Buksmedis – lygių sau neturintis krūmas, iš kurio galima suformuoti pačias įmantriausias geometrines figūras ar netgi gyvūnų formas. Šis augalas gali pasigirti daugybe privalumų, bet norint jį apsaugoti nuo netiesioginių žiemos padarinių, teks išmanyti, kaip augalui padėti. Storas pamulčiavimas, gausus prilaistymas ir pridangstymas nuo deginančių saulės spindulių padės buksmedžiams išlikti gyvybingiems, tačiau šių darbų reikia imtis jau dabar. Na, o kitais metų laikais praktiškai nebereikės „prikišti rankų“ prie nuostabiojo krūmo priežiūros.
Kaip atrodo buksmedis?
Buksmedis (Buxus sp.) – buksmedinių (Buxaceae) šeimai priklausantis lėtai augantis visžalis krūmas ar medis, užauga labai įvairaus ūgio – 1–9 m, kitur nurodyta 8–20 m, nors Lietuvoje tokio aukščio nepasiekia (čia užauga iki 1,5 m). Jie turi odiškus, ovalius, paprastus, žalius ar kiek gelsvus lapelius, žydi smulkiais, gelsvais žiedeliais, iš kurių susiformuoja dėžutės tipo vaisiai. Bene kiečiausia ir sunkiausia Europoje buksmedžio mediena naudojama labai įvairiems smulkiems daiktams gaminti.
Nors labai plačiai auginami želdiniuose, kiemuose, kapinėse, Lietuvoje buksmedžiai yra ne natūraliai augantys krūmai, bet introdukuoti iš Europos pietų (paprastasis buksmedis) ar Japonijos (smulkialapis buksmedis). Mūsų šalyje kol kas auginamos dvi rūšys, nors pasaulyje jų yra apie 70.
Paprastasis buksmedis
Paprastasis buksmedis (Buxus sempervirens) – jo aukštis nurodomas labai įvairiai, bet Lietuvoje užauga apie 150 cm aukščio ir 75 cm pločio. Tai lėtai augantis, labai tankus, visžalis, stačias krūmas arba nedidelis medelis, kurio lapai nedideli, apvalūs arba pailgi, blizgantys tamsiai žali. Įsitvirtinęs būna atsparus pavėsiui ir šalčiui. Dėl savo tankios lajos jis puikiai tinka gyvatvorėms arba formuotoms kompozicijoms. Auginamos šios veislės:
„Suffruticosa“ – turi ilgesnius nei įprasta, šviesiai žalius lapus ir paprastai užauga iki 60–90 cm, bet dažniausiai palaikomas ne aukštesnis kaip 50 cm. Tinkama auginti vazonuose, žemoms gyvatvorėms, gėlynų pakraščiams apsodinti.
„Blauer Heinz“ – lapai turi šiek tiek mėlyną atspalvį, yra atspari šalčiui. Ši veislė užauga tankiu, kompaktišku, nedideliu ir lėtai augančiu krūmeliu, todėl tinka sodinti gėlyno apvadams. Krūmeliai visiškai nereikalauja genėjimo, bet gali būti įvairiai formuojami.
„Elegantissima“ – pasižymi kreminiu krašteliu pasidabinusiais lapeliais. Šis augalas yra vidutinio augumo ir pasiekia 150 cm aukštį, o išvaizda ne tokia griežta, kaip kitų buksmedžių.
„Aurea“ – šis dekoratyvinis buksmedis užauga iki 120–150 cm ir yra įdomi dėl savo ypatingos lapų spalvos. Naujai išsiskleidę lapai būna aukso geltonumo, vėliau pažaliuoja.
„Latifolia Maculata“ – šios veislės vidutinio dydžio, visžalis krūmas gali siekti 2,5 m aukštį. Augalas išsiskiria šiek tiek stambesniais nei įprastai lapeliais, kurie būna geltonos spalvos, o subrendę tampa geltonai dėmėti. Krūmui reikalingas dažnesnis genėjimas ir formavimas.
Smulkialapis buksmedis
Smulkialapis buksmedis (Buxus microphylla) – tai iš Azijos kilęs buksmedis, kuris auginamas ir Lietuvoje. Jo žinomi keli variantai, turintys skirtingą paskirtį. Pavyzdžiui, Buxus microphylla var. compacta dažniau auginamas kaip bonsai, o iš Buxus microphylla var. japonica gaminami rankų darbo antspaudai. Šis visžalis augalas užauga iki 1 m aukščio ir pločio, turi ovalius lapelius. Lietuvoje galima įsigyti ir auginti vieną veislę.
„Faulkner“ – tai tankūs, kompaktiški krūmai, pasiekiantys 120 cm aukštį, turintys smulkius, blizgančius, beveik apvalius lapelius. Ši populiari veislė yra labai atspari sausrai ir šalčiui, puikiai tinka formavimui, iš jo dažniausiai formuojamas rutulinis buksmedis.
Kur geriausiai auga buksmedis?
Vieta. Jie Lietuvoje gana unikalūs augimvietės poreikiu. Geriausiai auga saulėtoje vietoje ir daliniame pavėsyje, bet taip pat yra vieni iš nedaugelio augalų, puikiai augančių pavėsyje, net šiaurinėje pusėje (tik šiek tiek silpniau). Lietuvoje nepatartina sodinti visiškoje saulės atokaitoje, pietinėje sklypo pusėje, skersvėjų „aplankomoje“ vietoje dėl saulės padaromos žalos žiemos metu. Kaitri žiemos saulė greičiau išgarina vandenį tiek iš dirvožemio paviršiaus, tiek pro buksmedžio lapus, todėl tai gali lemti spartų išsausėjimą. Tas pats pasakytina ir apie skersvėjus ir stipresnius vėjus, greičiau išdžiovinančius buksmedžius.
Dirvožemis. Taip pat neišrankūs dirvos struktūrai ir jos pH. Jie auginami gana drėgnoje, bet neužmirkusioje, gerai drenuotoje tiek priesmėlio, tiek priemolio dirvoje. pH gali svyruoti tarp 6–9, nors geresnis augimas pastebimas silpnai šarminiame dirvožemyje. Šis krūmas derlingoje žemėje taip pat augs geriau.
Kaip sodinti buksmedį?
Geriausia buksmedžius sodinti rugsėjo–spalio mėnesiais, kad iki šalčių augalas dar spėtų įsitvirtinti. Visgi neretai teigiama, kad vazonėliuose augintus sodinukus galima sodinti visą šiltąjį sezoną, jeigu užtikrinamas tinkamas jų laistymas. Dieną prieš sodinimą buksmedžio sodinukai gausiai palaistomi. Iškasama dvigubai–trigubai platesnė tokio pat gylio duobė nei sodinuko šaknys. Nors ir neprivaloma, į duobės dugną galima įberti 2–3 cm storio perlito ar kito vandeniui laidaus sluoksnio. Sėjinuko šaknys palaipsniui užkasamos žemėmis, sutankinamas, paliejamas ir neliečiant stiebo pamulčiuojamas paviršius.
Buksmedis vazone. Kadangi nemažai buksmedžio veislių yra nykštukinių, o ir šiaip augalas auga labai lėtai, juos patogu auginti vazonuose. Tam reikės vazono, kuris 2–3 kartus didesnis už pirminį medelyno vazoną, su drenažo angomis. Jis pripildomas gerai vandenį praleidžiančiu, derlingu, drėgnu dirvožemiu. Augalas atsargiai persodinamas, gerai palaistomas ir pamulčiuojamas paviršius.
Kokia yra buksmedžio priežiūra?
Laistymas. Negilios, tankios plačiai išsikerojusios šakos reikalauja vandens, tad palikti „ištroškusius“ buksmedžius nederėtų ir greičiau jiems pakenktų. Sausuoju laikotarpiu laistoma bent kartą per savaitę, o naujai pasodinti augalai – dažniau. Reikalingas vandens kiekis priklausys nuo augalo aukščio, bet nereikėtų persistengti perlaistyti augalus. Turėtų būti laistoma taip: 1 m aukščio buksmedžio krūmas paliejamas 10 l vandens, o sausu laikotarpiu – dvigubai.
Mulčiavimas. Drėgmės sulaikymui mulčiuojama kasmet gegužės pradžioje 5–8 cm storio organinių medžiagų sluoksniu. Prieš žiemą itin storu sluoksniu pamulčiuoti buksmedžiai geriau išgyvens žiemos sukeltas problemas. Mulčių turėtų sudaryti gerai perpuvęs mėšlas arba kompostas.
Tręšimas. Jie pakantūs kone bet kokiam derlingumui, todėl derlingose vietose augančių krūmų tręšti neprireiks. Tręšimas reikalingas smėlyje pasodintiems ar vazonuose auginamiems buksmedžiams. Pamaitinimui naudojamos spygliuočių trąšos, kurios barstomos šiltuoju sezonu (nuo pavasario pradžios iki vasaros pabaigos).
Genėjimas. Šiaip buksmedžiai dėl nepaprastai lėto augimo genėjimo nesiprašo, bet norint paskatinti jų augimą ir tankėjimą, genėjimą galima atlikti pavasarį, gegužės mėnesį. Šiuo metų laiku išgenimos ir nudžiūvusios šakelės. Nereikėtų skubėti apkarpyti krūmų iš karto po žiemos ar gresiant šalnoms.
Formavimas. Itin tanki buksmedžių laja pasitarnauja formuojant pačias įvairiausias formas. Gali būti sukuriamos rutulio, kvadrato, kūgio, įvairių gyvūnų pavidalo ir geometrinių figūrų krūmai, todėl yra vienas mėgstamiausių krūmų formavimui. Pasiryžus imtis buksmedžio formavimo, šį etapą geriausia atlikti vasaros viduryje (bet ne gegužę ar rugsėjį) ir susikurta forma jos nekoreguojant pavyks pasidžiaugti gana ilgai.
Kaip buksmedis žiemoja?
Iš esmės, buksmedžiai yra netgi labai atsparūs šalčiui, todėl jų paruošimas žiemai būtų nereikalingas, tačiau būtina imtis priemonių saulėtoje vietoje auginamiems buksmedžiams. Dėl stiprios saulės buksmedžiai išgarina didelį kiekį vandens žiemos metu, o šiuo laiku dažnai neįmanoma išgauti daugiau vandens iš dirvos. Dėl įšalusios žemės augalas kenčia nuo fiziologinės sausros, todėl prasideda lapų, vėliau šakelių džiūvimo procesas.
To galima išvengti, jeigu saulėtomis dienomis krūmeliai bus pridengti (pavyzdžiui, eglišakėmis, dangalais), o dar geriau – rudenį persodinti į labiau palankią augimvietę. Šiek tiek sudėtingiau su gyvatvorių apsauga, bet tinkamas jos mulčiavimas turėtų užkirsti kelią žiemos negandoms.
Kaip suformuoti buksmedžių gyvatvorę?
Kaip privalumas ir kaip trūkumas paminimas buksmedžio gyvatvorės lėtas augimas. Tokią gyvatvorę genėti ir formuoti prireiks labai retai (kartą per 2–3 metus), tačiau kol pasieks reikiamą aukštį, prireiks ilgų metelių. Kiti privalumai: lengva priežiūra, visais metų laikais žaliuojantys lapeliai, o minusai – teks laistyti, saugoti žiemą nuo saulės padaromos netiesioginės žalos.
Norint turėti neaukštą tankią gyvatvorę, maži (10–15 cm aukščio) sodinukai tankiai susodinami, tarp jų paliekant 20 cm atstumus. Jau nuo kitų metų galima krūmelius šiek tiek pakarpyti, kad šakelės greičiau sutankėtų ir plėstųsi. Po kelių metų tokiai gyvatvorei galima suteikti kuo įvairiausią formą.
Kaip dauginti buksmedžius?
Auginiais. Tai labiausiai pasiteisinęs buksmedžių dauginimo būdas.Nuo vasaros vidurio iki rudens vidurio nukerpamas apie 10 cm ilgio sumedėjęs ūglis, kuris iš karto įsodinamas tiesiai į dirvą arba į žeme pripildytą vazoną, inspektą. Tarp šakelių paliekamas 4–6 cm atstumas, laikoma vėsiai, drėgnai, bet apsaugant nuo šalčio ir saulės. Kitų metų pavasarį auginiai išsodinami rečiau, paliekant 10–15 cm atstumą, o į nuolatinę vietą keliauja po 2–3 metų.
Sėklomis. Gana retas buksmedžių dauginimo būdas. Sėklos sėjamos pavasario pabaigoje į steriliu drėgnu kompostu pripildytą vazoną. Indas su pasėtomis sėklomis dedamos į šaldytuvą ir laikoma du mėnesius. Sėklos dygsta įvairiai, apie 30–190 dienų, tad pasirodžius daigeliams vazonėlis perkeliamas į šiltą, šviesią, apsaugotą nuo tiesioginių saulės spindulių vietą. Kai augaliukai užauga iki 10–12 cm, juos jau galima sodinti į nuolatinę vietą.
Kokios yra buksmedžių ligos ir kenkėjai
Bene labiausiai ir dažniausiai pastebima lapų dėmėtumą sukelianti grybinė liga, pažeidžianti lapus ir ūglius, vėliau džiūsta šakelės. Ant lapų atsiranda didėjančios oranžinės–rudos arba tamsiai rudos spalvos dėmės, apatinė pusė apsineša balta apnaša.
Iš buksmedžių kenkėjų puikiai pažįstamas invazinis buksmedinis ugniukas, kurio lervos minta lapais ir ūgliais. Ši kandis per trumpą laiką gali suniokoti visą krūmą ar gyvatvorę.
Buksmedžių nauda
Dekoratyvumas. Tai vienas dažnesnių augalų, auginamų neaukštoms gyvatvorėms, mėgstamas sodinti kapinėse ir praktiškai nepamainomas formuojant pačių įvairiausių formų krūmus. Krūmui dekoratyvumą suteikia užapvalinti visžaliai lapeliai, itin tankios šakelės, kompaktiška laja.
Mediena. Šio krūmo mediena labai kieta, iš jos gaminami nusidėvėjimui, skilimui atsparūs daiktai. Tinka smulkiajai drožybai (pavyzdžiui, šachmatų figūroms), medinėms šukoms, dekoratyvinėms dėžutėms, rožančiaus karoliukams, mediniams šaukštams gaminti. Mediena tinkama ir muzikos instrumentų detalėms, tokioms kaip smakro atramos, derinimo kojelės, antgaliai, postygiai bei braižymo instrumentams (liniuotės, kampainiai) išdirbti.
Vaistinės savybės. Šis krūmas seniau pasižymėjo labai plačiu gydymo pritaikymo spektru, pradedant reumatu, odos ligomis ir šlapimo sistemos sutrikimais, baigiant epilepsija, ŽIV, maliarija, sifiliu. Šiomis dienomis savigyda buksmedžių ekstraktais praktiškai neužsiimama, nors mokslinis pagrindimas tam tikroms gydomosioms savybėms tikrai yra.
Šaltiniai:
https://www.lovethegarden.com/au-en/growing-guide/how-grow-care-buxus
https://www.gardenia.net/plant/buxus-microphylla-faulkner
https://medium.com/@Norma679/how-to-grow-boxwood-seeds-perfect-guidance
https://plants.ces.ncsu.edu/plants/buxus/
https://www.vle.lt/straipsnis/buksmedis/
https://pfaf.org/user/Plant.aspx?LatinName=Buxus+sempervirens
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
