Grybavimas Europoje – ką renka europiečiai? Taisyklės, kurias privalu žinoti grybaujant svetur

Grybavimas Europoje bei patiekalų gaminimas iš grybų yra labai populiarūs užsiėmimai ne tik Lietuvoje. Kiekviena šalis turi savo mėgstamiausias grybų rūšis, taip pat ir jų rinkimo ypatumus, kuriuos lemia valstybinės taisyklės bei įstatymai. O jei kaip tik šiuo metu esate išvykę į užsienį ar ten gyvenate ir labai knieti pagrybauti, tai prieš ruošiantis į mišką derėtų pasidomėti šiais reikalavimais.

Juk nenorite vietoj pilno grybų krepšelio iš miško pareiti patuštėjusia pinigine (baudoms susimokėti) ir neramia sąžine. Bet kokiu atveju neapsiriksite, jei prieš leidžiantis į grybavimo malonumus apie galiojančias taisykles pasiklausite vietinių gyventojų ir jų merijos. Todėl aptarkime, ką vertėtų žinoti užsiimant grybavimu svečioje šalyje.

Jungtinė Karalystė (išskyrus Škotiją) nemėgsta grybauti

Jeigu sumąstytumėte pagrybauti ar pasirinkti kitų miško gėrybių Jungtinėje Karalystėje, reikėtų žinoti kad valstybinėje žemėje paprastai leidžiama grybauti asmeniniais tikslais, bet privačiose – privalu gauti savininkų leidimą. Priešingu atveju, grybautojas laikomas neteisėtu įsibrovėliu į svetimas valdas. Žemės savininkas nors ir negali konfiskuoti grybautojo krepšelio turinio, tačiau gali jo paprašyti palikti mišką. Britanija turi ir grybų kiekio limitą – 1,5 kg.

Laukinės gamtos ir kaimo vietovių įstatymas (angl. Wildlife and Countryside Act 1981) draudžia rinkti bet kokius laukinius augalus ar grybus tam tikrose vietose, pavyzdžiui, nacionaliniuose gamtos rezervatuose arba ypatingos mokslinės svarbos teritorijose be specialaus leidimo. Be to, kai kuriems augalams ir grybams suteikiama papildoma apsauga, todėl juos rinkti taip pat draudžiama.

Jungtinėje Karalystėje paplitusi „4 F“ taisyklė, kuri nurodo, ką galima rinkti miške: žiedus (angl. flowers), grybus (angl. fungi), vaisius (angl. fruits) ir lapus (angl. foliage). Šią medžiagą galima rinkti bet kur, kur žmogus turi teisėtą prieigą. Taip pat taikoma 30 % taisyklė, pagal kurią iš vienos vietos negalima imti daugiau kaip 30 % augalo ar grybo.

Gali pasirodyti keista, bet tiesa tokia, kad Jungtinėje Karalystėje žmonės bijo grybų, todėl čia grybavimas nėra itin paplitęs reiškinys. O tie, kas pasiryžta, tai grybauja šiuos grybus, mėgstamiausius visoje Jungtinėje Karalystėje: gluosnines kreivabudes (Pleurotus ostreatus), valgomąsias geltonpintes (Laetiporus sulphurous), baravykus (Boletus edulis), valgomąsias voveraites (Cantharelus cibarius), raukšlėtuosius dyglučius (Hydnum repandum), didžiuosius kukurdvelkius (Langermannia gigante) ir kitus.

O kaipgi dėl grybavimo Škotijoje?

Škotijoje, skirtingai nei kitose Jungtinės Karalystės dalyse, galioja 2003 m. Škotijos žemės reformos įstatymas, suteikiantis visuotinę „judėjimo teisę“. Ji leidžia asmenims patekti į visų rūšių žemę (su minimaliais apribojimais) rekreaciniais ir edukaciniais tikslais. Visgi, šalyje taip pat galioja įstatymas,  draudžiantis rinkti laukinius augalus ar grybus minėtose saugomose teritorijoje.

Tai reiškia, kad drąsiai galite beveik nevaržomai grybauti, uogauti, vaikštinėti Škotijos miškuose. Šalyje škotai, kaip ir daugelis europiečių, labiausiai mėgsta rinkti ir valgyti baravykus, geltonpintes, voveraites, raukšlėtuosius dyglučius, briedžiukus (Morchella sp.)

Skandinavijos šalys – geriausia vieta grybauti?

Tikrai taip! Suomijos, Norvegijos, Švedijos šalių įstatymuose yra įtvirtintos „kiekvieno žmogaus teisės“, pagal kurias kiekvienas gali rinkti vaisius, uogas ir grybus bet kurioje žemėje, nepriklausomai nuo jos nuosavybės. Tai galioja net jei grybai ar kitos gėrybės renkamos komerciniais tikslais. Negana to, visos pajamos, gautos iš miško derliaus, neapmokestinamos pajamų mokesčiu.

Be abejo, tai turi būti nedirbamos vietovės, pavyzdžiui, miškai ir kalnai, o ne sukultūrintos ar gyvenamosios teritorijos. Taip pat neleistina eiti pro atsodinamą mišką, laukus ar pasėlius. Kaip ir visur kitur, negalima skinti saugomų augalų ir grybų, o saugomose teritorijose, pavyzdžiui, nacionaliniuose parkuose ir draustiniuose taikomos specialios taisyklės.

Danijoje galioja šiek tiek kitokia tvarka – čia į privatų mišką įeiti, tuo labiau ką nors rinkti, reikia gauti žemės savininko leidimą. Tačiau valstybinėse nesaugomose erdvėse rinkti galima įprastai. Laimei, apsirikti miške neleis aiškus ribų žymėjimas. Dar vienas niuansas, kurį reikia žinoti norint grybauti ar uogauti Danijoje – surinktos gėrybės naudojamos tik sau, t. y. užsiimti jų prekyba negalima. Apribotas ir gėrybių kiekis, kuris nurodo rinkti tik tiek, kiek „telpa į kepurę“, paprasčiau kalbant – ką galima turėti krepšelyje ar maišelyje.

Kokius grybus mėgsta skandinavai?

Visose Skandinavijos šalyse mėgstami beveik tie patys populiarūs grybai, kaip ir Lietuvoje, tačiau labiausiai vertinama „miškų auksu“ vadinama voveraitė.

Gyvenantys Norvegijoje dar mėgaujasi ir baravykais, paprastuoju trimitėliu (craterellus cornucopioides), rudąja voveraite (craterellus tubaeformis), skėtine žvynabude (Macrolepiota procera), rudakepuriu aksombaravykiu (Imleria badia), lepše (Leccinum scabrum), raudonviršiais (Leccinum sp.), briedžiukais.

Suomiai, kaip ir lietuviai, daugiausiai renka baravykus, piengrybius, bet kartu ir kiek savotiškus grybus, tokius kaip pievagrybiai (Agaricus sp.), trimitėliai, avinė dirvapintė (Albatrellus ovinus). Apskaičiuota, kad 1 hektaro miško plote Suomijoje sezono metu gali išaugti apie 50 kg grybų.

Švedai, neskaitant voveraičių, didžiuojasi dar vienu savo išskirtinumu – jiems priklausančioje Gotlando saloje galima išsikasti trumų (Tuber) arba dar vadinamų triufelių. Ta proga kasmet lapkričio mėnesį rengiamas triufelio festivalis.

Danijoje taip pat mėgstami baravykai, rudoji ir valgomoji voveraitės, kelmučiai (Armillaria sp.), silkiakvapė ūmėdė (Russula xerampelina).

Austrijoje – gėrybės priklauso miško savininkams

Jeigu tektų galimybė pagrybauti Austrijoje, tai teks žinoti, kad pagal šios šalies civilinį kodeksą grybai, uogos ir kitos miško gėrybės iš esmės priklauso miško savininkui. Tačiau jei miško savininkas aiškiai nedraudžia ar neriboja grybų ar miško gėrybių rinkimo (pvz. informaciniais stendais) ir nereikalauja už tai sumokėti, pagal civilinę teisę grybus ir miško gėrybes leidžiama „įsigyti“ nemokamai. Tokiu atveju numatytas didžiausias leistinas grybų kiekis vienam asmeniui per dieną yra 2 kg. Jeigu privačioje teritorijoje asmuo rinko grybus ar kitą žaliavą, nepaisant draudimo, miško savininkas pažeidėją gali paduoti į teismą, o surinktas gėrybes – paimti.

Na, o jeigu leidimą gavote, tai pasirinkite šių Austrijos mėgstamiausių grybų: baravykų, voveraičių, skėtinių žvynabudžių, rudakepurių aksombaravykių, gauruotųjų mėšlagrybių (Coprinus comatus).

Lenkija – nemokamas Europos grybų lobynas

Lenkijoje grybavimas valstybiniuose miškuose yra visiškai legalus ir nemokamas. Tačiau problemų gali kilti, jei eisite grybauti į nacionalinius parkus. Be to, draudžiama rinkti grybus kai kuriose miško dalyse, į kurias nuolat draudžiama įeiti: pasėliuose, sėkliniuose medynuose, eksperimentiniuose bei medžioklės plotuose, saugomose ir karinėse teritorijose.

Teigiama, kad Žemosios Silezijos miškai Lenkijoje laikytini Europos „grybų lobynu“, nes jie išsiskiria didžiausių kompaktiškų miškų kompleksu. Tokie miškų turtai leidžia lenkams tapti didžiausiu grybų eksportuotoju Europoje. Na, o savo reikmėms jie renka gluosnines kreivabudes, baravykus, ūmėdes (Russula sp.), skėtines žvynabudes, lepšes, kazlėkus (Suillus sp.), rudmėses (Lactarius deliciosus).

Liūdniausias grybavimas – Nyderlanduose

Jeigu esate turistas, tai pagrybauti Nyderlanduose nepavyks. Nors gali kilti pagunda įsijausti į sezono dvasią ir eiti grybauti, tačiau rinkti grybus techniškai draudžiama, o grybų išsinešimas iš miško laikomas vagyste. Prieštaraujant šiam draudimui ir iš miško grįžtant su pilnais krepšiais, gresia bauda iki 4 500 eurų. Na, o apie įžengimą į saugomas teritorijas ar saugomų rūšių rinkimą net nėra ką kalbėti, nes tai daryti – neleidžiama.

Visgi, Nyderlandai gali pasigirti antru didžiausiu grybų auginimo ir eksportavimo skaičiumi Europoje (žinoma, po Lenkijos). Čia mėgstami tokie grybai kaip paprastoji ankštenė (Scleroderma citrinum) (kuri labai panaši į bulvę), mėšlagrybiai, smiltyninis šilbaravykis (Gyroporus castaneus).

Vokietijoje – išsinešk iš miško tik saują gėrybių

Vokietijoje neleidžiama rinkti parkuose, saugomose teritorijose ir privačioje teritorijoje (nebent paprašytumėte leidimo). Leidžiama rinkti grybus asmeniniam naudojimui, bet ne pardavimui. Be to, ribojamas kiekis, kurį galima išsinešti iš miško ir tai sudaro iki 1 kg svorio. Šie apribojimai nustatyti tam, kad žmonės vienu metu nesurinktų kelių kilogramų grybų ir nepakenktų gamtai. Šioje šalyje gausiausiai renkami baravykai, kaštonais vadinami dvisporiai pievagrybiai (Agaricus bisporus) arba kiti pievagrybiai, skėtinė žvynabudė, lepšė, raudonviršiai ir voveraitės.

Prancūzijoje – griežtos taisyklės grybautojams

Visų pirma, reikia žinoti, kad visi Prancūzijos miškai kažkam priklauso: 3/4 miškų yra privatūs, o likusieji – valstybės nuosavybė arba priklauso teritorinėms bendruomenėms. Taigi prieš išsiruošiant į kelionę su paruoštu gražiu krepšeliu būtina paprašyti savininko leidimo. Rinkdami grybus be išankstinio leidimo galite tikėtis piniginės baudos, tačiau rinkti grybus asmeniniam vartojimui dažniausiai leidžiama valstybiniuose miškuose.

Galioja gana griežtos grybų rinkimo taisyklės: grybus reikia neštis pintame krepšyje, juos galima rinkti tik tada, kai jie yra tam tikro dydžio ir pjaustyti tik specialiu peiliu lenkta geležte. Be to, visada reikia palikti dalį grybų ir nupjauti juos taip, kad kotelis ir sporos liktų ant žemės, kad kitais metais jie galėtų ataugti. Nustatytas limitas, kur vienam asmeniui per dieną leidžiama rinkti ne daugiau kaip penkis litrus grybų. Na, o prancūzai gausiausiai renka baravykus, voveraites, briedžiukus, dyglučius.

Grybavimas Italijoje – mokama paslauga su licencija

Kai daugumoje šalių grybus leidžiama rinkti laisvai, tai Italijoje tam reikia turėti licenciją, kortelę, kuri padeda užtikrinti tvarų grybų rinkimą. Įvairiuose regionuose licencijai gauti taikomos skirtingos sąlygos: vienur reikia išlaikyti testą, o kitur ją galima gauti be jokių sąlygų. Vienuose miestuose reikia pirkti metinį grybautojo abonementą, kituose grybavimas galimas su kortele vieną dieną. Tokia paslauga patogu naudotis ir turistams.

Šalyje yra ir griežtų taisyklių, pavyzdžiui, Italijoje draudžiama rinkti trumus be šuns, nes renkant rankomis daroma žala ekosistemai. Kitose Italijos regionuose trumų draudžiama ieškoti naktį.

Kaip galima nuspėti, Italijoje labiausiai vertinami tokie grybai kaip trumai, baravykai, cilindrinė dirvabudė (Agrocybe aegerita), kelmučiai, gluosninė kreivabudė, valgomasis pievagrybis (Agaricus campestris).