Kiekvienas augalas turi savo charakterį. Vieni švelnūs ir kvapnūs, kiti drąsūs ir kartūs. O štai pelynas – toks, kuris tarsi atsisako būti pamirštas. Kartus, stiprus, magiškas. Jo kvapas aitrus, skonis beveik nepakeliamas, bet poveikis – paslaptingas. Tai žolė, kuri per tūkstančius metų keliavo iš ritualinių smilkytuvų į gydytojų skrynias, iš poetų eilučių į bohemiškų menininkų stiklines. Ir visur ji paliko tą patį įspūdį – kartaus likimo, bet nepaprastos galios augalo.
Pelynas – deivės dovana moterims
Pelyno kelias prasideda dar senovės Graikijoje, kur augalas buvo siejamas su medžioklės, gamtos ir moterų globėja – deive Artemide. Būtent iš jos vardo kilo ir lotyniškas pavadinimas Artemisia absinthium. Senosios legendos pasakoja, kad Artemidė šį augalą padovanojo moterims kaip priemonę malšinti skausmą, sustiprinti kūną ir protą. Todėl pelynas senovėje buvo laikomas „moterų žole“, lydėjusia jas nuo gimimo iki senatvės.
Romos moterys pelyno lapelius nešiodavo drabužių klostėse, tikėdamos, kad šis augalas suteiks joms išminties ir saugos nuo pavydžių akių. O gimdyvės, laukdamos kūdikio, kabindavo pelyno šakelę virš lovos – kad apsaugotų nuo blogų dvasių ir naktinių košmarų.
Romoje pelynas turėjo ir kitus naudojimo būdus: didžiųjų lenktynių nugalėtojai būdavo apdovanojami ne tik laurų vainikais, bet ir pelyno taurėmis – simboliu, kad net pergalė turi kartų skonį, primenant apie gyvenimo laikinumą.
Senovės egiptiečiai pelynui skyrė ypatingą vietą medicinoje ir ritualuose. Papirusuose užfiksuota, kad pelyno ekstraktas buvo naudojamas gydant virškinimo ligas ir išvarant parazitus. Tačiau dar įdomiau – pelynas naudotas mumifikavimo procesuose. Tikėta, kad šis augalas ne tik konservuoja, bet ir apsaugo sielą jos kelionėje į anapusybę.
Kartus skonis buvo tarsi simbolis: gyvenimas nebūtinai saldus, bet pilnas išminties ir stiprybės.
Viduramžių magija ir apsauga nuo tamsos
Viduramžių žmogui pelynas buvo daugiau nei augalas – tai skydas nuo blogio. Juo smilkyta namus, kai įtardavo „blogą akį“ ar dvasinį apsėdimą. Pelyno šakelės kabėdavo virš durų ir langų, kad piktosios dvasios negalėtų įžengti. Sakydavo: „Kur pelynas auga, ten velnias nevaikšto.“
Rekomenduojamas video
Senosiose Europos apeigose pelyno dūmai buvo naudojami aiškiaregystei sužadinti. Būrėjos ir žiniuonės degindavo džiovintus lapelius, o įkvėpusios aitraus kvapo bandydavo „pamatyti“ daugiau nei leidžia paprastos akys. Tikėta, kad pelynas „praveria duris“ į anapusinį pasaulį – padedda susisiekti su protėviais, išgirsti ženklus, iššifruoti sapnus.
Bet pelynas ne visada buvo švelnus. Dėl savo stiprių savybių jis pelnė ir pavojingo augalo reputaciją. Kai kur tikėta, kad perdozavus galima pakliūti į haliucinacijų būseną, o tai jau – pavojingai artima raganų skrajojimams ant šluotų. Inkvizitoriai net įtraukdavo pelyną į „įtartinų augalų“ sąrašus – jei pas moterį namuose rasdavo per daug pelyno, tai galėjo tapti „įrodymu“ apie užsiėmimą raganavimu.
Įdomu tai, kad vienuolynuose pelynas turėjo dvigubą reputaciją. Benediktinai ir kartūzų ordinas jį augino kaip vaistažolę, skirtą virškinimo problemoms spręsti ir karščiavimui gydyti. Tačiau tuo pat metu bažnyčios hierarchai žvelgė į pelyną su įtarimu – per daug mitologinių ir pagoniškų sąsajų. Kai kurie teologai net tvirtino, kad pelynas – tai augalas, kurį velnias naudoja gudrioms iliuzijoms kurti.
Pelynas – kartumo ir poetų įkvėpimo gėrimas
XIX amžiaus Paryžiuje pelynas įgavo visai kitą formą – skaidraus, žalio gėrimo pavidalą, vadinamą absentu. Menininkai jį vadino „žaliąja fėja“ (La Fée Verte), nes, anot jų, jis suteikdavo kūrybinės drąsos, atverdavo duris į pasąmonę ir įkvėpdavo naujoms vizijoms.
Pelyno ekstraktas buvo (ir tebėra) vienas iš pagrindinių absento ingredientų, kartu su anyžiumi ir pankoliu. Tarp šio gėrimo gerbėjų – Vincentas van Goghas, Paulis Verlaine’as, Charles’is Baudelaire’as, Oscaras Wilde’as, Arthuras Rimbaud’as. Jie gerdavo absento taurę ne vien dėl skonio – dėl jausmo, kai pasaulis trumpam tampa ne toks aiškus, bet kūrybiškai gyvas.
Ritualas buvo atskiras spektaklis: absentas lašinamas ant cukraus gabaliuko, padėto ant specialaus šaukštelio virš taurės, o tada ant jo liejamas šaltas vanduo. Gėrimas susidrumsčia, tampa opalinis – lyg fėja iš tiesų atsiranda stiklinėje. Paryžiaus kavinėse vakarais nusileisdavo „žalioji valanda“ (l’heure verte) – laikas, skirtas absento gėrimui ir filosofiniams pokalbiams.
Tačiau „žalioji fėja“ netruko prarasti gerą vardą. Dėl medžiagos, vadinamos tujonu, pelynas buvo apkaltintas sukeliantis haliucinacijas ir beprotybę. Absento draudimai nusirito per Europą – gėrimas buvo vadinamas pavojingu, beveik demonišku. Šveicarijoje jis buvo uždraustas 1910–aisiais, Prancūzijoje – 1915–aisiais. Istorija pasakoja apie Jean Lanfray, šveicarą, kuris nužudė šeimą, išgėręs absento. Nors tą dieną jis išgėrė ir kelis vyno butelius, o absento – tik dvi taures, kaltu buvo pripažintas būtent pelyno gėrimas.
Tik vėliau mokslas nustatė, kad tujono kiekiai absente buvo per maži, kad sukeltų tokį poveikį. Tikroji priežastis buvo paprasta – menininkai gėrė per daug, dažnai tuščiu skrandžiu, o pats gėrimas siekė 70 % alkoholio stiprumą. Tačiau mitas išliko. Ir iki šiol absentas tebėra paslaptingas, šiek tiek uždrausto skonio gėrimas, kuriame vis dar slypi pelyno dvasia – karti, žadinanti ir kupina paslapčių.
Pelynas – Biblijoje ir tautosakoje kartumo simbolis
Pelynas ne kartą paminėtas ir Biblijoje. Apreiškimo knygoje kalbama apie žvaigždę „Wormwood“ (Pelynas), kuri krinta į upes ir paverčia vandenį karčiu – kartumo ir kančios simboliu. „Ir sutrimitavo trečiasis angelas. Tada iš dangaus nukrito didelė žvaigždė, liepsnodama tarsi deglas, ir nukrito ant trečdalio upių ir ant vandens šaltinių. Žvaigždės vardas yra Metėlė [pelynas]. Ir pavirto trečdalis vandenų į metėlę, ir daugybė žmonių mirė nuo vandens, nes jis pasidarė kartus.“ Šis įvaizdis persikėlė į krikščionišką kultūrą, kur pelynas reiškė nuodėmės, išdavystės ar praradimo skonį.
Įdomu, kad ukrainietiškai „Černobylis“ verčiamas kaip „pelynas“. Po 1986 metų branduolinės katastrofos daugelis prisiminė šią biblinį pranašystę apie žvaigždę Pelynas, kuri nuodys vandenis. Sutapimas ar ne, bet simbolika sukrėtė pasaulio sąmonę.
Tautosakoje šis augalas taip pat turėjo dvigubą veidą. Lietuvoje pelynas augo beveik prie kiekvienos trobos – ne tik kaip apsauga nuo pikto, bet ir kaip priminimas, kad gyvenimas kartais kartus, tačiau būtent tame kartume – išmintis. Joninių naktį merginos dėdavo pelyno šakelę į vainiką, tikėdamos, kad jis padės atskirti tikrą meilę nuo apgaulės. Senoliai sakydavo, kad jei pelyno kvapas patinka – siela švari, jei ne – metas apsivalyti.
Rusų tautosakoje pelynas vadintas „užmaršties žole“ – tikėta, kad jo nuoviras padeda užmiršti skaudulius ir išgyvenimus. Kaukaze pelyną degindavo laidotuvėse, tikėdamiesi, kad jo dūmai palydės mirusiojo sielą į ramybę ir atims iš jos kartėlį.
Kelionės, sapnai ir pelyno dvasia
Keliautojai seniau pelyno šakelę dėdavo į batus arba užkišdavo už diržo – kad apsaugotų nuo nuovargio, nuodų ir blogų jėgų. Romos legionieriai dalindavosi patarimu: įdėk pelyno lapelį į sandalą prieš ilgą žygį, ir kojos bus lengvesnės. Šis prietaras nebuvo be pagrindo – pelyno eterinis aliejus turi lengvą stimuliuojantį poveikį, o jo kvapas gali padėti išlikti budriam.
Pelynas buvo ir simbolinis kelionės draugas, saugantis nuo „pasiklydimo“ – tiek miškuose, tiek gyvenime. Viduramžių piligrimai, keliaujantys į Santjagą de Kompostelą ar Jeruzalę, kabindavosi pelyno šakeles prie skrybėlių – kaip apsaugos ženklą ir priminimą, kad tikroji kelionė yra ne tik fizinė, bet ir dvasinė.
Ezoterikai tiki, kad pelynas iki šiol turi energetinio išvalymo galią. Jo smilkymas padeda išsklaidyti slogią atmosferą, nuimti nerimą, išvalyti mintis. Kai kurie net sako, kad pelyno dūmai „nutraukia praeities ryšius“, padeda paleisti kartėlį ir žengti toliau. Šiuolaikinėje praktikoje pelynas naudojamas greta šalavijų energetiniam valymui – tik jei šalavijas „švelniai valo“, tai pelynas „griežtai išvalo“ net tai, ko nenori paleisti.
Ne veltui sapnuoti pelyną – retas, bet svarbus ženklas. Tai gali reikšti, kad atėjo laikas paleisti, kas skauda, ir išmokti priimti gyvenimo kartumą kaip išminties dalį.
Pelynas – gydytojas ir nuodų brolis
Nors šįkart nekalbėsime apie liaudies mediciną, verta paminėti vieną paradoksą: pelynas gydo ir kenkia tuo pačiu metu. Nedidelės dozės gali skatinti virškinimą, valyti organizmą, naikinti parazitus. Bet per didelis kiekis – nuodas, galintis sukelti nervų sistemos sutrikimus.
Tai tarsi simbolis viso jo charakterio: šviesos ir tamsos, gydymo ir pavojingumo, kūrybos ir beprotybės. Gal todėl žmonės nuo seniausių laikų jį gerbė, bet niekada nepriėmė lengvabūdiškai. Hipokratas rašė, kad pelynas yra „kartumo mokytojas“ – gydo ne tik kūną, bet ir sielą, primindamas, kad ne viskas gyvenime gali būti saldu.
Pelynas – žolė, kuri turi atmintį
Pelynas – tarsi senas pasakotojas. Jis išgyveno imperijas, religinius draudimus, magijos laikus ir mokslinius tyrimus. Jis buvo ir raganių amuletas, ir karalių vaistas, ir menininkų įkvėpėjas.
Jei pažvelgsi į pelyno lapą – pilkai žalsvą, tarsi apdengtą šerkšnu – atrodys, kad jis slepia paslaptį. Ir gal iš tiesų slepia. Nes šis augalas, regis, nepriklauso nei vienam laikui. Jo kartumas – tai priminimas, kad gyvenime yra dalykų, kurių negalima pasaldinti, bet kuriuos reikia išmokti priimti.
Įdomu, kad net šiandien, XXI amžiuje, pelynas nėra visiškai atskleidęs savo paslapčių. Mokslininkai tiria jo poveikį maliarijos, vėžio, uždegimų gydyme. 2015–aisiais kinų farmakologė Tu Youyou gavo Nobelio premiją už artemisinino – iš pelynų giminaičio Artemisia annua išskirto junginio – tyrinėjimą. Jos darbas išgelbėjo milijonus gyvybių Afrikoje ir Azijoje.
Tad senovės žinojimas apie pelyną nebuvo tik prietaras – jame glūdėjo tiesa, kurią mokslas atranda tik dabar.
Kartaus grožio legenda
Tad kai kitą kartą užuosite aitrų pelyno kvapą – sustokite akimirkai. Pagalvokite, kiek istorijų jis matė: kaip deivės dovanojo jį moterims, kaip žynės smilkė tamsiose giriose, kaip poetai jį gėrė stiklinėje absento, o senoliai kabino virš durų.
Pelynas – tai žolė su paslaptimi, primenanti, kad grožis slypi ne saldume, o tiesoje. Net jei ji karti.
Dar kai kas įdomaus apie pelyną
Jums taip pat gali būti įdomūs šie straipsniai apie pelyną:
- Pelynas iš laukinės gamtos atkeliauja į sodininkų darželius. Kuo jis naudingas ir kaip jį auginti?
- Pelyno arbata – naikina viską, dėl ko mūsų organizmas sensta ir serga
- Pelyno hidrolatas: natūralus pelyno produktas, sprendžiantis odos ir plaukų problemas
Šaltiniai:
- https://www.gotquestions.org/wormwood.html
- https://www.ahpa.org/herbs_in_history_wormwood
- https://lafee.com/wormwood-history-myths/
- https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/32825178/
- https://www.tragicbeautiful.com/blogs/book-of-spells/wormwood
- https://www.aisforagrimony.com/the-living-grimoire/blog-post-title-four-8n6tw
Nuotraukos asociatyvinės © Canva
Naujienos iš interneto
