Skip to content

Pavasarinė balteklė (avižėlės) – ar tikrai jų nauda gali „perspjauti” kitus pavasarinius grybus? 

  • by
Avižėlės
Pasidalinkite su drauge ar draugu:

Avižėlė arba pavasarinė balteklė – grybas, kuris pavasarį ant kulnų mina plačiai žinomiems bobausiams ir briedžiukams. Balteklė yra laikoma vertingu valgomu grybu, kuriuo tikrai reikia džiaugtis. Nekukli avižėlės maistinė sudėtis ir net kalnas gydomųjų savybių neleis tiesiog praeiti pro šalį pro šį grybą. Tad lankantis miške ar paprasčiausiam parke jau nuo balandžio galite nustebinti namiškius prisirinktais šiais pavasarį augančiais grybais. O iš čia pateikto recepto paruošite kasdienį valgį su avižėlėmis. Tad jeigu jos dar nepažįstate, čia pateiksime informaciją ir apie jos išvaizdą. 

Pavasarinė balteklė – kilmė ir vardai 

Palikite ramybėje nieko dėtus avižėlėmis vadinamus cukrinius žvyninukus, nes čia apkalbėsime kitą avižėlę – pavasarinę balteklę. O tiems, kas dar ir meškeriojimu užsiima ir ruošia žūklės priemones, tai avižėlės pavadinimas taip pat turėtų būti nesvetimas. O gal jums geriau žinomi tokie šio grybo pavadinimai, kaip greičgrybis, jurgiaguotė ar gegužiukas? Šiais vardais įvairiose Lietuvos kraštuose vadinamas tas pats minėtasis grybas.  

Pavasarinė balteklė (Calocybe gambosa) yra kupstabudinių (Lyophyllaceae) šeimos grybų atstovė, kurių gentyje dar yra apie 48 rūšis. Lietuvoje teigiama, kad auga viso 7 rūšys balteklių. Visgi populiariausia, daugiausiai auganti ir vertingiausia yra būtent pavasarinė balteklė. Kitos rūšys nevalgomos (geltonoji balteklė), saugomos (melsvoji balteklė) arba nėra nurodyta jokios informacijos nei apie paplitimą, nei apie galimybę jas suvalgyti. 

Avižėlės

Kaip atrodo pavasarinė balteklė? 

Kepurėlė. Pavasarinės balteklės kepurėlė yra 5–15 cm skersmens, pradžioje išgaubta ir apvali, vėliau plokštėja. Jos paviršius lygus, plikas, matinis, o kraštelis užsirietęs, vėliau banguotas ir sutrūkinėjęs. Kepurės spalva nuo baltos, pilkšvai baltos iki kreminės, švelniai gelsvos. 

Lakšteliai. Šie dariniai po kepure esti baltos, kreminės spalvos, tankiai išsidėstę, ploni ir priaugtiniai. 

Kotas. Jis siekia 5–8 cm ilgį ir 1–2 cm storį. Pasižymi balta spalva, o tekstūra viduje yra iš pradžių plaušuota ir kieta, vėliau porėta. 

Trama. Perlaužus kepurę pamatysite, kad avižėlė turi stangrią, baltą mėsą, iš kurios jaučiamas išraiškingas miltus ar agurkus primenantis kvapas, o jos skonis – švelnus. Dėl šių savybių grybas priskiriamas III kategorijai. 

Avižėlės augimo vieta ir laikas 

Lietuvoje šis grybas sutinkamas dažnai tokiose vietose kaip pamiškės, miškų aikštelės, parkai, krūmingos pakelės, ganyklos, kartais aptinkama apie kelmus. Mėgsta atviras vietas, paežeres ir paupius. Jos auga pavieniui arba grupėmis ir dažnai suformuoja taip vadinamus „raganų ratus”. 

Avižėlės dygsta jau nuo balandžio mėnesio, bet pagrindinis augimas vyksta gegužę, kartais birželį. Jums nepasivaidens, jeigu vieną kitą avižėlę pamatysite rudenį. 

Avižėlės

Avižėlės supainiojimas su kitais grybais baigsis liūdnai 

Renkant pavasarinę balteklę reikia būti labai atsargiems, nes gana dažnai tuo metu jau pradeda dygti mirtinai nuodinga rausvėjančioji plaušabudė (Inocybe erubescens). Šiuos grybus gana nesudėtingai galite atskirti taip: perlaužkite ar įpjaukite tramą, o jai pradėjus rausti, vadinasi susidūrėte su nuodinguoju variantu. Jei trama spalvos nekeičia ir kvepia miltais – tai avižėlė, kurią dėkite į savo krepšelį. Kiti plaušabudės požymiai – kepurėlė šiek tiek smailėjanti, skleidžia saldoko alkoholio kvapą. 

Dar kitas retai sutinkamas nuo gegužės iki spalio augantis nuodingas grybas yra stambioji gijabudė (Entoloma sinuatum). Deja, bet šis grybas taip pat išskiria miltų kvapą, o kol jaunas yra kone identiškas balteklei. Jo lakšteliai balti, bet ilgainiui pagelsta ir parausvėja, o kepurės spalva dažniau yra ochrinės spalvos. 

Mažiau panašus mirtinai nuodingas grybas yra nuodingoji tauriabudė (Clitocybe dealbata) – baltos spalvos, silpnu miltų kvapo, tačiau galima atskirti pagal ploną, balsvą tramą ir mažą dydį. Pastarosios dvi rūšys dažniau auga rudenį, nors pasitaiko ir vasarą, todėl augimo laikai „susikerta” ir su avižėlės. 

Avižėlės

Avižėlės maistinė vertė 

Ištyrus avižėlės maistinę sudėtį nuspręsta, kad šis grybas yra angliavandenių, skaidulų ir baltymų šaltinis. Atitinkamai šių medžiagų 100 g sausosios masės jos turi 46,2–72,0, 15,56 g ir 16,0–26,0 g. Riebalų kiekis nedidelis, kuris sudaro 1,5–2,8 g. Pelenų ar kitaip vadinamų mineralinių medžiagų yra 13,5 g, kuriuos sudaro Na, K, P, Mg, Ca. Atlikus cukraus analizę, nustatyta, kad jame yra 3,82 g trehalozės ir 0,22 g manitolio. Avižėlėse dar aptinkama flavanoidų, alkaloidų, taninų, polifenolių (gausiausias α-tokoferolio) ir net apie 24 skirtingų riebalų rūgščių (daugiausiai oksalo, chino, obuolių, citrinos ir fumaro). Šiame nekukliame sąraše dar reikia paminėti ir vitaminus B1 ir E.  

Tyrimai atskleidė, kad balteklės dribsniais praturtinti avižiniai sausainiai pagerino jų maistinę vertę, kartu palankiau įvertinamos juslinės savybės. Tai rodo, kad tiek dėl cheminės sudėties, tiek ir dėl biologinio aktyvumo šis grybas gali būti laikomas funkciniu maistu. Kai kurie valgytojai teigia, kad avižėlės yra vienos skaniausių ir vertingiausių pavasarinių grybų, lenkiančių ir briedžiukus. 

Pavasarinė balteklė

Avižėlių nauda sveikatai 

Mokslininkai pluša su pavasarinės balteklės medžiagų ekstraktais. Jie pastebėjo, kad šis grybas yra perspektyvus antioksidantų šaltinis, pasižymintis šiokiu tokiu antimikrobiniu ir antikoaguliaciniu potencialu. Tyrėjai siūlo, kad grybas gali būti daug žadantis kandidatas, iš kurio būtų galima sukurti naujų priešgrybelinių junginių ar cheminių medžiagų. Avižėlės aktyviųjų medžiagų ekstraktai taip pat parodė stiprų citotoksiškumą prieš storosios žarnos vėžio ląsteles.  

Nors grybas tikrai turi perspektyvų mokslo srityje, tačiau vis dar reikia nemažo ištyrimo. Kita vertus, pasaulyje didelio populiarumo mokslo tarpe sulaukia ir kita balteklės giminaitė Calocybe indica, kuri ištyrinėta gausiau. 

Pavasarinės balteklės arba avižėlės sriuba  

Taip viską gražiai aptarėme, išliaupsinome tokį puikų grybą, tad kone privalu pateikti kokį nors receptą, kaip avižėles suvartoti. Jas galima marinuoti, kepti, troškinti, džiovinti, sūdyti, konservuoti – kaip tik jums skaniau. O čia pasiūlysime avižėlių sriubos, gal greičiau sultinio receptą. Jums reikės: 

Gaminimas: 

  1. Supjaustykite morką ir svogūną kubeliais ir pakepkite ant keptuvės su šlakeliu aliejaus. 
  2. Pasmulkinkite dvi skilteles česnako ir įdėkite į keptuvę šalia bebaiginėjančių kepti daržovių. Sudėkite prieskonius. 
  3. Atskirame puode užvirinkite sultinį sudėkite kubeliais pjaustytas bulves, pakepintas daržoves ir pasmulkintas virtas avižėles. Galite įmesti likusią česnako skiltelę. Virkite sultinį tol, kol bulvės išvirs.
  4. Patiekdami uždėkite petražolių ir valgykite su namine duona. 
Avižėlių sriuba

Šaltiniai:

  1. https://www.vle.lt/straipsnis/baltekle/
  2. http://www.grybai.net/valgomi_grybai.php?lt=pavasarinis_baltikas 
  3. https://www.gone71.com/calocybe-gambosa/

Tyrimai: 

  1. https://radar.ibiss.bg.ac.rs/handle/123456789/4939
  2. https://akjournals.com/view/journals/066/51/1/article-p134.xml
  3. https://epubs.icar.org.in/index.php/MR/article/view/81872

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.

Pasidalinkite su drauge ar draugu:
author avatar
Edita
Esu Edita, derlingas.lt straipsnių rašytoja. Visą vaikystę ir paauglystę augau miško apsuptyje, gamtos gėrybių ir savito jos žavesio sūkuryje. Neapsakoma meilė gamtai paskatino mane „krimsti“ biologijos bakalauro ir magistro mokslus, o laisvalaikio metu rinkti augalų egzempliorius asmeninio herbaro kolekcijai. Kai suaugau, minimalią gamtos imitaciją pradėjau kurti ir savo aplinkoje: nedidelis šiltnamis ir kelios lysvės su sodinukais darže, keli vaismedžiai sode ir daugybė vazonų su augalais kambaryje. Vaiko priežiūros atostogos atvėrė galimybę save realizuoti rašytojos vaidmenyje ir taip meilę gamtai perteikti plačiajai visuomenei. Tai nauja patirtis man pačiai, bet nuolatinis domėjimasis augalais, gyvūnais šį iššūkį padeda įveikti sklandžiai. Papildomai praeitos studentų mokslinės praktikos, apželdinimo kursai ir narystė „Herbologų draugijoje“ padėjo praplėsti požiūrį į gamtą ir pagilinti žinias. Suvokus, kad kiekvienas vabalėlis, kiekvienas augalo lapo centimetras ar išbarstytas grūdelis yra be galo svarbus visiems gamtos sutvėrimams, įskaitant ir žmogų, norisi šia mintimi dalintis su visais gamtos mylėtojais. Mano kaip rašytojos tikslas – bendradarbiaujant kartu su derlingas.lt komanda įdomiai pateikti patikrintą, išsamią informaciją besidomintiems sodininkams, gėlininkams, daržininkams ir kitiems gamtai prijaučiantiems skaitytojams. Siekiu suteikti informatyvius, poreikius patenkinančius straipsnius, tad kviečiu skirti laiko edukacijos valandėlei apie gamtos suteikiamus turtus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *