Ruduo – metas, kai sodai pamažu nurimsta, o augalai ruošiasi žiemos poilsiui. Tačiau prieš leidžiant gamtai ilsėtis, verta atlikti tam tikrus darbus, kurie padės augalams lengviau peržiemoti ir su nauja jėga atgimti pavasarį. Vienas svarbiausių – rudeninis genėjimas. Ne visi daugiamečiai augalai turėtų būti nukirpti rudenį – kai kuriems tai naudinga, o kitiems – net žalinga.
Šiame straipsnyje aptarsime, kurie augalai turėtų būti genimi rudenį, o kuriuos geriau palikti iki pavasario, taip pat pateiksime praktinių patarimų, kaip tinkamai tai atlikti, kad jūsų gėlynas išliktų sveikas ir gražus daugelį metų.
Rudeninis genėjimas tinka ne visiems
Dar visai neseniai sodininkystės knygose galėjome skaityti, kad rudenį būtina nukirpti visus daugiamečius augalus. Tačiau pastaraisiais metais požiūris pasikeitė – vis dažniau patariama pasižiūrėti, kaip tai vyksta gamtoje. Laukinėje gamtoje niekas negeni augalų, o jie puikiai žiemoja. Jų nuvytę lapai ir stiebai virsta natūralia apsauga nuo šalčio, o per žiemą lėtai suskaidomi ir tampa puikia organine trąša. Be to, sausos žolių galvutės ir tvirti stiebai žiemą tampa tikru prieglobsčiu naudingiems vabzdžiams – boružėms, auksaakėms ir daugeliui kitų mūsų sodo padėjėjų. O paukščiai šiose sėklų galvutėse ras maisto, kai žiema parodys savo atšiaurų veidą.
Svarbu nepulti su sekatoriais iš karto po pirmųjų šalnų. Geriau palaukti, kol bus kelios stipresnės šalnos ir augalai tikrai baigs vegetaciją. Net jei antžeminė dalis jau atrodo negyva, šaknys vis dar gauna energijos iš vystančio augalo, o tai reiškia, kad pavasarį jis bus stipresnis ir sveikesnis. Taigi, kantrybė ir čia atsipirks.
Augalai, kuriems rudeninis genėjimas – tabu
Visų pirma, yra augalų, kurie išlaiko žalius lapus net ir žiemą:
- Eleborai su jų odiniškais, tamsiai žaliais lapais puošia sodą net sausio mėnesį;
- Alūnės su savo spalvingais, dažnai rausvais ar bronziniais lapais taip pat lieka puošnios ištisus metus;
- Bergenijos, kurios ankstyvą pavasarį nudžiugina rožiniais žiedais, savo storus, blizgančius lapus išlaiko per žiemą.
Šiems augalams rudeninis genėjimas būtų tikras smūgis – negalime atimti iš jų lapų, kurie jiems reikalingi visus metus. Jų tvarkymą atidedame pavasariui, kai tereikės pašalinti per žiemą pažeistus ar nudžiūvusius lapus.
Ylalapiai flioksai, kurie pavasarį nuklos sodų kampelius rožinių, baltų ar purpurinių žiedų kilimu, taip pat priklauso tiems augalams, kurių rudenį genėti šiukštu nereikia. Kaip ir daugiamečiai gvazdikai, kurie mielai žaliuoja net po sniegu. Šie augalai evoliucijos eigoje prisitaikę išgyventi su lapais, ir mes neturėtume į tai kištis.
Rekomenduojamas video
Tačiau ne tik visžaliai augalai turėtų likti neliečiami rudeninio genėjimo. Sodo chrizantemos, kurios rudenį džiugina spalvų gausybe, tikrai neprivalo būti nugenėtos. Priešingai – jų lapai ir stiebai tarsi antklodė apsaugos šaknų kaklelį nuo Lietuvai būdingų žiemos temperatūros svyravimų. Jei nukirpsite chrizantemas per stipriai, rizikuojate paskatinti naują augimą šiltesnių dienų metu, o tas jaunas ūglis pirmųjų rimtų šalčių metu tiesiog žus.
Plautę, kuri pavasarį taip gražiai žydi mėlynais ir rožiniais žiedais, taip pat geriau palikti ramybėje. Jos lapai padės apsaugoti augalą. Penstemonai, nors ir ne visada lengvai žiemoja mūsų klimato sąlygomis, taip pat geriau jaučiasi, kai jų stiebai lieka iki pavasario.
Kam rudeninis genėjimas būtinas?
Tačiau yra augalų, kuriems rudeninis genėjimas ne tik naudingas, bet ir būtinas.
- Pirmiausia tai bijūnai – puošnūs sodo aristokratai, kurie, deja, linkę sirgti įvairiomis grybelinėmis ligomis. Po kelių stiprių šalnų, kai bijūnų lapai jau nurudę ir apgaubę žemę, atėjo laikas veikti. Surenkame stiebų pluoštą ir kirpimu pašaliname juos palikdami tik penių–aštuonių centimetrų kelmus. Tai ne tik padės išvengti ligų, bet ir apsaugos šaknų kaklelį žiemą. Visus nukirptus lapus ir stiebų dalis būtina išvežti iš sodo – jokiu būdu nedėkite į kompostą, nes grybelinių ligų sporos ten puikiai išgyvens ir kitais metais vėl grįš į jūsų sodą.
- Panašiai elgiamės ir su mėlynaisiais vilkdalgiais (irisais). Šie gražuoliai, kurie gegužės–birželio mėnesiais sužavi savo elegantiškais žiedais, turi nemalonų priešą – vilkdalginį straubliuką. Šio kenkėjo lervos gręžiasi į irisų šakniastiebius ir lapų pagrindus, darydamos didelę žalą augalams. Rudeninis lapų genėjimas ir jų pašalinimas iš sodo padeda sumažinti kenkėjų populiaciją. Svarbu palaukti po pirmųjų šalnų, kai augalai jau tikrai baigė vegetaciją. Nukirpę lapus, juos taip pat turėtumėte išvežti ar sudeginti – tik nedėti jų į kompostą!
- Šluoteliniai flioksai ir medetkos – dar vieni kandidatai būtinam genėjimui. Šie gražūs ir kvapnūs augalai, deja, dažnai kenčia nuo miltligės. Jei paliksite jų stiebus rudenį, liga puikiai išsilaikys ir kitais metais vėl apniks jūsų augalus. Todėl geriausia juos nukirpti tuoj pasibaigus žydėjimui, kad liga neišplistų į kitus sodo kampelius.
- Melsvės, kurios vasarą žavi savo įvairiaspalviais lapais, po stiprių šalnų taip pat reikalauja dėmesio. Kai lapai jau parudę ir suglebę ant žemės, laikas juos pašalinti. Kodėl? Todėl, kad melsvių lapuose ir po jais ant žemės mėgsta peržiemoti sraigės ir šliužai bei dėti kiaušinėlius. Pavasarį iš tų kiaušinėlių išsiritę sraigių mažyliai pirmiausia puola jaunus, trapius melsvių lapus. Tačiau kirpdami melsves nepersistenkite – palikite apie penkis–septynis centimetrus stiebelių, kad apsaugotumėte augalo šerdį nuo šalčio.
Rudeninis genėjimas: kaip teisingai kirpti?
Kai jau nusprendėte, kuriuos augalus reikia genėti rudenį, svarbu tai padaryti teisingai. Naudokite aštrų sekatorių, kuris padarys švarų pjūvį. Trupinantys pjūviai, kokius padaro atbukęs ar netinkamas įrankis, gali pažeisti augalo audinius ir sukelti ligas. Kirpkite stiebą arti augalo pagrindo, bet palikite šaknų kaklelį nenukentėjusį.
Patyrę sodininkai pataria palikti bent dešimties–penkiolikos centimetrų aukščio kelmelius. Tai ne tik apsaugos augalo šerdį, bet ir padės pavasarį lengviau rasti, kur auga jūsų augalai. Ypač tai aktualu tiems augalams, kurie pavasarį atauga vėliau – klemaliui, paprastajam burbuliui, plačialapiui katilėliui. Matydami kelmelius, netyčia neapkasite ar nesužeisite dar tebemiegančių augalų.
Dar viena smulkmena, kurią svarbu žinoti – kai kurios rudens gėlės, pavyzdžiui, kraujažolės ar paprastosios baltagalvės, jau rudenį šalia senų stiebų suformuoja lapines skroteles kitų metų augimui. Genėdami tokius augalus būtinai palikite šias žalias rozetes – nukirpkite tik senus stiebus, atsargiai aplenkdami naująjį augimą. Priešingu atveju pavasarį jūsų augalai bus silpnesni ir galbūt net nesuklestės.
Gražuoliai, kurie puošia sodą žiemą
Yra augalų, kurie ne tik gali, bet ir turėtų likti žiemai. Jie suteikia sodui struktūros, kai viskas aplinkui atrodo pilka ir liūdna, o dar ir pamaitina žiemojančius paukščius:
- Ežiuolės su jų dygliuotomis sėklų galvutėmis atrodo tarsi mažos skulptūrėlės sniego fone.
- Rudbekijų tamsiai rudos galvutės su iškiliu centru primena mažas skrybėlaites.
- Bandreniai net nudžiūvę išlaiko savo tobulą apvalią formą.
Visi šie augalai paverčia žiemos sodą gyvu ir įdomiu, o jų sėklos taps maistu zylėms, žvirbliams ir kitiems sparnuočiams.
Šilokų rūšys, ypač aukštieji šilokai, žiemą įgyja ypatingą grožį. Jų žiedynai tampa bronziniai ar rudai rausvi, o šerkšnas ar pirmasis sniegas ant jų sukuria ištisus meno kūrinius. Dekoratyviosios žolės – miskantai, soruolės, melsvosios melvenės – žiemą šlamena vėjyje, juda ir neša gyvybę į užšalusį sodą. Jas tikrai geriau genėti tik pavasarį, kai pradės dygti nauji, žali ūgliai.
Jei nenorite, kad kai kurie augalai per daug išplistų iš sėklų, galite rudenį nukirpti tik jų žiedynus, palikdami lapus ir žemesniuosius stiebų. Tai ypač aktualu ežiuolėms, rudbekijoms ar kraujažolei – visos jos mėgsta dosniai sėtis ir gali užvaldyti didesnes sodo teritorijas, jei jų nekontroliuosite.
Rudeninis genėjimas: sveikatingumo taisyklės
Bet kokios ligos ar kenkėjų pažeisti augalai turi būti pašalinti iš sodo ir sunaikinti. Tai aukso taisyklė, kurios niekada negalima pamiršti. Piliarožės, sergančios rūdimis, bijūnai ar flioksai su miltlige, pentiniai su lapų dėmėtumu – visa tai nedelsiant turi keliauti į maišą ir būti išvežta ar sudeginta. Jokiu būdu nedėkite ligotų augalų į kompostą, nes daugelis ligų sukėlėjų puikiai išgyvena kompostavimo procesą ir vėliau vėl pasklinda po sodą.
Jei ruduo sausas, kas pas mus nėra tokia jau retenybė, būtinai toliau laistykite daugiamečius augalus iki pat žemės sušalimo. Gerai įmirkę, drėgni augalai daug geriau pakenčia žiemos šalčius ir temperatūros svyravimus. Naujus, šiais metais pasodintus daugiamečius augalus pravartu prieš pirmą žiemą mulčiuoti. Tačiau nedarykite to daryti iš karto – palaukite, kol žemė šiek tiek įšals. Tuomet uždenkite komposto, smulkintų lapų ar spygliuočių šakų sluoksniu. Tai padės išlaikyti stabilią dirvožemio temperatūrą, kuri yra svarbesnė už pačią svyruojančią temperatūrą.
Prieš žemės užšalimą verta paskutinį kartą kruopščiai išravėti piktžoles. Ypač tas, kurios jau spėjo subrandinti sėklas. Kuo daugiau jų pašalinsite dabar, tuo mažiau darbo lauks pavasarį, kai norėsis greičiau sodinti ir kurti, o ne ravėti tas pačias senas piktžoles.
Rudeninis genėjimas – tai tikras menas, reikalaujantis žinių, patirties ir nuovokos. Nėra vienos taisyklės visiems augalams, ir būtent tai daro sodininkystę tokią įdomią ir įtraukiančią. Teisingai atliktas genėjimas padės jūsų daugiamečiams augalams sėkmingai peržiemoti ir kitais metais vėl džiuginti gausiu žydėjimu bei sveika išvaizda.
Šaltiniai:
- https://www.almanac.com/how-cut-back-perennials-fall
- https://www.marthastewart.com/plants-to-never-cut-back-in-fall-11808772
- https://www.thespruce.com/how-to-cut-back-perennials-without-killing-the-plant-11792076
- https://blog.greatgardenplants.com/10-perennials-you-can-cut-back-in-fall-10-you-shouldnt/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
Naujienos iš interneto
