Tuopos (Populus) – tai gluosninių šeimos medžiai, paplitę Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų klimato juostoje. Tuopos auginamos kaip dekoratyviniai medžiai. Jomis apželdinami miestai, apsodinami keliai, iš jų formuojamos alėjos, natūralios užtvaros nuo vėjo, taršos. Šnekamojoje kalboje dažnai vartojamas kitas tuopos pavadinimas – topolis.
Tuopa yra stambus lapuotis medis, užaugantis iki 45 m aukščio. Tuopų kamieno skersmuo gali siekti iki metro. Tuopa auga gana greitai, pagrinde iki 40-60 metų, vėliau augimas sulėtėja. Gyvena iki 100 metų – medžiui tai pakankamai neilgas amžius.
Tuopos laja plati, stambiašakė arba kolonos pavidalo, priklausomai nuo rūšies. Šaknys smarkiai išsivysčiusios į plotį. Žievė stora, suaižėjusi. Lapai ištisiniai arba skiautėti. Žydi balandžio gale – gegužės pradžioje, prieš išskleisdamos lapus. Tuopų žiedai susitelkę į žirginius. Vaisius – dėžutė, kurioje subręsta smulkios, plaukuotos, vėjo išnešiojamos sėklos. Pavasario gale vėjo skraidinamos tuopų sėklytės – reiškinys, kurį kiekvienas esame stebėję. Daugybė baltų tuopų pūkų, o iš tikro, sėklų, užplūsta gatves, sklendžia ore ir leidžiasi į praeivių plaukus lyg pažymėdami pavasario pabaigą.
Tuopų rūšys
Žinoma apie 110 tuopos rūšių, yra išvesta daug jos hibridų, kultūrinių veislių. Lietuvoje savaime auganti tuopos rūšis – drebulė. Kita tuopos rūšis – juodoji tuopa – Lietuvoje sutinkama itin retai. Apie 15 tuopos rūšių mūsų šalyje yra introdukuotos, tai yra, atgabentos iš svetur.
Drebulė (Populus tremula)
Drebulė, kitaip dar vadinama epuše, yra viena iš tuopų rūšių. Nors savo išvaizda ji skiriasi nuo daugelio kitų tuopų, jų savybės ir auginimo sąlygos panašios. Tai savaime Lietuvoje auganti tuopų rūšis. Drebulės mūsų krašte auga daugiausiai Vidurio lygumoje, mažiau jų sutinkama šalies pietuose, rytuose ir pajūryje. Auga miškuose, paupiuose.
Drebulė užauga iki 35 m aukščio ir iki 1 m skersmens. Lapai standūs, bukai dantytais kraštais, apskriti arba kiaušiniški. Rudenį drebulės lapai pagelsta arba parausta. Turi ilgus lapkočius, dėl to ir dreba papūtus menkiausiam vėjeliui. Pavasarį barsto žirginius ir pūkus, tačiau jais dauginasi retai. Plinta šaknų atžalomis, kurių užauga daugybė. Auga įvairiuose dirvožemiuose, tačiau labiausiai mėgsta derlingą ir vidutinio derlingumo drėgnoką priemolio ir priesmėlio dirvožemį. Pakenčia ir rūgštų dirvožemį. Nemėgsta smėlynų ir aukštapelkių. Drebulė atspari šalčiui ir sausroms, tačiau retkarčiais gali nukentėti nuo pavasarinių šalnų.
Auga greitai, nors gyvena, lyginant su kitais medžiais, neilgai – iki 100 metų. Drebulė pakankamai greitai plinta, užima atviras vietas, pakraščius. Jaunos drebulės atžalos per metus užauga iki 2 metrų. Per keletą metų gali susikurti ištisi drebulynai, kurie yra gera priedanga įvairiems gyvūnams, žiemą gelbsti juos nuo bado.
Juodoji tuopa (Populus nigra)
Juodoji tuopa auga didesnėje Europos dalyje (išskyrus šiaurės Europą), vakarų Azijoje, šiaurės Afrikoje. Auga palei upes, vandens telkinius. Per Lietuvą driekiasi šiaurinė šios rūšies arealo riba, tačiau sutinkama pas mus juodoji tuopa retai.
Juodoji tuopa užauga iki 25-35 m aukščio. Jos žievė stora, tamsiai pilkos, beveik juodos spalvos. Turi plačią lają. Lapai kiaušiniškos formos, smailėjantys, apie 5-8 cm ilgio ir apie 6-8 cm pločio. Žiedai maži, susitelkę į žirginėlius, žydi kovo gale – balandį.
Baltoji tuopa (Populus alba)
Baltoji tuopa yra natūraliai paplitusi Vidurio ir Pietų Europoje, vidurinėje Azijos dalyje ir Šiaurės Afrikoje. Šiaurinė baltųjų tuopų arealo riba yra netoli Lietuvos pietinių sienų – Baltarusijoje ir Lenkijoje. Auga drėgnose vietovėse, šalia upių, ežerų.
Pas mus ši rūšis introdukuota, dažnai auginama kaip dekoratyvinis medis. Baltoji tuopa dėl savo sidabriškai baltų lapų ir didingos lajos laikoma viena iš gražiausių tuopų genties medžių. Dažnai sodinama parkuose, miško tipo parkuose, tiek grupėmis, tiek ir pavieniui. Atspari dūmams, dujoms, dulkėms.
Baltoji tuopa – tai stambus, greitai augantis medis, užaugantis iki 25-35 m aukščio. Žievė šviesiai pilkos spalvos, iš to kilo ir rūšies pavadinimas. Turi plačią laja. Lapai apvaliai kiaušiniški arba elipsiški, 6-10 cm ilgio. Viršutinė lapo pusė žalia, apatinė – balta, pūkuota. Rudenį lapija nusidažo ryškiai geltona spalva. Šaknys gerai išsivysčiusios, išsikeroja daug plačiau nei siekia lajos ribos. Baltoji tuopa plinta šaknų atžalomis.
Balzaminė tuopa (Populus balsamifera)
Balzaminė tuopa kilusi iš Šiaurės Amerikos šiaurinės dalies. Ji išplitusi nuo Atlanto vandenyno iki Aliaskos. Lietuvoje introdukuota ir sutinkama gana dažnai. Auginama kaip dekoratyvinis medis. Ji atspari šalčiui, aplinkos taršai, gerai valo orą.
Šios rūšies tuopos užauga iki 25 m aukščio. Jų laja plati, kiaušiniška, šoninės šakos palinkusios žemyn. Žievė lygi, tik žemutinėje liemens dalyje suaižėjusi. Lapai paprasti, kiaušiniški, apie 5–12 cm ilgio ir 3–8 cm pločio, jų viršutinė pusė tamsiai žalia, žvilganti, apatinė pilka su gelsvomis ir rusvomis dėmelėmis. Jauni lapai plaukuoti, vėliau pliki, kvapnūs. Žiedai susitelkę žirginiuose. Vaisių dėžutės stambios, žalios, prinoksta gegužę arba birželio pradžioje. Sėklos su labai plaukuotais skristukais.
Pilkoji tuopa (Populus x canescens)
Pilkoji tuopa yra drebulės ir baltosios tuopos hibridas. Natūraliai paplitusi beveik visoje Europoje, Mažojoje Azijoje, vakarinėje Kinijos dalyje. Sutinkama šalia upių. Lietuvoje auginama retokai.
Pilkoji tuopa gali užaugti iki 30 m aukščio. Jos lapai skiautėti, rečiau dantyti. Apatinė lapų dalis apaugusi pilkais plaukeliais. Ši rūšis atspari šalčiui.
Didžioji tuopa (Populus deltoides)
Ši tuopos rūšis kilusi iš Šiaurės Amerikos. Gamtoje auga upių ir ežerų pakrantėse, lapuočių, spygliuočių miškuose. Lietuvoje kartais auginama parkuose.
Didžioji tuopa užauga iki 45-50 m aukščio. Kamieno skersmuo gali siekti net iki 2,5 m. Jos laja plati. Žievė suaižėjusi. Lapai užapvalinto trikampio ir kiaušiniškos formos, 3-8 cm ilgio. Žiedai susitelkę žirginiuose, siekiančiuose iki 20 cm ilgį. Atspari šalnoms.
Berlyninė tuopa (Populus Beroliensis)
Tai dirbinai išvestas hibridas. Berlyninė tuopa – lieknas medis, užauga iki 20-30 m aukščio, turi tankią, simetrišką, plačiai piramidišką lają. Jos žievė šviesiai pilkos spalvos. Lapai kiaušiniškai rombiški, apie 7-10 cm ilgio. Viršutinė berlyninės tuopos lapų pusė žalia ir blizgi, o apatinė šviesesnė, matinė. Berlyninė tuopa auga greitai, yra atspari šalčiams. Sodinama pakelėse, alėjose, miestuose, kaip apsauginiai želdiniai ūkiuose.
Tuopų auginimas ir priežiūra
Tuopos auginamos sodybose, parkuose, miestuose, prie kelių ar ūkių. Jos nereiklios, paprastai prižiūrimos.
Vieta. Renkant vietą tuopai, svarbu neapmiršti, kad jos šaknys labai plačiai kerojasi. Jos gali ardyti asfaltą ar net namo pamatus. Rekomenduojama sodinti tuopas ne mažesniu nei 30 m atstumu nuo pastatų. Tuopos mėgsta saulėtas vietas, tačiau pakelia ir pavėsį.
Žemė. Tuopos auga įvairiuose dirvožemiuose. Mėgsta derlingą ir purią dirvą, tačiau pakenčia ir įmirkusią.
Temperatūra. Tuopos pakankamai atsparios šalčiui.
Laistymas. Mėgsta drėgmę. Pirmus metus sodinukai laistomi du – tris kartus į mėnesį, o taip pat užsilaikius sausesniems orams.
Genėjimas. Tuopa gerai pakelia genėjimą, tad norėdami atjauninti saugusį (30-40 metų) medį, galite nugenėti iki 15-20 procentų jo aukščio. Pasodinus jauną sodinuką, reikia palikti tik vieną vertikaliai augantį jo ūglį. Toks genėjimas netaikomas, jei pasodinote kolonos formos tuopos medelį.
Tuopos sodinimas ir dauginimas
Tuopos dauginamos sėklomis, šaknų atžalomis, ūgliais. Galima įsigyti jau paruoštą sodinimui sodinuką.
Sodinukui paruošiama duobė – ji turėtų būti apie vieno kubinio metro tūrio. Žemė duobėje sukasama. Pasodintas tuopos sodinukas gausiai palaistomas. Sodinukui rekomenduojama iškart padaryti atramą – pririšti jį prie kuoliuko. Pasodinus ir palaisčius, atliekamas mulčiavimas – tam tinka humusas, durpės, pjuvenos.
Dauginant tuopą ūgliais, pavasario pradžioje reikia išsirinkti apie 25 cm ilgio ūglius su gerai susiformavusiais pumpurais. Jie pasodinami į drėgnoką durpių ir smėlio mišinį, kur išleidžia šaknis. Paaugus išsodinami.
Tuopų ligos
Tuopos nėra ilgaamžiai medžiai. Nuo 60-70 metų amžiaus jas ima pažeisti puvinys. Balzaminę tuopą liemens puvinys dažnai pažeidžia jau nuo 20-30 metų.
Tuopos gali nukentėti nuo grybelinių ligų. Melampsora grybai sukelia tuopų lapų rūdis. Tuopų lapų apatinėje pusėje atsiranda geltonų ar oranžinių apnašų. Viršutinės lapų dalies audinys gelsta, lapai tampa geltonai dėmėti. Vasaros pabaigoje tokie pažeisti lapai pradeda džiūti. Apsaugoti medžius galima daug kartų apipurškiant juos 1 procento bordo skysčiu arba 0,2 procento fundazolo bei 0,3 procento benlato suspensijomis.
Gydomosios tuopų ir drebulių savybės
Tuopos turi gydomųjų savybių. Gydymo tikslams liaudies medicinoje naudojami tuopos pumpurai, sėklos, žievė. Visos šios dalys efektyviai veikia tam tikrus žmogaus vidaus organus bei bendrai stiprina organizmą, didina imunitetą.
Tuopos pumpuruose yra mineralinių, antibiotinių medžiagų, flavoninų, gliukozidų, dervos, organinių rūgščių ir eterinio aliejaus. Liaudies medicinoje tuopos pumpurais gydomos žaizdos, reumatas, hemorojus, podagra, peršalimas, viduriavimas. Jie naudojami kaip malšinantys skausmą, priešuždegiminiai, skatinantys prakaitavimą, mažinantys karščiavimą vaistai. Iš pumpurų gaminami nuovirai, arbatos, užpilai, tepalai.
Arbatos iš drebulių pumpurų geriamos nuo peršalimo, kitų infekcinių susirgimų. Arbata paruošiama vieną arbatinį šaukštelį drebulės pumpurų užpilant stikline ką tik užvirusio vandens. Palaikius uždengtą stiklinę vieną valandą, arbata nukošiama ir geriama po vieną ar du valgomuosius šaukštus 5-6 kartus per parą.
Svarbu nepamiršti, kad vaistiniai augalai turi būti vartojami atsargiai. Tuopų pumpurų negalima vartoti vaikams, nėščioms ir žindančioms moterims, alergiškiems bei sergantiems astma žmonėms.
Tuopų ir drebulių pumpurų rinkimas
Tuopos ir drebulės pumpurai renkami vasario-kovo mėnesiais. Vaistiniam naudojimui tinka tik vegetatyviniai (ne žiediniai) pumpurai. Vegetatyvinius pumpurus atskirsite pagal jų dydį – jie mažesni už žiedinius, pailgi, minkštesni bei stipriau laikosi prie šakelių. Perlaužus vegetatyvinį pumpurą, viduje bus matyti gelsvi lapeliai su kvapnia, dervinga medžiaga tarp jų. Žiedinis pumpuras viduje atrodys sausas, lipnių dervingų medžiagų jo viduje nebus.
Tuopų pumpurai džiovinami vėsioje patalpoje, atokiau nuo saulės. Pumpurai paskleidžiami plonu sluoksniu ant popieriaus ar kito lygaus, sauso paviršiaus. Jie išdžiūsta per 1-2 mėnesius. Džiovinimo pabaigoje galima įnešti pumpurus į gerai apšildomą patalpą, į +30 – +37 °C temperatūrą. Iš 1,5-2 kilogramų šviežių pumpurų gaunamas vienas kilogramas sausos vaistinės žaliavos.
Jei pumpurai gerai išdžiuvo, spaudžiami tarp pirštų jie traškės, tačiau nesubyrės. Spaudžiami subyra tik žiediniai arba perdžiovinti pumpurai. Išdžiuvę pumpurai yra gelsvai rudos spalvos, viduje turi lipnios kvapnios medžiagos.
Kitos vertingosios tuopos savybės
Tuopa naudojama ne vien liaudies medicinoje, tačiau ir kitose srityse. Tai išties daugiafunkcis ir vertingas medis. Tuopų pumpuruose yra eterinių aliejų, kurie naudojami parfumerijoje ir kosmetikoje. Pavasarį tuopų pumpurai pasidengia aromatinga derva, kurią bitės naudoja bičių pikio gamyboje.
Tuopos pasižymi greitu augimu, tad yra patogus medienos šaltinis. Šio medžio mediena lengva, balta, minkšta, gerai pasiduodanti apdirbimui. Ji naudojama celiuliozės, faneros, degtukų, dirbtinio šilko, paprastesnių baldų, palečių, taros gamyboje. Tuopos mediena labai elastinga, tad naudojama snieglentėms gaminti, kartais ji įeina ir į elektrinių gitarų bei būgnų sudėtį.
Iš tuopos medienos taip pat ruošiamos malkos kūrenimui.
Pirtininkai teigia, kad vantų iš tuopų šakų naudojimas gerina fizinę būseną, padeda gydyti odos ligas, mažinti uždegiminius procesus. Vantoms geriausiai tinka juodosios ir balzaminės tuopų šakelės.
Tuopos dažnai naudojamos miestų apželdinimui. Šie medžiai greitai auga, išskiria daug deguonies, gerai valo orą, mažina triukšmo lygį, karštą dieną suteikia malonų pavėsį.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.