Pastarnokas – senovinė lietuviška daržovė, kurios auginimą užgožia kiti šakniavaisiai, visgi negali būti užmiršta. Nors išvaizda primena baltą morką, iš tikrųjų nuo jos skiriasi saldžiu salierų ir petražolių skonio deriniu su aštrumo „cinkeliu“, o šalnų gavusios šaknies skonis dar pagerėja. Pastarnokus lengva auginti ir prižiūrėti, o derliaus nuimti galima ir neskubėti – šviežių daržovių išsikasite ir žiemą! Nors jie dygsta ir auga lėtai, tačiau saldaus ir žemiško skonio šaknų verta palaukti.
Paprastasis pastarnokas (Pastinaca sativa) – salierinių (Apiaceae) šeimai priklausantis augalas. Šis daugiametis arba dvimetis kvapnus augalas išauga iki 30-100 cm. Jo stiebas plaukuotas, tuščiaviduris ir briaunotai vagotas, o pastarnoko lapai – dideli, plunksniški, sudėtiniai, sudaryti iš karpytų skiaučių. Smulkūs gelsvi žiedai formuoja sudėtinio skėčio žiedyną, pražysta liepos-rugsėjo mėnesiais. Subrandina apvaliai elipsiškus, gelsvai rudus vaisius. Lietuvoje miškinis pastarnoko porūšis natūraliai sutinkamas pakelėse, pagrioviuose, dykvietėse, žvyrynuose, pievose, o tipinis porūšis yra sukultūrintas. Maistui kaip daržovė vartojama stambi, mėsinga pilkšvai baltos spalvos šaknis, kuri panaši į morką.
Pastarnokų veislės
Galima rinktis iš keleto veislių, kurios dažniausiai skiriasi dydžiu ir forma, bei nedidele spalvų variacija – nuo kreminės iki baltos. Visų jų skonis labai panašus.
- „Bielas“ – vidutiniškai derlinga, vėlyva veislė, išaugina ilgas, lygias, kūgiškas šaknis. Tinka ilgam sandėliavimui. Vegetacija trunka 180 dienų.
- „Dlouhy Bily“ – derlinga, labai atspari ligoms veislė. Pastarnoko baltos spalvos šaknis yra smailėjančio kūgio formos, 25-30 cm ilgio, o nuimtas derlius puikiai išsilaiko. Visiškai subręsta po 200 dienų.
- „Guernsey“ – senovinė veislė, kurios šakniavaisiai vidutinio ilgio su sustorėjusia šaknies viršūnine dalimi, smailėjančiu galiuku ir lygia balta odele. Tokia daržovės forma tinkama auginti skurdžiose, sekliose ar akmenuotose dirvose. Subręsta per 120 dienų.
- „Gladiator F1“ – hibridas, pasižymintis greitesniu sudygimu ir augimu. Daržovės labai stambios, gyvybingos, plona lygia odele, atsparios ligoms. Laikoma viena geriausių veislių. Vegetacijos trukmė – 110 dienų.
- „Halflange White“ – šios derlingos veislės šaknys yra kreminės baltos spalvos, vienodo dydžio, pleišto formos ir ne per ilgos, todėl gerai auga seklesnėse dirvose. Derlius gaunamas po 170-180 dienų.
- „Halblange“ – veislė, pasižyminti labai vienodo dydžio (apie 10 cm ilgio) ryškiai baltos spalvos šaknimi ir dideliu derlingumu. Tinka auginti sekliose dirvose. Vegetacija trunka 120 dienų.
- „Kamo“ – veislė, išauginanti 25–30 cm ilgio šakniavaisius, kremiškai baltu, aromatingu minkštimu. Sėklos gali pradėti dygti 3 °C temperatūroje. Vegetacija trunka 185–210 dienų.
Pastarnokų auginimas
Vieta. Pastarnokai mėgsta atvirą, saulėtą vietą, toleruoja ir dalinį pavėsį. Reikėtų vengti sėti pastarnokus toje pačioje vietoje du metus iš eilės.
Dirvožemis. Daržovės geriausiai auga derlingoje, pagerintoje gerai perpuvusiu mėšlu arba kompostu dirvoje. Labiausiai tinka lengvas, išpurentas, giliai įdirbtas, gerai drenuojamas dirvožemis. Sunkioje, molingoje ar suspaustoje dirvoje šakniavaisiai užauga ploni, maži ir deformuoti. Kad šaknys būtų ilgos, tiesios ir neišsišakojusios, iš dirvos pašalinama kuo daugiau akmenų. Palankiausias augimui dirvos pH yra 6-7, t. y. silpnai rūgštinė-neutrali.
Verta žinoti prieš sėjant. Pastarnokų daiginti patalpoje neapsimoka, nes jų daigai suformuoja ilgą šaknį, dėl kurios persodinimas labai sudėtingas ir augalas blogai reaguoja. Sėklos dygsta labai lėtai ir nepastoviai, todėl kiekvienais metais naudojamos šviežios sėklos. Prieš sėjimą verta sėklas pamirkyti vandenyje apie 2-3 dienas, kad dygimas pagreitėtų. Nors kartais rekomenduojama pradėti sėti vasario-kovo mėnesį, tuo metu paprastai būna per šalta – sėklos blogai dygsta šaltoje ir drėgnoje žemėje. Sėklos pradės dygti, kai temperatūra bus apie 10-12 °C, todėl kovo ir balandžio mėnesiais ir net gegužės pradžioje sėjami daigai būna daug geresni. Sėklų daigumas gali būti nepatikimas ir siekti tik 50 %, todėl geriausia sėti sėklų daugiau, nei reikia.
Pastarnokų priežiūra
Laistymas. Jauni pastarnokai laistomi reguliariai, kol gerai įsitvirtina. Labiau subrendę augalai yra gana atsparūs sausrai, tačiau, kad šaknys nesutrūkinėtų, palaikoma tolygi dirvos drėgmė, ypač sausros metu. Laistoma lėtai ir giliai, nes priešingu atveju šaknys gali susilpnėti. Tačiau augalai negali augti įmirkusiame dirvožemyje.
Mulčiavimas. Pastarnokai sunkiai augs, jeigu jie bus apnikti piktžolėmis. Joms įveikti yra būtinas padengimas storu komposto sluoksniu, žemės purenimas, piktžolių ravėjimas. Daigams šiek tiek paaugus, jų suvešėjusi lapija užgožia piktžolių augimą. Kai pradeda augti šaknys, jos gali nežymiai išlįsti virš dirvos, todėl ant viršaus užžeriama žemių, kad nepažaliuotų išsikišusi viršūnėlė.
Tręšimas. Jei pastarnokai pasėti į kompostu praturtintą derlingą dirvą, daugiau tręšti nereikės. Azoto perteklius skatins ne šaknų, bet lapų augimą, o tas nėra naudinga.
Su pastarnokais reikėtų elgtis atsargiai, nes jų sultys ir (arba) lapai gali dirginti odą. Pastarnokų priežiūros ir derliaus ėmimo metu apsisaugojimui dėvimos ilgos kelnės, ilgarankoviai marškiniai ir pirštinės.
Pastarnokų dauginimo būdai
Sėklomis. Pavasarį sėklos sėjamos į dirvoje iškastus 1,5-3 cm gylio griovelius. Tarp eilučių paliekamas 30 cm atstumas. Griovelis užžeriamas žemėmis ir palaistomas. Rekomenduojama pridengti agroplėvele, kuri apsaugo nuo šalnų ir kenkėjų. Iki kol sėklos sudygsta (maždaug po 14-30 dienų), palaikoma pastovi drėgmė. Kai daigai pasėtuose grioveliuose užauga iki 2,5 cm aukščio, jie turi būti retinami taip, kad liktų po vieną kas 15 cm, pašalinant mažesnius ir silpnesnius daigus.
Iš atliekų. Populiarėjantis metodas, kai šakniavaisinės daržovės užsiauginamos iš panaudotų daržovių atliekų (nuopjovų). Likusi 2-5 cm dydžio pastarnoko šaknies viršūnės dalis su lapų užuomazgomis pamerkiama į stiklinę su nedideliu kiekiu vandens. Stiklinė pastatoma šviesioje vietoje, o vanduo joje keičiamas kasdien. Pradėjus dygti lapams ir vystytis šakniai, daigelis persodinamas į vazoną ar dirvą. Nors šaknis tokiu būdu neišauga stambi, tačiau galima sulaukti žiedų ir sėklų.
Pastarnokų ligos ir kenkėjai
Pastarnokai pažeidžiami morkinių musių, amarų, salierinių margasparnių minamusių, dėl kurių veiklos deformuojasi ir pagelsta lapai, jie aplimpa sekretu, lervos išėda šaknies vidų.
Morkų sklerotinis puvinys, juodasis puvinys yra pagrindinės pastarnokų ligos, dėl kurių šakniavaisiai išpūva. Augalas suserga ir septorioze, lemiančia dėmes ant lapų.
Pastarnokų derliaus nuėmimas
Pavienius pastarnokus pagal poreikį galima išsirauti, kai vasaros pabaigoje arba rudenį pradeda nykti lapai. Tačiau geriau palaukti iki pirmųjų didesnių šalnų, nes tada pastarnokai tampa dar saldesni ir aromatingesni. Šakniavaisių derlius nuimamas spalio-lapkričio mėnesiais, naudojantis šakėmis.
Jeigu nėra galimybės nuimti pastarnokų derliaus arba šiaip tingisi, šakniavaisius galima drąsiai palikti žiemoti po sniegu (tik jų augimo vietą reikia pasižymėti, kad būtų galima lengvai rasti sniege). Peržiemoję žemėje šakniavaisiai pavasarį būna sultingesni ir skanesni, nei laikomi rūsyje. Kai žemė įšąla, juos gali būti sunku išrauti, tad galima dalį pastarnokų išsirauti iš anksto arba lysves pridengti šiaudais. Derlius turėtų būti nuimtas iki pavasario, iki kol atšyla žemė, nes vėliau prasideda antžeminės dalies augimas. Jei išsivysto žiedinis stiebas, šaknys sumedėja.
Vaistiniams preparatams gaminti ar sėklų sėjai pasiruošti galima nusiimti vaisių bei sėklų derlių. Antrų metų vasaros pabaigoje nupjaunami skėčiai su subrendusiomis sėklomis. Nuo skėčio kotelių nubarstomi vaisiai su sėklomis, kurie paskleidžiami vienu sluoksniu šiltoje, sausoje, gerai vėdinamoje vietoje. Visiškai išdžiūvę vaisiai/sėklos laikomi sandariame inde daugiausiai metus.
Pastarnokų derliaus laikymas
Prieš laikydami pastarnokus, lapai nupjaunami paliekant nedidelius 5 cm stiebelius. Pastarnokų šakniavaisiai laikomi taip pat, kaip ir morkos. Tam reikia vėsios, geriausiai 1-3 °C temperatūros, ir drėgnos (90-95 % drėgnumo) vietos. Ilgesniam laikymui (4-6 mėn.) daržovės sluoksniuojamos maiše ar dėžėje su smėliu, durpėmis, lapais arba medžio pjuvenomis.
Pastarnokas virtuvėje konkuruoja su morka
Nuėmus derlių, dažnai kyla klausimas, kaip skaniai paruošti pastarnokus. Ogi labai paprastai – jį galite praktiškai panaudoti visur, kur naudojamas morka! Pastarnokus galima vartoti šviežius, virtus, keptus, troškintus, konservuotus. Pastarnokai bet kokiam patiekalui suteikia saldaus, sodraus skonio, kai kurie įvardija ir pipirų, riešutų ar žemės natų prieskonį. Šviežio šakniavaisio skonis primena salierų ir petražolių derinį, turi ir šiokio tokio aštrumo.
Pastarnokų patiekalai apima garnyrus, salotas, troškinius, sriubas, apkepus, netgi desertus, tokius kaip pyragas ir pudingas.
Sudžiovinti pastarnoko lapai arba sėklos gali būti naudojami kaip prieskoniai.
Pastarnokų nauda
Vaistinės savybės. Pastarnokų šakniavaisiuose yra itin gausu kalio, vitaminų C ir B grupės, mineralų. Vaistiniams preparatams ruošti naudojamos sėklos/vaisiai. Vartojamos vaisių vandeninės ištraukos sužadina apetitą, taip pat pastarnokas varo šlapimą, atpalaiduoja inkstų bei šlapimo pūslės raumenis akmenligių spazmų metu, stiprina imunitetą. Jis mažina organų audinių pabrinkimą, kurį lemia širdies, inkstų veiklos nepakankamumas.
Pastarnokas turi priešuždegiminių, spazmolitinių, kraujagysles plečiančių, priešgrybelinių, antimikrobinių ir antidepresinių savybių. Reikia nepamiršti ir neigiamo aspekto, kad pastarnoko vartojimas didina odos jautrumą saulės šviesai.
Pašarai. Pastarnokų įterpiama į naminių gyvūnų (triušių, šinšilų, graužikų) pašarus, įeina į papildų šunims sudėtį.
Šaltiniai:
https://www.vle.lt/straipsnis/pastarnokas/
https://www.rhs.org.uk/vegetables/parsnips/grow-your-own
https://www.thespruce.com/growing-and-caring-for-parsnips-1403474
https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/33833896/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.