Baklažanas (lot. Solanum melongena) – tai vienmetis bulvinių (lot. Solanaceae) šeimos augalas. Augalas kilęs iš tropinių ir subtropinių kraštų. Jo tėvyne laikomi tropiniai Indijos regionai. Iš čia prieš daugiau nei 2000 metų baklažanai išplito Kinijoje. Į Europos žemyną šis augalas atkeliavo tik XVI amžiuje ir čia ilgą laiką augintas tik kaip dekoratyvinis augalas. Iki pat XIX amžiaus Europoje baklažanai laikyti nuodingais, nevalgomais augalais. Su jais buvo siejami įvairūs prietarai, pavyzdžiui, tikėta, kad baklažanai gali sukelti beprotybę. Tik 1870 metais buvo išsiaiškintos naudingosios šio augalo savybės ir jis pripažintas daržove. Šiuolaikiniame pasaulyje daugiausia baklažanų užaugina Kinija ir Indija. Taip pat auginami Pietų Europoje bei Vidurinėje Azijoje.
Baklažanas yra iki 1,8 metro aukščio užaugantis, krūmelio pavidalo augalas. Jo stiebas mėsingas, tvirtas, padengtas minkštais aštriais spygliukais. Lapai pailgos formos, karpytais kraštais. Žydi pavieniais, stambiais (iki 5 cm skersmens), dekoratyviais, švelniai violetinio atspalvio žiedais. Žydėjimo laikas – nuo gegužės iki rugsėjo. Baklažano vaisiai, priklausomai nuo veislės, gali būti kriaušės, cilindro, ovalo, rutulio formos. Taip pat ir įvairių spalvų – sodriai violetinės, blyškios alyvinės, geltonos, raudonos, baltos. Subrendęs baklažano vaisius sveria nuo 40 iki 100 gramų.
Baklažanų veislių įvairovė
Pasaulyje auginama daug skirtingų valgomųjų baklažanų veislių. Lietuvoje įprasčiausios yra tos, kurios veda pailgus, ovališkus, sodriai violetinės spalvos, blizgius vaisius. Būtent tokius, kuriuos įprastai galime nusipirkti ir mūsų prekybos centruose, ar turgavietėse.
Populiariausia Lietuvoje auginama veislė yra „Black Beauty“, užauginanti pailgus ovalo formos, tamsiai violetinės spalvos vaisius. Panašiomis savybėmis pasižymi ir baklažanų veislės „Black Bell“, „Dusky“. „Purple Rain“ baklažanų veislė veda ištęsto ovalo formos, purpurinės ir baltos spalvos (margus) vaisius. Dėl savo išvaizdos jie dar vadinami graffiti baklažanais. Pastaruoju metu populiarėjantys yra ir vadinamieji japoniški baklažanai. Tai ilgi, piršto pavidalo, švelniai violetinės spalvos baklažanai. Jie pasižymi subtilesniu skoniu, turi plonesnę odelę.
Kitos, mums mažiau įprastos baklažanų veislės sudaro pakankamai margą baklažanų kraitelę. „Applegreen“ užaugina ovalius, iki 15 cm ilgio, šviesiai žalios spalvos vaisius. „Bambino“ – tai iki graikinio riešuto dydžio užaugantys, tamsiai violetinės spalvos vaisiai. Sniego baltumo, cilindro formos, iki 15 cm ilgio užaugančius vaisius veda „Caspe” baklažanų veislė. Pastarieji savo skoniu primena grybus. „Cloud Nine” veislė veda lašo pavidalo, baltos spalvos vaisius.
Auginamos ir dekoratyvinės (nevalgomų) baklažanų rūšys. Pavyzdžiui, „Easter Egg“ – vedantis baltos spalvos, kiaušinio pavidalo vaisius.
Baklažanų auginimas – nuo sėjos iki derliaus
Kadangi baklažanas yra šiltų kraštų augalas, Lietuvos sąlygomis geriausiai juos auginti po priedanga. Lauke juos auginti taip pat galima, tačiau tuomet reikalinga didesnė priežiūra, ypač apsaugant augalus nuo didelių temperatūros svyravimų, nuo šalčio ir vėjo.
Baklažanų sėjimas
Baklažanai yra lėtai augantys augalai. Nuo pasėjimo iki derliaus subrandinimo užtrunka apie 5 mėnesius. Todėl pasėti juos reikia kuo anksčiau.
Kovo mėnesį baklažanų sėklas galima pasėti į vazonėlius. Dauginimui tinkamas sėjai skirtas durpių substratas. Sėklos sodinamos maždaug pusės centimetro gylyje. Kol sėklos sudygs, vazonėlius galima laikyti toliau nuo šviesos, tačiau šiltai. Dygimui reikalinga temperatūra 24–28 laipsniai. Kai pasirodo daigeliai, vazonėliai perkeliami į šviesią aplinką. Daigelių augimui reikalinga temperatūra yra 19–22 laipsniai dieną ir 16–19 laipsnių naktį.
Kitas būdas – sėklas pamerkti į šiltą vandenį ir po paros plonu sluoksniu jas paskleisti ant padėklo. Padėklą laikyti 21–30 laipsnių temperatūroje, nuolat drėgnoje aplinkoje.
Kai daigeliai išaugina 1 ar 2 tikruosius lapelius, jie persodinami į atskirus vazonėlius, ar durpių puodelius. Šviesioje ir šiltoje aplinkoje daigelius auginti reikia apie du mėnesius. Svarbu neleisti gruntui išdžiūti. Kartą per dvi savaites galima laistyti atskiestu trąšų tirpalu.
Baklažanų persodinimas
Į šiltnamį daigai persodinami tuomet, kai jau nebegresia didesnės šalnos, maždaug gegužės viduryje. Geriausiai baklažanai augs, jei šiltnamyje bus apie 24–28 laipsniai šilumos. Tačiau itin karšto oro baklažanai nemėgsta. Jei nuolat bus daugiau nei 30 laipsnių karščio, baklažanai ims džiūti, jų žiedai nukris. Vėsi, apie 15 laipsnių ir žemesnė temperatūra taip pat neigiamai veikia baklažanų augimą, jie skursta ir nebeauga.
Lauke baklažanų daigelius sodinti reiktų dar vėliau – birželio mėnesį. Lauko sąlygomis baklažanų auginimui labai tinka pakeltos lysvės. Juose žemė greičiau įšyla ir tolygiau palaiko šilumą. Kadangi baklažanai labai jautrūs temperatūros svyravimams, naktimis, kai temperatūra yra žemiau 15 laipsnių, juos reikia pridengti, dieną – atidengti. Esant ypač karštoms dienoms baklažanams reikia sukurti šešėlį, pavyzdžiui statyti skėčius, ar pan.
Baklažanai labiausiai mėgsta priesmėlio arba priemolio dirvožemį, praturtintą organinėmis medžiagomis. Prieš sodinant, dirvožemį reikia gerai išpurenti. Jį pagerinti galima įmaišant perpuvusio mėšlo, komposto, ar įberiant universalių, daržovėms skirtų trąšų. Daigai sodinami kas 40–50 centimetrų atstumu vienas nuo kito. Kad baklažanai vestų gerą derlių bei užaugintų reikiamo dydžio vaisius, augalai bent 6–8 valandas per dieną turėtų gauti tiesioginių saulės spindulių. Tačiau geriausia, kad tai nebūtų patys karščiausi vidurdienio kaitros spinduliai. Į tai reikia atsižvelgti, renkant vietą baklažanų sodinimui.
Baklažanų priežiūra ir laistymas
Baklažanus reikia kruopščiai ravėti ir reguliariai laistyti. Dirva nuolat turi būti drėgna, tačiau nepermirkusi. Labai svarbu šių augalų nelaistyti šaltu vandentiekio ar šulinio vandeniu, nes baklažanai nustos augti ir žydėti. Geriausiai laistymui tinka natūraliai saulėje sušilęs vanduo. Laistyti reikia prie šaknų, stengiantis neaplieti stiebų ir lapų. Ypatingai svarbu pakankamą drėgmės kiekį užtikrinti baklažanų žydėjimo ir vaisių mezgimo periodu. Jei tuo laikotarpiu augalams stigs drėgmės, arba jos gaus nereguliariai, susiformuos netaisyklingų formų, maži vaisiai. Palaikyti dirvožemio drėgnumą, o taip pat kovoti su piktžolėmis padeda mulčiavimas.
Kai pradeda megztis vaisiai, kas dvi savaites baklažanus patartina laistyti universaliomis daržovių trąšomis. Jiems tinka ir skystos pomidorų trąšos. Tačiau svarbu prisiminti, kad tręšimas daug azoto turinčiomis trąšomis pernelyg skatina augalo lapų augimą ir slopina žydėjimą.
Kai augalo šoniniai stiebai sukrauna žiedus, pagrindinio stiebo viršūnę reikia nupjauti. Taip pat reikia išpjauti visus nežydinčius ir vaisių nemezgančius stiebus. Mūsų kraštų sąlygomis ant vieno augalo patartina nokimui palikti ne daugiau trijų vaisių. Kitus žiedus reikia nuskinti. Jei augalas sunkiai atlaiko brandinamų vaisių svorį, jį reikia paremti. Geriausiai tam tikslui tinka įsmeigta lazdelė, prie kurios augalas pririšamas.
Baklažanų derlius
Svarbu baklažanų neperauginti. Tuomet jie ne tik praranda maistines savybes, tačiau tampa kartesni. Didžiausią naudą gausime vartodami jaunus baklažanus. Japoniškų baklažanų derlių galima skinti, kai šie užauga iki maždaug 15–20 centimetrų ilgio.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad žali baklažanai netinkami vartoti maistui. Neprinokusiuose vaisiuose būna solanino – nuodingos medžiagos, saugančios bręstantį augalą nuo ligų. Prinokusiose daržovėse šios medžiagos nebelieka.
Nuo stiebo baklažanai nupjaunami aštriu peiliu, paliekant apie 2 cm ilgio stiebo dalį virš vaisiaus taurėlapio („kepurėlės“). Šios daržovės vartojamos šviežios. Nuskintus baklažanus reikia laikyti drėgnomis sąlygomis, tačiau ne ilgiau kaip dvi savaites ir ne žemesnėje kaip 10 laipsnių temperatūroje. Šaldytuve baklažanai nesugedę išsilaiko keletą dienų.
Baklažanų nauda
Didžiąją baklažano dalį sudaro vanduo. Jame yra baltymų, nedidelis kiekis cukraus, riebalų ir daug ląstelienos. Taip pat šiose daržovėse yra mineralinių medžiagų – kalio, karotino, niacino, vitaminų B1, B2, C.
Tai nekaloringa daržovė, turinti daug skaidulinių medžiagų. Todėl labai tinkama dietinėje mityboje. Baklažanai labai mėgstami Viduržemio jūros regiono virtuvėje. Patiekaluose juos galima derinti beveik su viskuo. Ypač dera su kitomis daržovėmis, sūriu. Naudojami troškiniams, kepami ant grotelių, iš jų gaminamos užtepėlės ir pan.
Baklažanus rekomenduojama valgyti vyresnio amžiaus žmonėms. Baklažanams spalvą suteikiantis flavonoidas antocianinas naudingas širdies ir kraujagyslių sistemai. Baklažanai taip pat padeda aterosklerozės profilaktikai, turi savybę iš organizmo pašalinti cholesteriną.
Baklažanai pasižymi šlapimo rūgšties išsiskyrimo kartu su šlapimu skatinimu. Todėl šios daržovės labai naudingos podagros varginamiems žmonėms.
Baklažanuose esanti chlorogeninė rūgštis kovoja prieš virusus ir bakterijas. Baklažano odelėje esantis nasuninas naudingas smegenų veiklai – pagerina maistinių medžiagų pernešimą į ląstelę, gerina smegenų kraujotaką.
Baklažanus puolantys kenkėjai
Lauke augančius baklažanus gali užpulti amarai. Šių kenkėjiškų vabzdžių rūšių yra daugybė. Jie yra itin maži (2–5 mm dydžio), visą vasarą sparčiai besidauginantys gyviai. Amarai minta augalų sultimis. Ant lapų jie išskiria lipnią medžiagą, ant kurios pradeda augti juodos spalvos pelėsiai. Užkrėstų augalų augimas sulėtėja, lapai deformuojasi, susiraito. Su šiais kenkėjais kovojama augalus purškiant insekticidais. Geriausiai tinka tikslingai amarus naikinantis pirimikarbas. Šis preparatas nepaveikia kitų vabzdžių, tokių kaip boružės, ar auksaakės, kurie yra amarų naikintojai.
Priedangoje augančius baklažanus gali apnikti raudonosios voratinklinės erkės, šiltadaržiniai baltasparniai, miltuotieji skydamariai ir vikšrai.
Jei ant augalo lapų atsiranda blyškiai gelsvų dėmių, jie pradeda deformuotis ir ruduoti, tai gali reikšti, kad augalą užpuolė raudonosios voratinklinės erkės. Tokiu atveju augalus reikia reguliariai purkšti insekticidiniu muilu. Šios problemos sprendimo pagalbininkės gali būti ir boružėlės – jos minta tokiais kenkėjais, tokiu būdu mažindamos jų populiaciją.
Jei sutriko augalų augimas ir gelsta lapai, tikėtina, kad baklažanus apniko šiltadaržiniai baltasparniai. Šie skraidantys vabzdžiai puola daugumą daržuose auginamų daržovių. Apatinėje augalų lapų pusėje jie deda kiaušinėlius, iš kurių išsiritusios lervos minta augalų sultimis. Su šiais kenkėjais kovojama insekticidiniais purškalais. Tačiau juos išnaikinti nėra lengva. Taip pat naudojamos priemonės – spąstai (geltonos lipnios juostelės), padeda ir jais mintantys vabzdžiai, pavyzdžiui enkarzijos (parazitinės vapsvos).
Augalų vystymąsi ir augimą sutrikdo miltuotieji skydamariai. Jie maitinasi augalų sultimis bei išskiria lipnų, pūkuotą vašką, kuris ant augalo lapo sudaro tarsi plėvelę. Skydamarius sunaikinti galima vieną po kito nubraukiant teptuku, suvilgytu metilo spiritu. Taip pat – augalus purškiant insekticidais.
Vikšrai yra lengvai pastebimi, jei jie įsikuria ant augalo lapų. Tačiau jie taip pat gali įsirausti į augalų šaknis, arba į užmegztus vaisius. Jie minta augalo audiniais ir pažeidžia augalo šerdį. Plika akimi matomus vikšrus reikia reguliariai nurinkti ir sunaikinti. Tačiau pasislėpusių vikšrų naikinimui reikia naudoti tikslinių insekticidų purškalus – rotenoną, bifentriną.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
