Aloe vera, lietuviškai vadinamas alaviju arba alijošiumi, – tai vienas seniausių ir paslaptingiausių vaistinių augalų pasaulyje. Jau 5000 metų šis sultingas augalas su dantytais lapais stebina žmoniją savo gydomosiomis savybėmis. Nuo Kleopatros grožio ritualų iki šiuolaikinių kosmetikos laboratorijų, nuo faraonų balzamavimo iki NASA kosmoso misijų – aloe vera istorija slepia daugiau nei tik botanikos faktus.
Aloe vera – trys vardai, vienas augalas
Daugelis žmonių nežino, kad aloe vera, alavijas ir alijošius – tai skirtingi pavadinimai tam pačiam augalui. Tiksliau kalbant, tai priklauso nuo to, apie kurią rūšį kalbame.
Aloe vera (Aloe barbadensis Miller) – tikrasis alavijas, labiausiai paplitęs ir naudojamas medicinoje bei kosmetikoje. Būtent šis augalas vartojamas maisto papilduose, geliuose ir kremuose. Jo lapai stori, mėsingi, pilni skaidrios želė.
Medėjantis alavijas (Aloe arborescens) – Lietuvoje daugiausiai auginamas kaip kambarinis augalas ir dažniausiai vadinamas alijošiumi. Jis turi smulkesnius lapus ir auga kaip krūmas. Taip pat pasižymi vaistinėmis savybėmis, nors šiek tiek silpnesnėmis nei aloe vera.
Dygliuotasis alavijas (Aloe ferox) – didysis alavijas iš Pietų Afrikos, kurio lapai gali siekti net iki metro ilgį. Iš jo gaminamas sabūras – kietai džiovinta alavijo sulčių medžiaga.
Pasaulyje egzistuoja apie 500 alavijo rūšių, bet medicinoje ir kosmetikoje naudojamos tik 4–5 iš jų. Tačiau kai mes kalbame apie aloe vera – dažniausiai turime omenyje būtent Aloe barbadensis Miller.
Kodėl egiptiečiai jį vadino „nemirtingumo augalu“?
Senovės Egipto tekstuose, datuojamuose 1550 m. pr. Kr., aloe vera minimas kaip vienas svarbiausių vaistinių augalų. Egipto papiruse (Ebers Papyrus) užrašyti daugiau nei 12 receptų su aloe vera įvairių ligų gydymui. Tačiau įdomiausias faktas – egiptiečiai aloe vera naudojo faraonų balzamavimui.
Rekomenduojamas video
Egiptiečiai tikėjo, kad aloe vera „kraujas“ (geltonosios sultys, kurios išbėga nupjovus lapą) suteikia nemirtingumą. Mirusio žmogaus kūną dengė aloe vera želė ir sultimis, tikintis, kad jis išliks amžinai jaunas. Dėl šios priežasties aloe vera augo prie piramidžių įėjimų ir buvo laikomas šventu augalu.
Įdomu tai, kad faraonai gaudavo aloe vera kaip dovanas iš kitų šalių valdovų – tai buvo laikoma didžiausia pagarba ir buvo vertingiau nei auksas ar brangakmeniai. Aukščiausiosios klasės egiptiečių moterys voniose mirkydavo alavijo lapus, tikėdamos, kad tai išsaugos jų jaunystę ir grožį.
Kleopatros grožio paslaptis: kaip alavijas tapo grožio eliksyru?
Legendinė Egipto karalienė Kleopatra (69–30 m. pr. Kr.) garsėjo ne tik savo politiniais sumanumais, bet ir stulbinamu grožiu. Pasak istorikų, viena jos grožio paslapčių buvęs aloe vera.
Istoriniai šaltiniai nurodo, kad Kleopatra kasdien tepdavo savo veidą ir kūną aloe vera želė. Savo odą ji saugodavo nuo saulės, naudodama alaviją kaip natūralų SPF filtrą. Prieš svarbius susitikimus – pavyzdžiui, su Julijumi Cezariu ar Marku Antonijumi – Kleopatra mirkdavo vonioje su aloe vera želė. Jos tarnaitės kasdien atnešdavo šviežiai nupjautus alavijo lapus ir ruošdavo gelius bei kaukes.
Įdomu tai, kad Kleopatra turėjo specialias aloe vera plantacijas, kurias saugojo kariai. Šie augalai buvo laikomi valstybine paslaptimi, o jų auginimo metodai buvo perduodami tik patikimiausiems tarnams. Būtent dėl Kleopatros alavijas tapo grožio simboliu visame senovės pasaulyje.
Vėliau šią tradiciją perėmė Romos aristokratės, o viduramžiais aloe vera, kaip grožio eliksyras, per arabų pirklių prekybos maršrutus pasiekė ir Europą.
Alavijas – Aleksandro Makedoniečio žaizdų gydytojas
Viena įdomiausių istorijų apie aloe vera siejasi su Aleksandru Makedoniečiu (356–323 m. pr. Kr.). Legendos pasakoja, kad didysis filosofas Aristotelis rekomendavo Aleksandrui užkariauti Sokotros salą (dabar – Jemeno teritorija) dėl vienos priežasties – ten augo daugybė aloe vera augalų.
Aleksandro kariai, kovodami tolimose užkariaujamose žemėse, dažnai būdavo sužeidžiami. Alavijas tapo pagrindiniu žaizdų gydymo būdu – kareiviai skaidrų lapo gelį tiesiogiai dėdavo ant žaizdų. Aloe vera antibakterinės ir regeneruojančios savybės padėdavo žaizdoms greitai sugyti, sumažindavo uždegimą ir užkirsdavo kelią infekcijoms.
Pasak istorikų, Aleksandras įsakė savo kariams nešiotis džiovintų aloe vera lapų kaip būtiną medicinos priemonę. Kai kurie istorikai teigia, kad būtent alavijas padėjo Aleksandro armijai išvengti didelių nuostolių dėl žaizdų infekcijų, kas buvo itin svarbi pergalė ano meto sąlygomis.
Arabai ir „kantrybės augalas“ – kodėl toks pavadinimas?
Arabai aloe vera vadino „sabr“, tai reiškia „kantrybė“. Šis pavadinimas atsirado ne be priežasties. Aloe vera yra vienas iš ištvermingų augalų, kuris gali gyventi be vandens iki kelių savaičių ar net mėnesių. Augalas kaupią vandenį savo mėsinguose lapuose ir gali ištverti ekstremalius dykumų karščius.
Arabai alaviją laikė kantrybės ir ištvermės simboliu. Rytų šalyse augalą vadino „ilgo gyvenimo eliksyru“ ir tikėjo, kad kas kasdien vartoja aloe vera sultis, gyvens ilgą ir sveiką gyvenimą. Musulmonų šventose vietose aloe vera buvo sodinamas kaip šventas augalas.
Įdomu tai, kad arabai turėjo tradiciją – grįžtant iš piligriminių kelionių į Meką, parsivežti aloe vera augalą ir pasodinti jį prie namų durų. Tai simbolizavo, kad namų šeimininkas sugrįžo sveikas ir augalas saugos namus nuo blogio.
Iš aloe vera lapų arabai gamino sabūrą – kietai džiovintų sulčių masę, kurią naudojo kaip stiprų vaistą. Būtent arabų pirkliai išplatino alaviją po visą pasaulį – į Europą, Aziją, vėliau ir į Ameriką.
Sabūras – karčiausia ir vertingiausia aloe vera medžiaga
Sabūras – tai geltonos, labai karčios sultys, kurios išbėga iš aloe vera lapo išorinio sluoksnio. Šios sultys kietai džiovinamos ir tampa tamsiai rudos ar juodos spalvos mase.
Sabūre esantis aloinas – labai stipri medžiaga, turinti vidurius laisvinantį poveikį. Viduramžiais sabūras buvo parduodamas kaip brangus vaistas ir kainavo beveik tiek pat, kiek auksas. Jis buvo naudojamas kaip vidurius laisvinantis vaistas, o taip pat inkstų ir kepenų ligų gydymui.
Tačiau svarbu žinoti – šiuolaikinė medicina įspėja, kad aloinas gali būti kenksmingas sveikatai, jei vartojamas neatsargiai. Per didelis kiekis gali sukelti virškinimo sutrikimus, inkstų problemas ir net turėti toksinį poveikį. Dėl šios priežasties šiuolaikiniai aloe vera produktai turi būti be aloino arba su minimaliu jo kiekiu.
Kaip atpažinti tikrą, kokybišką aloe vera produktą?
Perkant aloe vera produktus, svarbu žinoti, kad rinkoje gausu klastočių ir žemos kokybės produktų. Štai kaip atpažinti tikrą, kokybišką aloe vera:
- Procentas – tikrame produkte aloe vera turėtų būti bent 90–99 procentų. Jei etiketėje rašoma „contains aloe vera“ arba aloe vera sudėties sąraše yra tolimoje pozicijoje – tai reiškia, kad produktas turi tik simbolinį kiekį.
- Tarptautinės alavijo mokslinės tarybos antspaudas (IASC) – tai nepriklausoma organizacija, tikrinanti aloe vera produktų kokybę. Jei produktas turi šį antspaudą – galite būti tikri, kad jame tikrai yra deklaruojamas aloe vera kiekis.
- Spalva – tikras aloe vera gelis yra skaidrus arba lengvai drumstas, bet ne baltas. Jei gelis baltas – greičiausiai ten pridėta daugybė cheminių priedų ar dažiklių.
- Kvapas – natūralus alavijo gelis turi labai silpną, neutralų kvapą. Jei jaučiate stiprų kvapą – greičiausiai pridėta daugybė sintetinių kvapų.
- Sudėtis – pirma pozicija sudėtyje turi būti „Aloe barbadensis leaf juice“ arba „Aloe vera gel“. Jei pirma pozicija „water“ (vanduo) – produktas praskiestas.
- Be aloino – kokybiškas produktas turi būti be aloino (angl. „aloin–free“), nes aloinas gali sukelti šalutinį poveikį.
Profesionalūs alavijo vartotojai rekomenduoja rinktis produktus iš patikimų gamintojų, turinčių sertifikatus. Geriausia, jei augalai auginami ekologiškai, be pesticidų.
Alijošius namuose ne tik dekoracija
Aloe vera Lietuvoje dažniausiai auginamas kaip kambarinis augalas – jis puikiai auga ant palangės ir reikalauja minimalios priežiūros. Tačiau turint šį augalą namuose, galite pasigaminti šviežios želė patys!
Kaip teisingai naudoti aloe vera lapą namuose?
- Augalas turi būti ne jaunesnis nei 3 metai – tik subrendusiuose lapuose yra visos biologiškai aktyvios medžiagos.
- Prieš nupjaunant lapą, augalo 10 dienų nelaistykite – taip lapuose susikaups daugiau veikliųjų medžiagų.
- Nupjaukite apatinį, storą lapą prie pat stiebo. Pjaukite tik plastikiniu ar keraminiu peiliu (ne metaliniu!).
- Laikykite lapą vertikaliai ir leiskite nutekėti geltonoms sultims (aloinui) – jos gali dirginti odą.
- Po kelių minučių nuvalykite lapą ir nupjaukite jo kraštus su dygliukais.
- Atsargiai nulupkite žalią odą ir pasiekite skaidrų, želė primenantį minkštimą.
Šią želė galite naudoti tiesiogiai ant odos arba sudėti į stiklainį ir laikyti šaldytuve iki 1 savaitės.
Svarbu pažymėti, kad alavijas yra maisto papildas ir kosmetinė priemonė, bet ne vaistas. Jis gali būti naudojamas kaip papildoma priemonė, bet negali pakeisti tradicinio medicininio gydymo.
Aloe vera – augalas su tūkstančiais veidų
Aloe vera – tai daugiau nei tik augalas. Tai augalas su turtinga 5000 metų istorija, kultūrine reikšme ir neįtikėtinomis savybėmis. Nuo faraonų balzamavimo iki Kleopatros grožio ritualų, nuo Aleksandro Makedoniečio kareivių žaizdų iki šiuolaikinių kosmetikos laboratorijų – alavijas išlieka vienu įdomiausių ir universaliausių vaistinių augalų pasaulyje.
Pabandykite pasodinti aloe vera namuose ir pajusite, kodėl šis augalas tūkstančius metų žavėjo faraonus, karalius, filosofus ir paprastus žmones. Galbūt ir jūs atrasite savo asmeninį aloe vera stebuklą!
Šaltiniai:
- https://lilyofthedesert.com/blog/interesting-facts-about-aloe-plants
- https://www.gulleygreenhouse.com/10-amazing-aloe-facts
- https://www.nccih.nih.gov/health/aloe-vera
- https://cchc-online.org/2019/10/07/did-you-know–aloe-vera/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.