Eglūnas – tai augalas, kuris gali išgyventi itin ekstremaliomis sąlygomis: jis pakenčia ir sausrą, ir druskingą, skurdų dirvožemį. Įdomu tai, kad tai vienintelis augalas, augantis Negyvosios jūros pakrantėje. Pasirinkite eglūną, jei jūsų sodas turi šlaitą arba yra prie upės pakrantės – jo šaknų sistema stabilizuos dirvožemį, apsaugodama jį nuo išplovimo ir erozijos. Skaitykite toliau ir sužinokite, kaip šis gan retas augalas atrodo, kaip jį auginti ir kodėl jis minimas net Biblijoje.
Eglūnas: kilmė, istorija, išvaizda
Eglūnas (Tamarix) yra eglūninių (Tamaricaceae) šeimos krūmų ir nedidelių medžių gentis. Žinoma apie 50 eglūno rūšių. Eglūnai paplitę Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje, Vakarų ir Pietų Azijoje.
Šie medžiai užauga iki 10 m aukščio. Lapai maži, žvyniški, pilkšvi arba melsvi. Eglūnas turi nuostabius žiedus, kurie gali būti baltos, rožinės ar raudonos spalvos. Žiedai susitelkę į tankius, ilgus žiedynus, kurie suteikia augalui dekoratyvinį efektą ir taip puošia sodus bei parkus. Eglūnas turi unikalią šakų struktūrą ir lapų formą, kurie prisitaikę prie ekstremalių augimo sąlygų.
Tai įdomus pavyzdys, kaip augalai gali evoliucionuoti, kad išgyventų sudėtingomis sąlygomis. Eglūnas dažnai auga upių pakrantėse, dykumose ir pusdykumėse. Be to, eglūnas buvo žinomas ir naudojamas kaip vaistinis augalas dar senovės civilizacijose, ypač Egipte ir Mesopotamijoje.
Želdynuose dažniausiai auginamas šakotasis eglūnas (Tamarix ramosissima) ir prancūzinis eglūnas (Tamarix gallica).
Šakotasis eglūnas
Šakotasis eglūnas (Tamarix ramosissima) – dekoratyvinis krūmas ar nedidelis medis. Turi šakotą, erdvų vainiką, kuris gali būti nuo 2 iki 6 metrų aukščio. Šakos yra plonos, lanksčios ir dažnai auga tankiais pluoštais. Žievė yra pilkšvai ruda ir dažnai pleišėjanti.
Lapai yra mažyčiai, šviesiai žali ir smulkiai išsidėstę palei šakeles. Žydi smulkiais rožiniais arba baltais žiedais, susitelkusiais į tankius žiedynus, kurie dažnai uždengia didelę dalį šakų. Žydėjimo laikotarpis yra nuo vasaros vidurio iki ankstyvo rudens.
Prancūzinis eglūnas
Prancūzinis eglūnas (Tamarix gallica) – krūmas ar nedidelis medis, kuris gali siekti nuo 3 iki 5 metrų aukščio. Turi plačiai išsišakojančią, purią lają. Lapai yra mažyčiai – žvyneliai – šviesiai žali ar pilkai žali, labai smulkūs ir tankiai išsidėstę ant šakelių.
Žydi nuo pavasario iki vasaros pabaigos smulkiais rožiniais arba baltais žiedais, kurie susitelkę į ilgus, purius žiedynus. Žiedai yra labai maži, bet jų daug, todėl žydėjimo metu augalas atrodo labai puošniai. Šakos yra plonos, lanksčios, šviesiai rudos arba pilkšvai rudos. Žievė yra ruda arba pilkšva, pleišėjanti.
Kaip eglūnui parinkti vietą sode?
Jau minėjome, kad eglūnus puikiai tinka sodinti upių pakrantėse ir norinti sutvirtinti šlaitus bei smėlynus. Jie taip pat gali būti auginami gyvatvorėse. Apskritai sode ieškokite tokios vietos, kur eglūnų dekoratyvinės savybės – žiedai ir šakų struktūra – būtų gerai matomos. Eglūnai mėgsta saulėtą vietą, kur jie gali gauti bent 6-8 valandas tiesioginės saulės šviesos per dieną. Saulė padeda jiems gausiai žydėti.
Šis augalas nereiklus dirvožemiui: gali augti tiek smėlingame, tiek molingame, tačiau netoleruoja žemės užmirkimo. Parinkite vietą, kuri yra apsaugota nuo stiprių vėjų, nes eglūno šakos yra plonos ir gali būti lengvai pažeidžiamos. Svarbiausia aplink augalą palikti daug erdvės, kad jis galėtų laisvai augti ir plėstis.
Eglūnus rekomenduojame sodinti pavasarį arba rudenį, kai dirvožemis yra šiltas ir drėgnas.
Eglūno priežiūra
- Eglūnas yra labai atsparus sausrai, todėl jo laistyti nereikia, išskyrus pirmaisiais metais po pasodinimo – augalą patariama reguliariai laistyti, kol sodinukas įsitvirtins. Būtina vengti per didelės drėgmės, nes tai gali sukelti šaknų puvinį. Eglūno šaknys yra labai gilios ir gali prasiskverbti iki gruntinio vandens, todėl šis augalas gali išgyventi ekstremaliose sąlygose.
- Kompleksinėmis trąšomis tręšti eglūną rekomenduojame pavasarį.
- Genėti eglūną reikia ankstyvą pavasarį arba po žydėjimo, kad būtų skatinamas naujų ūglių augimas ir išlaikoma graži augalo forma. Patariame genėti šakas prie pat pagrindinio kamieno arba šakos mazgo.
- Jauniems augalams gali prireikti atramų, kad jie augtų tiesiai.
Eglūno ligos ir kenkėjai
Eglūnas yra gana atsparus ligoms ir kenkėjams, tačiau kartais gali susirgti miltlige, būti pažeidžiamas amarų ar voratinklinių erkių, Reguliari priežiūra ir tinkamos auginimo sąlygos padeda sumažinti šių problemų riziką.
Taip pat venkite dirvos užmirkimo – tai gali sukelti šaknų puvinį.
Kaip dauginti eglūną?
Eglūną galima dauginti naudojant ūglius.
- Pavasarį arba ankstyvą vasarą nupjaukite sveikus, jaunus, pusiau sumedėjusius eglūno ūglius. Ūgliai turėtų būti apie 10-15 cm ilgio. Nuimkite apatinius spyglius nuo pjautos ūglio dalies, palikdami viršutinę dalį su spygliais. Panardinkite ūglio galą į šaknų formavimąsi skatinančius miltelius ar skystį.
- Paruoštą ūglį pasodinkite į drėgną, gerai nusausintą substratą (pvz., durpių ir smėlio mišinį). Užtikrinkite, kad ūglis būtų stabiliai įtvirtintas ir nejudėtų. Uždenkite sodinukus plastiko maišeliu arba stiklo dangčiu, kad būtų išlaikyta drėgmė. Laikykite šviesioje, bet nuo tiesioginės saulės apsaugotoje vietoje. Reguliariai laistykite kad substratas būtų drėgnas, bet nepermirkęs.
- Po kelių savaičių (dažniausiai 6-12 savaičių) augalas turėtų įsišaknyti. Kai pasirodo nauji ūgliai, tai ženklas, kad šaknys sėkmingai susiformavo.
Kai kurios eglūno rūšys yra invazinės ir gali kelti grėsmę vietinėms ekosistemoms, todėl svarbu jį auginti atsakingai.
Eglūno žievės ir lapų nauda sveikatai
Eglūnas yra vaistinis augalas, žinomas dėl savo priešuždegiminių ir antiseptinių savybių. Jo žievė ir lapai naudojami gamybai gydomųjų arbatų ir nuovirų, kurie padeda nuo įvairių uždegimų ir infekcijų.
Eglūno ekstraktai naudojami gydyti odos ligas, įskaitant egzema ir dermatitą. Augalo žiedai ir lapai taip pat naudojami kaip diuretikai, padedantys pašalinti skysčių perteklių iš organizmo ir palengvinti šlapimo takų infekcijas. Be to, eglūno preparatai naudojami virškinimo problemoms, pavyzdžiui, vidurių užkietėjimui ir skrandžio spazmams, gydyti.
Eglūno kultūrinė ir religinė reikšmė
Eglūnas minimas įvairiuose senovės tekstuose ir mituose, turinčiuose kultūrinę ir religinę reikšmę.
- Biblija. Eglūnas Biblijoje minimas kelis kartus, Pradžios knygoje rašoma, kad Abraomas pasodino eglūną ir prie jo šaukėsi Viešpaties. Čia eglūnas simbolizuoja Dievo buvimą ir Abraomo tikėjimo pastovumą. Samuelio knygoje karalius Saulius sėdi po eglūnu Gilbojaus kalnyne, kai sužino apie Dovydo veiksmus. Šis epizodas vaizduoja eglūną kaip vietą, kurioje vyksta svarbūs įvykiai.
- Egipto mitologija. Eglūnas buvo svarbus medis Egipto mitologijoje, siejamas su dievo Osirio kultu. Osiris yra vienas iš svarbiausių dievų Egipto mitologijoje. Tai mirties, pomirtinio gyvenimo ir atgimimo dievas.
- Mesopotamijos literatūra. Eglūnas minimas senovės Mesopotamijos literatūroje, įskaitant „Epą apie Gilgamešą”. Medis čia simbolizuoja stiprybę ir atkaklumą, būdingus herojams.
- Graikų mitologija. Graikų mitologijoje eglūno medžiai buvo siejami su nimfomis, miško deivėmis, kurios dažnai buvo vaizduojamos gyvenančios medžiuose ir globojančios juos.
Eglūno minėjimas senovės tekstuose ir mituose rodo jo svarbą įvairiose kultūrose. Šis medis buvo vertinamas ne tik dėl savo fizinių savybių, bet ir dėl simbolinės reikšmės, susijusios su tikėjimu, dievybėmis ir herojais. Tai žinant, auginti eglūną yra dar įdomiau ir prasmingiau.
Šaltiniai:
https://www.vle.lt/straipsnis/eglunas/
https://harvesttotable.com/how-to-grow-tamarix-tamarisk/
https://rcannon992.com/2015/05/18/tamarisk-the-manna-tree/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
