Rudenį, kai dauguma daugiamečių gėlių jau baigia žydėti, o gėlynas pamažu rimsta, vienas augalas kaip tik įsibėgėja – vilkpupė (Hylotelephium). Jos sultingi, mėsingi lapai ir tankūs plokšti žiedynai iš tolo primena sodo sukulentą. Tačiau iš tiesų tai visiškai šalčiams atspari, nepaprastai nereikli daugiametė gėlė, kuri savo geriausią valandą išgyvena būtent tada, kai kitiems augalams sezonas jau baigiasi.
Be to, vilkpupės žiedai yra tikras rudeninis švediškas stalas drugeliams ir bitėms, todėl šis augalas vertingas ne tik dėl dekoratyvumo, bet ir dėl ekologijos.
Kas yra vilkpupė?
Vilkpupė priklauso storlapinių (Crassulaceae) šeimos augalų genčiai Hylotelephium, kurioje skaičiuojama apie 33 rūšis. Ši gentis paplitusi Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Tai daugiametė žolė su sultingu stiebu ir lapais, o šaknys dažnai būna gumbiškai sustorėjusios ir jose gausu krakmolo – būtent šis rezervas leidžia augalui ištverti ilgus sausros periodus. Lapai priešiniai arba susitelkę į menturius, o žiedai tankiai sugrupuoti į viršūninius skydiško arba skėtiško pavidalo žiedynus.
Vainiklapiai gali būti rausvi, violetiniai, raudoni, balti ar žalsvi, priklausomai nuo rūšies, o prisirpęs vaisius – daugiasėklis lapavaisis.
Vertėtų atkreipti dėmesį, kad ilgą laiką ši gentis moksliniuose šaltiniuose buvo vadinama tiesiog Sedum (šilokais), tačiau XX amžiaus pabaigoje aukštesnio ūgio, žolinės rūšys buvo išskirtos į atskirą Hylotelephium genties grupę, o žemaūgiai, akmenų soduose auginami sukulentai liko priskirti Sedum genčiai.
Lietuvoje savaime auga dvi vilkpupių rūšys:
- didžioji vilkpupė (Hylotelephium maximum) – gana apyretė, aptinkama smėlynuose, pamiškėse ir šlaituose;
- tikroji vilkpupė (Hylotelephium telephium) – dar retesnė.
Trečia rūšis – puošnioji vilkpupė (Hylotelephium spectabile) – Lietuvoje natūraliai neauga, tačiau yra plačiai auginama gėlynuose ir dažnai aptinkama sulaukėjusi, pasklidusi už sodų ribų.
Rekomenduojamas video
Vilkpupės rūšys: kurias rinktis sodui?
Dekoratyviniam sodinimui labiausiai vertinamos trys rūšys – puošnioji vilkpupė (Hylotelephium spectabile), apskritalapė vilkpupė (Hylotelephium cauticola) ir tikroji vilkpupė (Hylotelephium telephium).
Puošnioji vilkpupė yra pats populiariausias pasirinkimas gėlynui – tai stačiais, iki 40–60 cm aukščio stiebais auganti rūšis su pilkšvai žaliais, mėsingais lapais ir plokščiais, tankiais žiedynais, kurie vasaros pabaigoje pradeda rausti, o rudenį sutamsėja iki gilaus vyno raudonumo. Iš jos išvestos kelios populiarios veislės, tarp kurių labiausiai paplitusi ‘Herbstfreude’ (dar žinoma kaip ‘Autumn Joy’) – lašišinės spalvos žiedais žydinti veislė, kurios spalva palaipsniui tamsėja iki oranžinės–raudonos.
Tikroji vilkpupė vertinama labiau dėl savo lapijos – populiari veislė ‘Purple Emperor’ turi tamsiai purpurinius lapus, kurie dar labiau patamsėja per vasarą, o vasaros pabaigoje išsiskleidžia rausvi pumpurai, virstantys baltais žiedeliais.
Apskritalapė vilkpupė – žemesnė, kilminga akmenų sodų puošmena, sudaranti tankius, žemus kilimus su apvaliais, mėlynai žaliais lapeliais ir rausvai violetiniais žiedynais. Ši rūšis puikiai tinka alpinariumams, pakraštėliams ar tarp akmenų kylantiems takeliams.
Vilkpupė: kur ir kada sodinti?
Vilkpupei reikia kuo daugiau saulės – pavėsyje ji ne tik prasčiau žydi, bet ir stiebai tampa ištįsę bei silpni, todėl keras dažnai išvirsta.
Dirvai augalas nėra išrankus, tačiau, kaip ir daugelis sultingų lapų augalų, kategoriškai nemėgsta drėgmės pertekliaus ir sunkios, molingos, blogai drenuotos dirvos – tokiomis sąlygomis šaknys greitai pradeda pūti.
Geriausiai tinka lengva, gerai drenuota, net šiek tiek skurdesnė dirva, kurioje augalas jaučiasi tarsi savo natūralioje aplinkoje. Sodinti vilkpupę geriausia pavasarį arba ankstyvą rudenį, paliekant tarp augalų apie 30–45 cm tarpus, nes subrendę kerai gerokai išsiplečia į plotį ir laikui bėgant susilieja į vientisą kilimą.
Vilkpupės auginimas ir priežiūra
Laistymas. Vilkpupė yra viena sausrai atspariausių daugiamečių gėlių sode – jos sultingi lapai ir stiebai kaupia vandenį, todėl augalas ilgai apsieina be papildomo laistymo. Pirmaisiais metais po pasodinimo jauną augalą reikėtų laistyti reguliariau, kol jis įsišaknys, o vėliau laistymas reikalingas nebent per itin ilgą sausrą. Svarbiausia taisyklė – geriau nepalaistyti nei palaistyti per daug, nes drėgna dirva vilkpupei kur kas pavojingesnė nei sausra.
Tręšimas. Papildomas tręšimas vilkpupei praktiškai nereikalingas, o kartais net žalingas. Pernelyg derlingoje, azoto turtingoje dirvoje augalas suveša į lapus, stiebai tampa silpni ir pradeda virsti, o žydėjimas nukenčia. Jei dirva itin skurdi, pavasarį pakanka nedidelio kiekio komposto.
Genėjimas. Rudenį, kai žiedynai nudžiūsta, jų nebūtina iš karto pjauti – sudžiūvusios žiedynų galvutės, apšerkšnijusios ar apsnigtos, gražiai atrodo žiemos gėlyne ir tampa maisto šaltiniu paukščiams. Senus stiebus geriausia nukirpti ankstyvą pavasarį, prieš pat prasidedant naujai vegetacijai.
Žiemojimas. Vilkpupė yra viena atspariausių šalčiui daugiamečių gėlių ir Lietuvos žiemas ištveria be jokios papildomos priedangos. Virš žemės esanti dalis žiemai numiršta, tačiau pavasarį iš gumbiškai sustorėjusių šaknų greitai sudygsta nauji ūgliai.
Kaip dauginama vilkpupė?
Vilkpupė gali būti dauginama keliais būdais:
- Dalijant kerą – patogiausias ir greičiausias būdas, tinkamas tiek pavasarį, tiek ankstyvą rudenį. Subrendęs keras atsargiai iškasamas ir padalijamas taip, kad kiekvienoje dalyje liktų sveikų šaknų bei kelios ūglių atžalos.
- Stiebo ar net lapo auginiais – vasarą nupjautas sveikas stiebo fragmentas arba net pavienis lapas, įsmeigtas į drėgną, pralaidų substratą, gana greitai išleidžia šaknis – tai viena priežasčių, kodėl vilkpupė angliškai vadinama „amžinai gyvuojančiu“ augalu (live-forever).
- Sėklomis – sėjama pavasarį, tačiau šis būdas naudojamas rečiausiai, nes daigai žydėti pradeda tik po kelerių metų, o veislių požymiai ne visada išsilaiko.
Vilkpupės ligos ir kenkėjai
Vilkpupė laikoma vienu atspariausių sodo augalų, tačiau kelios problemos gali užklupti netgi ir ją:
- Šaknų puvinys – dažniausia problema, atsirandanti dėl per drėgnos, prastai drenuotos dirvos arba per gausaus laistymo. Vienintelė patikima profilaktika – teisingai parinkta, gerai drenuota sodinimo vieta.
- Miltligė – gali pasirodyti drėgnu oru arba per tankiai pasodinus augalus. Padeda gera oro cirkuliacija tarp kerų.
- Amarai – retkarčiais apninka jaunus ūglius ir pumpurus. Nedidelę invaziją lengva pašalinti stipresne vandens srove arba muilo tirpalu.
Vilkpupė gėlyne: deriniai ir komponavimas
Vilkpupė itin vertinama natūralistinio stiliaus gėlynuose, nes savo geriausią formą įgauna būtent rudenį, kai dauguma kitų augalų jau baigia žydėti. Ji puikiai dera su dekoratyvinėmis žolėmis, kurių lengvos, vėjyje siūbuojančios varpos sukuria gražų kontrastą su tvirta, apvalia vilkpupės žiedyno forma.
Gerai jaučiasi šalia ežiuolių, astrų ar rūtelinių šeimos augalų, kurie taip pat žydi rudenį ir traukia apdulkintojus. Akmenų ar žvyro soduose žemaūgė apskritalapė vilkpupė tampa puikiu paklotu tarp didesnių akcentinių augalų.
Svarbu paminėti ir ekologinę vilkpupės vertę – jos žiedai išskiria itin daug nektaro, todėl rudenį, kai maisto šaltinių vabzdžiams lieka nedaug, vilkpupių gėlynas tampa tikru drugelių ir bičių susibūrimo tašku.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kodėl mano vilkpupė ištįso, o stiebai išvirto?
Dažniausia priežastis – per mažai šviesos arba pernelyg derlinga, azoto turtinga dirva. Abiem atvejais augalas nukreipia energiją į stiebų ir lapų augimą, o ne į kompaktišką, tvirtą formą. Sprendimas – persodinti į saulėtesnę vietą ir vengti tręšimo.
Ar būtina rudenį nupjauti sudžiūvusius vilkpupės žiedynus?
Nebūtina – daugelis sodo dizainerių netgi rekomenduoja juos palikti. Sudžiūvę, apšerkšniję žiedynai gražiai atrodo žiemos gėlyne ir tarnauja kaip maisto šaltinis paukščiams. Stiebus galima nukirpti ankstyvą pavasarį, prieš prasidedant naujai vegetacijai.
Ar vilkpupei reikia dengti šaknis žiemai?
Ne, Lietuvos klimato sąlygomis dekoratyvinės vilkpupės, tokios kaip puošnioji ar tikroji vilkpupė, žiemoja be jokios papildomos priedangos – jų požeminė, gumbiškai sustorėjusi šaknų dalis puikiai ištveria šalčius.
Kodėl verta vilkpupę auginti sode, jei ji žydi tik rudenį?
Būtent dėl to ji ir vertinga – vėlyvo žydėjimo augalų sode dažnai pritrūksta, todėl vilkpupė pratęsia gėlyno spalvingumo sezoną ir tuo pačiu metu tampa vienu paskutinių nektaro šaltinių žiemai besiruošiantiems vabzdžiams.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/vilkpupe/
- https://www.rhs.org.uk/plants/hylotelephium/growing-guide
- https://www.thespruce.com/autumn-joy-sedum-2132607
- https://hayloft.co.uk/how-to-grow-sedum-hylotelephium
- https://www.rhs.org.uk/plants/hylotelephium
- https://www.gardenersworld.com/how-to/grow-plants/how-to-grow-sedums
Nuotraukos asociatyvinės © Canva