Anyžinė ožiažolė – nepaprastasis anyžius

Anyžinė ožiažolė arba paprastasis anyžius yra kilęs iš Viduržemio jūros regiono šalių (Egipto, Mažosios Azijos, Graikijos, Kipro). Pirmieji šį augalą paminėjo senovės egiptiečiai ir graikai. Jie anyžius naudojo kaip labai vertingą vaistinį ir maistinį augalą. Senovėje jis buvo vartojamas kaip vaistas nuo košmarų ir gyvatės įkandimo. Į Vidurio Europą jis buvo atvežtas iš Romos, o XVI a. viduryje jau pradėtas vartoti Vokietijoje. Viduramžiais prieskonis buvo labai vertinamas ir parduodamas gana brangiai. Europoje anyžiais buvo pabarstoma šviežiai iškepta duona.

Anyžinė ožiažolė, arba tiesiog anyžius (Pimpinella anisum) – tai salierinių (Apiaceae) šeimos ožiažolių (Pimpinella) genties žolinių augalų rūšis. Šis augalas vertinamas kaip vaistinis ir prieskoninis augalas, iš jų lapų ir sėklų gaunamas eterinis aliejus, naudojamas medicinoje, parfumerijoje ir maisto pramonėje. Laukinės anyžinės ožiažolės aptinkamos Pietų Europoje, Indijoje ir Etiopijoje. Šiek tiek jų auginama Europoje, Amerikoje ir Azijoje. Labai plačiai šie naudingi augalai auginami Ukrainoje ir Šiaurės Kaukaze.

Anyžinė ožiažolė yra iki 60 cm aukščio vienmetis žolinis augalas su šakotu stiebu, apaugusiu trumpais plaukeliais. Lapai pakaitiniai. Apatiniai lapai yra stiebiniai ant plonų, ilgų lapkočių, ištisiniai, apvaliomis viršūnėlėmis, dantyti. Viduriniai lapai trilapiai, su kuokšteliniais dantytais lapeliais, triskiaučiai. Viršutiniai lapai nuo trijų iki penkių skilčių, suskirstyti į linijinius segmentus. Žiedynai – sudėtiniai skėčiai, susitelkę ant stiebų. Patys žiedai maži, balti ir nepastebimi. Paprastojo anyžiaus vaisius – kiaušinio ar šiek tiek širdelės formos dviguba sėkla, 3-4 mm ilgio, rusvai pilkos spalvos, aromatingo kvapo.

Populiariausios, tinkamos auginti Lietuvoje, paprastųjų anyžių veislės yra šios: „Blues“, „Magic Elixir“ ir „Moscow Semko“.

Anyžinės ožiažolės sodinimas

Šio augalo sėjimui visada turi būti parinkta derlinga, nerūgšti ir lengva dirva. Vieta visada turi būti saulėta ir šilta, nes anyžiai mėgsta šilumą, nors ir yra labai atsparūs šalčiui. Dažniausiai dirva anyžiams sodinti ruošiama iš rudens: vieta sukasama ir būtinai pašalinamos visos šakninės piktžolės. Dirvą rekomenduojama  patręšti mėšlu arba kompostu. Pavasarį, likus dienai iki anyžių sėklų sėjos, sklypą reikia rekultivuoti (pusės kastuvo gyliu), išlyginti grėbliu ir šiek tiek sutankinti.

Nusprendę savo sklype auginti anyžius, atkreipkite dėmesį, kad tai gana lėtai augantis augalas dėl neįprastos struktūros ir gana storo sėklų apvalkalo, kuris blogai praleidžia drėgmę ir orą. Kad sėklos augtų greičiau, prieš sodinimą porą dienų pamirkykite jas šiltame vandenyje ir bent kartą per dieną vandenį pakeiskite.

Dar geresnis variantas: tam, kad užtikrintumėte gerą derlių, sėklas prieš sodinimą geriausia sudaiginti. Sudrėkintas sėklas reikėtų padėti ant lėkštės ir kelioms dienoms uždengti maistine plėvele. Kai pastebėsite, kad sėklos pradeda po truputį dygti, jas reikia kruopščiai išdžiovinti ir galima pradėti sėti.

Anyžius į dirvą galima sėti, kai praeina pirmosios šalnos ir temperatūra būna stabiliai šilta. Sėklos turėtų būti sėjamos eilutėmis maždaug 3-4 cm gylyje. Atstumas tarp eilučių turėtų būti ne mažesnis kaip 20 cm. Rekomenduojama sėklų norma 10 m2 yra apie 15 g.

Anyžinė ožiažolė puikiai dera su tokiomis kultūromis kaip kininiai kopūstai arba ridikėliai. Beveik visos daržovės gerai dera su anyžiais. Su šiuo augalu netinka kartu auginti tik kalendros – jų ligos ir kenkėjai yra tie patys. Jei ankstesniais metais toje vietoje augo kalendros, tai šiais metais anyžių ten sėti nereikėtų.

Anyžiaus auginimas ir priežiūra

Anyžius nėra labai reiklus augalas, tačiau, norint užsitikrinti gerą derlių, juo reikia rūpintis kaip ir kitais augalais. Tam, kad derlius nenusivėlintų, svarbu, kad jauni augalai gerai įsitvirtintų dirvoje. Todėl joje neturėtų būti piktžolių. Kol pasirodys pirmieji stiprūs ūgliai, anyžių sėklas reikia laistyti nuolat ir labai gausiai. Kai anyžių daigai pradeda dygti ir sudygsta gana tankiai, augalus reikėtų retkarčiais praretinti. Reikėtų palikti tarp daigų maždaug 15 cm tarpą. Kai daigai bus pakankamai aukšti, galima laistyti mažiau. Svarbu palaikyti šiek tiek drėgną ir purią dirvą.

Beje, apytikslį augalų dygimo laiką galite nustatyti ir patys. Jei po pasodinimo oras nuolat vėsus (vos apie 4-5 °C šilumos), laukti teks apie 3-4 savaites. Jei oro temperatūra aukštesnė negu +7 °C, pirmieji ūgliai turėtų išdygti po poros savaičių.

Kad gautumėte gerą ir gausų anyžinės ožiažolės derlių, augalų nuolatos tręšti nereikia. Svarbu augalus pasėti į derlingą, gerai superfosfatu patręštą dirvą. To turėtų visiškai pakakti. Jei pageidaujate, augančius daigus galite periodiškai kas dvi savaites patręšti azoto trąšomis.

Anyžinės ožiažolės ligos ir kenkėjai

Beveik visos paprastojo anyžiaus veislės yra gana atsparios kenkėjams ir ligoms. Tačiau vis viena reikėtų stebėti augalus ar jų neužpuolė žemiau išvardinti kenkėjai.

• Dažniausiai pasitaikantys kenkėjai – tai stiebiniai paslėptastraubliai. Jie maitinasi sėklalizdžio turiniu, tokiu būdu labai sumažina daigų skaičių, pažeidžia vaisius ir sumažina eterinių aliejų kiekį vaisiuose. Paprasčiausias kontrolės būdas – dezinfekuoti anyžių sėklas naftalinu. Jei paslėptastraublių vis tiek atsiranda, pasėlius apdorokite metafosu.
• Blakė – dar vienas kenkėjas, kuris pažeidžia anyžių lapus, stiebų viršūnes ir vaisius, todėl jie nudžiūsta ir žūsta. Yra keletas būdų, kaip kovoti su blakėmis. Liaudiškas priemones lengva pasigaminti, jos mažiausiai pakenks dirvožemiui ir būsimam derliui. Pavyzdžiui, svogūnų užpilas puikiai apsaugo anyžius nuo blakių. Paimkite 250 g svogūnų lukštų ir 5 dienas palaikykite juos užpiltus vandeniu. Perkoškite užpilą ir nupurkškite anyžius.
• Dar vieni pavojingi kenkėjai yra amarai. Jie daugiausia įsikuria ant skėčių ir stiebų, ir išsiurbia iš jų visas sultis, todėl augalas žūsta arba gerokai sumažėja jo derlius. Amoniako arba muilo pagrindu pagamintas tirpalas yra paprasčiausias ir veiksmingiausias būdas atbaidyti amarus.

Anyžių derliaus nuėmimas ir nauda

Nors anyžius išdygsta maždaug pavasario pabaigoje, visiškas jis subręsta jau ankstyvą rudenį. Anyžiaus vaisiai renkami, kai visiškai sunoksta. Tada augalai nupjaunami arba, jei tai dideli plotai – nušienaujami. Išdžiovinti anyžius geriausia lauko sąlygomis. Po to sėklos išvalomos nuo priemaišų ir sumalamos.

Anyžinę ožiažolę išties verta auginti dėl jos teikiamų maistinių ir sveikatinamųjų savybių:

• Šių augalų subrandintuose vaisiuose yra riebalinio aliejaus (8-30 %) ir eterinio aliejaus (iki 6 %). Eteriniame aliejuje yra anetolio (80-90 %), metilhavikolio (10 %), anyžių aldehido, anyžių ketono ir anyžių rūgšties. Būtent eterinis aliejus lemia anyžiui būdingą aromatingą kvapą ir saldų skonį.
• Anyžių aliejus ir jo vaisiai įeina į daugelio gydomųjų kompleksinių preparatų sudėtį, nes pasižymi priešuždegiminėmis, spazmolitinėmis ir atsikosėjimą lengvinančiomis savybėmis.
• Anyžių arbata gerina žarnyno darbą, virškinimą, stimuliuoja virškinimo liaukų funkciją, pasižymi antiseptiniu, vidurius laisvinančiu ir karminatyviu poveikiu. Taip pat šis augalas tinka esant inkstų ir šlapimo pūslės uždegimui, šalina smėlį iš šlapimo takų.
• Mėgstantiems anyžius galima rekomenduoti kaip vartoti šį augalą gaminant maistą: anyžines ožiažolės tinka vartoti kaip žalumynus patiekaluose, o anyžių sėklas ir vaisius – kaip prieskonius: sveikus arba maltus.

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.