Kolokazija: kokių žinių reikalauja jos auginimas soduose ir oranžerijose?

Kolokazija, ilgą laiką laikyta išskirtinai tropine rūšimi, šiandien vis dažniau atrandama ir Lietuvos sodų bei oranžerijų erdvėse. Įspūdingos lapų formos ir ryški augalo architektūra suteikia jai išskirtinę dekoratyvinę vertę, kuri pritraukia tiek kolekcijų entuziastus, tiek pažangius augintojus. Vis dėlto kolokazijos auginimas mūsų klimato sąlygomis reikalauja aiškaus supratimo apie augalo biologiją ir specifinius aplinkos poreikius. Todėl, susidomėjus šiuo augalu, svarbu ne tik įvertinti jo estetiką, bet ir pažvelgti į jį iš botaninės perspektyvos, siekiant sėkmingo ir ilgalaikio auginimo.

Kolokazija: kilmė ir botaninė įvairovė

Kolokazija (Colocasia) – sena, žmonijos istoriją palietusi augalų gentis, kilusi iš Pietryčių Azijos, Indijos subkontinento ir Ramiojo vandenyno salų. Būtent šiuose regionuose ji buvo tiek savaiminė rūšis, auganti drėgnose pakrantėse ir pelkėtuose miškuose, tiek sąmoningai kultivuojamas augalas, įsitvirtinęs, kaip svarbus maistinis išteklius dar prieš 5000 metų. Archeobotaniniai duomenys rodo, kad kolokazija buvo neatsiejama senovinių žemdirbystės civilizacijų – ypač Polinezijos – dalis ir atgabenta į daugelį tropinių salų, kaip pirmasis domestikuotas augalas.

Botaniškai kolokazija priklauso aroninių (Araceae) šeimai, tai ta pati grupė, kuriai atstovauja amorfofalas, filodendras, kaladija ir alokazija. Tačiau kolokazija išsiskiria savitu augimo modeliu: dideli, širdies formos lapai, ilgi sultingi lapkočiai ir požeminis gumbas (corm), kuriame saugoma energija augimo ciklui. Dėl šios sandaros augalas geba greitai formuoti masyvią lapiją ir prisitaikyti prie drėgnų, tropinių mikroklimatų.

Gentyje priskaičiuojama apie 18–20 natūralių rūšių, tačiau šiuolaikinė įvairovė daug platesnė dėl gausaus kultivarų ir selekcinių formų kūrimo. Sodininkystėje kolokazijos skirstomos ne tik į rūšis, bet ir į dvi augimo grupes, svarbias planuojant jų augimo vietą ir priežiūrą:

• Clumpers: tai augalai, kurie formuoja kompaktišką, aplink pagrindinį gumbą besiplečiantį kerą, išaugindami naujus stiebus arti motininio augalo. Tokios kolokazijos auga vertikaliai, išlaiko aiškias augalo ribas ir neskleidžia agresyvių šakniastiebių, todėl yra lengviau kontroliuojamos tiek vazone, tiek sodo lysvėje.
• Runners: šakniastiebiu plintančios kolokazijos, kurios leidžia ilgesnius šakniastiebius, kurie nuo motininio augalo nutolsta per kelias dešimtis centimetrų ar net daugiau ir formuoja naujas, greitai plintančias, atžalas. Tai sparčiai plintančios kolokazijos, kurios per sezoną gali nemenkai išsiplėsti. Jas auginant rekomenduojama riboti augimo zoną arba sodinti ten, kur plitimas yra pageidaujamas.

Kolokazijos botaninė įvairovė šiandien aprėpia tiek dekoratyvines rūšis, pasižyminčias juodais, violetiniais ar net marmuriniais lapais, tiek tradicines maistines formas, tarp jų ir žinomiausią – valgomąją kolokaziją, dar vadinamą taro (Colocasia esculenta).

Kuo ypatinga kolokazijos išvaizda?

Kolokazija – tai augalas, kurio išvaizda iš karto pabrėžia jo tropinę kilmę. Pagrindinis akcentas – masyvūs, širdies formos lapai, galintys siekti 45–90 cm ilgį. Jos lapai nukreipti žemyn, o lapkotis prisitvirtinęs arčiau lapo centro. Ši lapų padėtis nėra atsitiktinė: ji padeda augalui efektyviau nuvesti vandenį per liūtis ir apsaugo lapo paviršių nuo pažeidimų.

Kolokazijos lapų struktūra pasižymi ir ryškiu hidrofobiškumu, dar vadinamu „lotoso efektu“. Vandens lašai nesusigeria į lapą, o nurieda, nuvalydami dulkes ir mikroorganizmus nuo jo. Ši savybė sumažina grybelinių ligų riziką ir yra svarbi augalo adaptacija drėgname klimate, kuriame ilgesnis vandens kontaktas galėtų pakenkti audiniams. Priklausomai nuo rūšies, hidrofobiškumas suteikia lapams matinius ar blizgius atspalvius.

Kolokazija auga iš požeminio organo – cormo, kuris kaupia maistines medžiagas ir lemia augimo ciklą. Gumbas reaguoja į temperatūrą, drėgmę ir sezoniškumą, todėl ilgalaikis perlaistymas ar žema temperatūra gali slopinti jo augimo pradžią. Tinkamai laikomas gumbas gali išlikti gyvybingas daugelį metų, kasmet, tarsi „įjungdamas“ augalo vegetacinį periodą nauju lapo stiebu.

Lapų spalvinės variacijos – nuo ryškiai žalios iki giliai violetinės ar beveik juodos – taip pat susijusios su biologine adaptacija. Tamsesnės formos geriau sugeria šviesą drėgnuose, šešėlinguose regionuose, o šviesesnės – prisitaiko prie intensyvesnės saulės. Net žaliausi lapai gali turėti vaškinių ar melsvų atspalvių, kurie atspindi šilumą ir padeda reguliuoti audinių temperatūrą.

Kolokazijų lapai pasižymi ir ryškia turgoro reakcija, tai reiškia, kad  jie geba keisti kampą priklausomai nuo oro drėgmės ir šviesos intensyvumo. Esant didesniam karščiui, kolokazijos lapai dažniau nusileidžia žemyn, o esant optimaliai drėgmei – šiek tiek pakyla, kas padeda sumažinti transpiracijos nuostolius. Tai viena iš savybių, kurią pažangūs augintojai greitai pastebi ir naudoja, kaip signalą vertinant augalo būklę.

Kolokazija taip pat gali žydėti, nors tai daug retesnė praktika nei lapijos formavimas. Žiedynas – tai burbuolė (spadiksas), apgaubta apyžiede (spata), būdinga aroninių šeimai. Natūralioje aplinkoje žydėjimas pasireiškia brandžiuose, gerai įsišaknijusiuose egzemplioriuose. Namų sąlygomis tai reta, o žiedynas dažnai būna mažiau dekoratyvus nei lapija. Sėklų formavimasis taip pat nėra dažnas, todėl dauguma sodininkų kolokaziją daugina vegetatyviškai.

Pagrindinės kolokazijos rūšys

Rūšis	Botaninis tipas	Lapų ypatybės	Pagr. privalumai	Tinkamumas Lietuvos sąlygoms
Colocasia esculenta (Taro)	Maistinis ir dekoratyvinis augalas; užauga iki 1–2 m.	Dideli, širdies formos, žali lapai iki 1 m.	Greitas augimas, universalumas, stabilus derlius (taro).	Tinka kaip sezoninis augalas arba auginti oranžerijose.
Colocasia gigantea	Dekoratyvinė, stambi rūšis; užauga iki 2–3 m aukščio.	Šviesesni, itin stambūs lapai iki 1,5 m.	Įspūdingas dydis, atspari šviesai ir karščiui.	Geriausia oranžerijose, vasarą gali augti lauke.
Colocasia affinis	Kompaktiška dekoratyvinė rūšis; užauga iki 60–120 cm aukščio.	Tamsesni, kartais purpuriniai lapai.	Kompaktiškumas, ryškūs lapų tonai, mažesni priežiūros reikalavimai.	Puikiai tinka vazonams, stabiliai auga ir lauke

Populiariausios dekoratyvinės kolokazijos veislės

Šiuolaikinė sodininkystė kolokazijai suteikė itin spalvingą įvairovę: veislės skiriasi ne tik lapų spalvomis ir raštais, bet ir augimo intensyvumu, todėl jos yra tinkamos skirtingo dydžio ar paskirties erdvėms. Kviečiame susipažinti su populiariausiomis dekoratyvinėmis kolokazijos veislėmis.

• „Black Magic“: tamsiai purpuriniai, beveik juodi lapai; viena iš labiausiai įspūdingų veislių.
• „Illustris“: žali lapai su ryškiais tamsiais (juodais) gyslotais raštais, suteikiančiais ryškų, kontrastingą efektą.
• „Mojito“: margi žali lapai su juodomis marmurinėmis dėmėmis.
• „Black Coral“: blizgantys juodi lapai su mėlynu atspalviu.
• „Pink China“: viena atspariausių kolokazijos veislių, galinti pakelti lengvas šalnas, todėl ypač tinkama auginti Lietuvos klimato sąlygomis.
• „Diamond Head“: stori, blizgūs, juodi lapai, itin dramatiška išvaizda.
• „Coal Miner“: matiniai tamsūs lapai, išsiskiriantys struktūra.

Kurios veislės geriausiai tinka Lietuvos sąlygoms ir kodėl?

• „Pink China“: dėl dalinio atsparumo šalčiui.
• „Illustris“, „Coal Miner“: atsparios temperatūrų svyravimams vasarą.
• „Black Magic“, „Mojito“:  geriausiai auga šiltose, drėgnose zonose (terasose, prie vandens telkinių).

Kaip auginti kolokaziją Lietuvos sąlygomis?

Kolokazija, nors ir kilusi iš tropinių regionų, gali būti sėkmingai auginama ir Lietuvos klimato sąlygomis, jei sodininkas geba prisitaikyti prie šio augalo biologinių poreikių. Kadangi kolokazija jautriai reaguoja į aplinką, svarbiausia suprasti jos augimo ciklą: gumbas kaupia energiją, iš kurios formuojama lapija, todėl augalo stiprumas priklauso nuo sąlygų, kurias jis gauna viso sezono metu.

• Šviesa – vienas esminių veiksnių, norint, kad kolokazija klestėtų jūsų aplinkoje. Ji geriausiai auga ryškioje, bet išsklaidytoje šviesoje, todėl kolokazijai tiks rytinė arba vakarinė saulė, taip pat lengvas pusiau pavėsis. Atminkite, kad tiesioginiai vidurdienio spinduliai gali nudeginti lapų kraštus, ypač tamsialapėms veislėms, todėl auginant kolokaziją oranžerijoje, geriausia pritemdyti stiklą. O jei augalo lapai pradeda tįsti aukštyn ir retėti, tai ženklas, kad jam trūksta šviesos.  
• Dirvožemis kolokazijai turi būti purus, išlaikantis drėgmę, bet kartu ir gerai drenuotas. Rekomenduojama substrato sudėtis: 40 % kokoso skaidulų arba durpių, 30 % komposto, 20 % perlito ar smulkios žievės ir 10 % smėlio. Toks mišinys padės suderinti du svarbius dalykus: nuolatinę dirvos drėgmę bei oro prieinamumą prie gumbo. Ir, nors kolokazija mėgsta drėgmę, stovintis vanduo gali sukelti šaknų puvinį, todėl vazonuose būtinas geras drenažas. Lauke kolokaziją galima sodinti šalia vandens telkinių ar drėgnesnėse vietose. 
• Temperatūra yra dar vienas svarbus veiksnys auginant kolokaziją. Jai tinkamiausia 18–28 °C temperatūra. Lietuvos sąlygomis tai reiškia, kad atvirame grunte kolokazija aktyviausiai augs nuo birželio iki rugsėjo mėn., o vėsesniais pavasario ir rudens vakarais jos augimas ženkliai sulėtėja (žemesnė nei 12–14 °C temperatūra gali visiškai sustabdyti vegetaciją). Oranžerijose ar šiltnamiuose augalas išlieka aktyvesnis, tačiau būtina užtikrinti pakankamą oro drėgmę ir ventiliaciją, kad lapų kraštai nepradėtų džiūti.
• Kadangi kolokazija yra sparčiai augantis augalas, vegetacijos metu jai būtinas reguliarus tręšimas. Pavasarį rekomenduojama naudoti azoto turinčias trąšas, padedančias formuoti gausią lapiją, vasaros viduryje – subalansuotas kompleksines trąšas, o rugpjūtį – kalio turtingus preparatus, kurie stiprina gumbą prieš poilsio periodą. Norime priminti, kad su gtrąšomis nederėtų persistengti, nes pertręšimas gali padaryti meškos paslaugą: lapai augs sultingi, bet trapūs.
• Kolokazija nereikalauja klasikinio genėjimo, tačiau nuolat atsinaujina: kiekvienas lapas tarnauja kelias savaites ir yra natūraliai pakeičiamas nauju. Gelstantys, pažeisti ar deformuoti lapai turėtų būti pašalinami, kad augalas energiją nukreiptų į sveikų audinių formavimą. Persodinimas rekomenduojamas ankstyvą pavasarį, kol gumbas dar ilsisi. Jauni augalai persodinami kasmet,o brandesni – kas vienerius ar dvejus metus. Per didelis vazonas kolokazijai nėra idealus, nes augalas pirmiausia užpildo šaknų erdvę ir tik vėliau imasi lapijos.
• Svarbu prisiminti! Kai kurių kolokazijos veislių augimas yra kompaktiškas: jos formuoja tvarkingą kerą aplink pagrindinį gumbą, todėl puikiai tinka vazonams ar riboto ploto erdvėms. Kitos veislės plinta šakniastiebiais, per sezoną suformuodamos naujas atžalas toliau nuo motininio augalo. Šis skirtumas nėra taksonominis, tačiau sodininkui itin svarbus žinoti, nes nuo to priklauso, kiek vietos reikia skirti sodinant, ar būtina riboti plitimą bei, ar konkreti veislė tiks laisvam sodo plotui, ar tik augimui vazone.

Kolokazijos žiemojimas Lietuvos sąlygomis: ką daryti, o ko vengti?

Kadangi kolokazija natūraliai auga tropikuose, Lietuvos žiemos jai yra pernelyg šaltos: nei lapija, nei gumbas lauko sąlygomis neišgyvena minusinės temperatūros.

• Rugsėjo pabaigoje arba pirmosiomis spalio savaitėmis kolokazija pradeda lėtinti augimą ir iš lėto leidžia lapiją. Tai natūrali ciklo dalis: trumpėjant dienoms ir krentant temperatūrai, gumbas ruošiasi ramybės fazei. Kolokazija geriausiai išsilaiko tuomet, kai savo vegetaciją užbaigia palaipsniui, todėl nederėtų skubėti nupjauti žalių lapų, nes jie vis dar maitina gumbą.
• Temperatūrai nukritus iki 8–10 °C, kolokaziją būtina perkelti į vidų. Jei augalas augo vazone, jis paprasčiausiai įnešamas į vėsią, bet neužšąlančią patalpą, o jei augo lauke, jį būtina iškasti, išlaikant aplink gumbą nedidelį žemės sluoksnį, kad būtų išsaugotos smulkios šaknys. Prieš laikymą, gumbas paliekamas trumpai pradžiūti, paprastai 1–2 dienas.
• Kolokazijos ramybės periodui idealiausia temperatūra yra apie 12–16 °C, tačiau dekoratyvinės veislės gali sėkmingai peržiemoti ir kiek vėsesnėje temperatūroje, 8–10 °C aplinkoje. Patalpa turėtų būti sausa, gerai vėdinama ir tamsi. Vazonuose laikomos kolokazijos žiemą laistomos labai minimaliai, tik tiek, kad substratas visiškai neišdžiūtų, maždaug kas 4–6 sav. Sausai laikomi ir iškasti gumbai, užberiant juos plonu durpių ar smulkių pjuvenų sluoksniu, taip apsaugant nuo perdžiūvimo.
• Svarbu suprasti, kad peržiemojimo metu kolokazija nepradės augti, tai augalas, turintis aiškų ramybės ciklą. Bet kuriuo atveju, jei gumbas laikomas per šiltai, o šviesos neužtenka, augalas gali bandyti išleisti silpnus, blyškius ūglius. Tokius silpnus ūglius geriausia pašalinti, kad pavasarį augalas pradėtų augti iš stiprios ir pilnai subrendusios pumpuro akutės.
• Pavasarį, kai dienos ilgėja ir temperatūra stabiliai pakyla virš 15 °C, kolokazijos gumbas palaipsniui atsibunda. Tai tinkamas metas persodinti augalą į šviežią, purų substratą ir atsargiai pradėti laistymą. Pirmąsias savaites laistoma saikingai, tik tada, kai pradeda rodytis nauji lapo pumpurai, tik tuomet kolokazija išnešama į lauke esančią vietą arba grąžinama į oranžeriją. Skubėjimas ir staigūs aplinkos pokyčiai po ramybės periodo yra viena dažniausių klaidų, lemiančių augimo sustojimą ar lėtesnę vegetacijos pradžią.

Kolokazijos dauginimas

Kolokazijos dauginimas yra natūrali ciklo dalis, leidžianti išsaugoti stiprius gumbus bei išplėsti savo turimą kolekciją. Kadangi augalas turi ryškų ramybės periodą, jo dauginimas atliekamas tada, kai gumbas dar ilsisi ir augimo procesai nėra suaktyvėję. Lietuvos sąlygomis tam tinkamiausias yra ankstyvas pavasaris, nuo kovo iki balandžio mėn.

Pagrindinis kolokazijos dauginimo būdas – gumbų dalijimas. Brandūs, kelių sezonų gumbai dažnai turi kelias stiprias akutės zonas, kuriose formuojasi būsimi ūgliai. Dalijant svarbu atskirti gumbą taip, kad kiekviena dalis turėtų bent vieną aiškią, sveiką akutę. Gumbas pjaunamas aštriu, dezinfekuotu peiliu, o pjūvio vietos apibarstomos medžio pelenais, cinamonu arba fungicidiniais milteliais, kad būtų sumažinta puvinio rizika. Atskirtos gumbo dalys nepersodinamos iškart, jos paliekamos 24–48 val. džiūti, kol pjūvio paviršius apsitraukia apsauginiu sluoksniu (callus), apsaugančiu gumbą nuo infekcijų.

Be dalijimo, kai kurios kolokazijos išaugina šalutines akutės formacijas arba miniatiūrinius gumbelius, pritvirtintus prie pagrindinio gumbo, kurios lengvai atsiskiria ir puikiai prigyja kaip atskiri augalai. Šakniastiebiais plintančios veislės gali būti dauginamos ir atskiriant nuo motininio augalo naujas atžalas; šis būdas paprastas, tačiau tinkamas tik toms kolokazijoms, kurios natūraliai leidžia horizontalius ūglius. 

Teoriškai kolokazija gali būti dauginama iš sėklų ar audinių kultūros, tačiau praktikoje šie metodai naudojami tik selekcijoje, o ne mėgėjiškame auginime.

Kokios priežiūros reikalauja kolokazija po persodinimo?

Pasodintas gumbas arba jo dalis reikalauja itin atsargios priežiūros. Ankstyvame etape substratas turi būti vos drėgnas, bet ne šlapias, nes jaunų gumbų šaknų sistema dar silpna, todėl vandens perteklius gali lengvai sukelti puvinį. Geriausiai prigyja gumbai, pasodinti į šiltą, purų substratą, kuriame gausu oro tarpų. Šviesos poreikis tuo metu vidutinis: svarbu vengti tiesioginės saulės, kuri kaitintų vazoną ir džiovintų jaunas šaknis. Aktyvėjant augimui ir pasirodžius pirmiesiems lapo pumpurams, laistymas palaipsniui didinamas, o augalas gali būti perkeliamas į šviesesnę vietą.

Norime įspėti, kad jaunos kolokazijos neskuba įsibėgėti augti, nes pirmosiomis savaitėmis formuojasi šaknys, o lapai pasirodo vėliau. Tai normalus procesas, rodantis, kad augalas pirmiausia investuoja į savo atraminę sistemą. Kai pasirodo pirmieji lapai, galima pradėti labai švelnų tręšimą silpnai koncentruotomis kompleksinėmis trąšomis. Atminkite, kad trąšų perteklius šiame etape gali nudeginti šaknis arba sulėtinti vystymąsi. Tik tuomet, kai kolokazija išaugina 3–4 lapus, ji laikoma pilnai prigijusia.

Nepaisant kruopštaus pasiruošimo, dauginimas kartais nepavyksta. Dažniausios nesėkmės priežastys: šaltas substratas, per didelė drėgmė, prastos kokybės ar per seni gumbai, netinkamai išdžiovintos pjūvio vietos, staigūs temperatūrų pokyčiai. Jei dalis gumbų supūva, likusieji turi būti nedelsiant apžiūrėti, turi būti išvalomos jų pažeistos vietos. Ankstyvas puvinys dar nereiškia, kad visas gumbas prarastas, tinkamai apdorojus, sveikos sekcijos gali būti išsaugotos.

Kolokazijos ligos, kenkėjai ir dažniausiai pasitaikančios problemos

Kolokazija yra augalas, kuris savo greitu augimu ir masyvia lapija džiugina ne vieną sodininką, tačiau kartu gali būti jautrus aplinkos pokyčiams, perlaistymui ar netinkamam mikroklimatui. Lietuvos sąlygomis dauguma problemų kyla ne dėl patogenų, o dėl augalo fiziologinės reakcijos į netinkamas auginimo sąlygas: šaltį, per didelę drėgmę, staigius temperatūros svyravimus ar šviesos trūkumą. Vis dėlto, kai kuriuos kenkėjus ir ligas kolokazija gali prisišaukti, ypač jei auga oranžerijoje ar šiltuose, mažiau vėdinamuose kambariuose.

• Viena dažniausių kolokazijos problemų – šaknų puvinys, atsirandantis tada, kai užmirkusi dirva riboja oro patekimą prie gumbo ir skatina audinių irimą. Pirmieji požymiai: pakritę, minkšti lapai, specifinis pūvančios organikos kvapas ir rudai patamsėjusi gumbo dalis. Tokiu atveju augalą būtina skubiai iškasti, pašalinti pažeistas vietas, pjūvius dezinfekuoti ir atkurti tinkamą drenažą. Šaknų puvinys retai kyla dėl patogenų, dažniausiai tai perlaistymo pasekmė.
• Oranžerijose ar patalpose kolokazija gali būti pažeidžiama voratinklinių erkučių, ypač kai oro drėgmė žema. Erkutes atpažinti nesunku: lapų apatinė pusė tampa sidabriškai dėmėta, o pažeistuose vietose gali matytis ploni voratinkliniai siūlai. Kova paprasta: padidinti oro drėgmę, kruopščiai nuplauti lapus šiltu vandeniu ar muiluotu tirpalu, o prireikus papildyti gydymą akaricidais. Kiti, rečiau pasitaikantys kenkėjai, tai amarai ir tripsai, kurie dažniausiai plinta šiltnamiuose ir nusilpusiuose augaluose.
• Tamsios, sausos dėmės ant kolokazijos lapų dažniausiai nėra infekcinė liga, o fiziologinė reakcija į netinkamą mikroklimatą: per didelę lapų drėgmę, prastą oro cirkuliaciją arba temperatūros svyravimus. Tokie pažeidimai formuojasi tada, kai lapo paviršius ilgą laiką lieka šlapias arba augalas auga uždarose, nevėdinamose patalpose. Pastebėjus šiuos požymius, kolokaziją reikėtų perkelti į geriau vėdinamą vietą, vengti lapų šlapinimo ir pašalinti pažeistus audinius. Fungicidai paprastai nėra reikalingi, daugeliu atvejų pakanka pagerinti auginimo sąlygas, kad augalas vėl formuotų sveiką lapiją.
• Tarp dažniausių fiziologinių problemų yra išskiriamas lapų geltonavimas, kuris paprastai nesusijęs su ligomis, jis labiau signalizuoja apie aplinkos sukeliamą stresą. Geltonuojantys, minkšti lapai rodo perlaistymą; geltonuojantys, sausi lapų kraštai identifikuoja drėgmės trūkumą arba per intensyvią saulę. Šviesėjantys lapai gali signalizuoti azoto trūkumą, o banguoti, deformuoti lapų kraštai dažnai susiję su staigiais temperatūros pokyčiais.
• Kolokazijos jautrios ir šalčio stresui, todėl net trumpalaikis 8–10 °C kritimas vasaros naktimis gali sulėtinti augimą, o žemiau 5 °C esančios temperatūros deformuoja lapus. Nors, dažnai tai klaidingai palaikoma liga, tačiau iš tiesų yra temperatūrinė reakcija.
• Stagnacija, kai augalas ilgai neformuoja naujų lapų, dažniausiai rodo, kad gumbas per mažai maitinamas arba vis dar išlieka ramybės būsenoje. Tokiu atveju svarbu tikrinti substrato temperatūrą; jei ji per žema (žemiau 16 °C), kolokazija nepradės aktyviai augti net ir gausiai laistoma ar tręšiama.

Ar kolokazija yra nuodinga?

Kolokazija, kaip ir dauguma aroninių šeimos augalų, savo audiniuose kaupia kalcio oksalato kristalus, kurie gali dirginti odą, burnos gleivinę ir akis. Nors apsinuodijimo rizika dekoratyvines kolokazijas palietus yra nedidelė, kontaktas su pažeistais lapais ar sultimis, kai kuriems žmonėms gali sukelti odos perštėjimą, paraudimą ar alerginę reakciją. Dėl šios priežasties kolokaziją rekomenduojama sodinti taip, kad lapai nesiliestų su vaikščiojimui skirtais takais, o genėjimo ar gumbų dalijimo metu, dėvėti pirštines.

Ypač svarbu žinoti, kad žalios kolokazijos dalys nėra valgomos ir neturėtų būti maišomos su valgomąją kolokaziją, taro (Colocasia esculenta), kuri vartojama tik termiškai apdorota. Dekoratyvinių veislių lapai ir gumbai valgymui netinka, o jų nurijimas gali sukelti stiprų gleivinių sudirginimą. Dėl šių priežasčių augalas turėtų būti laikomas nepasiekiamas mažiems vaikams ir naminiams gyvūnams.

Valgomoji kolokazija: auginimas, panaudojimas ir savybės

Valgomoji kolokazija (Colocasia esculenta), geriau žinoma kaip taro, yra viena seniausių pasaulyje kultūrinių šakniavaisių rūšių, auginama daugiau kaip 5 tūkstančius metų. Ji priklauso tai pačiai aroninių šeimai kaip ir dekoratyvinės kolokazijos, tačiau skiriasi paskirtimi, morfologija ir panaudojimo būdais. Taro auginamas visame tropiniame pasaulyje: nuo Pietryčių Azijos iki Ramiojo vandenyno salų, ir yra laikomas vienu svarbiausių angliavandenių šaltinių, prilygstančiu bulvėms ar maniokui.

Valgomoji kolokazija pasižymi stambiais, iki metro ilgio lapais ir masyviu pagrindiniu gumbu, kurio minkštimas gali būti baltas, gelsvas ar violetinis. Skirtingai nei dekoratyvinės veislės, taro lapai ir gumbai tinkami vartoti tik po terminio apdorojimo, nes žaliuose audiniuose gausu kalcio oksalatų. Kaitinant šie junginiai suyra, todėl taro tampa saugus ir maistingas.

Auginimo sąlygos tropikuose gerokai skiriasi nuo Lietuvos klimato: taro mėgsta drėgną, šiltą aplinką ir nuolatinę dirvos drėgmę. Jis dažnai sodinamas net rizikinguose ryžių laukuose ar drėgnose terasose, kur gali augti beveik kaip pusiau vandens augalas. Lietuvoje taro neperžiemoja lauko sąlygomis, tačiau gali būti auginamas, kaip sezoninis egzotinis augalas arba įspūdingas oranžerijos egzempliorius. Jei auginamas kaip dekoratyvinė lapinė kultūra, jam taikomos panašios priežiūros taisyklės kaip ir kitoms kolokazijoms.

Taro gumbai yra ypač vertingi savo maistine sudėtimi: juose gausu sudėtinių angliavandenių, skaidulų, B grupės vitaminų, kalio, magnio ir antioksidantų. Dėl lengvai virškinamų angliavandenių taro plačiai naudojamas klinikinėje mityboje, kaip maistas žmonėms, turintiems virškinimo sutrikimų ar alergijų kitoms šakniavaisinėms kultūroms. Lapai taip pat gali būti vartojami termiškai apdoroti ir yra populiarūs Pietryčių Azijoje bei Afrikoje.

Kalbant apie kultūrinę reikšmę, taro yra ne tik maistas, bet ir simbolinis augalas, ypač Polinezijoje, Havajuose ir Melanezijoje. Jis siejamas su derlingumu, protėviais ir ritualine virtuve; iš taro gaminamas garsusis havajietiškas „poi“. Daugelyje šalių taro išliko svarbia tradicinio maisto, nacionalinės tapatybės ir žemdirbystės dalimi, todėl iki šiol yra aktyviai auginamas ir saugomas, kaip genetinis paveldas.

Kolokazija: istorinė ir kultūrinė reikšmė

Kolokazija pasaulio kultūrose užima išskirtinę vietą. Nors Europoje jis pirmiausia vertinamas dėl įspūdingos lapijos ir dekoratyvinio efekto, tropiniuose regionuose kolokazija jau tūkstantmečius yra ir maisto šaltinis, ir svarbus kultūrinės tapatybės elementas. Ši dvilypė paskirtis ryškiai atsiskleidžia lyginant dekoratyvines veisles su valgomąja kolokazija, vienu seniausių žmonijos auginamų šakniavaisių.

Istoriškai, taro buvo laikomas šventu augalu daugelyje Ramiojo vandenyno kultūrų. Polinezijoje jis siejamas su žmogaus kilmės mitais, Havajuose – su protėvių dvasine galia, o Melanezijoje – su klano tapatumu. Šiose tradicijose taro gumbas laikomas gyvybės ir derlingumo simboliu, o jo auginimas ir vartojimas yra ne tik žemdirbystės, bet ir ritualinių praktikų dalis. Taro buvo vienas pagrindinių augalų, lydėjusių pirmąsias migracijas per Ramųjį vandenyną, todėl įgijo svarbią istorinio išlikimo vertę.

Kituose regionuose, ypač Pietryčių Azijoje, Pietų Azijoje ir Vakarų Afrikoje, valgomoji kolokazija yra svarbus maistinės kultūros elementas. Gumbai naudojami sriuboms, troškiniams, miltams, desertams ar net medicininiams nuovirams, o lapai –  termiškai apdoroti, vertinami dėl didelės geležies ir vitamino A koncentracijos. Tradicinėje medicinoje taro lapai ir stiebai kartais naudojami virškinimui stiprinti ar odos dirginimams malšinti, nors šie naudojimo būdai nėra plačiai pagrįsti šiuolaikiniais klinikiniais tyrimais.

Dekoratyvinės kolokazijos, tarp jų C. gigantea, C. affinis, C. black magic grupės veislės, įgavo pasaulinį populiarumą tik XIX–XX a., kai pradėta aktyviai importuoti egzotinius augalus į Europos botanikos sodus ir oranžerijas. Dėl įspūdingos, iki 1 m pločio siekiančios lapijos, kolokazija tapo svarbiu akcentiniu augalu tropinių sodų ir šiuolaikinių džiunglių stiliaus kompozicijose. Dėl savo architektūrinės formos ji dažnai derinama su bananiniais augalais, alokazijomis, ricinomis, kanomis ar kitomis didelėmis lapinėmis kultūromis.

Šaltiniai:
https://tropical.theferns.info/viewtropical.php?id=colocasia+esculenta
https://www.nparks.gov.sg/florafaunaweb/flora/1/8/1835
https://plantnet.rbgsyd.nsw.gov.au/cgi-bin/NSWfl.pl?page=nswfl&lvl=sp&name=Colocasia~esculenta
https://plants.ces.ncsu.edu/plants/colocasia-esculenta/
https://www.gardenersworld.com/house-plants/how-to-grow-colocasia-taro-or-elephant-ears
https://www.epicgardening.com/colocasia/
https://www.gardenia.net/plants/genera/colocasia-taro
https://www.sciencedirect.com/topics/agricultural-and-biological-sciences/colocasia-esculenta
https://www.gardenia.net/plant/colocasia-esculenta-taro
https://hort.extension.wisc.edu/articles/elephant-ears-colocasia-alocasia-and-xanthosoma/
https://plants.ces.ncsu.edu/plants/colocasia/

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.