Hidrolatas dažnai vadinamas gėlių arba augalų vandeniu, tačiau iš tikrųjų tai kur kas daugiau nei kvapnus distiliatas. Jis susidaro distiliuojant augalus vandens garais ir savyje išlaiko dalį lakiųjų aromatinių junginių bei vandenyje tirpių biologiškai aktyvių medžiagų. Nors hidrolatai plačiai naudojami natūralioje kosmetikoje ir aromaterapijoje, daugelį jų galima pasigaminti ir namuose iš sode augančių augalų. Svarbu tik žinoti, kurie augalai tam tinka, kaip tinkamai atlikti distiliavimą ir kokiomis sąlygomis laikyti pagamintą produktą. Taip pat verta suprasti, kad natūralus hidrolatas nėra visiškai nekaltas – kaip ir bet kuri augalinė priemonė, jis turi ne tik panaudojimo galimybių, bet ir tam tikrų apribojimų.
Kas yra hidrolatas ir kuo jis skiriasi nuo žolelių užpilo?
Hidrolatas – tai aromatinis vandens pagrindo distiliatas, gaunamas augalinę žaliavą distiliuojant vandeniu arba vandens garais. Kaitinant augalus, iš jų išsiskiria lakieji junginiai, kurie kartu su garais kyla į viršų, o vėliau, atvėsę, vėl virsta skysčiu. Jei distiliuojamoje žaliavoje gausu eterinio aliejaus, dalis jo atsiskiria distiliato paviršiuje, o apačioje liekantis aromatingas vandens sluoksnis vadinamas hidrolatu.
Ilgą laiką hidrolatai buvo laikomi tik šalutiniu eterinių aliejų gamybos produktu, tačiau šiandien į juos žvelgiama gerokai plačiau. Hidrolatas nėra nei paprastas vanduo, nei praskiestas eterinis aliejus. Jame lieka nedideli kiekiai vandenyje tirpių lakiųjų medžiagų ir kitų distiliavimo metu į vandeninę fazę patekusių augalo junginių. Dėl to hidrolato aromatas paprastai būna švelnesnis, o cheminė sudėtis – kitokia nei iš to paties augalo gauto eterinio aliejaus.
Tai patvirtina ir 2020 m. žurnale Molecules paskelbtas lavandinų (Lavandula × intermedia) hidrolatų tyrimas. Tyrėjai nustatė, kad skirtingų veislių hidrolatuose vyravo deguonies turintys monoterpenai – linalolis, 1,8-cineolis, terpinen-4-olis ir kamparas. Taip pat paaiškėjo, kad hidrolatų cheminė sudėtis skyrėsi priklausomai nuo augalo veislės. Tai rodo, kad net iš tos pačios rūšies augalų pagamintas hidrolatas nebūtinai kiekvieną kartą bus vienodos sudėties.
Hidrolato nereikėtų painioti su žolelių užpilu ar nuoviru. Ruošiant užpilą augalinė žaliava užpilama karštu vandeniu, o gaminant nuovirą – tam tikrą laiką verdama. Abiem atvejais į skystį patenka daugiausia vandenyje tirpios medžiagos. Hidrolatas gaunamas visai kitu principu – surenkant ne puode likusį vandenį, o atvėsusius ir susikondensavusius vandens garus. Būtent šis technologinis skirtumas lemia kitokią produkto cheminę sudėtį, aromatą ir savybes.
Taip pat hidrolatu negalima vadinti vandens, į kurį tiesiog įlašinta eterinio aliejaus. Eteriniai aliejai vandenyje netirpsta, todėl be specialių emulsiklių jų lašeliai lieka plūduriuoti paviršiuje arba pasiskirsto netolygiai. Toks mišinys savo sudėtimi ir savybėmis nėra tapatus distiliavimo būdu gautam hidrolatui, o ant odos ar gleivinių gali veikti gerokai intensyviau.
Nors hidrolatas laikomas daug švelnesniu produktu už eterinį aliejų, jo sudėtis nėra pastovi. Jai įtakos turi augalo rūšis ir veislė, naudojama augalo dalis, žaliavos šviežumas, augalų ir vandens santykis bei distiliavimo sąlygos. Dėl šios priežasties namuose pagaminto hidrolato koncentracija nėra standartizuota, todėl vien švelnus aromatas negali būti laikomas nei jo kokybės, nei saugumo, nei gydomųjų savybių įrodymu.
Rekomenduojamas video
Kokie sodo augalai tinka hidrolatui gaminti?
Hidrolatui geriausiai tinka aromatiniai augalai, kurių žieduose, lapuose ar žydinčiose ūglių viršūnėse kaupiasi lakieji junginiai. Lietuvos soduose ir daržuose jų galima rasti nemažai, tačiau vien malonaus kvapo nepakanka. Distiliavimui skirta žaliava turi būti tiksliai atpažinta, sveika, nepažeista ligų ar kenkėjų ir neužteršta augalų apsaugos produktų likučiais. Nežinomų, nuodingų ar vien dekoratyviniais tikslais auginamų augalų hidrolatui gaminti naudoti nereikėtų.
Vienas populiariausių pasirinkimų – levandos. Hidrolatui dažniausiai naudojami jų žiedynai ir viršutinės lapuotos ūglių dalys, nupjautos žydėjimo pradžioje arba augalams įpusėjus žydėti. Hidrolatas gali būti gaminamas tiek iš tikrųjų levandų (Lavandula angustifolia), tiek iš lavandinų (Lavandula × intermedia), tačiau jų cheminė sudėtis nėra vienoda. Pvz., levandinų hidrolatuose paprastai aptinkama daugiau kamparo ir 1,8-cineolio, todėl net tuo pačiu pavadinimu vadinamas „levandų hidrolatas“ gali skirtis aromatu ir savybėmis.
Dar vienas klasikinis pasirinkimas – kvapiosios rožės. Hidrolatui naudojami ką tik prasiskleidę, stipriai kvepiantys žiedlapiai. Aromatą lemia ne žiedų spalva, o konkreti veislė, todėl renkantis augalus svarbiau pasitikėti uosle nei išvaizda. Distiliavimui netinka parduotuvėse parduodamos skintos rožės, nes jų auginimo ir apdorojimo sąlygos dažniausiai nėra žinomos.
Puikiai tinka ir daugelis vaistinių bei prieskoninių augalų: pipirmėtės, šaltmėtės, melisos, čiobreliai, raudonėliai, vaistiniai šalavijai ir rozmarinai. Paprastai distiliuojami jų lapai arba žydinčios ūglių viršūnės, kuriose gausiausia aromatinių liaukučių. Vis dėlto skirtingų rūšių ar net veislių mėtos, čiobreliai ir šalavijai gali skirtis ne tik kvapu, bet ir cheminių junginių sudėtimi, todėl verta žinoti ne vien lietuvišką, bet ir botaninį augalo pavadinimą.
Hidrolatui galima naudoti ir vaistinių ramunėlių graižus bei medetkų žiedus. Šiuose augaluose eterinių aliejų paprastai būna mažiau nei levandose ar mėtose, todėl ir pagamintas hidrolatas dažnai pasižymi subtilesniu aromatu. Silpnesnis kvapas savaime nereiškia, kad distiliavimas nepavyko, todėl jo nereikėtų bandyti sustiprinti į hidrolatą lašinant eterinio aliejaus, toks mišinys jau nebebus tikras hidrolatas.
Įdomus pasirinkimas gali būti ir kvapiosios pelargonijos. Dažniausiai distiliuojami jų lapai, kuriuose aromatinių junginių susikaupia daugiau negu žieduose. Priklausomai nuo veislės, jie gali skleisti rožių, citrinų, mėtų ar kitus kvapus. Kadangi kvapiosios pelargonijos nėra atsparios šalčiui, Lietuvos klimato sąlygomis jos dažniausiai auginamos vazonuose ir žiemai perkeliamos į patalpas.
Pradedantiesiems verta vienu metu distiliuoti tik vienos rūšies augalus. Skirtingų augalų mišiniai apsunkina hidrolato kvapo, sudėties ir galimų nepageidaujamų reakcijų vertinimą. Pirmajam bandymui geriausia rinktis gerai pažįstamą ir ryškiu aromatu pasižymintį augalą, pvz., levandą, rožę arba pipirmėtę.
Ne mažiau svarbi ir žaliavos kokybė. Hidrolatui netinka pradėję pūti, apipeliję, ligų ar gausiai kenkėjų pažeisti augalai. Taip pat nereikėtų naudoti žaliavos, kuri neseniai buvo apdorota augalų apsaugos produktais ir dar nepasibaigė etiketėje nurodytas išlaukos laikotarpis. Distiliavimui netinka ir augalai, surinkti intensyvaus eismo pakelėse ar kitose galimai užterštose vietose. Nors distiliavimas leidžia iš augalų išgauti aromatinius junginius, jis nepaverčia nežinomos kilmės ar užterštos žaliavos saugiu produktu.
Kada ir kaip rinkti augalus hidrolatui?
Hidrolato aromatui ir cheminei sudėčiai įtakos turi ne tik pasirinkta augalo rūšis, bet ir jo vystymosi tarpsnis, rinkimo laikas bei žaliavos būklė. Lakieji junginiai augaluose kaupiasi nevienodai – jų kiekis kinta priklausomai nuo paros meto, temperatūros, oro drėgmės, žydėjimo tarpsnio ir net augalo patiriamo streso. Dėl šios priežasties net iš tame pačiame sode augančių augalų skirtingu metu pagamintas hidrolatas gali skirtis kvapu ir sudėtimi.
Aromatinius augalus geriausia rinkti sausą dieną, kai nuo lapų ir žiedų jau nudžiūvusi rasa. Drėgna žaliava greičiau kaista, ant jos lengviau dauginasi mikroorganizmai, o lietaus ar rasos vanduo keičia augalų ir distiliavimui naudojamo vandens santykį. Ne visuomet palanku rinkti ir per didžiausius dienos karščius, nes aukšta temperatūra gali paskatinti dalies lakiųjų junginių išgaravimą dar prieš pradedant distiliuoti. Dažniausiai tinkamiausias metas yra sausas rytas, nudžiūvus rasai, arba vėsesnė pirmoji dienos pusė.
Kurią augalo dalį rinkti, priklauso nuo to, kurioje vietoje susitelkia daugiausia aromatinių liaukučių. Rožių ir vaistinių ramunių žiedai skinami visiškai prasiskleidę, bet dar nepradėję vysti ar ruduoti. Levandų žiedynus rekomenduojama pjauti prasiskleidus daliai žiedų, o pipirmėčių, šaltmėčių, melisų, čiobrelių, raudonėlių ir vaistinių šalavijų hidrolatui dažniausiai naudojami lapuoti ūgliai prieš pat žydėjimą arba jo pradžioje. Kvapiųjų pelargonijų atveju vertingiausia žaliava yra gerai išsivystę, sveiki lapai.
Svarbu ne tik pasirinkti tinkamą augalo dalį, bet ir nepažeisti paties augalo. Žaliavą reikėtų pjauti švariomis, aštriomis žirklėmis arba sekatoriumi. Nuo daugiamečių augalų vienu metu nerekomenduojama pašalinti visos antžeminės dalies – pakankamas lapų plotas būtinas fotosintezei, naujų ūglių formavimuisi ir sėkmingam augalo atsikūrimui. Ypač saikingai derėtų pjauti jaunus, neseniai pasodintus ar sausros nualintus augalus.
Surinktą žaliavą reikėtų kuo greičiau perrinkti. Pašalinami pageltę, dėmėti, apdžiūvę, ligų ar puvinio požymių turintys lapai bei žiedai, taip pat vabzdžiai ir kitos priemaišos. Jei augalai augo švarioje vietoje, dažniausiai pakanka juos atsargiai nukratyti ir apžiūrėti. Plauti verta tik dulkėtą, žemėmis aptaškytą ar kitaip užterštą žaliavą. Tokiu atveju ji trumpai nuplaunama vėsiu tekančiu vandeniu, nepaliekama mirkti ir prieš distiliavimą kruopščiai nusausinama.
Nuplautos žaliavos nereikėtų stipriai trinti ar spausti. Daugelio aromatinių augalų eteriniai aliejai kaupiasi lapų ir žiedų paviršiuje esančiose liaukutėse, kurias galima lengvai pažeisti neatsargiai tvarkant augalus. Dėl tos pačios priežasties surinkta žaliava neturėtų būti transportuojama suspaustuose plastikiniuose maišuose, geriau ją laisvai sudėti į švarų, orui laidų krepšį ar dėžę.
Hidrolatą geriausia pradėti gaminti tą pačią dieną, netrukus po derliaus nuėmimo. Ilgiau laikoma žaliava vysta, praranda dalį lakiųjų junginių, o šiltoje ir drėgnoje aplinkoje sparčiau dauginasi mikroorganizmai. Jei distiliavimo iš karto pradėti nepavyksta, augalus trumpam galima laikyti vėsioje, gerai vėdinamoje vietoje, apsaugotus nuo tiesioginių saulės spindulių.
Kaip pasigaminti hidrolatą namuose be specialaus distiliatoriaus?
Nedidelį hidrolato kiekį galima pasigaminti ir namuose, naudojant paprastą distiliavimo vandens garais sistemą. Kaitinant augalinę žaliavą susidarę garai kyla į viršų, ant atšaldyto dangčio kondensuojasi ir suteka į atskirą indą. Surenkamas skystis yra hidrolatas, o ne puode po distiliavimo likęs augalų nuoviras.
- Ko reikės?
Hidrolatui pasigaminti reikės:
- didelio nerūdijančiojo plieno puodo su išgaubtu dangčiu;
- karščiui atsparaus stiklinio arba nerūdijančiojo plieno dubenėlio;
- nedidelės karščiui atsparios atramos;
- šviežios, perrinktos augalinės žaliavos;
- distiliuoto vandens;
- ledo kubelių arba šaldymo elemento;
- švarių žnyplių;
- dezinfekuoto tamsaus stiklo buteliuko.
Geriausia naudoti nerūdijančiojo plieno indus. Aliuminio, vario ar pažeisto emalio reikėtų vengti, nes jie gali reaguoti su kai kuriais augaluose esančiais junginiais. Visas priemones prieš darbą būtina kruopščiai nuplauti ir dezinfekuoti, o jų vidaus po to nebereikėtų liesti rankomis.
- Kaip paruošti distiliavimo sistemą?
Į puodo vidurį pastatoma karščiui atspari atrama, o ant jos – dubenėlis hidrolatui surinkti. Svarbu, kad jis nesiliestų su puode esančiu vandeniu – į indą turi patekti tik ant dangčio susikondensavę garai.
Aplink atramą laisvai išdėliojama augalinė žaliava. Jos nereikėtų stipriai suspausti ar smulkinti, nes garai turi laisvai cirkuliuoti tarp lapų ir žiedų. Stambesnius ūglius galima patrumpinti, tačiau intensyvus smulkinimas pažeidžia aromatines liaukutes ir dalis lakiųjų junginių gali išgaruoti dar neprasidėjus distiliavimui.
Distiliuotas vanduo pilamas aplink augalus tiek, kad juos apsemtų arba beveik apsemtų, tačiau nepatektų į surinkimo dubenėlį. Vandens turi pakakti visam distiliavimo procesui, tačiau jo neturėtų būti tiek daug, kad puode vyktų intensyvus virimas.
- Kaip vyksta distiliavimas?
Puodas uždengiamas apverstu dangčiu taip, kad žemiausias jo taškas būtų virš surinkimo dubenėlio. Ant dangčio dedami ledo kubeliai arba šaldymo elementas. Šaltas paviršius skatina garų kondensaciją, o išgaubta dangčio forma nukreipia susidariusius lašus į indo centrą.
Iš pradžių vanduo kaitinamas, kol pradeda garuoti, o vėliau kaitra sumažinama. Distiliavimo metu vanduo turi lėtai garuoti, o ne smarkiai virti. Per intensyvus virimas gali į surinkimo indą įtaškyti augalų nuoviro, todėl gautas skystis nebebus grynas hidrolatas. Be to, stipri kaitra spartina vandens garavimą ir gali pakeisti galutinio produkto aromatą.
Ledą ant dangčio reikėtų reguliariai keisti jam ištirpus, saugant, kad tirpsmo vanduo nepatektų į puodo vidų. Distiliavimas paprastai trunka 30–60 min., tačiau svarbiau stebėti procesą nei laikrodį. Jį verta baigti tada, kai į surinkimo dubenėlį beveik nebekrenta nauji lašai arba puode lieka labai mažai vandens. Negalima leisti puodui visiškai išvirti sausai, nes augalai gali pradėti svilti.
Pirmą kartą gaminant hidrolatą nereikėtų siekti kuo didesnės išeigos. Ilgiau tęsiant distiliavimą vėliau surenkamas skystis tampa vis labiau praskiestas, o jo aromatas gali prarasti augalui būdingą intensyvumą.
- Kaip surinkti hidrolatą?
Baigus distiliuoti, kaitra išjungiama, o puodas kelioms minutėms paliekamas uždengtas, kad nuslūgtų garai. Dangtis nuimamas atsargiai, stengiantis, kad ant jo susikaupęs tirpsmo vanduo nepatektų į surinkimo indą. Dubenėlis išimamas dezinfekuotomis žnyplėmis arba mūvint švarią karščiui atsparią pirštinę.
Surinktas hidrolatas atvėsinamas ir nedelsiant supilstomas į dezinfekuotą tamsaus stiklo buteliuką. Ant jo verta užrašyti augalo pavadinimą, naudotą augalo dalį ir pagaminimo datą. Į hidrolatą nereikėtų dėti šviežių lapų ar žiedų; jie ne sustiprina aromatą, o padidina mikroorganizmų dauginimosi ir produkto gedimo riziką.
Puode likęs skystis nėra hidrolatas – tai augalų nuoviras, kurio nereikėtų maišyti su surinktu kondensatu. Atvėsintą hidrolatą iš karto reikėtų padėti į šaldytuvą. Nors jis dažniausiai būna skaidrus ir maloniai kvepia, namų sąlygomis pagamintas hidrolatas nėra sterilus.
Kaip galima naudoti namuose pagamintą hidrolatą?
Namų sąlygomis pagamintas hidrolatas dažniausiai naudojamas kaip švelni aromatinė priemonė buityje ir kosmetikoje. Jo panaudojimas priklauso nuo pasirinkto augalo, gamybos sąlygų ir produkto kokybės. Kadangi naminio hidrolato sudėtis ir mikrobiologinis saugumas nėra laboratorijoje patikrinti, saugiausia jį naudoti išoriškai. Malonus kvapas ar skaidri išvaizda savaime nepatvirtina, kad produktas yra sterilus ar tinkamas vartoti į vidų.
- Patalpoms ir tekstilei
Vienas paprasčiausių hidrolato panaudojimo būdų – patalpų ir tekstilės aromatizavimas. Juo galima lengvai apipurkšti orą, užuolaidas, patalynę ar kitus skalbiamus audinius. Prieš naudojant ant šviesių ar jautrių audinių, hidrolatą verta išbandyti mažai matomoje vietoje, nes į distiliatą patekę augalų nuoviro lašeliai gali palikti dėmių.
- Odos priežiūrai
Hidrolatas gali būti naudojamas kaip veido ar kūno dulksna arba odą gaivinantis tonikas. Jis purškiamas tik ant sveikos, nepažeistos odos. Prieš naudojant pirmą kartą, rekomenduojama atlikti mėginį: nedidelį kiekį užpurkšti ant vidinės dilbio pusės ir per artimiausias 24 val. stebėti, ar neatsiranda paraudimo, niežėjimo ar kitų dirginimo požymių.
- Plaukams ir namų kosmetikai
Nedideliu hidrolato kiekiu galima sudrėkinti plaukus ar galvos odą arba jį naudoti gaminant greitai sunaudojamas namų kosmetikos priemones, pvz., molio kaukes. Tačiau hidrolatas neprailgina kosmetikos galiojimo laiko, todėl jo nereikėtų pilti į kremus, losjonus ar kitus ilgiau laikomus gaminius be tinkamos konservavimo sistemos.
- Voniai
Hidrolato galima įpilti į šiltą vonios vandenį dėl malonaus augalų aromato. Tačiau jo nereikėtų purkšti į akis, nosį ar burną, naudoti ant atvirų žaizdų, nudegusios ar stipriai sudirgusios odos. Namuose pagamintas hidrolatas nėra sterilus, todėl tokiam naudojimui netinka.
- Ko geriau nedaryti?
Kai kurie pramoniniu būdu pagaminti ir kaip maistiniai paženklinti hidrolatai naudojami desertams ar gėrimams aromatizuoti, tačiau namuose pagaminto hidrolato vartoti į vidų nerekomenduojama. Jo saugumą lemia ne tik augalo rūšis, bet ir žaliavos kokybė, distiliavimo įrangos švara bei laikymo sąlygos.
Taip pat nereikėtų hidrolato laikyti vaistu. Nors moksliniuose tyrimuose aprašomos kai kurių hidrolatų biologinės savybės, jos nustatytos tiriant tiksliai apibrėžtos sudėties produktus laboratorinėmis sąlygomis.
Ar hidrolatas gali sukelti nepageidaujamą poveikį?
Nors hidrolate lakiųjų augalinių junginių yra gerokai mažiau nei eteriniame aliejuje, jis nėra visiškai neutralus. Mažesnė veikliųjų medžiagų koncentracija sumažina dirginimo tikimybę, tačiau nepanaikina alerginių reakcijų ar mikrobiologinės taršos rizikos.
- Odos dirginimas ir alerginės reakcijos
Naudojamas ant odos hidrolatas gali sukelti paraudimą, niežėjimą, deginimą, bėrimą ar patinimą. Didesnė tokios reakcijos tikimybė būdinga jautrią ar alergišką odą turintiems žmonėms. Pvz., vaistinės ramunėlės ir medetkos priklauso astrinių (Asteraceae) šeimai, todėl jų hidrolatai gali netikti žmonėms, alergiškiems kitiems šios šeimos augalams.
- Akių, gleivinių ir kvėpavimo takų dirginimas
Namuose pagaminto hidrolato nereikėtų purkšti tiesiai į akis, nosį ar burną. Kadangi jis nėra sterilus, jis netinka akių plovimui, gleivinių priežiūrai ar inhaliacijoms. Kai kuriems žmonėms ryškesnis augalų aromatas arba smulki dulksna gali sudirginti kvėpavimo takus, sukelti kosulį, galvos skausmą ar pabloginti savijautą sergant astma.
- Mikrobiologinės taršos rizika
Ne visais atvejais didžiausią pavojų kelia pats augalas. Kadangi hidrolato pagrindą sudaro vanduo, netinkamai išplauti indai, nešvari žaliava, sąlytis su rankomis ar laikymas kambario temperatūroje sudaro palankias sąlygas bakterijoms, mielėms ir pelėsiams daugintis. Užterštas hidrolatas gali sudirginti odą, o patekęs ant pažeisto odos paviršiaus – padidinti infekcijos riziką.
Svarbu žinoti, kad mikrobinė tarša ne visada iš karto pakeičia hidrolato kvapą ar išvaizdą. Dėl šios priežasties namuose pagaminto hidrolato nereikėtų naudoti ant atvirų žaizdų, nudegimų ar odos po kosmetinių procedūrų.
- Kam reikėtų būti atsargesniems?
Papildomo atsargumo reikėtų nėščiosioms, žindančioms moterims, mažiems vaikams, astma sergantiems žmonėms ir tiems, kurie yra alergiški įvairiems augalams. Nors hidrolatai paprastai yra švelnesni už eterinius aliejus, daugelio jų saugumas šioms žmonių grupėms nėra pakankamai ištirtas, o namuose pagaminto produkto sudėtis ir koncentracija nėra standartizuota.
Naminio hidrolato nereikėtų girdyti vaikams ar augintiniams, lašinti į akis, ausis ar nosį, taip pat naudoti kaip vaistų pakaitalo. Jei po naudojimo odos ar kvėpavimo takų simptomai nepraeina, stiprėja ar kartojasi, hidrolato naudojimą reikėtų nutraukti ir kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą.
Kaip laikyti naminį hidrolatą ir kaip atpažinti, kad jis sugedo?
Namuose pagamintas hidrolatas yra vandens pagrindo, paprastai nekonservuotas produktas. Nors distiliavimo metu aukšta temperatūra sumažina dalį mikroorganizmų, gautas skystis nėra sterilus. Vėliau jis gali būti pakartotinai užterštas per surinkimo indą, buteliuką, purkštuką ar rankas, todėl jo laikymo trukmę daugiausia lemia darbo higiena ir laikymo sąlygos.
- Kaip laikyti hidrolatą?
Atvėsintą hidrolatą reikėtų kuo greičiau supilstyti į švarų, dezinfekuotą ir sandariai uždaromą tamsaus stiklo buteliuką. Patogiausia rinktis nedidelę talpyklą su purkštuku – ji sumažina sąlytį su oru ir leidžia produktą naudoti jo neliečiant. Ant etiketės verta užrašyti augalo rūšį, naudotą augalo dalį ir pagaminimo datą. Skirtingų partijų hidrolatų nereikėtų pilti į tą patį buteliuką.
Naminį hidrolatą saugiausia laikyti šaldytuve, maždaug 2–8 °C temperatūroje, apsaugotą nuo šviesos ir temperatūros svyravimų. Išėmus buteliuką, jį reikėtų kuo greičiau grąžinti atgal į šaldytuvą.
- Kiek laiko galima laikyti?
Vieno patikimo naminio hidrolato galiojimo termino nėra. Jis priklauso nuo pasirinkto augalo, gamybos higienos ir laikymo sąlygų. Komerciniams hidrolatams nurodomų galiojimo terminų namuose pagamintam produktui taikyti nereikėtų, nes pramonėje gali būti naudojama profesionali distiliavimo įranga, mikrofiltracija, konservantai ir atliekami mikrobiologiniai tyrimai.
Dėl šios priežasties praktiškiausia gaminti nedideles hidrolato porcijas, kurias galima sunaudoti per trumpesnį laiką. Jei pagaminama daugiau, dalį produkto galima užšaldyti mažose, švariose talpyklose arba ledukų formelėse. Atšildyti reikėtų tik tiek hidrolato, kiek planuojama sunaudoti artimiausiu metu, o pakartotinai jo užšaldyti nerekomenduojama.
- Kaip atpažinti, kad hidrolatas sugedo?
Hidrolatą reikėtų išpilti, jeigu:
- pakito jo spalva arba skystis tapo drumstas;
- atsirado nuosėdų, plėvelė ar plūduriuojančių dalelių;
- kvapas tapo rūgštus, pelėsinis ar kitaip neįprastas;
- buteliuke susidarė dujų arba pakito slėgis;
- matyti pelėsis ar kiti mikroorganizmų augimo požymiai.
Svarbu prisiminti, kad nepakitusi išvaizda dar negarantuoja mikrobiologinio saugumo. Jei hidrolatas ilgai stovėjo kambario temperatūroje, buvo paliktas atidarytas arba nebeaišku, kada jis pagamintas, saugiau jo nebenaudoti.
Šaltiniai:
https://www.motherearthgardener.com/plant-profiles/plan-a-hydrosol-garden-zbspz1703zkin
https://aromaticmedicineschool.com/using-and-making-hydrosols
https://www.healthline.com/health/hydrosol
https://www.mdpi.com/1420-3049/25/9/2225
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.