Pastebėjote, kad agurkų lapai pasidengė smulkiais gelsvais taškeliais, prarado spalvą, o jų apačioje driekiasi plonas voratinklis? Tai gali būti voratinklinių erkučių antplūdžio požymis. Daugelis sodininkų tokiu atveju iškart griebiasi purškalų, tačiau cheminės priemonės gali sunaikinti ne tik kenkėjus, bet ir natūralius jų priešus. Viena iš tokių biologinės apsaugos priemonių – plėšriosios erkės. Tai vos 0,3–0,5 mm dydžio naudingi voragyviai, kurie patys ieško augalų kenkėjų ir minta jų kiaušinėliais bei judriomis lervomis vystymosi stadijoje.
Plėšriosios erkės gali padėti suvaldyti voratinklinių erkučių, tripsų ir kai kurių kitų kenkėjų populiacijas. Tačiau svarbu pasirinkti tinkamą rūšį, nes vienos specializuojasi medžiodamos voratinklines erkutes, kitos – tripsų lervas, o dar kitos gali maitintis kelių rūšių smulkiais kenkėjais.
Plėšriosios erkės: kas jos tokios ir kuo minta?
Dauguma biologinėje augalų apsaugoje naudojamų plėšriųjų erkių priklauso Phytoseiidae šeimai. Gamtoje jos aptinkamos ant įvairių augalų, o specializuotuose ūkiuose auginamos ir parduodamos kaip biologinės apsaugos priemonė.
Jų maistas priklauso nuo rūšies. Vienos medžioja voratinklinių erkučių kiaušinėlius, lervas ir suaugusias erkes, kitos daugiausia puola jaunas tripsų lervas. Kai kurios rūšys taip pat minta baltasparnių kiaušinėliais bei lervomis. Tam tikromis sąlygomis plėšriosios erkės gali maitintis ir žiedadulkėmis, kitomis smulkiomis erkėmis ar alternatyviais maisto šaltiniais.
Būtent dėl tokios mitybos įvairovės kai kurias rūšis galima naudoti profilaktiškai – dar prieš pastebint didesnį kenkėjų antplūdį.
Vis dėlto plėšriosios erkės nėra stebuklinga priemonė, kuri akimirksniu išnaikins visus kenkėjus. Tai gyvi organizmai, kurių veiksmingumas priklauso nuo temperatūros, oro drėgmės, maisto prieinamumo ir tinkamo išleidimo laiko.
Kaip atpažinti plėšriąsias erkes?
Plėšriosios erkės yra labai mažos – dažniausiai apie 0,3–0,5 mm ilgio. Jų kūnas ovalus arba kriaušės formos, spalva gali būti balkšva, skaidri, gelsva, oranžinė ar rausva. Ji priklauso nuo rūšies ir net nuo to, kokiu maistu erkė neseniai maitinosi.
Rekomenduojamas video
Vienas iš požymių – judėjimo greitis. Plėšriosios erkės dažniausiai juda aktyviai, greitai ieško grobio ir gali būti pastebimos ant lapų paviršiaus ar jų apačioje.
Voratinklinės erkutės paprastai juda lėčiau, o jų buvimą dažnai išduoda smulkūs šviesūs taškeliai ant lapų, vėliau atsirandantis gelsvumas ir ploni voratinkliai. Skirtingai nei kai kurios kitos erkės, plėšriosios Phytoseiidae šeimos atstovės voratinklių nepina.
Vis dėlto vien iš spalvos ar judėjimo patikimai nustatyti rūšies neįmanoma. Tam reikalingas didesnis padidinimas ir specialisto atliekamas mikroskopinis tyrimas. Sodininkui svarbiausia žinoti, kad ant augalų gali gyventi ne tik kenkėjai, bet ir jais mintantys naudingi organizmai.
Kurios rūšys kokius kenkėjus naikina?
Skirtingos plėšriųjų erkių rūšys pasižymi nevienodais medžioklės įpročiais, todėl prieš perkant svarbu išsiaiškinti, kokį kenkėją norima suvaldyti.
- Phytoseiulus persimilis – vienos žinomiausių ir aktyviausių voratinklinių erkučių medžiotojų. Jos ypač veiksmingos prieš paprastąsias voratinklines erkutes (Tetranychus urticae). Suaugusios erkės ir nimfos minta grobiu įvairiomis jo vystymosi stadijomis, įskaitant kiaušinėlius. Ši rūšis gali sumedžioti net kelias ar keliolika voratinklinių erkučių per dieną. Jai patinka šiltesnė ir drėgnesnė aplinka. Tačiau yra vienas trūkumas – kai voratinklinių erkučių nelieka, šis plėšrūnas netenka pagrindinio maisto šaltinio, todėl jo populiacija greitai sumažėja.
- Neoseiulus californicus taip pat naudojama kovai su voratinklinėmis erkutėmis. Nuo Phytoseiulus persimilis ji skiriasi tuo, kad geriau toleruoja aukštesnę temperatūrą ir sausesnį orą. Be to, gali išgyventi maitindamasi kitomis smulkiomis erkėmis ir žiedadulkėmis. Dėl šių savybių ji tinka ne tik jau išplitusiam užkratui mažinti, bet ir profilaktinei augalų apsaugai. Vis dėlto jos veiksmingumas priklauso nuo augalo rūšies – pavyzdžiui, pomidorų lapų plaukeliai gali apsunkinti šių erkių judėjimą.
- Neoseiulus cucumeris dažniausiai pasitelkiama kovai su tripsais. Ji ypač gerai medžioja pirmojo ūgio tripsų lervas, todėl geriausiai tinka prevencijai ir ankstyvam kenkėjų populiacijos mažinimui. Suaugusių tripsų ši erkė veiksmingai nesuvaldo. Dažnai parduodama specialiuose pakeliuose, iš kurių plėšriosios erkės palaipsniui išlenda ir pasklinda ant augalų.
- Amblyseius swirskii – universalesnė rūšis, galinti maitintis tripsų lervomis ir baltasparnių kiaušinėliais bei jaunomis lervomis. Ji taip pat savo mitybai gali vartoti žiedadulkes, todėl tam tikromis sąlygomis išlieka net tada, kai kenkėjų nedaug. Šiai rūšiai palankesnė šiltesnė aplinka, todėl ji ypač naudinga šiltnamiuose, auginant agurkus, paprikas ir kitus šilumamėgius augalus.
- Typhlodromus pyri – natūraliai soduose aptinkama plėšrioji erkė, galinti maitintis įvairiomis augalų erkėmis, įskaitant kai kuriuos vaismedžių kenkėjus. Ji svarbi natūraliai sodo ekosistemos pusiausvyrai palaikyti. Todėl vaismedžių savininkams verta saugoti šiuos naudingus organizmus ir vengti plataus veikimo augalų apsaugos priemonių.
Plėšriosios erkės: šiltnamyje, kambaryje ar sode?
Šiltnamyje plėšriosios erkės veikia ypač gerai, nes čia lengviau kontroliuoti temperatūrą, drėgmę ir jų išplitimą. Agurkai, paprikos, baklažanai, braškės ir kiti šiltnamio augalai – tinkama aplinka biologinei kenkėjų kontrolei. Tiesa, pomidorams kai kurios plėšriųjų erkių rūšys mažiau tinkamos dėl tankių lapų ir stiebų plaukelių, trukdančių joms judėti.
Kambariniams augalams plėšriosios erkės taip pat gali būti naudingos, ypač kai voratinklinės erkutės puola fikusus, palmes, monsteras ar kitus dekoratyvinius augalus. Tačiau šildymo sezono metu patalpų oras dažnai būna labai sausas, todėl ne visoms rūšims pavyksta sėkmingai įsitvirtinti. Tokiu atveju būtina rinktis sausesnėms sąlygoms atsparesnes rūšis.
Atvirame grunte plėšriųjų erkių naudojimas sudėtingesnis. Lietus, vėjas, temperatūros svyravimai ir kiti aplinkos veiksniai gali trukdyti joms įsitvirtinti. Be to, dalis komerciniais tikslais auginamų rūšių Lietuvos lauko sąlygomis neperžiemoja. Todėl soduose ir daržuose dažnai naudingiau išsaugoti natūraliai gyvenančias plėšriąsias erkes, o ne bandyti jas papildomai įveisti.
Kaip išleisti plėšriąsias erkes?
Plėšriosios erkės dažniausiai parduodamos buteliukuose ar tūtelėse su specialiu nešikliu, pavyzdžiui, vermikulitu, arba nedideliuose pakeliuose. Pastaruosiuose gali būti ne tik pačių erkių, bet ir jų maisto šaltinis, todėl jos palaipsniui dauginasi ir išlenda ant augalo.
Svarbiausia – laikytis konkretaus produkto tiekėjo nurodymų. Plėšriosios erkės yra gyvi organizmai, todėl ilgai laikomos netinkamomis sąlygomis gali prarasti gyvybingumą. Jei jų negalite išleisti iš karto, laikykite tik taip ir tiek laiko, kaip rekomenduoja pardavėjas.
Naudojant erkutes iš buteliuko su nešikliu, turinį reikėtų švelniai paskirstyti ant augalų lapų, ypač tose vietose, kur pastebėta kenkėjų. Svarbu neberti viso kiekio į vieną vietą. Jei augalų daug, paskirstykite priemonę ir ant aplinkinių augalų, kad plėšrūnai galėtų lengviau išplisti.
Pakelius paprastai reikia pakabinti ant augalo šakelių ar stiebų, apsaugotoje vietoje, kur jų nepasiektų tiesioginiai saulės spinduliai ir vandens srovė.
Plėšriąsias erkes geriausia išleisti tada, kai nėra kaitrios saulės, o augalų lapai nėra įkaitę. Kai kurioms rūšims būtina didesnė oro drėgmė, todėl verta stebėti ir mikroklimatą. Tačiau nereikėtų automatiškai purkšti augalų vandeniu – pirmiausia pasitikrinkite, kokių sąlygų reikia pasirinktos rūšies erkėms.
Kiek plėšriųjų erkių reikia vienam kvadratiniam metrui, priklauso nuo rūšies, auginamo augalo ir kenkėjų gausumo. Esant dideliam užkrėtimui, gali prireikti pakartotinio išleidimo. Tikslią normą ir intervalą turėtų nurodyti produkto tiekėjas.
Plėšriosios erkės nėra nemirtingos: kas joms kenkia?
Didžiausia grėsmė plėšriosioms erkėms – netinkamai parinktos cheminės augalų apsaugos priemonės. Plataus veikimo insekticidai ir akaricidai gali sunaikinti ne tik kenkėjus, bet ir naudingus plėšrūnus. Kai kurios veikliosios medžiagos ant augalų išlieka ilgiau, todėl pavojingos ir po purškimo praėjus kelioms dienoms.
Atsargiai reikėtų naudoti ir kitas priemones. Siera, kai kurie fungicidai, insekticidiniai muilai bei augaliniai ar mineraliniai aliejai gali pakenkti plėšriosioms erkėms. Net ir biologinės kilmės preparatai nebūtinai yra saugūs naudingiems organizmams.
Jeigu prieš išleidžiant erkes augalai buvo purkšti, būtina pasidomėti konkretaus preparato suderinamumu su biologine apsauga. Vienais atvejais pakanka palaukti kelias dienas, kitais gali reikėti gerokai ilgesnio laikotarpio.
Ne mažiau svarbios ir aplinkos sąlygos. Per sausas oras gali trukdyti kai kurių rūšių kiaušinėliams vystytis, o per aukšta ar per žema temperatūra lėtina jų aktyvumą ir dauginimąsi.
Dar viena problema – maisto trūkumas. Pavyzdžiui, Phytoseiulus persimilis yra labai specializuotas plėšrūnas, kuriam būtinos voratinklinės erkutės. Kai jų nebelieka, jis nebegali ilgai išgyventi. Todėl šios rūšies nereikėtų pirkti profilaktiškai, kai ant augalų dar nėra jos grobio.
Kaip suprasti, ar plėšriosios erkės veikia?
Pirmieji rezultatai gali būti pastebimi per vieną ar dvi savaites, tačiau tikslus laikas priklauso nuo temperatūros, drėgmės, kenkėjų gausumo ir pasirinktos plėšriųjų erkių rūšies.
Vienas svarbiausių požymių – naujų pažeidimų mažėjimas. Jei anksčiau voratinklinės erkutės sparčiai plito, turėtų sumažėti naujų gelsvų taškelių ant lapų, o voratinkliai nustoti plėstis. Tačiau seni pažeisti lapai neatsigaus, todėl vertinti reikėtų naujai augančius lapus.
Norėdami įsitikinti, ar biologinė apsauga veikia, apžiūrėkite lapų apačią su didinamuoju stiklu. Galite pastebėti judrių plėšriųjų erkių, o kenkėjų kolonijos turėtų būti mažesnės.
Jeigu po dviejų savaičių situacija negerėja, verta patikrinti, ar pasirinkta tinkama rūšis, ar jos nežudo naudotos cheminės priemonės ir ar augimo sąlygos nėra pernelyg sausos arba vėsios. Esant dideliam kenkėjų antplūdžiui, vieno išleidimo gali nepakakti.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar plėšriosios erkės kandžioja žmones arba augintinius?
Ne. Augalų apsaugai naudojamos plėšriosios erkės minta kitais smulkiais voragyviais, vabzdžių kiaušinėliais, lervomis ar žiedadulkėmis. Jos nepuola žmonių ir augintinių, nekenkia augalams.
Ar galima naudoti kelias plėšriųjų erkių rūšis kartu?
Taip. Tai gali būti netgi veiksmingesnis sprendimas, kai augalus puola kelių rūšių kenkėjai. Pavyzdžiui, nuo voratinklinių erkučių galima naudoti Phytoseiulus persimilis, o nuo tripsų – Neoseiulus cucumeris. Vis dėlto ne visos rūšys suderinamos tarpusavyje, todėl prieš derinant jas reikėtų pasitarti su biologinės apsaugos priemonių tiekėju.
Kas nutinka, kai plėšriosios erkės suėda visus kenkėjus?
Tai priklauso nuo rūšies. Specializuotos plėšriosios erkės, tokios kaip Phytoseiulus persimilis, netekusios pagrindinio maisto šaltinio pradeda ieškoti grobio kitur, išplinta arba žūsta. O rūšys, galinčios maitintis žiedadulkėmis ir alternatyviu maistu, gali išlikti ilgiau. Todėl kenkėjams išnykus nebūtina iš karto papildomai pirkti naujų plėšriųjų erkių.
Ar plėšriosios erkės tinka vaismedžiams ir uogakrūmiams?
Taip, kai kurios rūšys natūraliai gyvena soduose ir padeda reguliuoti augalų kenkėjų populiacijas. Pavyzdžiui, Typhlodromus pyri aptinkama ant vaismedžių ir gali maitintis įvairiomis augalų erkėmis. Tačiau papildomai pirkti ir paskleisti plėšriąsias erkes atvirame sode ne visada apsimoka – jų įsitvirtinimą apsunkina oro sąlygos. Dažnai geriausia strategija yra išsaugoti jau gyvenančius naudingus organizmus.
Šaltiniai:
- https://www.sciencedirect.com/topics/agricultural-and-biological-sciences/predatory-mites
- https://ipm.ucanr.edu/home-and-landscape/predatory-mites/#gsc.tab=0
- https://organiccontrol.com/predatory-mites/
- https://dragonfli.co.uk/blogs/news/how-to-choose-the-best-predatory-mite-for-the-job
- https://extension.umd.edu/resource/predatory-mites
Nuotraukos asociatyvinės.