Dar prieš porą dešimtmečių lietuviškas sodas asocijavosi su ramybe, kurią teikia vaismedžiai ir tradiciniai darželio žiedai. Tačiau šiandien vis daugiau entuziastų savo sklypuose drąsiai eksperimentuoja, nes egzotiniai augalai vis dažniau tampa neatsiejama mūsų kraštovaizdžio dalimi. Globalinis atšilimas ir naujos, šalčiui atsparios veislės atvėrė duris svetimšaliams, kurie sėkmingai peržiemoja net ir spustelėjus stipresniam šaltukui.
Svarbiausia taisyklė įsileidžiant egzotiką į savo kiemą – parinkti tinkamą vietą. Dauguma šiame straipsnyje minimų augalų yra kilę iš šiltesnių kraštų, todėl jie mėgsta saulėtą, nuo šiaurinių vėjų apsaugotą užuovėją. Tai mikroklimatas, kuris gali būti 2–3 laipsniais šiltesnis nei atviras laukas, ir būtent šis nedidelis skirtumas dažnai nulemia augalo sėkmę.
Egzotiniai augalai: vertikalusis grožis
Visterija (Wisteria) neabejotinai yra vienas įspūdingiausių vijoklių pasaulyje, dažnai vadinama „mėlynuoju lietumi“. Lietuvoje sėkmingiausiai prigyja ir žiemoja gausiažiedės visterijos (Wisteria floribunda) veislės, pavyzdžiui, „Blue Moon“, kuri buvo selekcionuota specialiai šalto klimato zonoms. Jos ilgos, kvapnios kekės pavasarį transformuoja bet kokią pavėsinę ar sieną į pasakišką vaizdą. Svarbu žinoti, kad šiam augalui reikia itin tvirtų atramų, nes laikui bėgant jo kamienas tampa sumedėjęs ir neįtikėtinai sunkus.
Šalia visterijų savo vietą randa ir stambiažiedė ląstūnė (Campsis radicans). Tai agresyvus, bet be galo dekoratyvus vijoklis, vasaros pabaigoje pasidabinantis ryškiai oranžiniais ar raudonais „trimitais“. Nors jauni sodinukai pirmaisiais metais reikalauja lengvo pridengimo, suaugusi ląstūnė yra stebėtinai atspari. Ji geriausiai jaučiasi pietinėje namo pusėje, kur saulė įkaitina sieną – toks papildomas karštis skatina gausų žydėjimą.
Ląstūnės taip pat vertinamos dėl savo atsparumo užterštam miesto orui ir sausrai. Tai idealus augalas tiems, kurie nori sukurti džiunglių įspūdį per trumpą laiką, mat ląstūnė per sezoną gali pasistiebti kelis metrus. Tačiau būkite budrūs – jos orinės šaknys gali įsikibti į tinką, todėl geriau jas kreipti ant specialių treliažų.
Valgomi egzotiniai augalai: nuo persimonų iki cidonijų
Daugeliui vis dar sunku patikėti, kad Lietuvoje galima užsiauginti persimonus. Virgininis juodmedis (Diospyros virginiana) yra tas „egzotinis augalas“, kuris ištveria net iki -30 °C šaltį. Skirtingai nei tie persimonai, kuriuos perkame parduotuvėse, virgininio juodmedžio vaisiai yra mažesni, bet pasižymi neįtikėtinu saldumu ir aromatu, kai visiškai sunoksta (dažniausiai po pirmųjų šalnų). Tai ne tik naudingas, bet ir labai gražus medis tamsiais, odiškais lapais, kurie rudenį nusidažo purpurine spalva.
Jei norite ko nors mažiau kaprizingo, bet ne mažiau egzotiško, rinkitės paprastąją cidoniją (Cydonia oblonga). Nors ji dėl savo išvaizdos dažnai painiojama su svarainiais, tikroji cidonija užauga kaip nedidelis medelis. Jos vaisiai dideli, pūkuoti, panašūs į kriaušes, o pavasarinis žydėjimas stambiais baltai–rožiniais žiedais nepalieka abejingų. Cidonijos puikiai žiemoja vidurio Lietuvoje, o iš jų vaisių gaminamas sūris ar uogienė pasižymi karališku aromatu, kurio nesupainiosite su niekuo kitu.
Rekomenduojamas video
Savo kolekciją verta papildyti ir valgomąja sausmedžio uoga (Lonicera caerulea). Nors ji kilusi iš Sibiro ir Kamčiatkos, savo skoniu (mėlynių ir aviečių derinys) ir ankstyvumu ji lenkia visas vietines daržo uogas. Tai pirmasis vitamino C šaltinis sode, sunokstantis dar prieš pirmąsias braškes.
Žydintys egzotiniai stebuklai
Davido budlėja (Buddleja davidii) sodininkų vadinama „drugelių krūmu“. Jei norite, kad jūsų sodas būtų pilnas gyvybės, šis augalas yra būtent jums. Ilgos, alyvas primenančios žiedų kekės skleidžia stiprų medaus aromatą, kuris privilioja šimtus spalvingų drugelių. Nors budlėja per šaltas žiemas gali apšalti iki pat žemės, pavasarį ji labai greitai atželia ir žydi ant tų pačių metų ūglių, todėl jos auginimas nereikalauja jokių didelių pastangų.
Sirinė kinrožė (Hibiscus syriacus) yra dar vienas pietietiškas perlas, kuris sėkmingai adaptavosi mūsų platumose. Tai vienas vėliausiai pavasarį „bundančių“ augalų, todėl neišsigąskite, jei gegužės mėnesį ji vis dar atrodys lyg nudžiūvusi – ji tiesiog laukia tikros šilumos. Užtat rugpjūtį ir rugsėjį, kai dauguma gėlių jau blėsta, kinrožė apsipila stambiais, egzotiškais žiedais su ryškiomis „akimis“ centre. Veislės su mėlynais žiedais, pavyzdžiui, „Oiseau Bleu“, atrodo ypač netikėtai šiaurietiškame peizaže.
Negalima pamiršti magnolijų. Nors jos nebėra visiška naujiena, daugelis vis dar bijo jų lepumo. Tačiau japoninė magnolija (Magnolia kobus) ar žvaigždėtoji magnolija (Magnolia stellata) yra visiškai atsparios šalčiui. Jų žydėjimas pavasarį, kai medis dar neturi lapų, o šakos aplimpa sniego baltumo ar rožiniais žiedais, yra viena gražiausių patirčių sodininkui.
O jei ieškote kažko, kas augtų ne dienomis, o valandomis, pasidomėkite didingąja paulovnija (Paulownia tomentosa). Lietuvoje ji auginama daugiau kaip dekoratyvinis krūmas, nes kiekvieną žiemą viršutinė dalis paprastai nušąla, tačiau iš šaknies išaugantys metūgliai pasiekia milžinišką dydį su lapais, didesniais už žmogaus galvą. Tai sukuria tikrą tropikų oazę pačiame Lietuvos viduryje.
Egzotiniai augalai Lietuvos žiemomis
Nors visi paminėti augalai yra pritaikyti šaltesniam klimatui, pirmieji 2–3 metai po pasodinimo yra kritiniai jų išlikimui. Jaunų egzotinių augalų šaknų sistema dar nėra pakankamai gili, o kamienai – jautrūs staigiems temperatūros šuoliams.
Svarbiausia taisyklė – šaknis laikyti šiltai. Rudenį, po pirmųjų šalnų, augalo pomedį rekomenduojama mulčiuoti storu (apie 10–15 cm) durpių, spygliuočių šakų ar smulkintos žievės sluoksniu. Tai apsaugo šaknis nuo gilaus įšalo, kuris Lietuvoje būna pavojingesnis už patį orą.
Viršutinę dalį, ypač visterijų ar sirinių kinrožių, verta apvynioti agroplėvele ar eglišakiais. Svarbu tai daryti tik nusistovėjus neigiamai temperatūrai, kad augalas nešustų. Kamienus saugokite nuo vasario saulės – ji gali prižadinti sultis per anksti, o naktinis šaltis tada suplėšo audinius. Baltinimas arba šešėliavimas lentomis šiuo laikotarpiu yra geriausia prevencija.
Kodėl verta auginti egzotinius augalus?
Dauguma šių augalų turi dar vieną paslėptą privalumą – jie rečiau serga vietinėmis ligomis ir jų nepuola tradiciniai kenkėjai, nes evoliuciškai jie formavosi kitoje aplinkoje. Be to, augindami egzotiką, mes prisidedame prie biologinės įvairovės didinimo savo aplinkoje. Svarbiausia – nebijoti nesėkmių. Net jei augalas šiek tiek nukenčia nuo šalčio, jis dažnai nustebina savo gyvybingumu ir gebėjimu regeneruoti.
Lietuva pamažu tampa kraštu, kur greta tradicinių rūtų ir liepų puikiai jaučiasi ir subtropikų gražuoliai. Tai suteikia galimybę kurti unikalų sodo dizainą, kuris stebina ne tik kaimynus, bet ir džiugina patį kūrėją kiekvieną sezoną atsiskleidžiančiomis naujomis spalvomis bei formomis.
Šaltiniai:
- https://www.rhs.org.uk/plants/wisteria/growing-guide
- https://www.thespruce.com/stop-spreading-of-trumpet-vines-2132896
- https://www.lovethegarden.com/au-en/growing-guide/how-grow-care-persimmon
- https://www.rhs.org.uk/fruit/quince/grow-your-own
- https://www.gardenersworld.com/plants/paulownia-tomentosa/
- https://www.rhs.org.uk/plants/magnolia/growing-guide
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
Labai smagu, kad egzotika veržiasi mūsų sode! Puikus straipsnis.