Grindinio priešai – medžiai su agresyvia šaknų sistema

Turinys

Pasidalinkite su drauge ar draugu:

Planuojant sodo ar kiemo takus, dažniausiai galvojama apie trinkelių raštą, spalvą ar medžiagą. Tačiau retai kas iš anksto apsvarsto, kad po kelerių metų gražiausią takelį gali sugriauti visai kitas veiksnys – šalia pasodintas medis. Sodininkystės specialistų tokie medžiai kartais vadinami tiesiog „grindinio priešai“. Tai rūšys, kurių šaknys auga arti paviršiaus, sparčiai plinta į šalis ir, ieškodamos vandens bei deguonies, nesustoja nei prie plytelių, nei prie asfalto. Rezultatas – iškilę, sutrūkinėję ar visai išklibę trinkelių ruožai, dėl kurių takas tampa ne tik negražus, bet ir pavojingas užkliūti.

Kodėl vieni medžiai – pikčiausi grindinio priešai, o kiti – ne?

Medžio šaknų sistemos forma priklauso nuo genetikos, o ne nuo to, kiek vietos jam paliekama sode. Vieni medžiai, pavyzdžiui, ąžuolai ar kai kurios pušų rūšys, linkę leisti gilią, į žemę besiveržiančią šaknį, todėl paviršiuje problemų kelia rečiau. Tačiau nemaža dalis greitai augančių, daug vandens reikalaujančių medžių pasirinko kitą strategiją – jų šaknys plinta plačiai ir sekliai, kad kuo greičiau pasiektų drėgmę ir maistines medžiagas paviršutiniame dirvos sluoksnyje.

Kai tokia šaknis natūralioje aplinkoje atsitrenkia į akmenį, ji tiesiog apeina jį iš šono. Tačiau kieme, po tvirtu pagrindu tapusiu takeliu, ji elgiasi lygiai taip pat – auga tolyn ir į šonus, kol pasiekia trinkelių ar plytelių sandūrą ir pamažu ją praplečia. Kuo medis labiau sensta ir storėja, tuo storesnės tampa ir jo šaknys, todėl žala, prasidėjusi nuo vos pastebimo plyšelio, per kelerius metus gali virsti visu iškiliu pakraščiu, ties kuriuo lengva užkliūti.

Įdomūs faktai apie neįtikėtiną medžių šaknų jėgą prasiskverbti pro akmenis Kai kurių medžių šaknys gali tiesiogine prasme „išgręžti“ akmenį. Fikuso šaknys, ieškodamos vandens, geba įsiskverbti į pačius mažiausius uolienų ar betono plyšelius. Augdamos jos juos plečia ir ardo, o ilgainiui gali pažeisti net mūrą, pamatus ar šaligatvius. Tikri požeminiai „monstrai“ – lėti, bet atkaklūs.

Ar nori sužinoti įdomų faktą apie neįtikėtiną medžių šaknų jėgą prasiskverbti pro akmenis? * Šią įdomią informaciją galėsite pamatyti peržiūrėję trumpą reklamą

Kodėl vieni medžiai – pikčiausi grindinio priešai, o kiti – ne?

Dažniausi grindinio priešai mūsų soduose

Lietuvos klimato sąlygomis vieni ryškiausių grindinio priešų yra tuopos – tiek paprastosios, tiek ypač greitai augančios balzaminės ar juodosios tuopos veislės. Jų šaknys ne tik plinta plačiai paviršiuje, bet ir aktyviai leidžia atžalas, kurios gali išdygti net kelių metrų atstumu nuo kamieno, prasibraudamos tiesiai per plytelių siūles.

Panašiai elgiasi ir svyruoklinis gluosnis – jo šaknys nuolat „medžioja“ drėgmę, todėl ypač aktyviai auga link bet kokio drėgnesnio, po danga esančio grunto ruožo. Iš klevų šeimos didžiausią riziką kelia uosialapis klevas, laikomas invazine rūšimi, taip pat paprastasis klevas – abu pasižymi paviršutiniška, tankia šaknų sistema.

Guobos, kadaise gausiai augintos alėjose, taip pat priskiriamos prie problematiškų rūšių dėl plačiai išsišakojusių šaknų, o baltažiedė robinija (dažnai klaidingai vadinama baltąja akacija) papildomai kelia rūpesčių dėl gausaus atžalų leidimo iš šaknų – net nupjovus patį medį, jo šaknys ilgus metus gali toliau siųsti ūglius į aplinkinį plotą, įskaitant ir po grindiniu.

Taip pat verta paminėti beržus ir beržines gyvatvores – nors jie labai mėgstami dėl estetinės išvaizdos, beržų šaknų sistema slypi itin arti paviršiaus. Jie išsiurbia visą drėgmę iš aplinkinio grunto, priversdami pagrindą po trinkelėmis susėsti, o storos ir tvirtos šaknys lengvai pakelia lengvesnes grindinio plokštes.

Rekomenduojamas video

Kaip pastebėti pavojaus ženklus laiku?

Šaknų sukelta žala takams retai atsiranda staiga – dažniausiai procesas trunka kelerius metus ir jį galima pastebėti dar prieš atsirandant rimtiems pažeidimams:

Pirmasis signalas – nedidelis takelio pakilimas ar banguotumas ties medžio šaknimis, ypač jei tai vyksta greičiau nei kitoje tako atkarpoje.
Antras ženklas – siaurų plyšelių atsiradimas plytelių ar trinkelių siūlėse, per kuriuos, atidžiau pažvelgus, kartais matyti šviesios, pluoštinės šaknelės.
Trečias, jau vėlyvesnis požymis, – pastebimai iškilusi, virš kaimyninių plokščių kylanti trinkelė, už kurios lengva užkliūti einant.

Pastebėjus bet kurį iš šių ženklų, verta kuo greičiau kreiptis į arboristą. Kartais problemą galima sušvelninti apkarpant paviršutines šaknis arba įrengiant šaknų barjerą (specialias požemines geomembranas, nukreipiančias šaknis gilyn). Tačiau tai turi būti daroma atsargiai, nes per drastiškas šaknų pjovimas gali susilpninti patį medį ir padidinti jo virtimo riziką pučiant stipresniam vėjui.

Medžiai – grindinio priešai: saugus atstumas ir alternatyvos

Bendra taisyklė – kuo medis didesnis ir greičiau auga, tuo toliau nuo takų ar privažiavimų jį reikėtų sodinti. Dideliems, greitai augantiems medžiams, tokiems kaip minėtos tuopos ar klevai, rekomenduojamas bent 6–8 metrų atstumas nuo bet kokio kieto dangos ruožo, o vidutinio dydžio medžiams – apie 3–5 metrus.

Jei vietos sode mažai, o medžio norisi būtinai, verta rinktis rūšis, kurios nuo prigimties turi kompaktiškesnę, giliau augančią šaknų sistemą:

dekoratyvines obelaites (pvz., rojaus obelis);
šermukšnius;
ievas;
nedidelio ūgio riešutmedžių veisles;
kolonines arba skiepytas rutulines medžių veisles (pavyzdžiui, paprastąjį klevą ‘Globosum’, kurio laja ir šaknynas išlieka zoniškai riboti).

Tokie medžiai ne tik retai tampa grindinio priešais, bet ir savo dydžiu geriau dera prie nedidelių sklypų, o žydėjimo metu papildomai pagyvina sodo vaizdą.

Jei medis jau seniai auga ir persodinti jo nebeįmanoma, o šaknys jau kelia grėsmę takui, protingiausias sprendimas dažnai būna ne kovoti su medžiu, o pritaikyti patį taką. Pavyzdžiui, galima naudoti lanksčias dangas, tokias kaip smulkus žvyras, skaldelė ar medienos skiedros, kurios, pakeliamos šaknų, nesutrūkinėja taip, kaip standus betonas ar klijuotos plytelės. Kita šiuolaikinė alternatyva – pakelti mediniai ar kompozito takai (poliniai paklotai), kurie montuojami virš grunto ir netrukdo šaknims kvėpuoti bei plėstis.

Renkantis medį sodui, verta pagalvoti ne tik apie jo lają ar žydėjimą po keliolikos metų, bet ir apie tai, kas dedasi po žeme. Žinodami, kurie medžiai dažniausiai tampa grindinio priešais, ir palikdami jiems pakankamai vietos nuo takų, sutaupysite ne tik pinigų, kurių prireiktų remontuojant sutrūkinėjusią dangą, bet ir apsisaugosite nuo nemalonių, pavojingomis kliūtimis virstančių nelygumų ateityje.

Medžiai – grindinio priešai: saugus atstumas ir alternatyvos

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)

Ką daryti, jei medis jau auga per arti tako, bet jo naikinti nenoriu?

Geriausia išeitis – įrengti požeminį šaknų barjerą arba pakeisti kietąją dangą lanksčia. Šaknų barjeras – tai speciali vertikali geomembrana, įkasama tarp medžio ir tako, kuri nukreipia augančias šaknis gilyn, toliau nuo paviršiaus. Jei šaknys jau iškilusios, vietoj trinkelių klojimo iš naujo galima pasirinkti medinį taką ant polių arba žvyro dangą.

Ar galima tiesiog nupjauti trukdančias šaknis ir vėl išlyginti trinkeles?

Pjauti šaknis reikėtų itin atsargiai ir tik pasitarus su arboristu. Pašalinus stambesnes paviršutines šaknis, medis gali prarasti stabilumą ir per stipresnę audrą nuvirsti. Be to, per didelės šaknyno žaizdos atveria kelią puviniui ir ligoms, dėl kurių medis gali nudžiūti.

Ar šaknų barjerai tikrai padeda apsaugoti takus nuo pažeidimų?

Taip, jei jie įrengiami teisingai. Barjeras turi būti įkastas bent 60–90 cm gylyje ir šiek tiek išsikišti virš dirvožemio paviršiaus. Tai neleidžia paviršutinėms šaknims plisti link tako ir priverčia jas ieškoti drėgmės gilesniuose grunto sluoksniuose.

Kurie spygliuočiai medžiai yra saugiausi sodinti šalia grindinio?

Dauguma spygliuočių turi gilesnę arba kompaktiškesnę šaknų sistemą nei lapuočiai. Saugesnis pasirinkimas prie takų – paprastosios pušys, ginkmedžiai, taip pat įvairios lėtai augančios eglaičių, kalninių pušų ar kadagių nykštukinės veislės.

Šaltiniai: