Pavasarinė balteklė (avižėlės) - naudingesnė už kitus grybus?

Turinys

Pasidalinkite su drauge ar draugu:

Avižėlė arba pavasarinė balteklė – grybas, kuris pavasarį ant kulnų mina plačiai žinomiems bobausiams ir briedžiukams. Balteklė yra laikoma vertingu valgomu grybu, kuriuo tikrai reikia džiaugtis. Nekukli avižėlės maistinė sudėtis ir net kalnas gydomųjų savybių neleis tiesiog praeiti pro šalį pro šį grybą. Tad lankantis miške ar paprasčiausiam parke jau nuo balandžio galite nustebinti namiškius prisirinktais šiais pavasarį augančiais grybais. O iš čia pateikto recepto paruošite kasdienį valgį su avižėlėmis. Tad jeigu jos dar nepažįstate, čia pateiksime informaciją ir apie jos išvaizdą.

Pavasarinė balteklė – kilmė ir vardai

Palikite ramybėje nieko dėtus avižėlėmis vadinamus cukrinius žvyninukus, nes čia apkalbėsime kitą avižėlę – pavasarinę balteklę. O tiems, kas dar ir meškeriojimu užsiima ir ruošia žūklės priemones, tai avižėlės pavadinimas taip pat turėtų būti nesvetimas. O gal jums geriau žinomi tokie šio grybo pavadinimai, kaip greičgrybis, jurgiaguotė ar gegužiukas? Šiais vardais įvairiose Lietuvos kraštuose vadinamas tas pats minėtasis grybas.

Pavasarinė balteklė (Calocybe gambosa) yra kupstabudinių (Lyophyllaceae) šeimos grybų atstovė, kurių gentyje dar yra apie 48 rūšis. Lietuvoje teigiama, kad auga viso 7 rūšys balteklių. Visgi populiariausia, daugiausiai auganti ir vertingiausia yra būtent pavasarinė balteklė. Kitos rūšys nevalgomos (geltonoji balteklė), saugomos (melsvoji balteklė) arba nėra nurodyta jokios informacijos nei apie paplitimą, nei apie galimybę jas suvalgyti.

Kaip atrodo pavasarinė balteklė?

Kepurėlė. Pavasarinės balteklės kepurėlė yra 5–15 cm skersmens, pradžioje išgaubta ir apvali, vėliau plokštėja. Jos paviršius lygus, plikas, matinis, o kraštelis užsirietęs, vėliau banguotas ir sutrūkinėjęs. Kepurės spalva nuo baltos, pilkšvai baltos iki kreminės, švelniai gelsvos.

Lakšteliai. Šie dariniai po kepure esti baltos, kreminės spalvos, tankiai išsidėstę, ploni ir priaugtiniai.

Kotas. Jis siekia 5–8 cm ilgį ir 1–2 cm storį. Pasižymi balta spalva, o tekstūra viduje yra iš pradžių plaušuota ir kieta, vėliau porėta.

Trama. Perlaužus kepurę pamatysite, kad avižėlė turi stangrią, baltą mėsą, iš kurios jaučiamas išraiškingas miltus ar agurkus primenantis kvapas, o jos skonis – švelnus. Dėl šių savybių grybas priskiriamas III kategorijai.

Avižėlės augimo vieta ir laikas

Lietuvoje šis grybas sutinkamas dažnai tokiose vietose kaip pamiškės, miškų aikštelės, parkai, krūmingos pakelės, ganyklos, kartais aptinkama apie kelmus. Mėgsta atviras vietas, paežeres ir paupius. Jos auga pavieniui arba grupėmis ir dažnai suformuoja taip vadinamus „raganų ratus”.

Avižėlės dygsta jau nuo balandžio mėnesio, bet pagrindinis augimas vyksta gegužę, kartais birželį. Jums nepasivaidens, jeigu vieną kitą avižėlę pamatysite rudenį.

Avižėlės supainiojimas su kitais grybais baigsis liūdnai

Renkant pavasarinę balteklę reikia būti labai atsargiems, nes gana dažnai tuo metu jau pradeda dygti mirtinai nuodinga rausvėjančioji plaušabudė (Inocybe erubescens). Šiuos grybus gana nesudėtingai galite atskirti taip: perlaužkite ar įpjaukite tramą, o jai pradėjus rausti, vadinasi susidūrėte su nuodinguoju variantu. Jei trama spalvos nekeičia ir kvepia miltais – tai avižėlė, kurią dėkite į savo krepšelį. Kiti plaušabudės požymiai – kepurėlė šiek tiek smailėjanti, skleidžia saldoko alkoholio kvapą.

Dar kitas retai sutinkamas nuo gegužės iki spalio augantis nuodingas grybas yra stambioji gijabudė (Entoloma sinuatum). Deja, bet šis grybas taip pat išskiria miltų kvapą, o kol jaunas yra kone identiškas balteklei. Jo lakšteliai balti, bet ilgainiui pagelsta ir parausvėja, o kepurės spalva dažniau yra ochrinės spalvos.

Mažiau panašus mirtinai nuodingas grybas yra nuodingoji tauriabudė (Clitocybe dealbata) – baltos spalvos, silpnu miltų kvapo, tačiau galima atskirti pagal ploną, balsvą tramą ir mažą dydį. Pastarosios dvi rūšys dažniau auga rudenį, nors pasitaiko ir vasarą, todėl augimo laikai „susikerta” ir su avižėlės.

Avižėlės maistinė vertė

Ištyrus avižėlės maistinę sudėtį nuspręsta, kad šis grybas yra angliavandenių, skaidulų ir baltymų šaltinis. Atitinkamai šių medžiagų 100 g sausosios masės jos turi 46,2–72,0, 15,56 g ir 16,0–26,0 g. Riebalų kiekis nedidelis, kuris sudaro 1,5–2,8 g. Pelenų ar kitaip vadinamų mineralinių medžiagų yra 13,5 g, kuriuos sudaro Na, K, P, Mg, Ca. Atlikus cukraus analizę, nustatyta, kad jame yra 3,82 g trehalozės ir 0,22 g manitolio. Avižėlėse dar aptinkama flavanoidų, alkaloidų, taninų, polifenolių (gausiausias α-tokoferolio) ir net apie 24 skirtingų riebalų rūgščių (daugiausiai oksalo, chino, obuolių, citrinos ir fumaro). Šiame nekukliame sąraše dar reikia paminėti ir vitaminus B₁ ir E.

Tyrimai atskleidė, kad balteklės dribsniais praturtinti avižiniai sausainiai pagerino jų maistinę vertę, kartu palankiau įvertinamos juslinės savybės. Tai rodo, kad tiek dėl cheminės sudėties, tiek ir dėl biologinio aktyvumo šis grybas gali būti laikomas funkciniu maistu. Kai kurie valgytojai teigia, kad avižėlės yra vienos skaniausių ir vertingiausių pavasarinių grybų, lenkiančių ir briedžiukus.

Avižėlių nauda sveikatai

Mokslininkai pluša su pavasarinės balteklės medžiagų ekstraktais. Jie pastebėjo, kad šis grybas yra perspektyvus antioksidantų šaltinis, pasižymintis šiokiu tokiu antimikrobiniu ir antikoaguliaciniu potencialu. Tyrėjai siūlo, kad grybas gali būti daug žadantis kandidatas, iš kurio būtų galima sukurti naujų priešgrybelinių junginių ar cheminių medžiagų. Avižėlės aktyviųjų medžiagų ekstraktai taip pat parodė stiprų citotoksiškumą prieš storosios žarnos vėžio ląsteles.

Nors grybas tikrai turi perspektyvų mokslo srityje, tačiau vis dar reikia nemažo ištyrimo. Kita vertus, pasaulyje didelio populiarumo mokslo tarpe sulaukia ir kita balteklės giminaitė Calocybe indica, kuri ištyrinėta gausiau.

Pavasarinės balteklės arba avižėlės sriuba

Taip viską gražiai aptarėme, išliaupsinome tokį puikų grybą, tad kone privalu pateikti kokį nors receptą, kaip avižėles suvartoti. Jas galima marinuoti, kepti, troškinti, džiovinti, sūdyti, konservuoti – kaip tik jums skaniau. O čia pasiūlysime avižėlių sriubos, gal greičiau sultinio receptą. Jums reikės:

300 g virtų avižėlių (pavasarinių balteklių)
2 l vištienos ar kitokio sultinio
3 bulvių
1 morkos
1 svogūno
3 skiltelės česnako
1–2 šaukštai alyvuogių aliejaus
Šakelė šviežių petražolių
1–2 šaukšteliai saldžiosios paprikos miltelių
Druskos ir pipirų pagal skonį

Gaminimas:

Supjaustykite morką ir svogūną kubeliais ir pakepkite ant keptuvės su šlakeliu aliejaus.
Pasmulkinkite dvi skilteles česnako ir įdėkite į keptuvę šalia bebaiginėjančių kepti daržovių. Sudėkite prieskonius.
Atskirame puode užvirinkite sultinį sudėkite kubeliais pjaustytas bulves, pakepintas daržoves ir pasmulkintas virtas avižėles. Galite įmesti likusią česnako skiltelę. Virkite sultinį tol, kol bulvės išvirs.
Patiekdami uždėkite petražolių ir valgykite su namine duona.

Šaltiniai:

Tyrimai:

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.

Rekomenduojamas video