Vasaros pradžioje gėlynus ir sodus savo įspūdingais svaigaus aromato žiedais papuošia bijūnai.
Bijūnas (Paeonia) – daugiametis žolinis, rečiau krūminis, augalas, priklausantis bijūninių augalų šeimai. Sumedėjęs bijūnas, kitaip krūminis, savaime auga Rytų Azijoje, žolinis – Viduržemio jūros regione, Azijos subtropinio klimato juostoje, Šiaurės Amerikos vakaruose. Gamtoje bijūnai auga pievose, uolingose vietose, krūmynuose.
Skirtingų rūšių bijūnai užauga nuo 50 ir virš 200 cm aukščio. Bijūnų lapų būna įvairių dydžių ir formų, jie dukart ar triskart trilapiai, blizgūs. Lapų kraštai lygūs, karpyti, dantyti. Bijūnai išaugina stambius, nuo 10 iki 26 cm skersmens, kvapnius žiedus. Žydi baltai, raudonai, rožine bei kremine spalvomis. Bijūnų žydėjimo metas – gegužės-liepos mėnesiai. Bijūnų žiedai skirstomi pagal formą į tuščiavidurius, japoninius, plukės formos, pusiau pilnavidurius ir pilnavidurius. Bijūno vaisius – lapavaisis, kuriame subręsta blizgios tamsios sėklos. Viena sėkla siekia apie 1 cm ilgį.
Bijūnai auginti pradėti seniai – kinai juos augino dar prieš Kristų, I-ame mūsų eros amžiuje bijūnus savo „Gamtos istorijoje“ aprašė romėnų mokslininkas Plinijus Vyresnysis. Visuotinai Europoje bijūnai pradėti auginti XVIII amžiaus pabaigoje, kai iš Pietryčių Azijos buvo atvežtas puikusis bijūnas (Paeonia lactiflora).
Lietuvoje bijūnai dar vadinami pinavijomis, panavijomis, pivonijomis. Šis pavadinimas atsirado iš lotyniško bijūno vardo „paeonia“. O lotyniškasis „paeonia“ pavadinimas kilo iš senovės graikų gydymo dievo, gydytojų globėjo, vardo.
Bijūnų rūšys
Priskaičiuojama apie 50 bijūnų rūšių, o jų veislių – net iki 5 tūkstančių. Bijūnų veislės skiriasi dydžiu, spalva, žiedų struktūra, krūmo aukščiu bei forma, žydėjimo laiku. Populiariausios yra įvairios puikiojo bijūno veislės. Didelės bijūnų veislių kolekcijos sukauptos Vilniaus universiteto bei Vytauto Didžiojo universiteto botanikos soduose.
Labiausiai paplitusios bijūnų rūšys – puikusis, krūminis, siauralapis bijūnai. Vaistinis ir sibirinis bijūnai turi gydomųjų savybių.
Puikusis bijūnas (Paeonia lactiflora)
Puikusis bijūnas kilęs iš Azijos – Kinijos, Japonijos, Vakarų Sibiro. Jo aukštis siekia 60-100 cm. Stiebai statūs, tvirti. Žydi baltais, rausvais, raudonais, pilnaviduriais ar pusiau pilnaviduriais, kvapniais žiedais. Žiedų skersmuo siekia 8-16 cm. Puikiojo bijūno žydėjimo metas – birželis, kartais ir liepa.
Siauralapis bijūnas (Paeonia tenuifolia)
Siauralapis bijūnas kilęs iš Vidurio ir Pietų Europos. Šis bijūnas užauga iki 50 cm aukščio. Siauralapio bijūno lapai smulkūs, karpyti, lapų skiltelės siekia 1-2 mm pločio. Viršutiniai augalo lapai susitelkę po žiedu. Žydi gegužę ryškiai raudonais, 7 cm skersmens, žiedais. Siauralapių bijūnų būna pilnaviduriais ir tuščiaviduriais žiedais, ant stiebo užauga po vieną žiedą.
Krūminis bijūnas (Paeonia suffruticosa)
Tai daugiametis puskrūmis arba krūmas. Krūminis bijūnas natūraliai auga Kinijos miškuose ir pakalnėse. Krūminio bijūno aukštis siekia 1-3 m, jo lapai plunksniški, iki 25 cm ilgio. Apatiniai lapai nusvirę, pilkai žali, viršutiniai – tamsiai žalios spalvos. Mūsų šalyje krūminiai bijūnai žydi gegužės gale – birželio pradžioje. Ši bijūnų rūšis turi kvapnius, augančius po vieną ant stiebo žiedus. Žiedai stambūs, gali siekti iki 25 cm skersmens, jų būna įvairių spalvų. Dažniausiai sutinkamos krūminių bijūnų žiedų spalvos – balta, rausva, raudona.
Vaistinis bijūnas (Paeonia officinalis)
Tai žolinis augalas, kurio aukštis siekia 30-80 cm. Stiebai nešakoti, su vienu stambiu viršūniniu žiedu. Žiedai siekia iki 10 cm skersmens, paprastai jie purpuriniai, tačiau gali būti ir kitų atspalvių. Gamtoje augančių vaistinių bijūnų žiedai yra tuščiaviduriai, o dekoratyviai auginamų – beveik visada pilnaviduriai. Vaistinis bijūnas pražysta anksčiau nei kitos bijūnų rūšys, bet žydi gana trumpai – gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje, vos apie savaitę.
Vaistinio bijūno žiedai turi gydomųjų savybių, bet tuo pačiu yra ir šiek tiek nuodingi. Vidurio Europoje ši bijūnų rūšis pradėta auginti XV amžiuje, ji greitai plačiai paplito. Lietuvoje (greičiausiai XV amžiaus pabaigoje ar XVI amžiuje) vaistiniai bijūnai pirmiausia atsirado vienuolynų ir dvarų soduose, o vėliau paplito ir valstiečių bei miestiečių sodybose.
Sibirinis bijūnas (Paeonia anomala)
Sibirinis bijūnas paplitęs Azijoje, regione tarp Uralo, Tianšanio, Pamyro kalnų bei Gobio dykumos. Tai žolinis bijūnas, užaugantis iki 60-100 cm aukščio. Turi storas šaknis, statų, nešakotą, vienažiedį stiebą. Sibirinio bijūno lapai siekia iki 30 cm ilgio, jie dukart trilapiai, skaldyti. Žydi ši bijūnų rūšis gegužės-birželio mėnesiais. Žiedai stambūs, penkialapiai, raudoni.
Sibirinio bijūno šaknys vartojamos gydymui. Jų preparatai vartojami skrandžio ligų, reumato, podagros, nemigos gydymui, kaip priešvėžinis preparatas. Sibirinis bijūnas yra ne tik vaistinis, bet ir nuodingas augalas.
Bijūnų auginimas ir priežiūra
Bijūnų sodinimas pavasarį. Nors geriausia sodinti bijūnus vasaros gale ar rudenį, pavienius kerus galima pasodinti ir pavasarį. Sodinimui tinka ankstyvas pavasaris, nes bijūnai anksti pradeda vegetaciją.
Vieta. Geriausiai bijūnai auga saulėtoje vietoje. Pakenčia jie ir nedidelę paunksnę. Vietą bijūnams reikėtų parinkti užuovėjoje, be didesnių skersvėjų. Bijūnai yra masyvūs augalai, todėl kad klestėtų, jiems reikia pakankamai erdvės – maždaug kvadratinio metro krūmeliui.
Žemė. Bijūnams tinka lengvas, vandeniui laidus, nerūgštus, gerai įdirbtas priesmėlis ar priemolis. Rūgščią dirvą galima pakalkinti prieš metus iki bijūnų sodinimo joje. Dirvožemio paviršiuje neturi užsilaikyti vanduo.
Laistymas. Rugpjūtį bijūnai formuoja žiedinius pumpurus. Jei tuo metu užsitęsia sausi orai, bijūnus reikia laistyti, kitaip sekančiais metais jie gausiai nežydės. Reguliariai bijūnai laistomi tik pirmuosius metus po pasodinimo. Laistydami, vandenį stenkitės pilti po augalu, o ne ant jo lapų.
Bijūnų tręšimas. Pavasarį bijūnai patręšiami ir mulčiuojami. Balandžio mėnesį rekomenduojama bijūnus patręšti kalcio salietra, gegužės mėnesį – kompleksinėmis trąšomis. Bijūnai pradedami tręšti antraisiais metais po pasodinimo. Drėgmei sulaikyti bei užkirsti kelią piktžolių augimui, bijūnai mulčiuojami kompostu arba gerai perpuvusiu mėšlu. Venkite mulčiuoti prie pat augalo pagrindo, nes tai gali pažeisti jo pumpurus.
Persodinimas. Bijūnai gali vienoje vietoje augti ne vieną dešimtį metų. Šie augalai yra ilgaamžiai, tačiau jei senesnių krūmelių žydėjimas tampa menkesnis, vėlyvą rudenį augalus atjauninkite iškasdami ir padalydami jų kerą.
Bijūnų priežiūra. Daugelis bijūnų turi stambius sunkokus žiedus, todėl jų stiebus patartina paremti kuoliukais. Nužydėję bijūnų žiedai pašalinami. Kad žiedai būtų stambesni, reikėtų nuskinti šoninius bijūnų žiedpumpurius. Ravimos piktžolės. Po laistymo žemė aplink bijūnus purenama.
Žiemojimas. Žolinių bijūnų lapija rudenį miršta, žiemoti lieka vien požeminė augalo dalis. Vėlų rudenį prasidedant šalnoms žolinių bijūnų lapija ir stiebai nupjaunami. Nupjautų stiebų pagrindus galima pabarstyti pelenais (2-3 saujos augalui). Krūminių bijūnų rūšys žiemos metu numeta lapus, lieka tik medingi stiebai. Bijūnai yra atsparūs šalčiui, todėl per žiemą apsaugos jiems nereikia.
Žolinių bijūnų dauginimas
Bijūnus tinka auginti tiek pavieniui, tiek grupėmis su kitais augalais.
Žoliniai bijūnai dauginami ūgliais ar kerų dalijimu. Dauginami sėklomis dekoratyviniai bijūnai dažniausiai praranda veislei būdingas savybes.
Populiariausias bijūnų dauginimo būdas – kero dalijimas.
- Kero dalys sodinamos antroje rugpjūčio pusėje – rugsėjo viduryje, pasibaigus žydėjimo laikui. Bijūnai vienoje vietoje auga ilgai, tad jiems sodinti ruošiamos gana didelės duobės – 50-60 cm gylio ir 60-70 cm skersmens. Duobė paruošiama savaitę ar kelias iki sodinimo, kad žemė spėtų susigulėti ir keras vėliau neįdubtų. Duobės dugne suformuojamas 20-25 cm drenažo sluoksnis. Drenažui įrengti tiks žvyras, skalda. Virš jo dedamas 20-30 cm perpuvusio mėšlo ar komposto sluoksnis. Tada iki viršaus duobė užpildoma žemės ir komposto mišiniu. Po savaitės duobėje esantis dirvožemis nuslūgs, atsiras vietos bijūno šakniastiebiui.
- Prieš dalinant bijūno kerą apkirpkite jo lapiją. Tada kastuvu pakelkite gumulą su kuo daugiau nepažeistų šaknų. Švelniai pašalinkite arba nuplaukite dirvą, kad atsiskleistų šaknys. Palikite kerą 2-4 valandoms pavėsyje, kad apdžiūtų, po to aštriu peiliu padalinkite jį į kelias stambias dalis, turinčias ne daugiau penkių augimo pumpurų. Šaknis patrumpinkite iki 10-15 cm. Galima ir neiškasti viso bijūnų krūmo, ypač jei jis ganėtinai senas ir išsikerojęs. Užteks tiesiog vienoje pusėje atkirsti dalį kero aštriu kastuvu. Atsiradusias žaizdas šaknų pjovimo vietose galima pradezinfekuoti medžio anglies milteliais.
- Sodinkite kero dalis taip, kad jų stiebai atsidurtų 2,5-5 cm po žeme – bijūnai nemėgsta būti sodinami giliau. Pasodinti pernelyg giliai jie turės vešlią lapiją, bet žydės menkiau. Atsargiai suslėkite žemę aplink pasodintą augalą, palaistykite. Pirmaisiais metais laistykite reguliariai, ypač užsitęsus sausiems orams. 1-2 metus po padalijimo jauni augalai gali nežydėti. Tai normalu – bijūnų krūmui reikia laiko įsitvirtinti naujoje vietoje. Jei bijūnai pirmaisiais metais ir užmezga žiedpumpurius, juos rekomenduojama nuskinti, kad kerai labiau sutvirtėtų ir suformuotų tankesnį šaknyną. Bijūnai, išauginti dalijant kerą, bus identiški motininiam augalui.
Dauginant ūgliais, šie atpjaunami iš stiebo vidurio gegužės pabaigoje bei pasodinami į smėlį inspekte (specialioje medinėje, betoninėje ar mūrinėje dėžėje be dugno, su langais). Įsišaknija ūgliai per porą mėnesių. Inspekte jie paliekami per žiemą, o atėjus pavasariui išsodinami į daigyną.
Krūminių bijūnų dauginimas
Sumedėję krūminiai bijūnai dauginami skiepijimu, atžalomis, sėklomis.
- Skiepijimas dažniausiai daromas į vaistinio bijūno šaknį. Rudenį įskiepiams nupjaunami atrinkti ūgliai ir laikomi per žiemą šaltoje patalpoje smėlyje. Skiepijimas atliekamas kovo mėnesį.
- Atžalomis krūminiai bijūnai dauginami pavasarį. Atskiriamos toliau nuo pagrindinio kero sudygusios atžalos su šaknimis.
- Sėklomis bijūnai dauginami norint išvesti naujas veisles, pagrinde tuo užsiima augalų selekcininkai. Bijūnų sėjinukai bręsta lėtai, žydėti pradeda tik po 5-6 metų.
Bijūnų auginimo problemos
Tinkamomis sąlygomis auginami bijūnai paprastai nesukelia ypatingų rūpesčių. Vis tik reikia paminėti galimas bijūnų priežiūros klaidas ir jų sukeltus šių augalų negalavimus.
Per giliai pasodinus ir augant pavėsyje, bijūnai gali menkiau žydėti. Tokiu atveju rudenį persodinkite augalą į tinkamesnę vietą, arba į tinkamesnį gylį – stiebai turi būti pasodinti į žemę 2,5-5 cm. Reikia turėti omenyje, kad gali prireikti metų ar dvejų, kol po persodinimo bijūnai vėl pradės žydėti.
Suaugę bijūnai gerai pakelia sausus orus, tačiau dėl pernelyg užsitęsusių sausros periodų pavasarį, jų žiedpumpuriai gali vystytis prasčiau arba nesiskleisti. Reikėtų mulčiuoti krūmelius aplink pagrindą, o sausros periodu bijūnus laistyti.
Bijūnų ligos ir kenkėjai
- Rimčiausia bijūnus puolanti liga – pilkasis puvinys. Jo atsiradimui įtaką gali daryti vėsūs bei lietingi orai, bijūnų auginimas pavėsingoje vietoje, azotinės trąšos. Užpuolus pilkajam puviniui bijūnų lapija, pumpurai ir žiedai ima nykti. Lapų galai vysta, stiebai tamsėja, ant pažeistų vietų atsiranda pilkų pūkuotų apnašų. Svarbu yra tokias pažeistas augalo dalis kuo greičiau pašalinti, kad liga neplistų. Atsiradus pilkajam puviniui, bijūnus kas 10 dienų reikia purkšti fungicidiniu tirpalu. Tinka tai daryti ir profilaktiškai. Pilkojo puvinio profilaktikai taip pat galima purkšti bijūnus vario sulfato tirpalu (50 g 10 litrų vandens) arba česnakiniu vandeniu (10 g sutrinto česnako 1 litrui vandens). Reikia purkšti tiek augalą, tiek ir dirvą aplink jį.
- Septoriozė (Septoria paeoniae) – bijūnų liga, kuri pasireiškia pilkai rudomis dėmėmis ant lapijos. Jei bijūnai stipriai paveikti septoriozės, jie skursta, lapai džiūsta. Nuo šios ligos bijūnai purškiami Bordo 1 proc. arba Burgundijos 0,5 proc. skysčiu.
- Kartais bijūnai užsikrečia miltlige – grybeline liga, kuri pažeidžia bijūnų lapus ir padengia juos baltomis apnašomis. Su miltlige reikia kovoti purškiant augalą muiluotu tirpalu (200 g ūkinio muilo ir 20 g vario sulfato ištirpinama 10 litrų vandens).
- Žieduotoji mozaika – liga, kurią, manoma, platina amarai. Ant bijūnų lapų atsiranda šviesiai žalių, netaisyklingos formos dėmių. Rudenį dėmės pašviesėja, pasidaro gelsvos. Užkrėstas augalų dalis, kaip ir pačius amarus, reikia naikinti.
Bijūnai moka ir patys gintis nuo kenkėjų. Prie savo žiedpumpurių jie pritraukia skruzdėles, kurios šiek tiek atgraso kenksmingus vabzdžius. Taip yra dėl žiedpumpurių išorėje susidarančio nektaro. Skruzdėles pritraukiančio nektaro gamyba yra tam tikra augalo funkcinė adaptacija. Pačios skruzdėlės bijūnams nekenkia.
Vaistinės bijūnų savybės
Vaistinio ir sibirinio bijūnų rūšys turi gydomųjų savybių. Bijūno preparatai gerina miegą, apetitą, veikia raminamai, mažina galvos skausmą. Spiritinė tinktūra vartojama sergant nervų, širdies ir kraujagyslių ligomis.
Sibirinis bijūnas turi eterinių, rauginių, dervinių medžiagų, organinių rūgščių, mikroelementų, alkaloidų. Liaudies medicinoje ši bijūnų rūšis naudojama skrandžio opaligei gydyti. Gydymui vartojamos šaknys bei antžeminė bijūno dalis.
Vaistinis bijūnas pasitelkiamas gydant raumenų ir pilvo skausmus, kepenis, menstruacinius negalavimus, aukštą kraujospūdį. Iš šio bijūno lapelių ruošiama arbata.
Prieš vartojant bijūno vaistinius preparatus būtina pasitarti su gydytoju. Vaistiniai augalai tuo pačiu yra ir nuodingi.
Bijūnai virtuvėje
Kinijoje puikiojo bijūno žiedlapiai verdami ir valgomi pasaldinti kaip skanėstas prie arbatos. Iš bijūnų žiedlapių gaminamas ir sirupas. Viduramžiais buvo geriamas bijūnų žiedlapių antpilas – bijūnų vanduo. Bijūnų žiedlapių galima dėti į salotas arba į punšus ir limonadus.
Bijūnai sodo dizaine ir patalpų puošyboje
Bijūnai vertinami sodininkų dėl savo vešlios lapijos, ryškių žiedų bei malonaus aromato. Bijūnai gali būti sodinami mišriuose gėlynuose, kuriuos jie pagyvins pridėdami spalvų. Šie augalai gerai atrodo ir pasodinti į žemą, laisvo stiliaus gyvatvorę. Tiek žolines, tiek žemaūges krūmines bijūnų rūšis tinka sodinti šalia pėsčiųjų takų ar laiptelių. Bijūnai mėgsta ramunėlių, linų, barzdotųjų vilkdalgių draugiją.
Bijūnai – vienos populiariausių puokščių gėlių. Šios kvapnios stambiažiedės gėlės – puikus pasirinkimas tiek nuotakų puokštėms, tiek ir kasdieniniam interjero puošimui. Bijūnai gerai atrodo vieni arba kartu su rožėmis, laukinėmis gėlėmis, paparčiais ir kitomis gėlėmis. Jei norite, kad pamerkti bijūnų žiedai ilgiau išliktų švieži, prieš pastatant kambaryje, palaikykite vazą su bijūnais vėsioje patalpoje. Bijūnų žiedus skinkite anksti ryte. Skintais bijūnų žiedais džiaugsitės ypač ilgai, jei nuskinsite juos neprasiskleidusius ir prieš pamerkiant palaikysite šaldytuve, 3-5 °C temperatūroje.
Naudoti šaltiniai:
https://www.vle.lt
https://www.botanikos-sodas.vu.lt
https://www.wikipedia.org
https://www.rhs.org.uk
https://www.gardendesign.com
https://floristics.info
Z. Gudžinskas, I. Burneckienė, A. Malciūtė, R. Mikaliūnaitė „Sodas, daržas, gėlynas lengvai“. Vilnius, 2021
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
