Liucerna – ne tik pašarinis augalas: kaip iš jos paruošti trąšas, kurios gali paskatinti augalų augimą?

Liucerna daugeliui pirmiausia asocijuojasi su pašariniu augalu, tačiau sodininkystėje ji gali atlikti ir visai kitą vaidmenį. Iš džiovintos liucernos ruošiamos organinės trąšos, o užpylus ją vandeniu gaunama skysta ištrauka, kurią sodininkai naudoja daržovėms, dekoratyviniams augalams ir ypač rožėms. Šis tręšimo būdas nėra naujas, nors Lietuvoje apie jį kalbama nedaug. Dar įdomiau tai, kad liucerna vertinama ne vien dėl joje esančių maisto medžiagų – dėmesį patraukė ir natūralūs junginiai, siejami su augalų augimo procesais. Tad, kuo pagrįstas toks liucernos naudojimas ir kaip iš jos paruošti trąšas, kad augalams padėtume, o ne pakenktume?

Kas yra liucernos ištraukų trąšos ir kaip jos veikia?

Liucernos ištrauka (angl. alfalfa tea fertilizer) – skysta tręšimo priemonė, gaunama liucernos miltus arba granules tam tikrą laiką mirkant vandenyje. Angliškame pavadinime vartojamas žodis tea apibūdina patį paruošimo principą – augalinė žaliava užpilama vandeniu ir paliekama mirkti. Lietuviškai tokį preparatą tiksliau vadinti liucernos ištrauka arba skystomis liucernos trąšomis.

Žaliava šioms trąšoms paprastai tampa džiovinta ir susmulkinta mėlynžiedė liucerna (Medicago sativa). Liucernos miltus ar iš jų pagamintas granules galima naudoti ir nemirkytus – paskleisti dirvos paviršiuje arba negiliai įterpti. Drėgmei ir dirvožemio mikroorganizmams veikiant, organinė medžiaga palaipsniui skaidoma ir joje esančios maisto medžiagos atpalaiduojamos per ilgesnį laiką. Sausa liucerna kartu papildo dirvą organine medžiaga.

Ruošiant liucernos ištrauką, dalis tirpių medžiagų pereina į vandenį, todėl gautą skystį galima panaudoti laistant jau augančius augalus. Vis dėlto sausoje liucernoje esančio maisto medžiagų kiekio negalima tiesiogiai prilyginti jų kiekiui ištraukoje. Namuose paruoštos skystos trąšos neturi tiksliai nustatytos NPK koncentracijos: jų sudėtis gali kisti priklausomai nuo liucernos žaliavos, jos ir vandens santykio, mirkymo trukmės bei kitų ruošimo sąlygų. Dėl to liucernos ištrauka nėra tas pats, kas pramoninės skystos trąšos, kurių maisto medžiagų koncentracija nurodyta etiketėje.

Skiriasi ir abiejų formų paskirtis. Liucernos miltai ar granulės labiau tinka tada, kai norima organine medžiaga ir maisto elementais papildyti dirvą, o ištrauka – kai liucerną norima panaudoti laistant vegetuojančius augalus. Nukoštą skystį patogu paskirstyti laistytuvu ties augalų šaknimis, o po mirkymo likusios liucernos išmesti nereikia, ją galima paskleisti dirvos paviršiuje arba dėti į kompostą.

Liucerna iš kitų organinių tręšimo medžiagų išsiskiria dar viena savybe – joje natūraliai aptinkamas augalų augimo procesais besidomintiems mokslininkams gerai žinomas junginys triakontanolis. Dėl jo liucernai neretai priskiriamas ne tik tręšiamasis, bet ir augimą stimuliuojantis poveikis. Vis dėlto šiuos du dalykus svarbu atskirti: liucernos maistinė vertė ir triakontanolio poveikis nėra tas pats, o namuose paruošta ištrauka nėra standartizuotas augimo stimuliatorius.

Kuo liucerna vertinga augalams?

Liucerna nėra koncentruota trąša, tačiau jos miltuose ir granulėse yra trijų pagrindinių augalams reikalingų maisto elementų – azoto, fosforo ir kalio. Skirtinguose šaltiniuose jų kiekiai šiek tiek skiriasi, tačiau paprastai nurodoma apie 2–3 % azoto, 0,5–1 % fosforo ir maždaug 2 % kalio. Tiksli sudėtis priklauso nuo žaliavos ir konkretaus produkto, todėl naudojant pirktinius liucernos miltus ar granules reikėtų vadovautis ant jų pakuotės pateikta informacija.

Didžiausią dalį iš šių trijų elementų paprastai sudaro azotas, reikalingas chlorofilo, aminorūgščių ir baltymų sintezei bei vegetatyviniam augimui. Fosforas dalyvauja augalo energijos apykaitoje, yra svarbus šaknų vystymuisi, žydėjimui ir sėklų formavimuisi, o kalis susijęs su vandens apykaitos reguliavimu, fermentų veikla ir augalo reakcija į aplinkos stresą.

Sausa liucerna turi dar vieną savybę – įterpta į dirvą ji papildo ją organine medžiaga. Liucernos liekanas skaidant dirvožemio mikroorganizmams, jose esančios maisto medžiagos mineralizuojamos ir tampa augalams prieinamos palaipsniui. Todėl liucernos miltų ar granulių poveikis nėra toks greitas kaip lengvai tirpių mineralinių trąšų.

Ar liucernos ištraukoje yra tiek pat maisto medžiagų?

Liucernos miltų ar granulių sudėtis ir iš jų paruoštos ištraukos sudėtis nėra tas pats. Mirkant žaliavą dalis medžiagų pereina į vandenį, o dalis lieka išmirkusiose liucernos nuosėdose. Kiek azoto, fosforo, kalio ir kitų junginių pateks į skystį, priklausys nuo pačios žaliavos, jos ir vandens santykio bei mirkymo trukmės.

Dėl to, pvz., ant liucernos miltų pakuotės nurodytas NPK santykis negali būti automatiškai priskiriamas iš jų paruoštai ištraukai. Be laboratorinės analizės tiksliai nustatyti naminės ištraukos maisto medžiagų koncentracijos negalima. Tai svarbu ir praktiškai: jeigu augalui nustatytas konkretaus elemento trūkumas, vien liucernos ištraukos receptas neparodo, ar su ja augalas gaus pakankamą reikalingo elemento kiekį.

Kas yra liucernoje esantis triakontanolis?

Dar viena priežastis, dėl kurios liucerna sulaukė sodininkų dėmesio, yra triakontanolis. Tai natūraliai augaluose aptinkamas ilgos anglies grandinės riebalų alkoholis, tiriamas kaip augalų augimo reguliatorius. Jis nėra maisto medžiaga, todėl jo poveikio nereikėtų tapatinti su azoto, fosforo ar kalio poveikiu.

Moksliniuose tyrimuose triakontanolis siejamas su įvairiais fiziologiniais procesais – fotosinteze, fermentų aktyvumu, maisto medžiagų pasisavinimu ir biomasės kaupimu. Kai kuriuose eksperimentuose labai mažos šio junginio koncentracijos skatino tirtų augalų augimą, tačiau rezultatas priklausė nuo augalo rūšies, koncentracijos, naudojimo būdo ir aplinkos sąlygų.

Šių rezultatų nereikėtų tiesiogiai perkelti namuose ruošiamoms liucernos ištraukoms. Tyrimuose gali būti naudojamas žinomos koncentracijos triakontanolis, o naminėje ištraukoje jo kiekis nežinomas. Be to, triakontanolis labai menkai tirpsta vandenyje. Todėl faktas, kad jo natūraliai yra liucernoje, savaime nereiškia, jog pamirkius liucernos miltus ar granules vandenyje bus gautas veiksmingos ir prognozuojamos triakontanolio koncentracijos tirpalas.

Dėl to liucernos ištraukos nereikėtų pristatyti kaip augimo stimuliatoriaus, garantuojančio spartesnį augimą, gausesnį žydėjimą ar didesnį derlių. Tiksliau ją vertinti kaip kintamos sudėties papildomą organinio tręšimo priemonę, o triakontanolį – kaip vieną įdomiausių liucernos savybių, kurios praktinio poveikio namų sodo sąlygomis tiksliai prognozuoti negalima.

Kuriems augalams liucernos ištrauka gali būti naudingiausia?

Liucernos ištrauką prasmingiausia svarstyti aktyviai augantiems augalams, kuriems gali reikėti papildomo azoto. Poreikis priklauso nuo dirvožemio derlingumo, augimo tarpsnio, augalo būklės ir kitų jau naudojamų trąšų. Jei augalai sveiki ir dirvoje maisto medžiagų pakanka, papildoma liucernos ištrauka gali neduoti pastebimos naudos.

Kaip iš liucernos pasigaminti skystų trąšų?

Liucernos ištraukai paruošti pakanka dviejų ingredientų – liucernos miltų ir vandens. Pradėti galima nuo saikingos proporcijos: vieno puodelio (apie 240 ml tūrio) liucernos miltų ir maždaug 19 l vandens. Mažesniam kiekiui galima naudoti ketvirtadalį puodelio (apie 60 ml tūrio) miltų ir maždaug 5 l vandens. Svarbu atkreipti dėmesį, kad puodelis šiame recepte yra tūrio, o ne svorio matas.

Paruošimas nesudėtingas:

1. Į švarų kibirą įpilkite vandens ir suberkite liucernos miltus. Juos galima berti tiesiai į vandenį arba sudėti į vandeniui laidų medžiaginį maišelį; pastaruoju atveju paruoštą ištrauką bus lengviau nukošti.
2. Mišinį gerai išmaišykite ir palikite 24–48 val. Mirkymo metu, jei įmanoma, skystį dar kelis kartus pamaišykite.
3. Prieš naudodami ištrauką nukoškite, ypač jei laistysite laistytuvu su smulkiomis angomis. Paruoštą skystį geriausia sunaudoti iš karto.

Ištrauką galima ruošti ir iš liucernos granulių, tačiau pirmiausia verta patikrinti jų sudėtį. Tinka paprastos liucernos granulės be pridėtų mineralinių trąšų ar kitų nepageidaujamų priedų. Granulėms išmirkti ir suirti gali prireikti daugiau laiko, todėl norint kuo tiksliau pakartoti šį receptą patogiau rinktis liucernos miltus.

Nukošus ištrauką likusios išmirkusios žaliavos išmesti nereikia. Ją galima dėti į kompostą arba paskleisti ant dirvos prie augalų, joje vis dar lieka organinės medžiagos ir dalis maisto elementų.

Svarbu nepamiršti, kad tai saikingos koncentracijos naminis receptas, o ne standartizuota trąšų formulė. Net ir laikantis tos pačios liucernos bei vandens proporcijos, galutinė ištraukos sudėtis gali skirtis priklausomai nuo žaliavos.

Kaip taisyklingai naudoti liucernos ištrauką ir kaip dažnai ja tręšti?

Pagal ankstesniame skyriuje pateiktą receptą paruošta liucernos ištrauka naudojama laistant dirvą augalo šaknų zonoje. Skystį pilkite lėtai, kad jis spėtų susigerti, o ne nutekėtų dirvos paviršiumi. Jei liucernos miltai buvo mirkomi laisvai, be vandeniui laidaus maišelio, prieš pilant ištrauką į laistytuvą ją nukoškite. Paruoštą partiją geriausia sunaudoti tą pačią dieną.

• Pastaba:

Po pirmojo tręšimo nereikėtų tikėtis, kad per kelias dienas atsigaus seni, pageltę ar jau pažeisti lapai. Ištraukos poveikį prasmingiau vertinti pagal vėliau susiformavusią lapiją, naujų ūglių augimą ir bendrą augalo būklę. Jei augalas ir iki tręšimo buvo gerai aprūpintas maisto medžiagomis, pastebimo skirtumo gali ir nebūti.

Liucernos ištraukos nereikėtų naudoti pagal principą „kuo dažniau, tuo geriau“. Jei po kelių savaičių augalas ir toliau skursta, pirmiausia verta įvertinti dirvos drėgmę, šaknų būklę, dirvos reakciją ir galimą konkrečių maisto medžiagų trūkumą.

Ar liucernos ištrauka gali pakenkti augalams?

Pagal šiame straipsnyje pateiktą receptą paruošta liucernos ištrauka nėra stipriai koncentruota trąša, todėl nėra pagrindo manyti, kad tinkamai naudojama ji lengvai nudegins augalus. Vis dėlto naminės ištraukos sudėtis nėra tiksliai žinoma, o jos saugumas priklauso ir nuo naudojamo kiekio, dažnio bei kitų tuo pačiu metu naudojamų trąšų.

Trąšų „nudegimu“ paprastai vadinamas pažeidimas, kai dėl didelės tirpių druskų koncentracijos šaknims tampa sunkiau pasisavinti vandenį. Augalas gali vysti, o lapų kraštai – gelsti, ruduoti ir džiūti. Tokia žala labiau tikėtina naudojant per daug koncentruotų trąšų, ypač kai dirva sausa. Todėl vien parudavę lapų kraštai neįrodo, kad augalą pažeidė liucernos ištrauka. Panašius simptomus gali sukelti sausra, perlaistymas, šaknų pažeidimai ir kitos augimo sąlygos.

Didesnė praktinė rizika gali būti ne pats nudegimas, o nereikalingas papildomas azoto tiekimas. Pvz., jo perteklius pomidorams gali skatinti vešlią vegetatyvinę masę ir sutrikdyti pusiausvyrą tarp lapijos augimo, žydėjimo bei vaisių formavimo. Atsargiau ištrauką reikėtų naudoti jauniems daigams, ką tik persodintiems ar sausros ir kitokio streso paveiktiems augalams.

Jei netrukus po tręšimo augalas pradeda vysti ar ruduoti jo lapų kraštai, liucernos ištraukos ir kitų trąšų naudojimą reikėtų sustabdyti ir pirmiausia patikrinti dirvos drėgnumą. Jei dirva sausa, augalą galima palaistyti įprastu vandeniu; jei ji jau šlapia, papildomas laistymas gali tik pabloginti šaknų būklę.

Liucerna rožėms: kuo ji naudinga ir kaip ją naudoti?

Liucerna gana dažnai minima tarp rožėms naudojamų organinių trąšų. Ji suteikia nedidelį kiekį azoto, fosforo ir kalio, o sausa organinė medžiaga dirvoje palaipsniui skaidoma. Papildomo dėmesio liucerna sulaukė dėl joje natūraliai aptinkamo triakontanolio – augalų augimo reguliatoriaus, kurio poveikis tiriamas moksliniuose tyrimuose.

Liucerna rožėms gali būti naudojama dviem pagrindiniais būdais. Sausi liucernos miltai ar granulės paskleidžiami ant dirvos, negiliai įterpiami ir palaistomi – juose esančios organinės medžiagos skyla palaipsniui. Liucernos ištrauka ruošiama mirkant miltus vandenyje ir naudojama laistant dirvą rožės šaknų zonoje. Šių formų nereikėtų sutapatinti: sausoms granulėms ar miltams nurodytas kiekis nėra lygiavertė skystos ištraukos dozė.

Liucernos ištrauką prasmingiausia naudoti pavasarį arba vasaros pradžioje, kai rožė aktyviai augina naujus ūglius, jei jai reikia papildomo tręšimo. Galima rinktis ankstesniame skyriuje pateiktą receptą ir ištrauka pakeisti vieną įprastą laistymą. Jei rožė jau tręšiama kitomis organinėmis ar mineralinėmis trąšomis ir auga gerai, papildomas liucernos naudojimas gali būti nereikalingas. Antroje vasaros pusėje tręšimą verta baigti pakankamai anksti, kad artėjant šalčiams nebūtų skatinamas naujų, nespėsiančių subręsti ūglių augimas; konkretus laikas priklausys nuo vietos sąlygų ir pačios rožės būklės.

Liucernos miltai, granulės ar skysta ištrauka – kurią formą rinktis?

Liucerna sode gali būti naudojama keliomis formomis, tačiau jos nėra visiškai lygiavertės. Liucernos miltai ir granulės patenka tiesiai į dirvą, kur organinė medžiaga palaipsniui skaidoma, o skysta ištrauka gaunama dalį vandenyje pereinančių medžiagų išmirkant ir kietąją dalį atskiriant. Todėl pasirinkimas priklauso nuo to, ar norima papildyti pačią dirvą organine medžiaga, ar paruošti skystą priemonę augalams laistyti.

Sausos formos pranašumas tas, kad į dirvą patenka visa liucernos organinė medžiaga. Jai skaidantis, maisto medžiagos tampa prieinamos palaipsniui, todėl liucernos miltų ar granulių poveikio nereikėtų vertinti taip pat kaip greitai tirpstančių mineralinių trąšų. Skysta ištrauka savo ruožtu leidžia panaudoti dalį į vandenį perėjusių medžiagų, tačiau po mirkymo nemaža dalis organinės medžiagos ir maisto medžiagų lieka kietosiose liekanose.

Renkantis granules ypač svarbu perskaityti produkto sudėtį. Gyvuliams šerti skirtas produktas nebūtinai yra tas pats, kas sodininkystei parduodamos liucernos trąšos, todėl geriausia rinktis granules, kurių pagrindinė ar vienintelė sudedamoji dalis yra liucerna ir kuriose nėra kitų pašarinių priedų ar papildomai įmaišytų trąšų.

Nė viena forma savaime nėra „stipresnė“ ar geresnė visais atvejais. Jei tikslas – ilgiau veikiantis organinis dirvos papildymas, daugiau prasmės turi sausi liucernos miltai ar granulės. Jei norima skystos priemonės, kurią patogu panaudoti vegetacijos metu, galima ruošti liucernos ištrauką. Abiem atvejais liucerna turėtų būti derinama su realiu augalų maisto medžiagų poreikiu, o ne naudojama papildomai vien todėl, kad yra organinės kilmės.

Šaltiniai:
https://homesteadandchill.com/alfalfa-tea-garden-fertilizer/
https://www.homesandgardens.com/gardens/alfalfa-tea-to-make-roses-bloom-better
https://future-cannabis.s3.amazonaws.com/downloads/Clackamas_Coot_PDF_Library/alfalfa_Tea.pdf
https://www.gardeningknowhow.com/garden-how-to/soil-fertilizers/fertilizing-with-alfalfa-meal.htm

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.