
Pirmaisiais metais po pasodinimo laistymo poreikis didesnis, ypač jei pavasarį ar vasarą pasitaiko ilgesnių sausrų. Gerai įsitvirtinę bijūnai yra gana atsparūs sausrai, nes jų šaknys giliai įsiskverbia į dirvą.
Rudenį aplink augalą galima paskleisti ploną komposto ar kitos tinkamos organinės medžiagos sluoksnį. Tačiau mulčias neturėtų būti supiltas tiesiai ant bijūno augimo pumpurų ar storai užverstas ant kero centro. Per didelis sluoksnis gali pakeisti faktinį sodinimo gylį ir prisidėti prie žydėjimo problemų.
Bijūnų paruošimas žiemai
Žoliniai bijūnai rudenį natūraliai pradeda gelsti ir nudžiūsta. Kai antžeminė dalis visiškai sunyksta, ją galima nupjauti beveik prie pat žemės. Tai taip pat padeda pašalinti ligų sukėlėjams tinkamą augalinę medžiagą. Rekomenduojama žolinių bijūnų nudžiūvusius stiebus rudenį nukirpti iki žemės.
Sveikam, tinkamai pasodintam bijūnui ypatingos žiemos apsaugos paprastai nereikia. Šie augalai yra atsparūs šalčiui. Daug svarbiau už storą „žieminę antklodę“ yra tinkama vieta, geras drenažas ir teisingas sodinimo gylis.
Sumedėję bijūnai yra kitokie – jų sumedėję stiebai žiemą lieka virš žemės. Jų nereikėtų rudenį nupjauti iki pat žemės taip, kaip žolinių bijūnų. Šiems bijūnams taip pat svarbu apsaugota vieta, ypač nuo šaltų vėjų.
Dažniausios klaidos sodinant bijūnus rudenį
Atrodo smulkmenos, tačiau būtent jos dažniausiai lemia, ar bijūnas po kelių metų džiugins gausiais žiedais. Sodinant rudenį verta iš anksto žinoti dažniausias klaidas ir jų išvengti:
- Viena klaida išsiskiria iš kitų – per gilus sodinimas. Tai ypač aktualu žoliniams bijūnams. Jei augimo pumpurai atsiduria gerokai giliau nei keli centimetrai po žeme, augalas gali ilgai nežydėti.
- Antroji klaida – per mažai saulės. Bijūnas gali išgyventi daliniame pavėsyje, tačiau gausiam žydėjimui jam reikia daug šviesos.
- Trečioji – nuolat šlapia dirva. Jei po kiekvieno lietaus vanduo ilgai telkšo aplink augalą, net ir sveika šaknų sistema gali pradėti nykti.
- Ketvirtoji – per didelis tręšimas, ypač azotu. Daug žalios masės dar nereiškia, kad kitais metais turėsite daugiau žiedų.
- Penktoji – pernelyg dažnas persodinimas. Bijūnas nėra vienmetė gėlė, kurią galima kasmet perkelti į kitą vietą. Pasirinkus gerą vietą, jam geriausia leisti ramiai augti daugelį metų.
Sumedėjusių ir žolinių bijūnų sodinimo skirtumai
Prieš sodinant verta žinoti, kokį bijūną iš tikrųjų įsigijote. Žoliniai bijūnai žiemą praranda antžeminę dalį, o pavasarį iš požeminių pumpurų išleidžia naujus ūglius. Būtent jų augimo pumpurai turi būti sodinami labai negiliai.
Sumedėję bijūnai formuoja sumedėjusius stiebus ir elgiasi kitaip. Dalis parduodamų sumedėjusių bijūnų yra skiepyti ant žolinio bijūno šaknų. Tokius augalus sodinant reikia atsižvelgti į skiepijimo vietą – rekomendacijos čia skiriasi nuo žolinio bijūno kero dalies sodinimo. Skiepyto sumedėjusio bijūno skiepijimo vieta turi būti sodinama maždaug 15 cm gylyje, kad augalas galėtų formuoti savo šaknis.
Todėl negalima aklai pritaikyti taisyklės „bijūnas sodinamas 2–3 cm gylyje“ visiems bijūnams. Ši taisyklė pirmiausia taikoma žoliniams bijūnams ir jų kero dalims.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar galima bijūnus sodinti spalį?
Taip, jeigu žemė dar neužšalusi ir po pasodinimo lieka pakankamai laiko augalui įsitvirtinti. Vis dėlto bijūnus geriau pasodinti ne paskutinę akimirką prieš nuolatinius šalčius. Svarbiau ne konkreti kalendorinė data, o dirvos būklė ir prognozuojami orai.
Kodėl pasodintas bijūnas nežydi?
Dažniausios priežastys – per gilus pasodinimas, per didelis šešėlis, pertręšimas azotu arba tiesiog per trumpas laikas nuo pasodinimo. Jaunam ar neseniai padalytam bijūnui gali prireikti kelerių metų, kol jis visiškai įsitvirtins ir pradės gausiai žydėti.
Ar naujai pasodintą bijūną reikia uždengti žiemai?
Paprastai sveikam ir tinkamai pasodintam bijūnui specialios žiemos apsaugos nereikia. Daug svarbiau neperlaistyti, neleisti susikaupti vandeniui aplink šaknis ir nepasodinti augalo per giliai. Labai storas mulčio sluoksnis virš žolinio bijūno pumpurų gali net pakenkti žydėjimui.
Ar galima bijūną sodinti pavasarį?
Galima, ypač jei augalas parduodamas vazone arba rudenį dėl kokios nors priežasties jo pasodinti nepavyko. Tačiau žoliniai bijūnai ir dalijami kerai, paprastai geriau prigyja sodinami rudenį. Rudeninis sodinimas sutampa su augalo ramybės pradžia ir suteikia šaknims laiko įsitvirtinti.
Kada bijūnas pradeda žydėti po pasodinimo?
Tai priklauso nuo sodinuko dydžio, veislės ir to, ar augalas buvo dalytas. Po kero dalijimo žydėjimo gali tekti palaukti vienus ar net kelerius metus. Tai normalu – pirmiausia augalas turi suformuoti stiprią šaknų sistemą.
Šaltiniai:
- https://www.dutchgrown.com/blogs/the-dutchgrown-blog/growing-guide-how-to-grow-peonies-in-the-fall
- https://www.rhs.org.uk/plants/peony/herbaceous/growing-guide
- https://peonita.com/blogs/news/autumn-planting-the-key-to-a-blooming-spring-garden
- https://www.thespruce.com/when-to-plant-peony-bulbs-11694756
- https://www.gardenersworld.com/how-to/grow-plants/how-to-grow-peonies
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.