Ciberžolė – tai ryškiausių ir spalvingiausių prieskonių pasaulio virtuvėje, kuris tūkstančius metų buvo laikomas šventu Indijoje ir Pietryčių Azijoje. Šiandien ji stovi aukščiausioje „supermaisto“ pakylos vietoje, tačiau jos istorija yra kur kas gilesnė nei šiuolaikinės sveikatingumo tendencijos. Nuo sakralinių ritualų ir budistų vienuolių aprangos iki sudėtingų biocheminių procesų, padedančių mūsų organizmui, – ciberžolė slepia paslaptis, kurios nustebins net tuos, kurie ją vartoja kasdien.
Ciberžolė – ne tik geltoni milteliai, bet ir egzotiška orchidėjų giminaitė
Daugelis mato tik ryškiai geltonus miltelius stiklainyje, tačiau ciberžolė (Curcuma longa) yra nuostabus atogrąžų augalas, priklausantis imbierinių šeimai. Tai reiškia, kad ji yra tiesioginė imbiero ir kardamono giminaitė. Augalas išsiskiria dideliais, vešliais lapais ir nuostabiais žiedais, kurie primena orchidėjas ar vandens lelijas.
Tačiau visa prieskonio magija slypi po žeme. Vertingiausia augalo dalis – šakniastiebis. Išvirusi ir išdžiovinta ši šaknis tampa kieta kaip akmuo, o sumalta ji virsta tuo intensyviu pigmentu, kurį mes vadiname ciberžole.
Įdomu tai, kad šviežia ciberžolė savo išvaizda primena smulkų imbierą, tačiau vos ją įpjovus, pasitinka neoninė oranžinė spalva, kuri akimirksniu nudažo rankas ir virtuvės įrankius.
Kodėl senovėje ciberžolė buvo vadinama „vargšų šafranu“?
Viduramžiais pirkliams pasiekus Europą, ciberžolė gavo „indiškojo šafrano“ pravardę. Kadangi tikrasis šafranas buvo (ir tebėra) brangiausias prieskonis pasaulyje, ciberžolė tapo prieinama alternatyva norint suteikti maistui prabangią auksinę spalvą.
Nors jų skonis visiškai skirtingas (šafranas yra gėliškas ir medumi dvelkiantis, o ciberžolė – žemiška, šiek tiek karti ir aitroka), spalvinė funkcija buvo identiška. Viduramžių kulinarijos knygose ciberžolė dažnai rekomenduojama kaip pigesnis būdas „paauksuoti“ ryžius ar padažus, kad stalas atrodytų turtingiau.
Šiandien mes žinome, kad ciberžolė yra unikali pati savaime, tačiau jos gebėjimas suteikti maistui saulėtą atspalvį išlieka viena pagrindinių jos populiarumo priežasčių.
Rekomenduojamas video
Auksinis pienas (Haldi Doodh) – Indijos močiučių paslaptis, užkariavusi Vakarus
Jei užsuksite į modernią Niujorko ar Londono kavinę, meniu tikrai rasite „Turmeric Latte“. Tačiau tai nėra mados klyksmas – tai tūkstantmečius skaičiuojantis indų gėrimas Haldi Doodh.
Indijoje ciberžolės pienas yra klasikinis „namų vaistas“. Suskaudus gerklei, pajutus nuovargį ar peršalus, indų močiutės visuomet paruošia puodelį šilto pieno su šaukšteliu ciberžolės, žiupsneliu pipirų ir šlakeliu medaus. Tikima, kad šis gėrimas ne tik šildo, bet ir veikia kaip stiprus natūralus antibiotikas. Vakaruose šis receptas išpopuliarėjo dėl savo priešuždegiminių savybių, tačiau autentiška jo versija visada gaminama su riebalais (pienu ar aliejumi), nes be jų organizmas ciberžolės tiesiog neįsisavina.
Ciberžolė kaip šventas simbolis
Indijos kultūroje ciberžolė yra šventumo, vaisingumo ir tyrumo simbolis. Viena svarbiausių tradicinių vestuvių dalių yra „Haldi“ ceremonija. Jos metu jaunosios ir jaunojo kūnai ištepami ciberžolės pasta.
Tai daroma ne tik dėl to, kad prieskonis suteikia odai švytėjimo (natūrali kosmetika!), bet ir siekiant apsaugoti jaunavedžius nuo „blogos akies“ bei suteikti sėkmę pradedant naują gyvenimą.
Geltona spalva Indijoje siejama su saule ir dievybėmis, todėl ciberžole pažymimas kiekvienas svarbus gyvenimo įvykis – nuo vaiko gimimo iki naujų namų šventinimo.
Natūralūs dažai: nuo budistų vienuolių drabužių iki sūrio spalvos
Ciberžolės dažomosios savybės yra tokios stiprios, kad jos naudojamos pramonėje iki šiol. Ar kada galvojote, kodėl garstyčios yra tokios ryškiai geltonos? Dažniausiai tai ciberžolės nuopelnas. Ji naudojama dažyti sūriams, sviestui, gėrimams ir netgi kosmetikai.
Istoriškai ciberžolė buvo pagrindinis ingredientas dažant budistų vienuolių drabužius. Nors šiandien naudojami ir kiti natūralūs dažai, klasikinė oranžinė–geltona keshava spalva buvo išgaunama būtent mirkant audinius ciberžolės nuovire. Tai buvo praktiškas pasirinkimas – prieskonis veikė ir kaip antiseptikas, saugantis audinį nuo drėgmės ir vabzdžių atogrąžų klimate.
Didžioji ciberžolės paslaptis
Tai svarbiausias faktas, kurį turi žinoti kiekvienas ciberžolės vartotojas. Pagrindinė ciberžolės veiklioji medžiaga yra kurkuminas. Tačiau mūsų organizmas jį pasisavina labai sunkiai – kepenys stengiasi jį pašalinti dar nespėjus pajusti naudos.
Moksliniai tyrimai patvirtino tai, ką indų virėjai intuityviai darė tūkstančius metų: juoduosiuose pipiruose esantis piperinas padidina kurkumino pasisavinimą net 2000 procentų! Be to, kurkuminas tirpsta riebaluose, todėl ciberžolę visada reikia vartoti su aliejumi, sviestu ar riešutais. Jei geriate ciberžolės arbatą be pipirų ir riebalų, jūs tiesiog mėgaujatės spalva, bet ne gaunate visą sveikatą tausojančią kurkumino galią.
Kaip atskirti tikrą ciberžolę nuo padirbinio su dažikliais?
Ciberžolės auginimas reikalauja kantrybės. Augalas auga 7–10 mėnesių. Įdomu tai, kad derlius pradedamas rinkti tik tada, kai viršžeminė dalis – didieji lapai – visiškai nudžiūsta ir paruduoja. Tai ženklas, kad visa energija ir kurkuminas susikaupė šaknyje.
Nuėmus derlių, šaknys turi būti išverdamos ir nuvalomos – tai neleidžia joms sudygti ir padeda išryškinti tą garsiąją spalvą. Tada jos džiovinamos didelėse krosnyse, kol tampa kietos kaip ragas. Tik tada jos keliauja į malūnus. Šis ilgas procesas paaiškina, kodėl šviežia ciberžolė rinkoje pasirodo tik kartą per metus.
Kadangi ciberžolės paklausa pasaulyje milžiniška, o derliaus tenka laukti ilgai, pasitaiko padirbinių. Pigūs milteliai kartais maišomi su krakmolu, miltais ar, blogiausia, cheminiais dažikliais (pavyzdžiui, švino chromatu, kuris yra nuodingas).
Paprastas testas namuose: įberkite šaukštelį ciberžolės į stiklinę šilto vandens. Neišmaišykite, palikite 10–20 minučių. Tikra ciberžolė nusės dugne, o vanduo viršuje liks skaidrus, tik šviesiai gelsvas. Jei vanduo tampa drumstas, ryškiai oranžinis ar matosi nuosėdos paviršiuje – tikėtina, kad prieskonis buvo sumaišytas su priemaišomis.
Ciberžolė virtuvėje daugiau nei tik kario ingredientas
Nors ciberžolė yra kario prieskonių mišinio pagrindas, jos panaudojimas yra begalinis. Ji suteikia subtilų žemišką aromatą, kuris puikiai dera:
- Su keptomis daržovėmis, ypač kalafiorais ir bulvėmis.
- Ryžiais: padaro juos šventiškus ir auksinius.
- Sultiniais ir sriubomis: suteikia sodrumo spalvai.
- Kiaušinienei: subtiliai pakeičia skonį ir sustiprina spalvą.
Patarimas: jei norite greito energijos užtaiso, pavasarį ar rudenį įmaišykite pusę šaukštelio ciberžolės į savo kokteilį ar avižinę košę.
Ciberžolė – tai gamtos dovana, kuri per tūkstantmečius neprarado savo aktualumo. Nuo senovės Ajurvedos raštų iki modernių laboratorijų, ji įrodė, kad gamta turi atsakymus į daugelį mūsų klausimų. Įtraukdami šį auksinį prieskonį į savo racioną, jūs ne tik pagerinate maisto skonį, bet ir prisiliečiate prie gilios, saulės spalvos tradicijos, kuri saugo sveikatą ir džiugina gomurį!
Šaltiniai:
- https://urbanveda.com/en-ie/blogs/blog/10-facts-about-turmeric
- https://tastybite.com/blogs/news/five-things-you-didnt-know-about-turmeric
- https://www.hopkinsmedicine.org/health/wellness-and-prevention/turmeric-benefits
- https://www.verywellhealth.com/turmeric-facts-11854817
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.