Graikinio riešutmedžio genėjimas – darbas, kuriam reikia pasirinkti tinkamą laiką. Nors daugelį sodo medžių įprasta genėti žiemos pabaigoje ar ankstyvą pavasarį, graikinis riešutmedis (Juglans regia) šiuo požiūriu išsiskiria. Netinkamu metu nukirpus šaką, iš pjūvio gali gausiai tekėti sula, o medis patirs papildomą stresą. Todėl lapkritį, kai vegetacija jau baigiasi arba medis numetė lapus, verta įvertinti jo būklę ir nuspręsti, ar reikia pašalinti pažeistas šakas. Vis dėlto didesnius formavimo darbus geriausia planuoti tinkamu sezonu, o ne skubėti genėti vien todėl, kad atėjo ruduo.
Svarbiausia taisyklė – negenėti graikinio riešutmedžio žiemos pabaigoje ir ankstyvą pavasarį, kai pradeda kilti sula. Būtent tada pjūviai gali ilgai šlapiuoti, o iš jų tekėti nemažai sulčių. Šis reiškinys vadinamas medžio verkimu. Nors jis ne visada kelia tiesioginį pavojų suaugusiam medžiui, bereikalingo sulos netekimo ir didelių žaizdų geriau išvengti.
Graikinio riešutmedžio genėjimas: kodėl taip svarbu pasirinkti tinkamą laiką?
Graikinis riešutmedis nėra tas medis, kurį reikėtų kasmet smarkiai karpyti. Natūraliai jis formuoja plačią, išsikerojusią lają, todėl dažniausiai pakanka pašalinti sausas, pažeistas ar viena į kitą besitrinančias šakas. Kuo mažiau didelių pjūvių, tuo mažiau streso patiria medis.
Vis dėlto net ir nedidelis genėjimas turi būti atliekamas tinkamu metu. Graikiniai riešutmedžiai jautriai reaguoja į pjūvius tuo laikotarpiu, kai prasideda intensyvus sulčių judėjimas. Be to, jų mediena ir žaizdos gyja ne taip, kaip daugelio kitų sodo vaismedžių, todėl nereikėtų aklai taikyti obelims ar kriaušėms įprastų genėjimo taisyklių.
Kodėl graikinio riešutmedžio negalima genėti pavasarį?
Pagrindinė priežastis – intensyvus sulčių tekėjimas. Žiemos pabaigoje ir ankstyvą pavasarį, medžiui ruošiantis naujam vegetacijos sezonui, jo vandens indais pradeda kilti sula. Jeigu tuo metu nupjaunama šaka, iš pjūvio gali ilgai lašėti skystis.
Kartais sodininkai baiminasi, kad taip medis tiesiog nukraujuos ir nudžius. Tačiau situacija nėra tokia dramatiška: sulos tekėjimas dažniausiai savaime sustoja ir nebūtinai padaro didelę žalą. Vis dėlto gausus ir ilgai trunkantis tekėjimas gali silpninti medį, o atviros žaizdos tampa itin pažeidžiamos aplinkos.
Svarbu ir tai, kad ankstyvą pavasarį orai Lietuvoje dažnai būna permainingi. Drėgmė, temperatūros svyravimai ir lėtai džiūstantys pjūviai nėra palankūs medžio žaizdoms. Todėl graikinio riešutmedžio nereikėtų genėti pagal įprastą pavasarinio sodo tvarkymo grafiką.
Rekomenduojamas video
Kada geriausia genėti graikinį riešutmedį?
Graikinį riešutmedį rekomenduojama genėti nuo vasaros vidurio iki ankstyvo rudens. Šiuo laikotarpiu sulčių tekėjimo problema paprastai mažesnė, medis dar aktyvus, o pjūviai turi daugiau galimybių tinkamai užgyti. Tai ypač tinkamas laikas šalinti nereikalingas šakas, šiek tiek koreguoti lajos formą ar apriboti pernelyg intensyvų augimą.
Lapkričio pradžia taip pat gali būti tinkama tam tikriems priežiūros darbams, tačiau čia svarbios sąlygos. Jeigu ruduo švelnus, mediena nėra įšalusi, o medis jau perėjęs į ramybės laikotarpį, galima apsvarstyti nedidelį sausų ar pažeistų šakų pašalinimą. Kai kuriose sodininkystės rekomendacijose graikinių riešutmedžių genėjimas numatomas būtent vėlyvą rudenį. Tačiau tai nereiškia, kad lapkritis visais atvejais yra geriausias laikas didesniems genėjimo darbams.
Jeigu norite atlikti rimtesnį lajos formavimą, geriau jį suplanuoti kitai vasarai. Vėlyvą rudenį, ypač prieš pat šalčius, nereikėtų šalinti daug gyvų šakų ar daryti didelių pjūvių. Taip pat negenėkite per šalčius, lietų ar labai drėgnu oru.
Jauno graikinio riešutmedžio genėjimas
Jauną riešutmedį verta pradėti formuoti nuo pirmųjų augimo metų, tačiau tai daryti reikia saikingai. Pagrindinis tikslas – išauginti tvirtą kamieną ir gerai išsidėsčiusią lają, kuri ateityje galėtų išlaikyti gausų derlių.
Dažniausiai pasirenkama centrinio kamieno formavimo sistema. Paliekamas vienas stiprus, vertikaliai augantis pagrindinis ūglis, o šoninės šakos išdėstomos aplink jį. Geriau išlaikyti platesnius šakų išsišakojimo kampus, nes labai smailiais kampais išaugusios šakos gali būti silpniau prisitvirtinusios prie kamieno.
Pirmaisiais metais nereikėtų stengtis iš karto suformuoti tobulos lajos. Pašalinkite tik aiškiai konkuruojančius ūglius, nulūžusias ar pažeistas šakeles. Per stiprus jauno graikinio riešutmedžio genėjimas gali sulėtinti jo augimą ir atitolinti pirmąjį derlių.
Kamieno aukštį pasirinkite pagal tai, kaip ketinate naudoti medį. Jeigu norite, kad po laja būtų patogu vaikščioti ar pjauti žolę, žemai augančias šakas galima palaipsniui šalinti. Tačiau nepamirškite, kad graikinis riešutmedis gali užaugti labai didelis, todėl iš anksto apgalvota lajos struktūra ateityje palengvins priežiūrą ir derliaus nuėmimą.
Kaip prižiūrėti ir genėti suaugusį riešutmedį?
Suaugusio graikinio riešutmedžio genėjimas turėtų būti minimalus. Pirmiausia apžiūrėkite lają ir įvertinkite, ar nėra sausų, nulūžusių, ligotų arba mechaniškai pažeistų šakų. Jas reikėtų pašalinti, kad netaptų puvinių ar kitų pažeidimų židiniais.
Taip pat verta atkreipti dėmesį į šakas, kurios auga į lajos vidų, kryžiuojasi arba trinasi viena į kitą. Nuolat besitrinančiose vietose pažeidžiama žievė, todėl atsiranda papildomų vartų ligų sukėlėjams. Jeigu laja labai tanki, ją galima šiek tiek praretinti, tačiau nereikėtų siekti, kad medis būtų visiškai atviras ir visas apšviestas.
Ypač svarbu nepersistengti su genėjimo apimtimi. Vienu kartu pašalinus daug gyvų šakų, medis patiria didelį stresą, gali pradėti auginti gausius stačius vilkūglius, o jo derėjimas suprastėti. Senų ir didelių šakų šalinimą geriau paskirstyti per kelis sezonus.
Dar viena svarbi detalė – graikinio riešutmedžio derėjimas. Daugumos veislių moteriški žiedai formuojasi einamųjų metų ūglių viršūnėse. Todėl pernelyg trumpinant šakų galus galima pašalinti ir dalį būsimų žiedų. Jei norite išsaugoti derlių, venkite beatodairiško viršūnių karpymo.
Taisyklingas graikinio riešutmedžio genėjimas
Netinkamas pjūvis gali padaryti daugiau žalos nei pati nereikalinga šaka, todėl svarbu ne tik pasirinkti tinkamą laiką, bet ir naudoti tinkamus įrankius.
Plonesnėms šakelėms pakaks aštrių genėjimo žirklių, storesnėms reikės šakų žirklių arba sodo pjūklo. Įrankiai turi būti švarūs ir dezinfekuoti, ypač jeigu genimos ligų pažeistos šakos. Taip sumažinama tikimybė pernešti ligų sukėlėjus į sveikas medžio vietas.
Pjaudami šaką stenkitės nepalikti ilgų kelmelių, tačiau nepjaukite ir pernelyg arti kamieno. Šakos pagrinde yra nedidelis sustorėjimas, vadinamas šakos apykakle. Jo nepažeiskite, nes šioje vietoje esantys medžio audiniai padeda žaizdai užsitraukti.
Jeigu reikia pašalinti storą šaką, nepjaukite jos vienu kartu nuo viršaus. Dėl savo svorio ji gali nulūžti ir nuplėšti dalį kamieno žievės. Saugiau pjauti trimis etapais: pirmiausia nedidelį įpjovimą atlikti iš apačios, tada šaką nupjauti iš viršaus kiek toliau nuo kamieno, o likusią dalį pašalinti tvarkingu pjūviu ties šakos apykakle.
Didelių pjūvių nereikėtų automatiškai tepti sodo tepalu ar kitomis žaizdų uždengimo priemonėmis. Dažniausiai svarbiau taisyklingai atlikti pjūvį ir leisti medžiui natūraliai formuoti apsauginius audinius.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar galima graikinį riešutmedį genėti lapkritį?
Lapkričio pradžioje, esant švelniems ir sausiems orams, galima pašalinti sausas, nulūžusias ar pavojingai kabančias šakas. Vis dėlto didesnį gyvų šakų genėjimą geriau atlikti vasaros pabaigoje arba ankstyvą rudenį. Jei medis jau visiškai numetė lapus ir artėja šalčiai, planinius darbus atidėkite.
Kodėl iš nupjautos graikinio riešutmedžio šakos teka sula?
Tai natūrali medžio reakcija į pažeidimą. Graikiniai riešutmedžiai ypač linkę gausiai išskirti sulą, kai genimi žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį, prasidėjus aktyviam sulčių judėjimui. Dažniausiai tekėjimas ilgainiui sustoja savaime.
Ar galima genėti labai jauną graikinį riešutmedį?
Taip, tačiau pirmuosius metus reikėtų apsiriboti minimaliu formavimu. Pašalinkite konkuruojančius pagrindinio ūglio atžvilgiu ūglius, pažeistas ir netinkamai augančias šakeles. Stipraus genėjimo jauniems medeliams nereikia.
Ką daryti, jeigu graikinis riešutmedis užaugo per didelis?
Nereikėtų bandyti jo sumažinti vienu kartu nupjaunant viršūnę ar didžiąją dalį lajos. Toks genėjimas gali smarkiai susilpninti medį, paskatinti gausų vertikalių ūglių augimą ir pabloginti jo būklę. Dydį geriau koreguoti palaipsniui, per kelis sezonus, o stambaus medžio genėjimą patikėti arboristui.
Ar po genėjimo būtina užtepti pjūvius sodo tepalu?
Ne. Daugeliu atvejų specialūs žaizdų tepalai nėra būtini. Jie nepaspartina natūralaus medžio žaizdų gijimo, o kai kuriais atvejais gali net sulaikyti drėgmę. Svarbiausia – švarus pjūvis, tinkamas genėjimo laikas ir nepažeista šakos apykaklė.
Šaltiniai:
- https://www.gardeningknowhow.com/edible/nut-trees/walnut/how-to-prune-walnut-trees.htm
- https://ipm.ucanr.edu/home-and-landscape/pruning-walnut-trees/
- https://plantura.garden/uk/fruits/walnut-tree/walnut-tree-overview
- https://www.rhs.org.uk/nuts/walnuts
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.