Grybavimas daugeliui yra neatsiejama rudens dalis, tačiau miškas nėra visiškai „laisva zona“, kurioje galima elgtis kaip norisi. Nors įprastame miške grybus rinkti leidžiama ir surenkamų grybų kiekis nėra ribojamas, galioja nemažai taisyklių, susijusių su tuo, kur galima lankytis, ką galima rinkti, kaip elgtis saugomose teritorijose, kur palikti automobilį ir kada į mišką apskritai negalima patekti. Be to, už kai kuriuos pažeidimus gali būti skiriamos ne tik baudos, bet ir konfiskuojamos pažeidimo priemonės.
Svarbu ir tai, kad internete galima rasti senų patarimų, kurie šiandien jau nebeatspindi galiojančios tvarkos. Pavyzdžiui, atskiros 1998 m. Grybavimo Lietuvos miškuose taisyklės nuo 2023 m. rugsėjo 8 d. neteko galios. Dabar laukinių grybų rinkimą reglamentuoja naujesni teisės aktai, tarp jų – 2023 m. patvirtintas Laukinių augalų ir grybų naudojimo tvarkos aprašas.
Grybavimo taisyklės: kur Lietuvoje galima rinkti grybus?
Bendra taisyklė gana paprasta: fiziniai asmenys turi teisę lankytis Lietuvos miškuose ir juose grybauti, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Miškų įstatymas numato išimtis rezervatams, specialios paskirties objektų miškams ir teritorijoms, kuriose lankymasis ribojamas kitais teisės aktais. Saugomose teritorijose papildomai galioja konkrečios teritorijos apsaugos ir lankymo taisyklės.
Taigi vien tai, kad matote mišką, dar nereiškia, kad į jį galima laisvai eiti su krepšiu grybams. Ypač atsargiai reikėtų vertinti rezervatus. Juose grybauti paprastai draudžiama, nes rezervatai yra griežčiausiai saugomos teritorijos. Vis dėlto galiojančiuose teisės aktuose numatyta išimtis kai kuriems vietos gyventojams: kaimo ar viensėdžio, besiribojančio su gamtiniu rezervatu, gyventojams gali būti leidžiama uogauti ir grybauti, jeigu tai nekenkia ekosistemoms ir saugomoms vertybėms. Tokia galimybė nėra automatinė visiems rezervatams – konkrečias sąlygas nustato teritorijos nuostatai.
Todėl prieš grybaujant nepažįstamoje saugomoje teritorijoje verta pasitikrinti, kokia jos apsaugos kategorija ir kokie lankymo reikalavimai taikomi konkrečiai vietai.
Ar galima grybauti privačiame miške?
Taip. Vien tai, kad miškas priklauso privačiam savininkui, savaime nereiškia, kad jame grybauti draudžiama. Miškų įstatymas suteikia fiziniams asmenims teisę lankytis miškuose ir grybauti, laikantis teisės aktų reikalavimų.
Tačiau tai nereiškia, kad galima ignoruoti privačiame miške esančius teisėtus lankymo ribojimus. Jei miške vykdomi darbai, yra įrengti draudžiantys ar ribojantys ženklai arba lankymas konkrečioje teritorijoje apribotas dėl kitų teisės aktuose numatytų priežasčių, jų privaloma laikytis.
Rekomenduojamas video
Svarbu nepainioti ir skirtingų sąvokų: teisė lankytis miške nereiškia teisės vaikščioti po bet kokią privačią sodybos teritoriją ar elgtis joje kaip savo valdoje. Miško ir gyvenamosios sodybos teritorijos teisinis režimas nėra tas pats.
Kada grybavimas draudžiamas net paprastame miške?
Net ir įprastame miške gali atsirasti laikini apribojimai. Savivaldybės gali uždrausti arba apriboti lankymąsi miškuose, kai tam yra svarbių priežasčių – pavyzdžiui, dėl didelio gaisrų pavojaus, miško kirtimų, specializuotų ūkio plotų, saugomų objektų ar kitų aplinkybių. Apie uždraustus ar ribojamus miškus turi informuoti atitinkami ženklai.
Grybautojams ypač svarbu neiti į plotus, kuriuose vyksta medienos ruošos darbai arba naudojamos cheminės, biologinės ar kitos miško apsaugos priemonės. Tokiose vietose pavojus kyla ne tik gamtai, bet ir pačiam žmogui.
Todėl jei prie miško matote ženklą, perspėjantį apie kirtimus, purškimą, ribotą patekimą ar kitą pavojų, jo nereikėtų ignoruoti vien todėl, kad „grybai jau čia pat“.
Grybavimo taisyklės: kiek grybų galima prisirinkti?
Čia daugelį nustebins viena paprasta taisyklė – bendras surenkamų grybų kiekis Lietuvoje nėra nustatytas. Aplinkosaugininkai aiškiai nurodo, kad grybaujant ir uogaujant surenkamų gėrybių kiekiai nėra ribojami. Tai reiškia, kad nėra nustatyto, pavyzdžiui, 5, 10 ar 20 kilogramų limito vienam žmogui.
Tačiau neribotas kiekis nereiškia neribotos teisės rinkti bet ką. Draudžiama rinkti saugomas grybų rūšis, o saugomose teritorijose gali būti taikomi papildomi apribojimai. Be to, rinkdamas grybus žmogus negali žaloti miško, augalijos ar miško paklotės.
Kitaip tariant, iš miško galima grįžti ir su pilnu dideliu krepšiu, tačiau tik tuo atveju, jei visi jame esantys grybai surinkti teisėtai.
Ar galima grybauti su peiliuku ir kaip geriausia nuskinti grybą?
Tai vienas iš tų klausimų, dėl kurių grybautojai ginčijasi jau ne vieną dešimtmetį. Vieni grybus nupjauna peiliuku, kiti atsargiai išsuka ar išrauna.
Svarbiausia čia ne pati pasirinkta technika, o tai, kad nebūtų niokojama miško paklotė ir augavietė. Galiojančios lankymosi miške taisyklės draudžia žaloti grybus, augalus ir ardyti miško paklotę.
Todėl nereikėtų rausti samanų, kapstyti paklotės lazda ar grėbliu ieškant mažų grybų. Radus grybą, jį reikėtų paimti taip, kad kuo mažiau būtų pažeista aplinka aplink augavietę. Nėra prasmės miške „iššukuoti“ visko iki plikos žemės – tai jau būtų visai kas kita nei įprastas grybavimas.
Ar galima rinkti visus rastus grybus?
Ne. Ir čia kalbame ne tik apie apsinuodijimo riziką. Lietuvoje yra saugomų grybų rūšių, kurių rinkti negalima. Aplinkos ministerija skelbia galiojantį saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, todėl ne kiekvienas miške augantis grybas yra teisėtas „laimikis“.
Grybautojui praktiškai svarbiausia taisyklė paprastesnė: jei grybo neatpažįstate, jo geriau neskinti vien tam, kad vėliau bandytumėte išsiaiškinti, kas tai per rūšis. Tai aktualu ir dėl gamtos apsaugos, ir dėl savo sveikatos.
Valstybinių miškų urėdija taip pat įspėja nepasikliauti aklai vien grybų atpažinimo programėlėmis. Nuotraukoje gali nesimatyti rūšiai nustatyti svarbių požymių, todėl kilus abejonėms nepažįstamo grybo geriau nerinkti.
Grybavimas saugomose teritorijose – čia taisyklės griežtesnės
Saugoma teritorija nėra viena vienintelė kategorija. Lietuvoje yra rezervatų, nacionalinių ir regioninių parkų, draustinių, biosferos rezervatas ir kitų teritorijų, o jų lankymo sąlygos gali skirtis.
Todėl teiginys „nacionaliniame parke grybauti galima“ arba „nacionaliniame parke grybauti negalima“ būtų pernelyg supaprastintas. Reikia žinoti konkrečią teritoriją ir jos zoną.
Rezervatuose apsauga yra griežčiausia. Naujesnis teisinis reguliavimas numato tam tikrą išimtį vietos gyventojams, deklaravusiems gyvenamąją vietą su rezervatu besiribojančiame kaime ar viensėdyje, tačiau tik ten, kur grybavimas nekenkia saugomoms vertybėms ir pagal konkrečios teritorijos nuostatus yra leidžiamas.
Todėl prieš vykstant grybauti į saugomą teritoriją verta nepasikliauti vien draugo patarimu ar seniai internete rastu žemėlapiu. Taisyklės gali priklausyti net nuo konkrečios saugomos teritorijos dalies.
Ką apie automobilį turi žinoti grybautojas?
Dar viena dažna klaida – automobilį palikti kuo arčiau tos vietos, kur prasideda grybų takas. Tačiau važinėti mišku „kur patogu“ negalima.
Motorinėmis transporto priemonėmis į mišką įvažiuoti ir po jį važinėti galima tik keliais. Automobilį rekomenduojama palikti tam skirtoje stovėjimo aikštelėje arba kelio pakraštyje taip, kad nebūtų trukdoma kitiems eismo dalyviams ir nebūtų pažeista miško paklotė.
Tai reiškia, kad patogiai įsukti į miško pakraštį, užvažiuoti ant samanų, uogienojų ar miško paklotės ir palikti automobilį tarp medžių nėra tinkamas elgesys. Net jei iki grybų vietos nuo kelio dar reikia paėjėti kelis šimtus metrų.
Grybavimas – ne tas pats kas iškyla
Grybavimas nėra leidimas kartu rengti pikniką bet kurioje miško vietoje. Laužus, nešiojamuosius grilius, šašlykines ar vienkartines kepsnines miške galima naudoti tik specialiai įrengtose ir pažymėtose laužavietėse, esančiose tam skirtose poilsiavietėse ar stovyklavietėse. Gaisrams palankiu laikotarpiu atvirai ugniai taikomi dar griežtesni reikalavimai.
Todėl po sėkmingo grybavimo nereikėtų sumanyti „užsikurti mažą lauželį“ bet kurioje laukymėje. Miške viena neatsargi kibirkštis gali turėti labai rimtų pasekmių.
Grybavimo taisyklės ir baudos: už ką galima susilaukti problemų?
Baudos priklauso nuo pažeidimo pobūdžio ir vietos. Už lankymąsi miške reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimą gali būti skiriamas įspėjimas arba 20–50 eurų bauda. Juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims numatyta 50–110 eurų bauda.
Už laukinės augalijos išteklių naudojimą pažeidžiant nustatytą tvarką fiziniam asmeniui gali būti skiriamas įspėjimas arba 60–500 eurų bauda.
Daug rimčiau vertinami pažeidimai saugomose teritorijose. Už laukinių augalų ar grybų, jų dalių žalojimą, naikinimą ar neteisėtą rinkimą valstybiniame rezervate, draustinyje, valstybiniame parke, biosferos rezervate, biosferos poligone ar „Natura 2000“ teritorijoje gali būti skiriama 80–700 eurų bauda.
O už į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų grybų ir uogų rinkimą ar pardavinėjimą fiziniams asmenims numatyta 250–1000 eurų bauda. Tam tikrais atvejais gali būti konfiskuojami ir pažeidimo padarymo įrankiai ar priemonės.
Tai jau nebe situacija, kai galima numoti ranka ir pasakyti, kad „vieną grybą paėmiau“. Saugomų rūšių apsaugos taisyklės taikomos nepriklausomai nuo to, ar žmogus ketino grybą parduoti, suvalgyti, ar tiesiog parsinešti namo.
Ko grybaujant geriau nedaryti?
Kad iš miško parsineštumėte tik grybus, o ne nemalonių prisiminimų, verta prisiminti kelias paprastas taisykles:
- neikite į rezervatus, jei konkrečioje vietoje grybavimas draudžiamas;
- būtinai atkreipkite dėmesį į draudžiančius ar ribojančius ženklus;
- neikite į miško plotus, kuriuose vyksta kirtimai ar naudojamos miško apsaugos priemonės;
- neardykite miško paklotės ir nekaskite samanų ieškodami grybų;
- nerinkite saugomų grybų rūšių;
- nevažiuokite automobiliu miško paklote – motorinėms transporto priemonėms skirti keliai;
- nekurkite laužo tam neskirtoje vietoje;
- nešiukšlinkite;
- neimkite grybo, kurio nepažįstate;
- saugomoje teritorijoje prieš grybaujant pasitikrinkite konkrečiai jai galiojančias taisykles.
Svarbiausia – suprasti, kad teisė grybauti yra gana plati, tačiau ji nėra teisė niokoti mišką. Įprastame miške grybų kiekis neribojamas, tačiau kartu su šia teise galioja pareiga tausoti miško aplinką.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar Lietuvoje yra nustatytas grybų kiekis, kurį galima prisirinkti?
Ne. Galiojanti tvarka nenustato bendro limito, kiek grybų fizinis asmuo gali prisirinkti grybavimo metu. Tačiau tai galioja tik teisėtai renkant leidžiamas rūšis ir laikantis teritorijai taikomų reikalavimų.
Ar galima grybauti privačiame miške be savininko leidimo?
Bendra taisyklė – taip, nes fiziniai asmenys turi teisę lankytis miškuose ir grybauti, nepriklausomai nuo miško nuosavybės formos. Vis dėlto būtina laikytis nustatytų lankymo ribojimų, ženklų ir kitų teisės aktų.
Ar galima grybauti nacionaliniame ar regioniniame parke?
Ne visur vienodai. Saugomose teritorijose taikomi konkrečios teritorijos ir jos zonų nuostatai. Todėl prieš vykstant verta pasitikrinti konkrečios teritorijos lankymo taisykles. Ypač griežti ribojimai taikomi rezervatuose.
Ar galima rinkti grybus naktį?
Grybauti leidžiama tik šviesiuoju paros metu – praėjus vienai valandai po saulėtekio iki likus vienai valandai iki saulėlydžio. Tai aktualu ir grybavimo, ir uogavimo atvejais.
Ar už vieną surinktą saugomą grybą gali būti skirta bauda?
Taip, atsakomybė už saugomų rūšių rinkimą nėra siejama su dideliu kiekiu. Už Raudonosios knygos grybų rinkimą ar pardavinėjimą fiziniam asmeniui gali būti skiriama 250–1000 eurų bauda, o tam tikrais atvejais gali būti konfiskuotos pažeidimo priemonės.
Ar galima važiuoti automobiliu kuo giliau į mišką, kad nereikėtų toli eiti?
Ne. Motorinėmis transporto priemonėmis po mišką galima važiuoti tik keliais. Automobilį reikėtų palikti stovėjimo aikštelėje arba tinkamai kelio pakraštyje, nepažeidžiant miško paklotės ir netrukdant eismui.
Straipsnis parengtas remiantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, reglamentuojančiais laukinių augalų ir grybų naudojimą, lankymąsi miškuose ir saugomose teritorijose, taip pat Aplinkos ministerijos, Aplinkos apsaugos departamento ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos aktualia informacija.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.