Valgomasis tampriukas (Strobilurus esculentus) yra vienas iš nedaugelio grybų, kuriuos galima rasti net šaltuoju metų laiku, kai dauguma kitų grybų jau seniai baigė derėti. Šis nepastebimas, bet gana gero skonio grybas priklauso pūstelkinių (Physalacriaceae) šeimai ir yra vertinamas grybautojų, kurie išmano jo ypatybes ir moka jį atpažinti. Nors valgomasis tampriukas nėra toks populiarus kaip baravykai ar lepšiai, jis pasižymi unikaliomis savybėmis ir gali praturtinti sezoninę grybų derliaus paletę.
Valgomasis tampriukas: charakteristika ir paplitimas
Tampriukas (Strobilurus) yra nedidelė grybų gentis, kuriai priklauso apie 16 rūšių, plačiai paplitusių visame pasaulyje. Šie grybai ypač dažni Šiaurės pusrutulio temperatiniuose regionuose, kur vyrauja vidutinio klimato sąlygos. Lietuvoje žinomos trys tampriukų rūšys, iš kurių dažniausios yra valgomasis tampriukas ir pušyninis tampriukas (Strobilurus tenacellus). Šie grybai yra saprotrofiniai organizmai, tai reiškia, kad jie minta organinėmis medžiagomis, skaidydami mirusią augalinę masę.
Valgomasis tampriukas pasižymi viena labai specifine savybe – jis auga ant eglių kankorėžių ir turi puikų atsparumą šalčiui. Šis grybas pradeda derėti šiltesnėmis žiemos dienomis, kai temperatūra šiek tiek pašyla, ir tęsia augimą pavasarį. Tai reiškia, kad valgomasis tampriukas gali būti randamas net po šalnų, kai dauguma kitų grybų jau nebeauga.
Išvaizda ir atpažinimo požymiai
Valgomasis tampriukas yra labai smulkaus dydžio grybas su itin charakteringa išvaizda, kuri padeda jį atpažinti. Vaisiakūniai aiškiai diferencijuoti į kepurėlę ir kotą, o visa struktūra yra tampraus, elastingo pobūdžio – būtent dėl šios savybės grybas ir gavo savo lietuvišką pavadinimą.
Kepurėlė yra nedidelė, siekianti vos 1–2 centimetrus skersmenį, kartais gali būti šiek tiek didesnė. Jaunų grybų kepurėlė būna pusiau apvali ar kūgiška, o bręstant išsitiesina ir tampa paplokščia. Subrendusio grybo kepurėlė dažnai turi nedidelį gūbrelį viduryje arba lieka visiškai plokščia. Paviršius lygus, gali būti šiek tiek glotnaus ar švelniai matinio paviršiaus. Spalva kinta nuo pilkšvos, rudos iki balsvų atspalvių, kartais gali turėti geltonai rusvų tonų.
Lakšteliai yra vienas svarbiausių atpažinimo požymių. Jie tankūs, siauroki, galu priaugę prie koto arba laisvi, nepriauge prie jo. Lakštelių spalva paprastai balsva ar pilkšva, šviesesnė nei kepurėlė. Šie lakšteliai formuoja elipsoidines, bespalves papėdspores, kurios yra svarbios grybo dauginimosi procesui.
Kotas yra ypač charakteringas – centrinis, cilindrinis, labai plonas, bet gana ilgas, kartais gali siekti net 5–8 centimetrus ar daugiau. Kotas tampraus, elastingo pobūdžio, sunkiai lūžta. Apatinė koto dalis dažnai būna veltiniuota, o pati pamatinė dalis yra įaugusi į kankorėžį. Koto spalva paprastai šviesesnė viršuje ir tamsesnė ar rudesnė apačioje. Šis ilgas, plonas kotas yra vienas pagrindinių požymių, padedančių atpažinti valgomąjį tampriuką.
Rekomenduojamas video
Trama (minkštimas) yra plona, balta ar šviesi, pasižymi švelnaus, nežymaus kvapo savybėmis. Skirtingai nuo kai kurių kitų grybų, tampriukas neturi stipraus ar specifinio kvapo, o jo tekstūra yra tampresnė nei daugelio panašaus dydžio grybų.
Kur ir kada auga valgomasis tampriukas?
Valgomasis tampriukas yra labai specifinio augimo vietos grybas – jis beveik išimtinai auga ant eglių kankorėžių, kurie yra įaugę į miško paklotę ar dalinai paslėpti po samanomis, lapais ir spygliais. Kartais galima rasti šiuos grybus ant trūnijančios medžių žievės ar medienos šalia kankorėžių, bet pagrindinis jų požymis – būtent ryšys su eglių kankorėžiais.
Grybas mėgsta drėgnesnes spygliuočių miškų vietas, kur yra daug organinių medžiagų ir kur kankorėžiai ilgiau išlieka drėgni. Todėl tampriukus dažniau galima rasti eglynuose, mišriuose miškuose su eglėmis, retesniais atvejais parkuose, kur auga šie medžiai.
Derėjimo laikas yra viena įspūdingiausių valgomojo tampriuko savybių. Šis grybas pradeda augti dar žiemą, šiltesnėmis dienomis, kai temperatūra pakyla virš nulio ir trunka iki vėlyvo pavasario. Tai reiškia, kad valgomąjį tampriuką galima rasti net po šalnų – kai dienos metu pašyla, o naktimis dar šąla, šie gležni grybai sugeba atsinaujinti ir tęsti augimą. Derėjimo sezonas paprastai trunka nuo gruodžio–vasario iki gegužės mėnesio, priklausomai nuo oro sąlygų.
Kaip atskirti valgomąjį tampriuką nuo kitų panašių grybų
Valgomasis tampriukas turi keletą artimų giminaičių, su kuriais jį galima supainioti, tačiau nuodingų dvynių beveik neturi. Labiausiai panašus yra pušyninis tampriukas (Strobilurus tenacellus), kuris auga ne ant eglių, o ant pušų kankorėžių. Šis grybas taip pat yra valgomas ir pasižymi panašiomis savybėmis. Pagrindinis skirtumas – augimo substratas: jei grybas auga ant eglių kankorėžio, tai valgomasis tampriukas, jei ant pušies – tai pušyninis tampriukas.
Svarbu nesupainioti tampriuko su tam tikrais smulkiais nuodingais grybais, kurie taip pat gali augti miškuose ankstyvą pavasarį. Tačiau nuodingieji grybai paprastai neauga ant kankorėžių – tai yra pagrindinis atpažinimo požymis. Mažosios nuodingosios šalmabudės (Mycena ar Galerina genčių grybai) gali būti panašaus dydžio, bet jos auga ant medienos, žemės ar samanų, o ne ant kankorėžių. Be to, nuodingieji grybai dažnai turi intensyvesnę, tamsesnę spalvą ir skirtingą lakštelių išsidėstymą.
Grybautojams rekomenduojama visada atkreipti dėmesį į šiuos požymius: augimą ant kankorėžių, ilgą ploną tamprų kotą, šviesią balsvą spalvą ir nedidelį dydį. Jei grybas atitinka šiuos kriterijus, tikimybė, kad tai valgomasis tampriukas, yra labai didelė.
Maistinė vertė ir panaudojimas virtuvėje
Nors valgomasis tampriukas yra smulkaus dydžio, jis yra visavertis valgomas grybas. Dėl nedidelio dydžio šių grybų reikia surinkti daugiau, kad būtų įmanoma paruošti patiekalą, tačiau jų skonis yra švelnus, malonus, be kartumo ar nemalonių atspalvių. Tampriukai pasižymi švelnia tekstūra ir gali būti naudojami įvairiems kulinariniams tikslams.
Šie grybai yra puikus ingredientas sriuboms, padažams ir paruošimams su kitais grybais. Dėl savo tamprumo jie gerai išlaiko formą gaminant ir nevirsta košine mase. Tampriukus galima trumpai pavirti ir vėliau pakepinti su svogūnais ir grietine, pridėti prie makaronų ar kruopų patiekalų. Kai kurie grybautojai juos džiovina, taip išsaugant jų aromatą ir maistines savybes.
Kaip ir visi miško grybai, valgomieji tampriukai turi vertingų maistinių medžiagų: jie yra mažo kaloringumo, turtingi skaidulomis, baltymais, vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis. Žiemos ir ankstyvojo pavasario laikotarpiu, kai šviežių vietinių produktų pasirinkimas ribotas, valgomasis tampriukas gali būti puikus sezoninis papildymas prie mitybos.
Patarimai renkant valgomąjį tampriuką
Norint sėkmingai surinkti valgomųjų tampriukų, reikia žinoti kur ieškoti. Eglynai ir mišrūs miškai su eglėmis yra geriausia vieta. Verta dėmesį atkreipti į miško paklotėje matomus ar pusiau paslėptus kankorėžius – būtent šalia jų ir ant jų augs šie grybai. Kadangi tampriukai yra smulkūs, reikia įdėmiai apžiūrėti kiekvieną kankorėžį.
Geriausias laikas rinkti – šiltesnės žiemos ir ankstyvojo pavasario dienos, kai temperatūra dieną pakyla virš nulio. Po lietaus ar drėgnu oru šansai rasti tampriukų padidėja, nes grybai mėgsta drėgmę.
Valgomasis tampriukas – tai unikalus grybas, kurį galima rasti netikėčiausiu metų laiku. Nors jis nėra didelis ir masinis, šis grybas yra tikras sezoninis lobis grybautojams, kurie vertina įvairovę ir nori pratęsti grybavimo sezoną net šaltuoju metų laiku.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/tampriukas/
- https://www.mushroom.world/show?n=Strobilurus-esculentus
- https://gd.eppo.int/taxon/STBSES
- https://www.inaturalist.org/taxa/492210-Strobilurus-esculentus
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
Naujienos iš interneto
