Rožių kenkėjai ir ligos: kokios natūralios priemonės padeda ir kada reikalingi fungicidai rožėms?

Rožės nėra itin lepūs augalai, tačiau net ir gerai prižiūrimus kerus gali pažeisti rožių kenkėjai ar ligos. Kuo anksčiau pastebimi pirmieji požymiai, tuo daugiau galimybių problemą suvaldyti natūraliomis priemonėmis. Svarbu tik žinoti, ką ir kada naudoti, nes viena universali priemonė visiems pažeidimams neegzistuoja. O jei natūralios apsaugos nebepakanka, gali būti pasitelkiami ir fungicidai rožėms. Tad kaip atpažinti problemą ir pasirinkti tinkamą būdą jai suvaldyti?

Kaip suprasti, ar augalą pažeidė rožių kenkėjai, liga ar netinkama priežiūra?

Pakitusi rožių išvaizda dar nereiškia, kad augalą užpuolė liga ar rožių kenkėjai. Lapai gali gelsti dėl užmirkusios dirvos, netinkamo pH ar sutrikusio maisto medžiagų pasisavinimo, jų kraštai – džiūti dėl sausros ar trąšų pertekliaus. Todėl prieš renkantis apsaugos priemonę svarbu įvertinti ne vieną požymį, bet visą augalą ir jo augimo sąlygas.

Kenkėjų padaryta žala dažniausiai išduoda save aiškiais pėdsakais: skylutėmis, nugraužtais audiniais, smulkiais šviesiais taškeliais, lipniomis išskyromis ar plonyčiu voratinkliu. Grybinėms ligoms būdingesnės palaipsniui plintančios dėmės, apnašos, sporų telkiniai, lapų geltimas ir ankstyvas kritimas. Jei panašūs pokyčiai apima didelę kero dalį, bet nėra nei kenkėjų, nei aiškių infekcijos požymių, verta patikrinti dirvos drėgmę, drenažą, tręšimą ir laistymą.

• Pastaba:
  Vieną rožę gali veikti ir kelios problemos vienu metu, todėl vien simptomo ne visada pakanka tiksliai diagnozei. Natūralias apsaugos priemones ar fungicidus rožėms reikėtų rinktis tik nustačius konkrečią problemą. Profilaktinis purškimas atsitiktinai pasirinktu naminiu mišiniu gali būti ne tik neveiksmingas, bet ir pažeisti lapiją.

Amarai – dažniausi rožių kenkėjai: kuo juos nuplauti ir nupurkšti?

Amarai dažniausiai telkiasi ant jaunų rožių ūglių, lapų apačioje ir aplink besiformuojančius pumpurus. Šie smulkūs žali, gelsvi, rusvi ar juodi vabzdžiai siurbia augalo sultis, todėl lapai susisuka, ūglių viršūnės deformuojasi, o pumpurai prasčiau vystosi. Ant augalo gali atsirasti ir lipčiaus – lipnių amarų išskyrų, ant kurių vėliau kartais susidaro juoda suodligės apnaša.

• Dilgėlių ištrauka nuo amarų

Trumpai mirkyta dilgėlių ištrauka naudojama tiesiogiai ant amarų apniktų rožių. Jos nereikėtų painioti su ilgiau rauginamu dilgėlių raugu, kuris dažniau naudojamas augalams tręšti.

Reikės:

• 2 saujų stambiai susmulkintų šviežių dilgėlių;
• 2 l vandens;
• indo ištraukai ruošti;
• sietelio arba audinio;
• purkštuvo.

Dilgėles sudėkite į indą, užpilkite vandeniu ir palikite maždaug 12 val. Ištrauką kruopščiai nukoškite ir neskiestą purkškite tiesiai ant amarų kolonijų, sudrėkindami ūglių viršūnes, pumpurus ir apatinę lapų pusę. Jei po kelių dienų amarų vis dar yra, purškimą galima pakartoti.

Dilgėlių ištrauka tinkamiausia ankstyvoje pažeidimo stadijoje, nes jos poveikis nėra toks patikimas kaip registruotų augalų apsaugos priemonių. Jei amarų nemažėja, galima rinktis augalams skirtą insekticidinį muilą, kurio veikliosios medžiagos – riebalų rūgščių kalio druskos. Jis veikia kontaktiniu būdu, todėl tirpalas turi tiesiogiai sudrėkinti kenkėjus, o naudojant priemonę būtina laikytis jos etiketėje pateiktų nurodymų.

Buitinis indų ploviklis nėra insekticidinio muilo pakaitalas. Jo sudėtyje gali būti kvapiklių, dažiklių ir kitų priedų, galinčių pažeisti apsauginį lapų paviršių. Bet kurią naują kontaktinę priemonę verta pirmiausia išbandyti ant nedidelės augalo dalies, o rožių nepurkšti kaitrioje saulėje, per karščius ar kai augalai nualinti sausros.

Amarų gausėjimą gali paskatinti ir azoto perteklius, nes rožė tuomet augina daug jaunų, minkštų ūglių. Todėl pasikartojant problemai verta įvertinti ne tik pačius kenkėjus, bet ir rožių tręšimą.

Pjūklelių lervos ir lapus graužiantys rožių kenkėjai: kodėl purškalas ne visada padeda?

Pjūklelių lervos – dažni rožių lapus pažeidžiantys kenkėjai. Žalsvos ar gelsvai žalios lervos primena smulkius vikšrus ir paprastai slepiasi apatinėje lapų pusėje. Jaunos lervos nugraužia minkštuosius audinius, todėl lieka ploni, beveik permatomi plotai, o vėliau lapuose atsiranda netaisyklingų skylučių. Gausiai apniktas keras gali netekti nemažos dalies lapijos.

Pjūklelių lervas svarbu atskirti nuo tikrųjų drugių vikšrų. Nors išoriškai jos panašios, pjūkleliai priklauso plėviasparniams vabzdžiams. Jų lervos paprastai turi šešias ar daugiau porų pilvelio kojelių, o drugių vikšrai – ne daugiau kaip penkias. Dėl šio skirtumo drugių vikšrams skirti biologiniai preparatai su Bacillus thuringiensis var. kurstaki (Bt) pjūklelių lervų neveikia.

• Kaip pašalinti pjūklelių lervas?

Pirmųjų pažeidimų gali atsirasti pavasario pab. ar vasaros pr., todėl šiuo laikotarpiu verta reguliariai apžiūrėti apatinę rožių lapų pusę. Nedidelę lervų populiaciją galima suvaldyti be purškalų:

• surinkti lervas rankomis;
• nuplauti jas vidutinio stiprumo vandens srove;
• nuskinti pavienius gausiai apniktus lapus;
• iš rožyno pašalinti nukritusią pažeistą lapiją ir kitas augalines liekanas.

Stipriai apgraužtų lapų nereikėtų skubėti šalinti, jei ant jų kenkėjų nebėra. Išlikę žali audiniai vis dar vykdo fotosintezę ir padeda augalui atsigauti. Šalinti tikslingiau lapus, ant kurių tebėra lervų, arba tuos, kurie jau beveik visiškai nudžiūvę.

Vandens srovė veiksmingiausia, kol lervos jaunos ir jų nedaug. Kadangi jos slepiasi lapų apačioje, vandenį reikia nukreipti būtent ten. Po kelių dienų rožę verta apžiūrėti pakartotinai, nes iš anksčiau padėtų kiaušinėlių gali išsiristi naujų lervų.

• Ką daryti, jei natūralių priemonių nepakanka?

Jei lervų daug, galima rinktis konkrečiam kenkėjui ir rožėms tinkamą kontaktinę augalų apsaugos priemonę. Insekticidinis muilas ar sodininkystės aliejus geriausiai veikia jaunas lervas ir tik tuomet, kai tiesiogiai jas padengia, todėl ypač svarbu apdoroti apatinę lapų pusę ir laikytis produkto etiketės.

Rožių lapus gali graužti ir tikrieji vikšrai bei įvairūs vabalai. Stambesnius kenkėjus paprasčiausia surinkti rankomis, o prieš naudojant Bt preparatą būtina įsitikinti, kad aptikta lerva iš tiesų yra drugio vikšras, o ne pjūklelio lerva.

Voratinklinės erkės ir tripsai: kokios natūralios priemonės tinka?

Voratinklinės erkės ir tripsai tokie smulkūs, kad pirmiausia dažniausiai pastebimi ne patys rožių kenkėjai, o jų palikti pažeidimai. Voratinklinės erkės daugiausia maitinasi ant lapų, o tripsai slepiasi pumpuruose ir žieduose, todėl skiriasi ir jų kontrolės būdai.

• Kaip atpažinti voratinklines erkes?

Voratinklinės erkės ypač sparčiai dauginasi karštu ir sausu oru. Siurbdamos lapų ląstelių turinį jos palieka daugybę smulkių gelsvų ar balkšvų taškelių. Vėliau lapai praranda sodrią spalvą, gali įgauti bronzinį atspalvį, džiūti ir kristi. Gausiai išplitusias erkes išduoda tarp lapkočių ir ūglių atsirandantis plonas voratinklis.

Kenkėjų pirmiausia reikia ieškoti apatinėje lapų pusėje. Paprastas būdas juos aptikti – po lapais palaikyti baltą popieriaus lapą ir švelniai pakratyti ūglį. Nukritusios erkės matomos kaip smulkūs judantys taškeliai, o tiksliau jas apžiūrėti galima didinamuoju stiklu.

Nedidelę populiaciją galima sumažinti kelis kartus kruopščiai nuplaunant apatinę lapų pusę vandens srove. Geriausia tai daryti ryte, kad lapija iki vakaro išdžiūtų. Svarbu ir reguliariai laistyti rožes prie pagrindo, nes vandens stokojantys augalai yra jautresni erkių pažeidimams. Plataus veikimo insekticidų be reikalo naudoti nereikėtų, nes jie gali sunaikinti ir natūralius voratinklinių erkių priešus.

• Kaip atpažinti tripsus?

Tripsai – siauri, maždaug 1–2 mm ilgio vabzdžiai, dažniausiai besislepiantys tarp žiedlapių ir neišsiskleidusiuose pumpuruose. Jų pažeistuose žiedlapiuose atsiranda balkšvų, sidabriškų ar rusvų dryžių, kraštai paruduoja, o pumpurai gali deformuotis, prasčiau skleistis arba visai neišsiskleisti.

Įtarus tripsus, žiedą galima papurtyti virš balto popieriaus – ant jo iškritę smulkūs, pailgi ir judantys vabzdžiai padės patvirtinti diagnozę. Pirmiausia verta nuskinti stipriai pažeistus pumpurus ir žiedus bei pašalinti juos iš sodo. Nedidelė tripsų žala dažnai būna daugiausia estetinė, todėl ne visada pateisina viso kero purškimą.

• Kada naudoti insekticidinį muilą ar sodininkystės aliejų?

Jei kenkėjų gausu, galima rinktis rožėms ir konkrečiam kenkėjui tinkamą insekticidinį muilą arba sodininkystės aliejų. Abi priemonės veikia kontaktiniu būdu, todėl kovojant su voratinklinėmis erkėmis būtina kruopščiai sudrėkinti apatinę lapų pusę. Tripsų kontrolė sudėtingesnė – pasislėpusių pumpurų ir žiedų viduje vabzdžių purškalas gali nepasiekti.

Internete galima rasti naminių nimbamedžių aliejaus, augalinio aliejaus ir indų ploviklio mišinių, tačiau jų geriau vengti. Neaiškios koncentracijos aliejų ir buitinių ploviklių deriniai gali pažeisti rožių lapiją. Jei pasirenkama nimbamedžių aliejaus pagrindo priemonė, saugiau naudoti konkrečiai paskirčiai skirtą produktą pagal informaciją ant jo etiketės.

Aliejinių priemonių nereikėtų naudoti ant sausros nualintų augalų, per karščius ar kaitrioje saulėje. Jų naudojimą taip pat būtina derinti su sieros preparatais pagal produktų etiketėse nurodytus intervalus, nes netinkamas šių priemonių derinimas gali pažeisti lapiją.

Juodasis rožių dėmėtumas: ar natūralūs purškalai gali sustabdyti ligą?

Juodasis rožių dėmėtumas – viena dažniausių rožių grybinių ligų, kurią sukelia Diplocarpon rosae. Ant lapų atsiranda violetiškai rudų ar juodų dėmių netaisyklingais, dažnai plunksniškais pakraščiais, aplink jas lapai gelsta ir anksti nukrinta. Infekcija paprastai prasideda apatinėje kero dalyje ir kyla aukštyn. Ligai ypač palankūs šilti, lietingi orai ir ilgai drėgna išliekanti lapija.

Jau atsiradusių dėmių joks purškalas nepašalins, todėl svarbiausia sumažinti užkrato kiekį ir apsaugoti sveiką lapiją. Pažeistus bei nukritusius lapus reikia surinkti, ligotus ūglius iškirpti, pernelyg tankų kerą praretinti, o rožes laistyti prie pagrindo. Po keru paskleistas švaraus mulčio sluoksnis taip pat padeda sumažinti vandens lašais nuo dirvos ant lapų patenkančių sporų kiekį.

• Asiūklių nuoviras juodojo rožių dėmėtumo profilaktikai

Kaip pagalbinė natūrali priemonė tradiciškai naudojamas dirvinių asiūklių nuoviras. Jis tinkamiausias profilaktiškai arba pastebėjus pirmuosius ligos požymius.

Reikės:

• 300 g šviežių arba 30 g džiovintų dirvinių asiūklių;
• 2 l vandens.

Asiūklius užpilkite vandeniu ir palikite 24 val. Tuomet mišinį užvirinkite, apie 30 min. kaitinkite ant silpnos ugnies, atvėsinkite ir kruopščiai nukoškite. Kadangi skirtinguose šaltiniuose rekomenduojamos koncentracijos nevienodos, pradžiai nuovirą galima skiesti vandeniu santykiu 1:5 ir išbandyti ant kelių lapų. Jei neigiamo poveikio nėra, purškiamos abi dar sveikų lapų pusės.

Kai kuriuose šaltiniuose juodojo rožių dėmėtumo profilaktikai minimas ir pieno bei vandens mišinys, pvz., santykiu 1:3. Jo veiksmingumas nėra pastovus, todėl tokį purškalą reikėtų vertinti tik kaip papildomą, o ne pagrindinę ligos kontrolės priemonę.

• Kada reikalingi fungicidai rožėms?

Jei juodasis rožių dėmėtumas sparčiai plinta, kasmet anksti sunaikina didelę dalį lapijos arba auginama ligai jautri veislė, gali prireikti registruotų fungicidų rožėms. Dauguma apsauginių preparatų veiksmingiausi naudojami prieš infekcijai smarkiai išplintant. Renkantis priemonę būtina patikrinti, ar ji registruota Lietuvoje rožėms ir konkrečiai ligai kontroliuoti, bei laikytis etiketėje nurodytos koncentracijos ir naudojimo intervalo. Net natūralios ar ekologinėje augalininkystėje naudojamos veikliosios medžiagos nėra savaime nekenksmingos, todėl jų nereikėtų savavališkai maišyti su naminiais purškalais.

Miltligė: kaip paruošti pieno arba sodos purškalą?

Rožių miltligę sukelia grybas Podosphaera pannosa. Ligą lengva atpažinti iš baltų, miltus primenančių, apnašų ant lapų, jaunų ūglių ir pumpurų. Pažeisti lapai gali susisukti, parausti ar deformuotis, o stipriai apnikti pumpurai – neišsiskleisti. Kitaip nei juodajam rožių dėmėtumui, miltligei nebūtina lietaus permirkusi lapija, jai palankios šiltos dienos, vėsios naktys, didelė oro drėgmė ir prasta oro cirkuliacija.

Pirmiausia reikėtų pašalinti stipriai pažeistus lapus ir ūglius, praretinti pernelyg tankų kerą ir vengti azoto pertekliaus, skatinančio vešlios, miltligei jautrios lapijos augimą. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius galima išbandyti ir švelnesnius naminius purškalus.

• Pieno purškalas nuo miltligės

Reikės:

• 100 ml pieno;
• 1 l vandens.

Pieną sumaišykite su vandeniu ir šviežiu tirpalu sudrėkinkite abi lapų puses. Purkšti geriausia ryte, kad lapija iki vakaro spėtų išdžiūti. Priemonė tinkamesnė ligos pradžioje ir profilaktikai nei jau stipriai miltligės apniktam augalui.

• Sodos purškalas nuo miltligės

Reikės:

• 1 v. š. valgomosios sodos;
• 1 a. š. augalinio aliejaus;
• apie 3,8 l vandens.

Sudedamąsias dalis gerai išmaišykite ir tirpalu apipurkškite abi lapų puses. Prieš naudojimą mišinį reikia suplakti. Toks purškalas gali padėti sudaryti miltligei mažiau palankias sąlygas ant lapo paviršiaus, tačiau nepašalins jau susidariusios apnašos ir neatkurs pažeistų audinių.

Abu mišinius pirmiausia verta išbandyti ant kelių lapų ir jų būklę įvertinti po 24–48 val. Rožių nereikėtų purkšti kaitrioje saulėje, per karščius ar augalams stokojant vandens. Per koncentruotas arba pernelyg dažnai naudojamas sodos tirpalas gali pažeisti lapiją, o ilgainiui su juo į dirvą patenkantis natris nėra pageidautinas.

Jei miltligė toliau plinta, patikimesnis pasirinkimas – rožėms ir miltligei kontroliuoti registruoti preparatai, pvz., kalio bikarbonato ar sieros pagrindo fungicidai rožėms. Sieros preparatų negalima savavališkai derinti su aliejinėmis priemonėmis, nes netinkamas jų naudojimas gali pažeisti rožių lapiją.

Rožių rūdys ir pilkasis puvinys: ką pašalinti, o ką purkšti?

Rožių rūdis sukelia Phragmidium genties grybai. Ant lapų viršutinės pusės atsiranda gelsvų ar rausvų dėmelių, o apačioje – ryškiai oranžinių sporų telkinių, kurie vasaros pabaigoje patamsėja. Stipriai pažeisti lapai gelsta ir nukrinta, gali deformuotis jauni ūgliai. Rūdims ypač palankūs vėsūs, drėgni orai ir ilgai neišdžiūstanti lapija.

Pilkąjį, arba kekerinį, puvinį sukelia Botrytis cinerea. Jis dažniausiai pažeidžia žiedus ir pumpurus: žiedlapiai dėmėjasi ir ruduoja, pumpurai gali neišsiskleisti ir pradėti pūti, o drėgnu oru pažeistas vietas padengia pilkšva, pūkuota apnaša.

• Kaip natūraliai sumažinti infekciją?

Abiejų ligų atveju svarbiausia pašalinti infekcijos šaltinius. Rūdžių pažeistus lapus ir ūglius reikia nuskinti ar iškirpti, nukritusią lapiją surinkti, o pilkojo puvinio apimtus pumpurus ir žiedus – reguliariai pašalinti. Tankų kerą verta praretinti, rožes laistyti prie pagrindo, o ligotų augalo dalių nepalikti rožyne.

Nedidelį rūdžių židinį kartais galima pristabdyti vien šiomis priemonėmis. Papildomai profilaktikai galima naudoti anksčiau aprašytą asiūklių nuovirą, tačiau jis neatkurs jau pažeistų audinių. Pilkojo puvinio atveju ypač svarbus pūvančių žiedų šalinimas – palikus juos ant kero vien purškimas problemos neišspręs.

Jei rūdys kasmet stipriai išplinta arba dėl jų rožės netenka daug lapijos, gali prireikti tai ligai registruotų fungicidų rožėms. Pilkojo puvinio atveju cheminės apsaugos poreikis turėtų būti vertinamas pagal ligos mastą ir oro sąlygas. Preparatą būtina rinktis pagal etiketėje nurodytą konkrečią ligą.

Kada fungicidai rožėms yra pagrįstas pasirinkimas?

Natūralios priemonės tinkamiausios ligų profilaktikai ir pirmiesiems, nedideliems židiniams valdyti. Jei juodasis rožių dėmėtumas, miltligė ar rūdys sparčiai plinta, rožė netenka daug lapų arba liga kasmet kartojasi, vien sanitarinių ir natūralių priemonių gali nepakakti. Tokiais atvejais gali būti pasirenkami registruoti fungicidai rožėms.

Fungicidas turi būti parenkamas pagal nustatytą ligą. Nuo amarų, tripsų, erkių ar pjūklelių lervų jis nepadės, nes tai rožių kenkėjai, o ne grybiniai patogenai. Fungicidai neveikia ir virusinių ligų, todėl neįprastai deformuotų ūglių ar mozaikiškai išmargintų lapų nereikėtų aklai purkšti.

Net sieros, vario, kalio bikarbonato ar biologinės kilmės preparatai nėra savaime nekenksmingi vien dėl savo kilmės. Konkretus produktas turi būti registruotas Lietuvoje ir tinkamas atitinkamai kultūrai bei ligai kontroliuoti. Jį būtina skiesti ir naudoti pagal etiketę; savavališkai didinti koncentracijos, trumpinti intervalo tarp purškimų ar maišyti skirtingų preparatų nereikėtų.

Fungicidai geriausiai veikia kaip bendros apsaugos sistemos dalis. Jie neatkurs jau nekrozuotų ar dėmėtų audinių, todėl kartu reikia šalinti infekuotas augalo dalis ir nukritusią lapiją, užtikrinti gerą oro cirkuliaciją bei vengti bereikalingo lapų drėkinimo. Ilgalaikėje perspektyvoje patikimiausia apsauga yra atsparių veislių, tinkamų auginimo sąlygų, sanitarijos ir tik tada, kai reikia, tiksliai parinkto preparato derinys.

Šaltiniai:
https://heirloomroses.com/blogs/how-to-articles/natural-remedies-for-roses
https://www.rhs.org.uk/disease/rose-rust
https://extension.umd.edu/resource/rose-identify-and-manage-problems
https://www.gardendesign.com/how-to/aphids-on-roses.html

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.