Kiekvienais metais sodininkai pildo savo sandėliukų lentynas įvairiausiais insekticidais, ieškodami būdų apsaugoti daržoves, uogakrūmius bei vaismedžius nuo amarų, vikšrų ar karkvabalių lervų, graužiančių šaknis. Tačiau efektyviausias, seniausias ir visiškai nemokamas kenkėjų naikinimo būdas jau seniai skraido virš mūsų galvų – tai paukščiai. Vienas inkilas, viena tanki gyvatvorė ar sodo pakraštyje paliktas sausas medis gali paleisti visą grandinę naudingų ekosistemos pokyčių, sumažindami kenkėjų populiaciją be jokios agresyvios chemijos.
Todėl tikrai verta pažinti, kurie paukščiai kokius kenkėjus naikina ir ką galima padaryti, norint juos pritraukti į savo sklypą.
Didžioji zylė – vikšrų priešas numeris vienas
Didžioji zylė (Parus major) yra viena aktyviausių ir naudingiausių vikšrų medžiotojų mūsų soduose. Vienos šeimos zylės per vieną sezoną, maitindamos savo jauniklius, gali sunaikinti tūkstančius vikšrų ir kitų vabzdžių. Tai reiškia, kad kelios zylių poros gali gerokai sumažinti obelų, kriaušių ar kitų vaismedžių lapus graužiančių kenkėjų skaičių ir apsaugoti būsimą derlių.
Zylėms ypač patinka teritorijos, kuriose auga brandūs medžiai, pavyzdžiui, ąžuolai – šie medžiai suteikia gausią maisto bazę tiek paukščiams, tiek jų renkamiems vabzdžiams, todėl bent vieno medžio pasodinimas netoli sodo yra puiki ilgalaikė investicija į natūralią kenkėjų kontrolę.
Liepsnelė – žemėje besislepiantis grobis
Liepsnelė (Erithacus rubecula) yra vienas grakščiausių sodo paukščių, lengvai atpažįstamas iš ryškios oranžinės krūtinėlės. Po šia švelnia išvaizda slepiasi atkaklus ir nenuilstantis medžiotojas. Liepsnelė grobio dažniausiai ieško ant žemės ir tarp apatinių augalų šakų – jos mitybos racione dominuoja smulkūs vabalai, skruzdėlės, dvisparniai bei įvairūs dirvožemio kenkėjai.
Norint pritraukti liepsnelę, verta įrengti pusiau atvirus inkilus prie tankių gyvatvorių ar sodo pakraščio. Ši rūšis mėgsta tankią, apsaugotą augmeniją, iš kurios jai patogu stebėti žemės paviršių ir staiga nerti prie pastebėto grobio.
Juodasis strazdas – vejos ir dirvos valytojas
Juodasis strazdas (Turdus merula) daugeliui pažįstamas dėl savo melodingo giedojimo ankstyvą rytą, tačiau soduose jis pasitarnauja ir kaip vertingas dirvos kenkėjų naikintojas. Nuolat naršydamas veją bei lysves, jis iš dirvožemių išrankioja karkvabalių ar spragšių lervas, kurios kitu atveju nukąstų jaunų augalų šaknis.
Rekomenduojamas video
Šie paukščiai taip pat mielai lankosi sodybose, kur auga vietiniai krūmai, pavyzdžiui, juodasis šeivamedis. Šeivamedžio uogos rudenį vilioja strazdus, o šie, apsigyvenę šalia, vasarą aktyviai valo aplinkinę teritoriją nuo sodo kenkėjų.
Didysis margasis genys – medžio žievės gynėjas
Kai kalbame apie giliai vaismedžių ar kitų medžių žievėje besislepiančius kenkėjus – kinivarpas, stiklasparnius ar kitų medieną graužiančių vabzdžių lervas – nė vienas paukštis nesusitvarko taip efektyviai, kaip didysis margasis genys (Dendrocopos major). Šis paukštis savo stipriu snapu geba pasiekti lervas, kurių žmogus vizualiai net nepamatytų.
Norint pritraukti genius, verta sodo pakraštyje ar netoliese palikti bent vieną stovintį sausą medį ar aukštesnį kelmą. Tai jiems pasitarnauja ne tik kaip papildoma buveinė, bet ir kaip natūrali kalvė, kurioje jie doroja kankorėžius ar ieško po žieve žiemojančių vabzdžių.
Karietaitė – smulkiausia, bet nenuilstanti medžiotoja
Karietaitė (Troglodytes troglodytes) yra viena mažiausių Lietuvos paukščių rūšių, tačiau jos apetitas amarams, erkutėms, smulkiems vikšrams ir kitiems kenkėjams yra neproporcingai didelis, lyginant su kūno svoriu. Šis paukštelis labai kruopščiai išnaršo kiekvieną žemą sodo užkaborį – po akmenimis, malkų krūvomis ar tankiuose krūmuose.
Norint suteikti karietaitei tinkamą prieglobstį, pakanka sodo kampe palikti natūralią šakų, rąstų ar akmenų krūvą. Tokia „netvarkinga“ zona jai tampa ir saugia slėptuve, ir gausiu medžioklės plotu.
Šelmeninė kregždė – uodų ir mašalų priešnuodis
Vasaros vakarais virš sodybų besisukančios šelmeninės kregždės (Hirundo rustica) per dieną skrisdamos sugauna tūkstančius skraidančių vabzdžių – uodų, mašalų, aklių ir musinių kenkėjų, kurie vargina tiek žmones, tiek naminius gyvūnus.
Nedidelis vandens telkinys ar drėgnesnė vieta sklype natūraliai pritraukia šiuos skraidančius vabzdžius, o tai savo ruožtu suvilioja ir kregždes. Taip suformuojama natūrali ekologinė grandinė, kurioje sodininkas patiria tiesioginę naudą.
Bukutis – medžio žievės plyšių specialistas
Bukutis (Sitta europaea) – unikalus paukštis, gebantis bėgioti medžio kamienu galva žemyn. Jis specializuojasi ieškodamas amarų, vabalų kiaušinėlių bei lervų giliuose žievės plyšiuose, kurių kiti paukščiai tiesiog nepasiekia.
Bukučiai mielai užima erdvesnius inkilus šalia brandžių vaismedžių ar lapuočių medžių. Jie veiksmingai papildo genių bei zylių darbą, užtikrindami visapusišką kamienų ir šakų apsaugą nuo kenkėjų.
Strazdas giesmininkas – lapijos ir sraigių bei šliužų siaubas
Strazdas giesmininkas (Turdus philomelos) labai atidžiai tikrina medžių lapiją ir krūmus, rinkdamas vabalus bei lapus sukančius vikšrus. Be to, šis paukštis garsėja tuo, kad geba naikinti sode apsigyvenusias sraiges bei šliužus – surastą sraigę jis neša prie pasirinkto akmens ir daužo kiautą, kol pasiekia grobį.
Jis ypač mėgsta tankias uogakrūmių bei vietinių augalų gyvatvores – gudobeles, erškėtrožes ar putinus. Sodinant šiuos augalus, sklype sukuriama ideali aplinka šiam giesmininkui apsigyventi.
Paukščiai – kaip pagalba naikinant kenkėjus: kaip juos privilioti?
Norint, kad paukščiai taptų nuolatiniais sodo sargais, o ne atsitiktiniais svečiais, verta vadovautis keliais esminiais agrotechniniais bei ekologiniais principais:
- Augalų įvairovė: kuo daugiau skirtingų vietinių medžių, krūmų ir daugiamečių gėlių auga sode, tuo turtingesnė tampa vietos ekosistema. Skirtingos paukščių rūšys pasiskirsto skirtingas sodo nišas – vieni valo žemę, kiti kamienus, treti – lapiją.
- Inkilų kėlimas: tai greičiausias būdas suteikti paukščiams saugią vietą perėti. Svarbu atsižvelgti į tai, kad skirtingoms rūšims reikalingos skirtingos laktos (landos) angos ir skirtingas iškėlimo aukštis. Pavyzdžiui, zylėms reikalingas nedidelis, uždaras inkilas, o liepsnelėms – pusiau atviras.
- Natūralios oazės: šakų krūvos, sausi kamienai, neišravėti tolimi sodo kampeliai ar tanki žolė suteikia prieglobstį smulkiems paukščiams nuo plėšrūnų (pavyzdžiui, kačių) ir tarnauja kaip natūralus maisto šaltinis.
- Vandens šaltinis: nedidelė girdykla arba negilus tvenkinėlis karštomis vasaros dienomis pritraukia dešimtis paukščių, kuriems vanduo reikalingas tiek atsigerti, tiek plunksnoms valyti.
- Pesticidų atsisakymas: tai pati svarbiausia taisyklė. Cheminiai preparatai, skirti kenkėjams naikinti, kartu sunaikina paukščių maisto bazę arba tiesiogiai jiems kenkia, taip suardydami visą natūralią grandinę.
Gamtos pusiausvyra vietoj purškiamo buteliuko
Sodas, kuriame gyvena įvairių rūšių paukščiai, retai kada kenčia nuo masinių kenkėjų protrūkių. Natūrali pusiausvyra čia veikia nuolat, tyliai ir be jokių papildomų finansinių išlaidų. Kiekvienas vabzdys sode turi savo natūralų priešą su plunksnomis, o paukščiams tereikia tiek nedaug – saugaus prieglobsčio, vandens gurkšnio ir jūsų pasitikėjimo gamtos jėgomis.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ką daryti, jei strazdai sode sulesa ne tik kenkėjus, bet ir mano auginamas uogas?
Tai dažna problema, nes strazdai (ypač juodieji ir strazdai giesmininkai) vasaros pabaigoje mėgsta saldžias uogas – braškes, šilauoges ar vyšnias. Norint apsaugoti derlių ir kartu neišvyti paukščių iš sodo, uogakrūmius verta laikinai uždengti specialiu apsauginiu tinkleliu. Taip pat sodo pakraštyje galima pasodinti paukščiams patrauklių krūmų (pavyzdžiui, šeivamedžių), kurie nukreips jų dėmesį nuo kultūrinių uogų.
Kada yra geriausias laikas kelti inkilus sode?
Inkilus geriausia kelti rudenį arba ankstyvą pavasarį (iki kovo vidurio), kol paukščiai dar nepradėjo ieškoti vietų lizdams sukti. Rudenį iškelti inkilai per žiemą spėja „neutralizuotis“ – įgyja natūralų aplinkos kvapą, apsitrina, be to, juose žiemą smulkūs paukščiai gali slėptis nuo didelių šalčių.
Ar galima paukščius sode lesinti vasarą, kad jie neišskristų?
Vasarą papildomai lesinti paukščių sėklomis ar lašiniais nerekomenduojama. Šiltuoju metų laiku paukščių jaunikliams reikalingas minkštas, baltymų gausus maistas – vikšrai, vabzdžiai ir lervos. Jei suaugę paukščiai lesykloje ras lengvai prieinamo sauso maisto (pvz., saulėgrąžų), jie gali juo maitinti jauniklius, o tai gali sutrikdyti mažylių virškinimą. Lesyklas reikėtų palikti tik žiemai.
Kaip apsaugoti inkilus nuo sode medžiojančių kačių?
Katės yra didžiausias pavojus sodo paukščiams. Norint apsaugoti inkilą, jį reikėtų kelti ant lygaus kamieno bent 3 metrų aukštyje, kur nėra arti esančių storų šakų, nuo kurių katė galėtų užšokti. Ant medžio kamieno, žemiau inkilo, galima sumontuoti specialią apsaugą iš skardos arba dygliuotų šakų, kuri neleis katei užlipti aukštyn. Taip pat svarbu, kad inkilas neturėtų pagaliuko (kartelės) prie landos – paukščiams jo nereikia, o katėms ar kitiems plėšrūnams tai tik palengvina prieigą prie lizdo.
Šaltiniai:
- https://www.perkypet.com/articles/how-birds-help-your-garden
- https://www.rhs.org.uk/wildlife/garden-birds
- https://extension.psu.edu/inviting-birds-to-your-garden
- https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC4641628/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
Super, kad skatinam natūralias kenkėjų kontrolės metodus! Reiktų dar plačiau apie tai kalbėti.