Budlėja (lot. Buddleia) priklauso budlėjinių (lot. Buddleiaceae) augalų šeimai. Budlėjų gentį sudaro apie 100 rūšių augalų. Skirtingos rūšys skiriasi savo aukščiu, lapų forma, žiedų spalvomis ir dydžiais. Dauguma budlėjų rūšių natūraliai auga atogrąžų klimato regionuose. Kai kurios – ir vidutinio klimato juostoje. Taigi budlėjų gamtoje galima sutikti ir Afrikoje, ir Azijoje, ir Amerikoje. Šiltuose kraštuose šie augalai sparčiai plinta, netgi priskiriami piktžolių kategorijai.
Priklausomai nuo rūšies, budlėja gali būti 2–3 metrų aukščio krūmas, arba iki 5 metrų aukščio užaugantis medis su plačiomis ir retomis šakomis. Budlėjų lapai yra lancetiški, smailėjančiomis viršūnėlėmis, iki 13 cm ilgio. Viršutinė jų pusė yra tamsiai žalios spalvos, o apatinė – apaugusi baltais, arba gelsvais pūkeliais. Žiedai sutelkti į stačias, arba svyrančias, iki 20 cm ilgio kekes. Jų išvaizdą galima palyginti su alyvų ar kaštonų žiedų „žvakėmis“, tačiau su pastaraisiais augalais budlėjos nieko bendro neturi. Gausūs žiedeliai yra smulkūs, įvairių spalvų – alyviniai, purpuriniai, balti ir labai kvapnūs. Žydėjimo laikas – vasaros pabaiga ir ankstyvas ruduo.
Natūraliose šiltų kraštų augimvietėse budlėjų sėklos subręsta rugsėjo spalio mėnesį. Šaltesniame klimate augančių augalų sėklos iki atšąlant orams ne visada spėja subręsti. Kvapnusis budlėjų nektaras vilioja įvairiausius vabzdžius – bites, drugelius ir kt. Todėl neretai šis augalas vadinamas tiesiog drugelių medžiu. Pavyzdžiui, anglakalbėse šalyse „Butterfly bush“ yra įprastas ir dažniausiai naudojamas budlėjos pavadinimas.
Budlėjos istorija trumpai
Manoma, kad budlėjų kilmės vieta yra Vidurio Kinijoje esančios Hubėjaus ir Sičuano provincijos. O į Europą budlėja pirmą kartą atvežta XVIII amžiaus antroje pusėje. Tai buvo rutuliškoji budlėja (lot. Buddleja globosa Hope), kilusi iš Čilės ir pirmiausia atvykusi į Angliją.
Praėjus daugiau nei šimtmečiui, XIX amžiaus pabaigoje, į Londono Kju (Kew) botanikos sodą atkeliavo dar viena rūšis – Davido (Dovydo) budlėja (lot. B. davidii Franch.). Ši budlėja kilusi iš Kinijos, o pavadinta prancūzo – jėzuito ir misionieriaus Pere Armand David‘o vardu. Būtent ši budlėjų rūšis geriausiai pasiteisino vidutinio klimato regione. Jų auginimas paplito Europoje ir Šiaurės Amerikoje – kraštuose, kuriuose itin ryškus sezoniškumas.
Dovydo budlėjos veislės
Iš vienos populiariausių kultūriniuose želdynuose auginamos Dovydo budlėjos rūšies išvesta daugiau nei pusšimtis veislių. Jos pasižymi žiedų spalvų įvairove – nuo įprastų baltų, rausvų, ar alyvinių iki išskirtinių – vyšninių, ar mėlynų.
Lietuvoje Dovydo budlėjos vis dažniau atrandamos ir auginamos. Mūsų klimato sąlygomis ji auga kaip žemaūgis krūmelis, pasiekiantis apie 1,5 metro aukštį. Tą įtakoja ne kokia nors „lietuviška“ veislės ypatybė, o tai, kad dažniausiai antžeminė krūmelio dalis žiemą apšąla ir kasmet turi atželti naujai. Iš tiesų – pasisodinti Dovydo budlėją yra gera mintis. Ji nėra ypač reiklus augalas, žydi tuomet, kai didžioji dauguma mūsų gėlynų augalų būna peržydėję, o žiedų spalvomis ir aromatu džiugina iki pat spalio mėnesio. Be to, sode šis augalas bus tikras gyvybės medis – nuolat nutūptas margaspalvių drugių ir dūzgiančių bičių.
Lietuvoje galima įsigyti šių Dovydo budlėjų veislių
- Baltažiedės budlėjos yra „White Profusion“, „White Bouquet“, „White Harlequin“, „White Ball“. Geriausia baltažiedes budlėjas auginti grupėmis su ryškiaspalvėmis budlėjomis. Pavieniui jos nebus tokios efektingos – balti žiedai pakankamai blyškūs ir „paskęstantys“ lapų žalumoje.
- Vienos gražiausių ir populiariausių yra rausvažiedės budlėjos. Populiariausia veislė yra „Pink Pearl“. Tamsiai rausvai žydi „Summer Rose“, „Fastination“, „Pink Fastination“.
- Raudonos, su violetiniu atspalviu, spalvos žiedais pražysta „Royal Red“ veislės budlėja. Ir tai bene vienintelė veislė, kurios žiedai yra intensyviai tamsaus, raudono atspalvio.
- Tamsiai violetiniais žiedais žydi „Black Knight“ veislės budlėja.
- Šviesiai violetiniais, alyviniais žiedais pasipuošia „Nanho Purple“ ir „Nanho Blue“. Tankiais, masyviais, gaiviai violetinės spalvos žiedynais pasižymi „Orchid beauty“ veislės budlėja.
- Įdomesnė yra „Santana“ veislės budlėja. Jos išskirtinė savybė – margi lapai. Jų centrinė dalis tamsiai žalia, o kraštai šviesiai žalio/gelsvo atspalvio. Žiedynai, palyginus su kitomis veislėmis, yra gana smulkūs. Žiedai violetiniai.
- Labiausiai išskirtinė yra „Silver Anniversary“ veislės budlėja. Visas augalas yra pilkai sidabriško atspalvio. Auga kaip neaukštas, kompaktiškas krūmelis. Lapai primena šalaviją. Žiedų kekės palyginus trumpos, primena baltųjų alyvų žiedus. Rožių ir šios budlėjos derinys želdynuose atrodo fantastiškai!
Budėjos auginimas
Budlėjos mėgsta saulėtą, nuo vėjų apsaugotą vietą. Puikiai tinka sodinti pietinėje pastato, tvoros, ar kitos užuovėjos vietoje. Ją tinka auginti grupėmis, kartu su kitais daugiamečiais augalais, ar nedideliais dekoratyviais krūmeliais. Jei budlėjai nėra tinkamos vietos atvirame grunte, ją galima auginti dideliame (ne mažiau kaip 15 litrų talpos) vazone. Šiltuoju sezonu jį galima laikyti lauke, saulėtoje užuovėjoje. Rudenį budlėja nugenima ir pernešama į vėsią patalpą žiemojimui.
Dirvožemiui šie augalai nėra itin reiklūs. Mėgsta neutralios rūgštinės terpės, gerai drenuotą, organinių medžiagų turintį dirvožemį. Budlėjoms tinka ir patinka kalkingas gruntas.
Budlėjos dauginimas ir sodinimas
Budlėją galima užsiauginti iš sėklų, nusipirkti sodinimui paruoštą sodinuką, arba pasidauginti žaliaisiais auginiais.
Budlėjos dauginimas iš sėklų
Budlėjos dauginimas iš sėklų yra ilgas procesas. Nuo sėklos pasodinimo iki kvapnių ir spalvingų žiedų sode vidutiniškai praeina 3 metai. Sėklos sėjamos pavasarį (kovo-balandžio mėnesiais) į nerūgštų, daiginimui skirtą substratą. Laikomos pridengtos, šiltoje ir šviesioje vietoje. Kartas nuo karto drėkinama purkštuvu. Sėklos sudygsta maždaug per 14–21 dieną. Kai sudygę daigeliai paauga ir išleidžia pirmus tris lapelius, juos reikia persodinti į atskirus (didesnius) vazonėlius ir patalpoje auginti apie porą metų.
Antrais, ar trečiais auginimo metais budlėjų sodinukus jau galima persodinti į nuolatinę vietą. Sodinama orams sušilus – gegužės-birželio mėnesiais.
Budlėjos dauginimas auginiais
Budlėjos žalieji auginiai ruošiami vasaros pabaigoje. Jie pjaunami iš medėti pradėjusios budlėjos šakelės. Kad šakelė pradėjusi medėti galima suprasti iš apatinės jos dalies. Jei ji parudavusi (panaši į medį), vadinasi auginiams ruošti tinkama. Augalas, iš kurio imamams auginys turi būti sveikas.
Nupjautą šakelę reikia sukarpyti į 1–15 centimetrų ilgio auginius. Ant kiekvieno auginio turi likti po 2–3 sveikus pumpurus. Auginio apatinis pjūvis daromas įstrižas, o viršutinis – tiesus.
Paruošti auginiai sodinami į durpių ir smėlio mišinį. Galima naudoti ir specialias auginių šaknydinimo priemones (perlitą, vermikulitą ir kt.). Jei paruoštų auginių nėra galimybės iškart sodinti į gruntą, kurį laiką galima juos laikyti vėsioje ir drėgnoje patalpoje, pavyzdžiui, šaldytuve, įvyniotus į polietileną. Arba galima pamerkti į vandenį, tačiau jis turi tik vos apsemti auginio dalį.
Prieš sodinant, auginius galima apdoroti „įsišaknijimo hormonais“ – specialiomis priemonėmis, skatinančiomis šaknų formavimąsi. Kad auginiai sėkmingai įsišaknytų, reikalingas didelis oro drėgnumas. Todėl juos reikia reguliariai drėkinti. Svarbu jų nelaistyti stipria vandens srove. Geriausia gruntą švelniai purkšti dulksna, arba lašinti po kelis lašelius.
Geriausia auginiams sukurti „šiltnamio sąlygas“, kai dirvos temperatūra yra apie 20–24 °C šilumos, o aplinkos temperatūra vos žemesnė ir drėgna. Svarbu, kad aplinka būtų reguliariai vėdinama. Budlėjos auginius galima auginti arba tikrame šiltnamyje, arba improvizuotame – po plastiko, ar stiklo gaubtu.
Jei sąlygos auginiams tinkamos, jie įsišaknija maždaug per 4 savaites. Tuomet galima mažiau drėkinti, galima patręšti. Į nuolatinę vietą auginys persodinamas vėlyvą pavasarį, ar vasaros pradžioje.
Budlėjos genėjimas
Pagrindinis darbas, norint, kad budlėja būtų dekoratyvi ir tvarkinga, yra genėjimas. Genėti galima ir keletą kartų per metus. Kiekvieną rudenį, augalui nustojus žydėti ir artėjant šaltajam periodui, patartina visas budlėjos šakas nupjauti, paliekant maždaug 30–40 cm aukščio stiebus. Tai augalui visai nepakenks, pavasarį jis atžels naujais ūgliais, kurie bus vešlesni ir gausiau žydės. Taip pat rudenį nugenėtą budlėją bus patogiau kokybiškai apdengti žiemojimui. Tai svarbu, nes antžeminė augalo dalis jautri šalčiams ir neretai net ir pridengta apšąla. Pavasarį vešliai ataugusį krūmą vasarą dar galima praretinti. Tuomet reiktų išpjauti tik į vidų augančias šakas, kad krūmelis atrodytų tvarkingesnis ir „nesusivėlęs“.
Budlėjų žiedynai greit peržydi ir paruduoja. Ypač jei oras sausas ir karštas. Parudavę žiedai nepuošia nei krūmelio, nei aplinkos, todėl juos kartą per savaitę reikia išskinti. Be to, vietoj peržydėjusio žiedyno iškart auga keli nauji, taigi jiems reikia vietos. Jei budlėja paliekama žiemoti nenupjauta, o žiemą jos antžeminė dalis nenušąla, pavasarį reikia kruopščiai išgenėti senas šakas. Be priežiūros paliktos budlėjos greit sutankėja ir pavirsta netvarkingais brūzgynais. Taip pat ir jų žiedai susmulkėja, juos ima gožti lapai.
Budlėjos laistymas
Jei kartas nuo karto palyja, budlėjų, augančių atvirame grunte, papildomai laistyti nereikia. Tačiau esant sausrai jas reiktų palieti bent kartą per dvi savaites. Vazonuose augančias budlėjas reikia laistyti kasdien. Laistymui tinka ir kalkėtas vanduo (pavyzdžiui vandentiekio). Tokiu būdu budlėjos papildomai gaus ir joms palankių kalkių.
Budlėjų tręšimas
- Budlėjos tręšiamos nuo vegetacijos pradžios pavasarį iki rudens pradžios. Tręšti galima kas dvi savaites.
- Jei budlėjos auga ne itin derlingame dirvožemyje, pavyzdžiui, priesmėlyje, jas būtina tręšti. Antraip iš augalų nereiktų tikėtis stambių, ryškių ir sveikų žiedų.
- Pavasarį naudojamos daugiau kalio ir fosforo turinčios trąšos, kurios paskatina vegetaciją ir pumpurų formavimąsi. Pradėjus žydėti tręšiama žydintiems augalams tinkančiomis trąšomis.
- Paskutinį kartą patręšti reiktų rudens pradžioje. Vėliau, augalui perėjus į ramybės periodą, tręšti nebereikia.
Budlėjų paruošimas žiemai
Kaip minėta aukščiau, geriausia prieš žiemą budlėją nupjauti iki maždaug 40 cm aukščio. Tik svarbu to nedaryti per anksti. Jei ruduo ilgas ir šiltas, nupjauta budlėja ims atželti. Geriausia tai padaryti jau prasidėjus šaltajam sezonui (lapkritį-gruodį, priklausomai nuo orų situacijos).
Prasidėjus šalčiams kelmelius prie šaknų reikia uždengti durpių, lapų ar eglišakių sluoksniu, o visą augalą geriausia apdengti ir aprišti geotekstile, ar panašia medžiaga.
Šio augalo šaknys šalčiui yra atsparios. Jei tinkamai apdengtos, lietuvišką žiemą paprastai išgyvena. Antžeminė dalis lepesnė – net ir apdengta gali apšalti. Tačiau, jei šaknys liko sveikos, pavasarį budlėja atžels ir žydės.
Netinkamos auginimo sąlygos – pagrindinis budlėjos priešas
Budlėja – ligoms ir kenkėjams atsparus augalas. Jei jos auga tinkamomis sąlygomis, tikimybė, kad užpuls kenkėjai, ar apniks ligos yra labai maža. Tačiau jei augalas pasodintas į skurdų dirvožemį, negauna maistinių medžiagų, nemato saulės, mirksta šlapiame grunte – silpsta ir nyksta.
Dėl nepalankių aplinkos faktorių nusilpusias budlėjas gali apnikti voratinklinės erkės. Pirmieji požymiai, kad augalą apniko šie kenkėjai yra ant lapų atsiradusios blyškiai gelsvos dėmės. Vėliau lapai pradeda riestis ir ruduoti. Kovojant su šiais kenkėjais svarbu rasti balansą tarp efektyvaus erkių naikinimo ir gerųjų vabzdžių išsaugojimo. Tam tinka naudoti ekologines priemones, tokias kaip sodo muilo tirpalai, arba tik tikslingai erkes naikinančius cheminius insekticidus.
Budlėja ne tik graži, ji ir naudinga
Lietuvoje budlėjos auginamos estetiniais tikslais. Apie jų naudingąsias savybes, tinkančias sveikatinimui, turbūt, mažai kas žino. Tačiau budlėjos žiedai yra valgomi ir netgi laikomi visai saugiais vartoti. Labiausiai šio augalo vaistinės savybės yra pažintos ir naudojamos Kinijoje. Šios šalies mitologijoje netgi yra legendų, skirtų budlėjos gydomosioms savybėms aprašyti.
Iš tiesų budlėjos augalo sudėtyje yra antioksidantų bei įvairių cheminių junginių, kurie pirmiausia yra ypač svarbūs akių sveikatos prevencijai ir ligų gydymui. Tačiau žieduose esantys oksidantai taip pat padeda slopinant kepenų, tulžies pūslės, žarnyno, ar šlapimo pūslės uždegimus.
Tradicinėje Kinijos medicinoje naudojami budlėjos žiedai, lapai ir šaknys. Renkami pavasarį. Vartojami džiovinti ir švieži. Iš jų ruošiami nuovirai. Užplikoma ne daugiau 3–9 gramų žaliavos. Akių ligų prevencijai dažniausiai naudojami žiedpumpurių nuovirai.
Kinijoje budlėjų žiedai naudojami ir kulinarijoje – tiek kaip produktas, tiek ir patiekalų puošimui.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.