Rugsėjis lietuvių liaudies kalendoriuje niekada nebuvo tuščias, pereinamasis mėnuo. Per kelias savaites jame sutelktos net trys reikšmingos datos, kurios vienu ar kitu būdu žymi tą patį – vasaros pabaigą ir ruošimąsi šaltajam metų laikui. Rugsėjo šventės – Alutinis, rudens lygiadienis ir Vėjų diena – atkeliavo iš laikų, kai žmogaus gyvenimo ritmą diktavo ne kalendorius telefone, o tai, kada nunokdavo javai, kada imdavo vėsti vanduo upėse ir kada paukščiai pasukdavo į šiltus kraštus. Pažvelkime, ką kiekviena iš šių datų reiškė mūsų protėviams ir kokie papročiai su jomis susiję.
Šv. Matas – Alutinio šventė (rugsėjo 21 d.)
Rugsėjo 21-ąją krikščioniškame kalendoriuje minimas apaštalas ir evangelistas Matas, prieš pašaukimą dirbęs muitininku – tuometinėje visuomenėje tai buvo toli gražu ne pati gerbiamiausia profesija, todėl jo pasirinkimas atsisakyti pelningo darbo dėl dvasinio kelio amžininkams atrodė itin netikėtas. Tačiau lietuviškoje tradicijoje ši data žinoma visai kitu vardu – Alutinis.
Būtent šiuo metu, nuėmus miežių derlių, sodybose būdavo verdamas pirmasis to rudens alus, o pats gėrimas turėjo ne tik vaišių, bet ir apeiginę reikšmę. Alumi buvo šlakstomos namų durys, langai ir kertės – taip simboliškai pašventinama sodyba prieš žiemą, padėkojama namų dievybėms už derlių.
Šventiniam alui gaminti javai buvo renkami itin kruopščiai, laikantis vadinamosios „trejų devynerių“ tvarkos – imamos devynios sėklos pirmojo pjūties derliaus, kiekviena dalijama į tris dalis, o vėliau viskas sumaišoma su likusiais miežiais. Kiekvienas šventės dalyvis būdavo pavaišinamas net dvidešimt septyniais kaušeliais – trimis devynerių eilėmis – tokio alaus, geriamo iš raguose raižytais elnių, paukščių ar žalčių motyvais puoštų taurių.
Alus kadaise nebuvo tiesiog svaigusis gėrimas – jis laikytas beveik stebuklinga medžiaga, sugebančia atverti net tylenio lūpas. Alutinis taip pat žymėjo aiškią ribą gamtoje: nuo šios dienos nebebuvo maudomasi upėse ar ežeruose, liaudies išmintis liepdavo padėti į šalį vasarinę šiaudinę kepurę ir susirasti šiltesnę, žieminę – trumpai tariant, vasara oficialiai baigiasi.
Šiuo metu paprastai jau būdavo baigiamas ir javų kūlimas, todėl Alutinis dažnai sutapdavo su savotišku atokvėpiu tarp darbų – svarbiausias derlius jau saugiai sandėlyje, o ruduo tik įsibėgėja, tad atsirasdavo laiko ir vaišėms, ir padėkai.
Rudens lygiadienis (rugsėjo 22–23 d.)
Kitą dieną ar dvi po Alutinio jau laukia astronominis reiškinys, kurio metu dienos ir nakties trukmė yra apytikriai vienoda – rudens lygiadienis. Nuo šios akimirkos Šiaurės pusrutulyje prasideda astronominis ruduo, o naktis kasdien darosi vis ilgesnė už dieną – šis procesas tęsis iki pat gruodžio pabaigos, kol pasieksime trumpiausią metų dieną.
Rekomenduojamas video
Senovės lietuviai šią dieną švęsdavo kaip Lygės šventę, skirtą padėkoti dievui Žemininkui už per vasarą subrandintą derlių. Padėkos apeigos būdavo rimtos – aukojamos gyvulių poros: veršiukas ir telyčia, avinas ir avis, ožys ir ožka, žąsinas ir žąsis. Ypač dažnai aukojamas būdavo ožys, kuris tuo metu laikytas vaisingumo simboliu.
Prieš sėdant vaišintis paruošta mėsa, šeimos vyriausiasis pirmiausia numesdavo valgio gabalėlį po stalu, po suolais ir į kiekvieną kambario kampą, tardamas padėkos žodžius Žemininkui už apsaugą nuo ugnies, geležies, maro ir priešų.
Ši sena tradicija Lietuvoje simboliškai atgaivinta jau nepriklausomybės laikotarpiu ir šiandien įvairiose šalies vietose rengiamos rudens lygiadienio šventės. Viena iš ryškesnių tradicijų – šiaudinės ožio ar kitokios skulptūros deginimas, simbolizuojantis senąsias aukojimo apeigas.
Rudens lygiadienio renginiai taip pat tapo proga paminėti Baltų vienybės dieną. Ši šventė kasmet rengiama ne tik Lietuvoje, bet ir kituose baltų regionuose – pavyzdžiui, pernai Baltų vienybės diena buvo minima Aizkrauklėje (Latvijoje). Na, o šiemet rudens lygiadienio ir Baltų vienybės šventė numatyta Akmenės rajone.
Verta pridurti, kad rudens lygiadienis yra tiksli priešingybė pavasario lygiadieniui, švenčiamam kovo 20–21 dienomis – tik tuomet dienos, o ne naktys, pradeda ilgėti. Įdomu, kad lygiadienio metu dienos ir nakties trukmė yra beveik vienoda visoje Žemėje, nors dėl atmosferos poveikio bei skirtingų geografinių platumų tikslus 12 valandų santykis nėra absoliutus.
Panašiu metu rengiamos derliaus mugės, šventės ar padėkos apeigos buvo žinomos ir kitose Europos tautose, kur rudens lygiadienis taip pat žymėjo darbymečio lauke pabaigą.
Šv. Mykolas – Vėjų ir Dagos diena (rugsėjo 29 d.)
Rugsėjo 29-oji lietuvių liaudies kalendoriuje vadinama net keliais vardais – Dagos diena arba Vėjų diena. Žodis „daga“ kilęs nuo veiksmažodžio „dygti“ ir reiškia derlių, sudygusius javus – iki šios dienos protėviai įsakmiai stengdavosi baigti bulviakasį bei kitus lauko darbus, o pati diena senovėje buvo ir duoklių kunigaikščiui atsiskaitymo metas.
Liaudies patarlė „kokia vaga, tokia ir daga“ primena, kad rudens derlius tiesiogiai priklauso nuo to, kaip kruopščiai buvo dirbama pavasarį.
Šią dieną protėviai atidžiai stebėjo gamtos ženklus, mėgindami numatyti artėjančią žiemą: jei pūsdavo vakarų vėjas, laukta permainingos žiemos su atlydžiais; jei pietų – švelnesnės ir šiltesnės; rytų vėjas žadėjo žvarbų šaltį, o šiaurės – gausų sniegą. Giedra Mykolinių diena, priešingai nei galima būtų pagalvoti, laikyta ne geru, o itin šaltą žiemą pranašaujančiu ženklu.
Net voratinklis ant žolės tą rytą turėjo reikšmę – tuščias viduryje žadėjo ligas, su musele viduje – prastus metus, o su kirmėle – gerus.
Mykolinės ir vėjų ženklai: ką stebėdavo mūsų protėviai?
Krikščioniška tradicija šią datą sutapatino su trijų arkangelų – Gabrieliaus, Rapolo ir Mykolo – švente, tačiau liaudyje išliko svarbiausias būtent kovotoju su šėtonu laikomas Mykolas, dažnai vaizduojamas su trimitu ir svarstyklėmis, kuriomis sveriami žmogaus geri bei blogi darbai.
Jo atvaizdas, iškirstas iš skardos, kadaise puošdavo tradicinių kryžių viršūnes kaip vėtrungė – ypač dažnai tokias buvo galima pamatyti Žemaitijoje, arčiau pajūrio, kur vėjo kryptis žvejams turėjo tiesioginę praktinę reikšmę. Beje, būtent pajūrio žvejai ir malūnininkai buvo tie, kurie vėjams suteikė net aštuonis atskirus vardus pagal jų pučiamą kryptį – nuo šiaurės pučiantį vadino žiemeliu, nuo rytų – auštriniu, o pietvakarių vėją, atnešantį žuvį prie kranto, vadino ir šakšiniu, ir gintariniu.
Šalia Mykolo krikščioniškas kalendorius šią dieną mini ir kitus du arkangelus – Gabrielių, kurio vardas reiškia „Dievas yra galingas“ ir kuris laikomas svarbiausių žinių nešėju, bei Rapolą, kurio vardas verčiamas kaip „Dievas gydo“ ir kuris globoja keliaujančius bei gydytojus.
Liaudies pasakojimuose apie vėjų kilmę išlikusi ir savita etiologinė sakmė, aiškinanti, kodėl vieni vėjai pučia stipriau už kitus – pasak jos, kadaise gyvenę du broliai vėjai, tačiau vienam iš jų galvą sukaustę geležiniai lankai, todėl jis seniai nebepučia ir gyvena iš vyresniojo brolio malonės.
Tokie pasakojimai, kaip ir pati Vėjų diena, primena, kaip svarbu senovės žmogui buvo bent simboliškai paaiškinti aplink jį vykstančius gamtos reiškinius dar prieš atsirandant moksliniams paaiškinimams.
Svarbiausios rugsėjo šventės: nuo derliaus pabaigos iki pasiruošimo žiemai
Trys rugsėjo šventės – Alutinis, lygiadienis ir Vėjų diena – kartu sudaro nuoseklų senovės lietuvių pasakojimą apie tai, kaip metas nuimti derlių virsta metu ruoštis žiemai. Kiekviena iš jų savaip primena tą pačią mintį: gamtos ritmas nesustabdomas, todėl belieka jį stebėti, gerbti ir, kaip darė protėviai, padėkoti už tai, ką pavyko išauginti per praėjusį šiltąjį sezoną.
Straipsnis parengtas remiantis lietuvių etninės kultūros, tautosakos ir liaudies kalendoriaus šaltiniais.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.