Trąšos: kokios rūšies, sudėties ir poveikio jos gali būti?

Šį kartą akiratyje – trąšos. Jeigu manote, kad kalbėsime apie „chemiją“, tai taip nėra – trąšas naudoja net ekologiniai ūkiai. Tai būtinos medžiagos augalų mitybai, kad jie augtų vešlūs, sveiki ir būtų derlingi. Tam, kad augalų poreikiai būtų patenkinami geriausiai, sukurta daugybė pačios įvairiausios sudėties, rūšies, paskirties ir poveikio trąšų. Šios medžiagos gali padėti ne tik augalams, bet ir dirvai, jeigu bus naudojamos organinės trąšos. Pasigilinsime, kokia daugybė trąšų yra ir ką reikia žinoti, norint išsirinkti tinkamiausias savo augalams.

Trąšų rūšys

Mineralinės trąšos yra gaminamos pramoniniu būdu perdirbant mineralus ir uolienas. Jas patogu naudoti, augalai greitai įsisavina, tačiau dalis jų išplaunama laistant ar lyjant. Tokias trąšas galima pagaminti labai įvairios sudėties, jos ilgai negenda ir pasižymi kitomis ypatybėmis.

Organinės trąšos yra augalinės ar gyvūninės kilmės organikos junginiai, kurie ne tik pamaitina augalą, bet ir pagerina dirvos struktūrą bei skatina veikti mikroorganizmus. Šių trąšų augalas negali pasisavinti tiesiogiai, kol pirmiau nesuskaidė sliekai ir mikroorganizmai, nes reikalinga energija yra „užrakinta“. Tokios natūralios trąšos turi visų reikiamų mikro- ir makroelementų, o jas „pasigaminti“ gali kiekvienas namų ūkis. Tai yra mėšlas, kompostas, lapai, durpės, srutos, dumblas, žalioji trąša (sideratai) ir kita.

Bakterinės trąšos – tai preparatai, kurie turi dirvožemio mikroorganizmų, naudingų augalams. Bakterijos padeda augalams įsisavinti svarbiuosius elementus (azotą, fosforą), gamina vitaminus ir augimo hormonus, slopina kitų kenksmingų mikroorganizmų veiklą. Lietuvoje tokios trąšos nėra populiarios, o ir naudojamos tik vienos rūšies – nitraginas.

Trąšų sudėtis

Visiems augalams augti vieni svarbiausių makroelementų, kurių augalas negali pasigaminti ar pasiimti iš oro, yra azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Be šių elementų dar yra ir kitų medžiagų (sieros, geležies, kalcio, magnio) bei mikroelementų (boro, molibdeno, kobalto, mangano, vario, cinko), kurie taip pat daro didelę įtaką augalo gyvybingumui, tačiau jų reikia labai nedidelio kiekio.

Visi augalo augimo ir vystymosi veiksniai turi būti tarpusavyje susiję ir negali pakeisti vieni kitų, o tai reiškia, kad turi būti subalansuoti geriausiu santykiu. Šis santykis įvairiems augalams skiriasi, todėl ir trąšų įvairovė yra nemaža, su nevienodu NPK santykiu.

Daugiausiai augalai reikalauja azoto trąšų – 2–3 kartus daugiau nei fosforo ir 1,5 karto daugiau nei kalio. Kartais užtenka augalui „paduoti“ tik vieno kurio nors elemento, bet geriau naudoti jų kompleksą. Taip pagal elementų buvimą išskiriamos ir trąšos: paprastosios (vienanarės) ir sudėtinės (kompleksinės).

Vienanarės trąšos

Dabar retai kada naudojamos vienanarės trąšos, kurios sudarytos iš vieno pagrindinio elemento. Nė vieno trūkstamo komponento negalima pakeisti kitu, o kažkurio perteklius blokuoja kitų elementų įsisavinimą. Bet kai kada jos būna naudingos, ypač pastebint akivaizdų konkretaus komponento trūkumą ar papildomam tręšimui intensyvaus augimo metu, nes taip būna pigiau.

Azotas ir iš jo pagamintos azoto trąšos yra svarbūs baltymų gamybai, todėl augalas gamina vegetatyvinę, žaliąją masę (lapus, stiebus), vėliau vaisius, šaknis. Jų reikia ilgos vegetacijos daržovėms (kopūstams, rabarbarams, krienams). Azotinės trąšos yra amonio salietra, karbamidas, šlapalas ir kiti, kuriuose azoto koncentracija yra nevienoda.

Fosforo trąšos atsakingos už augalo cukraus ar krakmolo gamybą, kvėpavimo ir paveldimumo procesus, todėl svarbios vaisių, žiedų, šaknų formavimuisi. Tokios trąšos yra superfosfatai, dvigubasis ir trigubasis superfosfatai, kaulamilčiai, viviatinas ir kiti.

Kalio trąšos svarbios augalo atsparumui sausroms bei karščiams didinti, šakniavaisiui auginti, fotosintezės procesui, aktyvina fermentus, augalai išauga tvirtesni. Jos naudojamos kalio chlorido, kalio salietros, kalio sulfato ir kitų trąšų pavidalu.

Kompleksinės trąšos

Tai tokios trąšos, kurių molekulėje yra bent du skirtingi makroelementai. Jos, priklausomai nuo gamybos proceso gali būti sudėtinės, kombinuotos ar trąšų mišinių pavidalu. Jų pavyzdžiai: amofosas, diamofosas, nitrofoska. Mineralinės kompleksinės trąšos būna papildytos ir mikroelementais. Dažnai jos dar žinomos kaip NPK trąšos, kur nurodoma formulė, nurodanti azoto, fosforo ir kalio koncentracijas. Šios trąšos labai populiarios, nes augalui tiekiamas visas komplektas reikalingų komponentų, o ne kažkuris vienas jo dėmuo.

Trąšų forma

Skystos trąšos – jos yra tirpalo pavidalo, gali būti mineralinės, organinės ar jų mišinys. Ši trąšų forma labai patogi naudoti, nes palengvina dozavimą, greičiau įsisavinama, tolygiai pasiskirsto, greitai įsigeria į žemę. Jų būna paruoštų naudoti iš karto arba koncentruotų, kurias reikalinga skiesti. Dabar populiariausios yra skystos kompleksinės trąšos, turinčios visus reikiamus elementus ir subalansuotos atskiroms augalų rūšims ar grupėms.

Birios trąšos – jos yra granulių, kristalų ar miltelių formos. Tokio pavidalo trąšoms ištirpti ir įsisavinti, dirva turi būti drėgna, todėl reikalinga augalus laistyti.

Granuliuotos trąšos yra pagamintos grūdelių, trupinių, rutuliukų formos. Granulės nesusiguli, gana lengvai paskirstomos, pasižymi geresnėmis agrotechninėmis savybėmis nei milteliai. Jos lėčiau tirpsta ir ilgiau veikia, o tai naudinga, pavyzdžiui, fosforo trąšoms, kurios ne taip greitai virsta netirpiais junginiais. Visgi, tokia forma gali nudeginti augalo organus. Pagaminti granules galima beveik iš visų trąšų.

Miltelių pavidalo trąšos yra itin birios, tačiau per laiką gali susigulėti ir „sušokti“ į gabalus, yra jautresnės drėgmei. Tačiau yra trąšų, tokių kaip kalkės, kaulamilčiai, fosforitmilčiai, kurių granuliuoti nepavyksta, tad jie pateikiami miltų forma. Miltelių pavidalu pateikiamos ir kompleksinės trąšos, jas patogu ištirpinti reikiamame kiekyje vandens ir tirpalu laistyti augalus. Panašiai naudojamos ir kristalinės trąšos.

Trąšų veikimas

Dažniausiai trąšos augalui duodamos per dirvožemį. Reikia žinoti, kad mineralines trąšas augalai pasisavina tik ištirpusias vandenyje, todėl svarbu patręštus augalus laistyti arba naudoti tirpalus. Organinių trąšų augalai taip pat negali pasisavinti iš karto, nes jas pirmiau turi apdoroti mikroorganizmai, grybai bei sliekai. Vėliau jos augalui suteikia visas reikiamas medžiagas.

Nepalankioms ir sausomis aplinkos sąlygomis geriau taikomas augalų tręšimas per lapus, kai skystos trąšos yra išpurškiamos ant augalų, o šie jas pasisavina. Tai labai veiksmingas, lengvai pritaikomas tręšimo būdas, kai efektas pastebimas greitai.

Specializuotos trąšos

Dabar galima rasti nemenką kiekį specializuotų trąšų, pavyzdžiui, vejai, spygliuočiams, tujoms, agurkams, bulvėms, pomidorams, šilauogėms ir t. t. Taip pat tręšimas priklauso ir nuo augalo auginimo vietos bei ypatybių: šiltnamiui, laukui ar skirtos daigams, kambarinėms gėlėms, žydintiems augalams ir t. t. Trąšų naudojimas bei kitokia sudėtis priklauso ir nuo laikotarpio, kada ruošiamasi tręšti augalus. Pavyzdžiui, šiek tiek sudėtimi skiriasi rudeninės trąšos vejai ir pavasarinės trąšos vejai. Jos skiriasi ne tik NPK santykiu, bet ir pH, todėl galima rasti rūgščių, neutralių ar šarminių trąšų.

Trąšų nauda

Jeigu augalui dirvožemyje trūksta kokių nors medžiagų, jis skursta, sutrinka augimas, tampa labiau pažeidžiamas ligų ir kenkėjų, prastai išsilaiko jo derlius, todėl tinkamos trąšos gali padėti išsikapstyti iš šios padėties. Kaip žmogus be maisto, taip ir augalas be trąšų vargu ar išaugtų sveikas ir gyvybingas. Trąšos palaiko augalo gyvybę, gausina derlių, gerina jo išvaizdą, be kita ko, dar gali pagerinti ir dirvos būklę (kai naudojamos organinės trąšos).

Kokia trąšų sukeliama žala?

Galima žala augalams. Venkite tręšti augalus vienpusiškai veikiančiomis trąšomis, nes išbalansuosite jų mitybą, o vienų elementų gausa trukdys kitų veikimui, augalai skurs. To išvengiama naudojant specializuotas trąšas kiekvienai rūšiai. Pertręšimas (ypač azotu) augalams yra kenksmingas ir pasireiškia įvairūs simptomai, o kai kurie augalai yra itin jautrūs trąšų pertekliui (svogūnai, agurkai, morkos). Jeigu azoto mineralinės trąšos tiesiogiai prisiliečia prie augalo lapų ar stiebų, gali jį nudeginti, netgi visai sunaikinti. Taip pat azotu vengiama tręšti vegetacijos pabaigoje, nes augalas gali būti „išderintas“. Dauguma mineralinių trąšų šiek tiek rūgština dirvą, todėl ji gali tapti nebetinkama kai kuriems augalams augti.

Žala žmogui. Gausiai tręšiant azotu, daržovėse kaupiasi nitratai, o šie žmogui sveikatos neprideda. Nuo dirvoje esančių trąšų santykio priklauso cheminė daržovių sudėtis, turinti įtakos išsilaikymui per žiemą ir kokybei. Tai reiškia, kad galime greitai netekti daržovių atsargų, jeigu trąšas naudosime neapdairiai.

Žala aplinkai. Trąšų augalai negali įsisavinti 100 %, nes dalis jų greitai išsiplauna į gilesnius dirvos sluoksnius ar sunaudoja dirvos mikroorganizmai. Jų perteklius gali patekti į gruntinius vandenis ir juos užteršti, o patekusios į paviršinius vandens telkinius sukelia jų eutrofikaciją. Taip pat orą teršia mineralinių trąšų gamybos pramonė. Intensyvus tręšimas pablogina ir dirvožemio kokybę bei jo derlingumą, ima kauptis kenksmingos medžiagos.

Naujos trąšų technologijos

Naujos technologijos ateina ir į žemės ūkį – pastebėta, kad nanodalelės taip pat gali būti pritaikytos augalų biopreparatams gaminti. Itin mažos dalelės yra skvarbios su sąlyginai dideliu paviršiaus plotu, todėl jų sunaudojama labai mažai, bet yra efektyvios ir puikiai suderinamos su įprastomis trąšomis.

Brangstančios mineralinės trąšos ir didėjantis atliekų skaičius gyvulininkystės ūkiuose, verčia ieškoti naujų sprendimo. Tai lėmė, kad į tręšimo madą grįžta organiniai junginiai, tokie kaip srutos ir mėšlas. Tik ne tokiu pavidalu, kaip įsivaizduojate – jie perdirbami į granules. Nors pačios trąšos nėra jokia naujiena, tačiau panaudojimas – jau kažkas naujo.