Pušys raminančiai ošia ir apgaubia maloniu miško aromatu. Gera pakvėpuoti prisotintu pušų kvapu oru. Pušys suteikia sodybai jaukumo ir puošnumo. Juk net ir atėjus niūriam rudeniui, kai kiti augalai praranda lapus, šie spygliuočiai žaliuoja ir praturtina mūsų aplinką sodria žaluma. Be to, kiekvienas augintojas gali pasirinkti jo sklypui ir aplinkai tinkančią pušų rūšį – jų būna labai įvairaus dydžio bei išvaizdos.
Pušis (Pinus) priklauso pušinių augalų šeimai. Tai visžalis spygliuotis medis, kartais krūmas. Pušies pumpurai stambūs, padengti žvynais. Jos spygliai ilgi, linijiški, trumpuosiuose ūgliuose jų išauga po 2, 3 arba 5, todėl pušys skirstomos į dvispygles, trispygles ir penkiaspygles. Pušys žydi vėliau nei daugelis spygliuočių. Įvairių formų bei dydžio kankorėžiai subręsta antrųjų metų rudenį, ir gali išbarstyti sėklas iškart arba jau kitą pavasarį. Dalies rūšių sėklos, kankorėžiuose esančios, turi plėvinius sparnelius.
Pušys paplitusios Europoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje. Šie spygliuočiai auga įvairiame klimate – tundroje, vidutinėse platumose, subtropikuose. Didžiausią pušų įvairovę galima rasti Rytų Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Viso žinoma apie 100 pušų rūšių, iš kurių Lietuvoje savaime nuo seno auga tik viena – paprastoji pušis, kitos pas mus auginamos pušys yra atvežtinės.
Paprastosios pušys
Paprastoji pušis (Pinus sylvestris) paplitusi Europoje ir Azijoje. Ji užauga iki 30-40 m aukščio, pasižymi tiesiu kamienu. Paprastosios pušies spygliai auga po du, siekia 4-8 cm ilgio. Kankorėžiai kūgiški, 3-6 cm ilgio, dažniausiai pilkai rudi. Paprastoji pušis auga sparčiai, gyvena iki 300-400 metų. Ji nereikli dirvožemiui ir drėgmei. Yra išvesta įvairių dekoratyvinių jos formų. Štai kai kurios iš jų: „Albyns“ – iki 0,5 m aukščio, plačiai išsidriekęs pušies krūmas; „Argentea“ – pušis sidabriškai pilkais spygliais; „Compressa“ – 1-2 m aukščio koloniška, tankiomis aukštai kylančiomis šakomis pušis; „Wetereri“ – apie 5 m aukščio, plačiai kūgiška pušis melsvai pilkais spygliais.
Kalninės pušys
Kalninė pušis (Pinus mugo) paplitusi Vidurio ir Pietų Europos kalnuose. Tai ganėtinai žemaūgės pušys, kurios užauga apie 3-4 m aukščio, turi keletą išlinkusių stiebų. Kalninės pušies žievė pilkai ruda. Žali bei tankūs jos spygliai išsidėstę po du. Kankorėžiai ovalūs, rudi, pakilusiais skydeliais. Kalninė pušis auga lėtai, ji ne tokia reikli dirvožemiui kaip kitos pušys. Gali augti nederlingame smėlyje, kadangi jos šaknys prasiskverbia giliai į žemę ir aprūpina medį vandeniu. Kalninė pušis atspari šalčiui. Kalninės pušys Lietuvoje yra introdukuotos (atvežtinės), bet jau ima plisti mūsų šalyje ir savaime. Jos auginamos dekoratyviniuose želdynuose ir pajūrio smėlynuose. Kelios dekoratyvinės kalninės pušies formos: „Gnom“ – nykštukinė, užauganti iki 2 m aukščio ir tiek pat pločio, tankiais spygliais; „Mops“ – nykštukinė rutuliškoji kalninė pušis, kuri užauga apie 1 m aukščio; ,,Mughus“ – pusrutulio formos medelis, užaugantis iki 2 m aukščio ir pločio.
Juodosios pušys
Juodoji pušis (Pinus nigra) išsiskiria tamsia, vešlia laja. Ši rūšis savaime auga Vidurio ir Pietų Europoje. Lietuvoje ši pušis nors ir atvežtinė, tačiau jau yra sulaukėjusi ir plinta mūsų krašte ir savaime. Užauga iki 20-30 m aukščio. Jos žievė tamsi, juosvai pilka, laja plačiai ovali, šakos storos. Spygliai išsidėstę po du, tamsiai žali, kankorėžiai kiaušiniški, kūgiški, apie 5-8 cm ilgio. Auga gana lėtai, ypač kol medelis jaunas. Mėgsta purius, kalkingus dirvožemius, atspari šalčiui. Juodoji pušis pakantesnė užterštam orui nei, pavyzdžiui, paprastoji. Kai kurios dekoratyvinės jos formos: „Aurea“ – jauni jos spygliai geltoni, o vėliau tampa pilkai žali; „Columnaris“ – pasižymi koloniška laja, trumpomis šakomis; „Globosa“ – neaukštas medelis tankia rutuliška laja.
Veimutinės pušys
Veimutinė pušis (Pinus strobus), kilusi iš Šiaurės Amerikos, užauga iki 40-50 m aukščio, turi retoką, ovalią ar kūgišką netaisyklingą lają. Jos plonokos šakos auga horizontaliai. Melsvai žali, ploni, minkšti spygliai išsidėstę po penkis. Kankorėžiai cilindriški, rudi. Veimutinė pušis greitai auga, yra atspari šalčiui, reiklesnė dirvožemiui nei paprastoji pušis. Štai kelios dekoratyvinės, vertos dėmesio, jos formos: „Alba“ – pušis balsvai žaliais spygliais; „Minima“ – tai žemaūgis, plačiai kūgiškas krūmas tamsiai žaliais spygliais; „Radiata“ – rutuliška, tankiašakė veislė, žemaūgis krūmas.
Kedrinės pušys
Kedrinė pušis (Pinus cembra) – ši, paplitusi Vidurio Europos kalnuose, pušis užauga iki 20-25 m aukščio. Jos laja ovali ir tanki. Tankūs, pašiaušti spygliai auga po penkis. Kankorėžiai beveik rutuliški, rudi, o jų sėklos be sparnelių. Kedrinė pušis auga lėtai, ji reikloka dirvožemiui, gerai pakelia paunksmę bei užterštą miestų orą. Tai labai puošni pušis, be to, veda skanius riešutėlius. Yra įvairių jos dekoratyvinių formų: „Glauca“ – sidabriškai mėlynais spygliais; „Globe“ – rutuliškas, 1-2 m aukščio krūmas; „Pygmaea“ – nykštukinė, 0,3-0,4 m aukščio pušelė, trumpais tankiais spygliais.
Be išvardytų, Lietuvoje auginamos ir daugiau pušų rūšių: sibirinė pušis, geltonoji pušis, koloninė pušis, sverino pušis, kabliškoji pušis, Bankso pušis, korėjinė pušis, baltažievė pušis bei kitos.
Pušų dauginimas ir sodinimas
Dažnam kyla klausimas, kaip sodinti pušis. Pušys gali būti dauginamos sėklomis arba iš šakelių, o paprasčiausias būdas užsiveisti šį medelį – įsigyti jau kiek paaugintą jauną pušelę medelyne.
Pušys auginamos iš sėklų, kurios per žiemą laikomos sausai ir vėsiai. Jų galima nusipirkti arba prisirinkti patiems. Tam rudenį reikia parsinešti subrendusių kankorėžių, iš kurių šiltoje patalpoje sėklos išbyrės. Sėklos sėjamos pavasarį ar net anksčiau (vasarį-kovą) į vazonėlius ar dėžutes, į rūgštoką substratą. Prieš sėjant sėklas būtina stratifikuoti (pašaldyti). Pasėliai laikomi šviesioje patalpoje, galima išnešti juos į šiltnamį ar vėsų prieškambarį. Tik dalis sėklų sudygsta tą patį pavasarį, kitos – tik po metų. Kitas būdas – sėti pušies sėklas rudenį tiesiai į daigyną ir mulčiuoti. Dekoratyvinių formų medeliai skiepijami, auginami iš šakelių.
Galimas pušų sodinimas pavasarį ir rudenį. Pavasarį tam tinkamiausias metas yra balandžio pabaiga-gegužės pradžia, rudenį – rugpjūčio pabaiga-rugsėjo pradžia. Jei pušį persodinate iš vazono į dirvą, tai daryti galite visą šiltąjį sezoną. Lauke augančias pušis persodinti nėra lengva. Šių medžių šaknys gana negilios, retos ir plačios, prie jų netvirtai laikosi žemė. Medelynuose išaugintas pušeles persodinti lengviau, nes jų šaknys kompaktiškesnės.
Pušų auginimas ir priežiūra
Pušys yra šviesomėgės, tačiau gerai prisitaiko ir prie mažiau saulėtų vietų, pusiau šešėlio. Dauguma jų nereiklios dirvožemiui, gali augti tiek sausose, tiek užmirkusiose vietose, juk jos sutinkamos ir aukštapelkėse, ir kalnuose.
Nors daugelis pušų rūšių nėra reiklios dirvai ir oro drėgnumui, tačiau jaunus medelius reikia kruopščiai prižiūrėti, laistyti, žemę aplink juos purenti bei mulčiuoti. Pamiškėse, kaimo vietovėse jaunų pušelių stiebai aprišami saugant nuo stirninų, kurie ragais neretai nudrasko medelių žievę bei sužaloja šakeles. Tręšti pušis rekomenduojama balandžio ir birželio mėnesiais.
Medelynuose siūlomos formuotos pušys – jau paauginti suformuoti medeliai, kurie praktiškai nebekeičia savo formos bei dydžio, tad augintojams nebereikia rūpintis jų genėjimu ir formavimu.
Pušis vazone
Nedidukės dekoratyvinės pušys (išvestos aplinkos puošimui bei dekoravimui) auginamos ir vazonuose. Tokia vazonine pušimi papuošite namų kiemą, terasą, ar balkoną. Pagrindinis skirtumas pušies auginimo vazone ir lauke yra tai, jog vazone augalo šaknims yra labai nedaug vietos, tad ne visos pušų rūšys gerai jausis taip auginamos. Vazonui reikėtų rinktis lėtai augančią rūšį, tačiau geriau pirkti jau kiek paaugintus medelius, nes teks ilgai laukti, kol jie įgaus norimą formą. Daugelis vazoninių pušų per metus paauga vos kelis centimetrus.
Vazone pušys auginamos panašiomis į lauko sąlygomis. Jas geriau sodinti į lengvesnį priesmėlį, statyti vazoną saulėtoje vietoje ar daliniame šešėlyje. Svarbu laiku laistyti vazoninius medelius, o vazono žemės paviršių mulčiuoti. Mulčiavimui tinka medžio žievė arba žvyras, dekoratyviniai akmenukai. Žiemai įneškite vazonus su pušimis į vėsią ir šviesią patalpą. Būtinai laistykite augalą, tikrinkite, ar žemė vazone neperdžiūvus.
Sodinimui vazone rinkitės labai žemas pušų veisles. Štai kelios žemaūgės pušys: jau minėtos kalninės pušies veislės „Gnom“ ir „Mops“, juodosios pušies veislės „Globosa“, „Nana“, „Pierrick Bregon“, „Green tower“, baltažievė pušis (Pinus leucodermis) „Compact Gem“.
Vazonuose auginamos ir pušys bonsai – dailiai suformuotos dekoratyvinės pušaitės. Pušis bonsai, įsigyta specialiame medelyne, papuoš aplinką ir nereikalaus didelių pastangų ją prižiūrint.
Pušų ligos ir kenkėjai
Kaip ir kiti augalai, pušys kartais yra puolamos kenkėjų ar ligų. Būdingos pušų ligos –paprastoji pušų spygliakritė, pušies spyglių rūdys. Paprastąją pušų spygliakritę sukelia grybelis. Ant spyglių atsiranda geltonos ar rusvai rudos dėmės. Vėliau spygliai ruduoja, džiūsta, nukrenta. Šiai ligai palankus lietingas ir šiltas oras vasarą, švelni žiema.
Pušies spyglių rūdys taip pat atsiranda dėl tam tikros rūšies grybelio. Ši liga pasireiškia ant spyglių atsiradusiomis gelsvomis pūslelėmis, kurioms pratrūkus pasklinda sporos. Pušies spyglių rūdys dažniau užpuola jaunas pušis, gegužės-liepos mėnesiais. Pastebėjus šių ligų požymius, patartina apdoroti augalus specialiais fungicidiniais ar augalinės kilmės preparatais.
Pušims kenkia ir vabzdžiai: tai paprastasis pušinis pjūklelis, rudasis pušinis pjūklelis, didysis pušinis amaras. Pušinių pjūklelių lervos minta pušų spygliais, o didysis pušinis amaras čiulpia spyglių ir žievės sultis. Šie kenkėjai silpnina medelius, tad su jais reikia kovoti. Kenkėjus naikinti padės žaliasis sodo muilas, specialūs insekticidai.
Gydomosios pušies savybės
Pušis ne tik puošia ir aromatizuoja aplinką, ji turi daugybę naudingų žmogaus sveikatai savybių. Gaivus pušies oras palengvina kvėpavimą, pakelia nuotaiką, gerina kraujotaką bei medžiagų apykaitą, padeda atgauti jėgas, gydo nemigą, liūdesį. Kambaryje pamerktos pušies šakelės padeda greičiau pasveikti ligoniams. Sveika ir naudinga pasivaikščioti pušynu žmonėms, turintiems silpnus plaučius, sergantiems kvėpavimo sistemos ligomis.
Augalų žinovė Dalia Treigienė savo knygoje „Lietuviškų augalų galios“ gydomajam pušies nuovirui priskiria priešuždegimines, šlapimo skatinimo, tulžies išskyrimo savybes. Šis nuoviras taip pat padeda atsikratyti bronchito, artrito, reumato. O spiritinė pušies pumpurų ištrauka rekomenduojama kaulams stiprinti bei po lūžių, nes padeda atkurti kaulinį audinį, kremzles, raiščius, kraujagysles. Ji taip pat veiksminga esant osteoporozei, lėtiniam uždegimui, reumatui. Pušų sėklos sustiprina šlapimo sistemą, gydo šlapimo pūslės ligas. Iš pušų pagaminta anglis gali būti geriama sutrikus virškinimui ar apsinuodijus. O štai iš pušies spyglių ruošiama vitamininga arbata.
Šaltiniai:
https://www.vle.lt
https://www.thespruce.com
Navasaitis M. Spygliuočiai sodybose. Vilnius, 1995
Treigienė D. Lietuviškų augalų galios. 22 didžiai stebuklingi. Vilnius, 2016
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
