Didysis kukurdvelkis sulaukia kasmet neįtikėtino populiarumo grybautojų gretose ir socialinėje erdvėje, nes šis grybas išsiskiria į rankas vos telpančiu dydžiu. Be to, kukurdvelkis turi savo vietą ir virtuvėje, nes jauno grybo „mėsa“ dažnai tampa įvairių patiekalų ingredientu ir naujų skonių atradimu. Ir to negana – mokslininkai taip pat teigiamai atsiliepia apie šio grybo maistinę vertę ir net naudą medicinos srityje. Pakalbėkime, kuo įdomus kukurdvelkis, jo sistematinės padėties „labirintai“, humoristinių lietuviškų vardų paletė, nauda sveikatai ir kitos biologinės savybės.
Kaip atpažįstamas didysis kukurdvelkis?
Dažniausiai supainioti didįjį kukurdvelkį su kitais grybais nėra pagrindo, nes šio milžino vaisiakūnis apvalus, rutuliškas, kartais šiek tiek suplokštėjęs arba ovalus, bekotis. Jo dydis esti dažniausiai 20–50 cm skersmens, bet gali siekti iki 70 cm, kartais dar daugiau, o svoris gali viršyti 10 kg. Grybus senstant šiek tiek skiriasi jo morfologoniai požymiai: jauni grybai yra grynai baltos spalvos, o bręstant jų paviršius pagelsta, rusvėja, vėliau – paruduoja. Kukurdvelkio odelė plona (2–3 mm), lygi arba šiek tiek grublėta, lengvai atsiskiria, o subrendusi ima trūkinėti ir atsiveria.
Kukurdvelkį galima vartoti jauną, kai trama (perpjovus matoma vidinė „mėsa“) esti tvirta, balta, vientisa kaip pelėsinis sūris ar tofu. Jei trama ima minkštėti, gelsti, virsti į sporinę masę, juolab virsta pilkai ruda, puri, miltinga – toks grybas nebevartojamas.
Kadangi kai kurie grybautojai kukurdvelkio nesibodi įterpti į mitybą, verta nupasakoti, kokį skonį jis turi. Jaunas grybas kvepia švelniai, turi šiek tiek grybų arba agurkų aromato. (tuo tarpu senstant smirda nemaloniai, žemiškai, dulkėtai). Skonis per daug neišsiskiria, tačiau esti švelnus, malonus, primena pievagrybį, ir svarbiausia – nėra kartumo ar aitrumo.
Kokiems grybams iš tikrųjų priskiriamas kukurdvelkis?
Dėl kažkokių priežasčių populiarieji Lietuvos leidiniai, grybų atlasai ir svetainės priskiria didįjį kukurdvelkį pumpotaukšlinių grybų šeimai, nors užsienio literatūra ir patikimos Lietuvos enciklopedijos aiškiai nurodo kukurdvelkį esant pievagrybinių (Agaricaceae) šeimos atstovą. Kitas aspektas – pumpotaukšlinių šeima dabar net neegzistuoja, tačiau šiuo vardu yra vadinama pumpotaukšlių (Lycoperdon) gentis toje pačioje pievagrybių šeimoje.
Kita painiava įsivėlusi kalbant apie didžiojo kukurdvelkio lotyniškus pavadinimus. Nors liaudyje šis grybas turi labai spalvotą pavadinimų gamą (juos aptarsime vėliau), tačiau labai svarbu tiksliai nurodyti mokslinį pavadinimą. Seniau šis grybas buvo priskirtas Langermannia genčiai, tačiau tikslūs molekuliniai metodai suteikė pagrindo grybą priskirti prie Calvatia genties. Taigi, nesijaudinkite, jeigu prie didžiojo kukurdvelkio pavadinimo pamatysite sinonimiškai vartojamus net du lotyniškus pavadinimus – Calvatia gigantea ir Langermannia gigantea.
Pasijuokime iš kukurdvelkio regioninių vardų
Lietuviai labai išradingi, nes tą patį grybą tarmiškai ir humoristiškai geba vadinti kuo įvairiausiais vardais, o skirtumai pastebimi ir regionuose. Tai štai kaip dažniausiai kukurdvelkius vadina skirtingi Lietuvos kampeliai:
Rekomenduojamas video
- Aukštaitijoje: kukurbezdalis, pūkšlys, dūmagraužis, miltingis, perdžiukas.
- Dzūkijoje sutiksite: kubyzdalis, pūkšlys, pūškis, dūmkūlis.
- Suvalkijoje: skusbezdalis, dūmagraužis, sprogmuo, pūkuotis, kukulis.
- Žemaitijoje: pumpotaukšlis, milčialkis, pūkšė, dūmogrybis, šnapšis.
Kiti pavadinimai, kurie galimai vartojami nacionaliniu mastu yra kukurbezdis, didžioji langermanija, milžininis bizdžius, kubezdolis, didieji bezdukai, bezdalainis ir kiti.
Kur auga kukurdvelkis ir kada jo ieškoti?
Kukurdvelkio nereikės ieškoti lankstantis po eglių šakomis ar tupinėjant apie kelmus – iki 1 metro dydžio užaugantis, į akį krentantis, baltas, apvalus vaisiakūnis tikrai atkreips jūsų dėmesį visai kitose augimo vietose. Didysis kukurdvelkis mėgsta atviras, derlingas vietas – dažniausiai ne miške, o šalia žmogaus veiklos teritorijų. Tipinės augimo vietos esti pievos, ganyklos, parkai, sodai, dvarų teritorijos, miško aikštelės arba pakraščiai (bet ne gilūs miškai), pakelės, kelkraščiai, laukai prie gyvenviečių, užleisti daržai ar apleisti dirbami laukai, o kartais ir kompostavimo vietos, derlinga žolėta dirva.
Stebint geografiškai, kukurdvelkis Lietuvoje yra gana retas grybas, netgi buvęs Lietuvos Raudonosios knygos sąraše, tačiau nuo 2019 metų jau išbrauktas dėl vis didėjančių populiacijų. Apskritai šis grybas paplitęs visoje Europoje: Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Vokietija, Skandinavija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Balkanai. Taip pat kukurdvelkis žinomas ir Šiaurės Amerikoje (labai paplitęs JAV ir Kanadoje), Azijoje (Kinijoje, Centrinėje Azijoje), o į Australiją ir Naująją Zelandiją – introdukuotas.
Kukurdvelkiai augti pradeda jau vidurvasarį – nuo liepos mėnesio, ir jų vegetacija tęsiasi iki spalio mėnesio (imtinai), kartais net iki lapkričio pradžios, jei nėra šalnų. Pats augimo pikas esti rugpjūtis – rugsėjis. Taip pat didysis kukurdvelkis greitai „iššoka“ po drėgmės bangos ir gausaus lietaus.
Kukurdvelkio maistinės savybės
Kiekvienam grybui nusakyti, ar jis vertingas maistiniu ir sveikatos požiūriu, reikia palyginti jų maistinius rodiklius ir kitų bioaktyvių medžiagų sudėtį. Panagrinėjus moksinę literatūrą, kukurdvelkio sausojoje masėje (100 g) galima aptikta štai šių komponentų (1 lentelė):
| Kategorija | Grynasis kiekis (100 g sausoje masėje) |
| Kalorijos (kcal): | |
| šviežio grybo | ~30–40 kcal |
| džiovinto | ~340–370 kcal |
| Baltymai | ~34,4 g |
| Angliavandeniai: | ~52,0 g |
| trehalozės | ~9,8 g |
| netirpios skaidulos | ~9–12 g |
| Riebalai | ~2–5 g |
| Gentizino rūgštis | ~23,3 µg/g |
| Bendrieji fenoliai | 27,6 mg/g |
| Laisvos aminorūgštys | ~200 mg |
Tikslių domenų apie kukurdvelkio vitaminų ir mineralinių medžiagų profilį dar nėra, tačiau remiantis panašių grybų tyrimais, tikėtina, kad kukurdvelkiuose aptinkama vitaminų B3 (niacinas) ir C, Vitaminas D. Mineralai randama nebent tik vidutinis geležies, cinko, magnio lygis, o išskirtinis nebent tik kalio kiekis (~210 mg/100 g).
Ką sako mokslininkai apie kukurdvelkį?
Kukurdvelkis patraukia ir moksliningų dėmesį, todėl nuolat tiriamas ne tik biologinių medžiagų profilis, bet ir jų nauda žmogaus sveikatai. Štai pagrindinės tyrimais paremtos ir/ar liaudyje jau prigijusios sveikatai palankios savybės:
- Stabdo kraujavimą (hemostatinis efektas). Grybų sporų milteliai tradiciškai naudojami žaizdoms sustabdyti kraujavimą.
- Antidiabetinis poveikis. Ekstraktai slopina cukraus kiekį kraujyje ir alfa-amilazės aktyvumą, svarbų gliukozės reguliavimui.
- Antimikrobinės savybės. Grybo molekulės veikia prieš kai kurias bakterijas ir grybus. In vitro tyrimai (30 mg/ml) atskleidė, kad kukurdvelkio metanolio arba etanolio ekstraktai slopina Staphylococcus aureus ir kai kuriuos dermatofitus. Tyrimai rodo dar ir slopinantį Calvatia ekstraktų poveikį prieš virusus (pvz., influenza viruso modelyje).
- Turi navikų slopinimo savybių dėl citokinų reguliavimo, apoptozės indukcijos ir vėžinių ląstelių dauginimosi slopinimo, kur darbą atlieka komponentas kalvacinas. Efektyvumas pastebimas prieš įvairias ląsteles in vitro bei gyvūnų modeliuose. Negana to, grybo ekstraktai slopina navikų ląstelių proliferaciją ir ląstelių ciklo genų ekspresiją (pvz., CCND1, CDK4, Akt), bei skatina ląstelių mirimą dėl priešuždegiminių savybių.
- Apsaugo audinius nuo oksidacinio streso dėl antioksidantų gausos ir įvairovės. Fenoliniai junginiai (pvz., gentisinės rūgšties), flavonoidai ir polisacharidai slopina laisvuosius radikalus ir lipidų peroksidaciją.
- Stiprina imunitetą per polisacharidų ir kalvatanų stimuliaciją. Šios medžiagos skatina imuninį atsaką prieš navikines ląsteles.
Šaltiniai ir tyrimai:
- https://www.tandfonline.com/doi/full/10.1080/21501203.2019.1595204
- https://www.vle.lt/straipsnis/kukurdvelkis
- https://www.grybai.net/m/valgomi_grybai.php?lt=didysis_kukurdvelkis
- https://www.researchgate.net/publication/260805752
- https://documentsdelivered.com/source/018/352/018352074
- https://www.dl.begellhouse.com/journals
- https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/24731318
- https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC11367672
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
