Genint pomidorus susidaro nemažai žaliosios masės, kuri dažniausiai keliauja į kompostą. Tačiau sveiki pomidorų lapai gali būti panaudojami trąšų ištraukai, purškalui nuo kai kurių kenkėjų ar net nedideliais kiekiais – maistui gardinti. Juose yra fenolinių junginių, karotenoidų ir glikoalkaloidų, lemiančių šios žaliavos biologines savybes. Vis dėlto ne visi internete siūlomi panaudojimo būdai vienodai pagrįsti ar saugūs. Tad ką iš pomidorų lapų verta gaminti, kaip paruoštas priemones naudoti ir kuriuos populiarius patarimus reikėtų vertinti atsargiai?
Kuo išsiskiria pomidorų lapai ir kodėl jie domina mokslininkus?
Pomidorų lapai – ne vien genėjimo metu susidaranti žalioji masė. Juose yra fenolinių junginių, karotenoidų, chlorofilo, lakiųjų aromatinių medžiagų ir steroidinių glikoalkaloidų. Vienas svarbiausių – α-tomatinas, natūraliai dalyvaujantis augalo apsaugoje nuo kai kurių vabzdžių ir mikroorganizmų. Lapai ir stiebai šio junginio sukaupia daugiau nei sunokę vaisiai.
Pomidorų lapų sudėtis priklauso ir nuo veislės. Tai atskleidė 2016 m. atliktas aštuonių pomidorų veislių tyrimas: lapuose nustatyti skirtingi fenolinių junginių, karotenoidų ir alkaloidų kiekiai. Iš jų pagaminti ekstraktai laboratorinėmis sąlygomis slopino su gliukozės skaidymu, uždegiminiais procesais bei nervų sistemos veikla susijusius fermentus. Mokslininkai pomidorų lapus įvertino kaip galimą bioaktyvių junginių šaltinį, tačiau neteigė, kad tokį poveikį suteiktų namuose paruoštas užpilas ar iš lapų pagamintas maisto produktas.
Ne mažiau įdomių rezultatų pateikta 2021 m. publikuotame pomidorų lapų, stiebų ir vaisių tyrime. Lyginant šių augalo dalių miltelius, lapuose aptikta daugiausia tomatino, o jų antimikrobinis poveikis tirtoms bakterijoms buvo stipriausias. Į bandymą buvo įtrauktos tokios bakterijos kaip Escherichia coli, Salmonella enterica, Listeria monocytogenes ir Staphylococcus aureus.
Šie rezultatai padeda paaiškinti, kodėl pomidorų lapai domina ne tik sodininkus, bet ir maisto bei augalinių žaliavų tyrėjus. Vis dėlto moksliniuose bandymuose naudojami tiksliai paruošti ekstraktai ar standartizuoti milteliai, o jų koncentracijos yra kontroliuojamos. Namuose pagaminto užpilo sudėtis priklauso nuo pomidorų veislės, lapų amžiaus, jų kiekio ir ruošimo būdo, todėl laboratorinių rezultatų negalima tiesiogiai prilyginti naminių trąšų, purškalų ar maisto gaminių poveikiui.
Kaip ir kada rinkti pomidorų lapus?
Pomidorų lapus geriausia rinkti ne specialiai nuskabant sveiką augalą, o atliekant įprastus priežiūros darbus. Tam tinka nuo dirvos paviršiaus šalinami apatiniai lapai, tankinantys krūmą ar prastai vėdinami lapai ir išlaužti pažastiniai ūgliai. Daugiausia tokios žaliavos susidaro vasarą, kai augalai sparčiai auga, mezga vaisius ir yra reguliariai formuojami.
Vienu metu nereikėtų pašalinti daug žaliosios masės. Lapai vykdo fotosintezę, aprūpina augalą energija ir padeda išmaitinti besivystančius vaisius, todėl intensyvus genėjimas gali sulėtinti jų augimą. Pirmiausia šalinami žemę liečiantys arba oro judėjimą aplink augalą ribojantys apatiniai lapai. Aukščiau esantys sveiki lapai paliekami tol, kol jie atlieka savo funkciją. Genėti geriausia sausą dieną, kai ant augalų nėra rasos, o susidariusios žaizdos gali greičiau apdžiūti.
Rekomenduojamas video
Panaudoti galima tik sveikus, tvirtus, natūralios žalios spalvos pomidorų lapus. Žaliava netinka, jeigu ant jos matyti rudų, juodų ar vandeningų dėmių, apnašų, mozaikiškas margumas, puvinys ar neaiškios kilmės deformacijos. Tokių lapų nereikėtų dėti į trąšų ištrauką, ruošti iš jų purškalo ar palikti mulčiui, nes kartu galima išplatinti ligų sukėlėjus. Kenkėjų apniktų lapų taip pat geriau nenaudoti – ant jų gali likti vabzdžių, lervų ar kiaušinėlių.
Maistui renkamiems lapams keliami griežčiausi reikalavimai. Jie turi būti jauni arba vidutinio amžiaus, nepažeisti ir nuskinti nuo patikimai prižiūrėtų augalų. Jei pomidorai buvo purkšti augalų apsaugos produktu, būtina patikrinti jo etiketę. Vaisiams nurodytas karencijos laikotarpis savaime nepatvirtina, kad apdorotus lapus galima valgyti, nes dauguma pomidorams skirtų produktų registruojami atsižvelgiant į vaisių, o ne lapų vartojimą. Kilus abejonių, tokios žaliavos maistui naudoti nereikėtų.
Nuskintus pomidorų lapus verta apdoroti tą pačią dieną. Prieš naudojant maistui juos reikia kruopščiai nuplauti tekančiu vandeniu ir nusausinti. Trąšų ištraukai ar purškalui skirta žaliava taip pat perrenkama, kad į indą nepatektų ligotų ar pradėjusių irti augalo dalių. Jei lapai nebus panaudoti iš karto, maistui skirtus lapus galima trumpai laikyti šaldytuve, tačiau sudrėkę ir suspausti jie greitai vysta bei genda.
Pomidorų lapų trąšos: kaip paruošti ir naudoti?
Iš genint surinktų sveikų pomidorų lapų galima paruošti skystą augalinę ištrauką. Mirkstant susmulkintai žaliajai masei, dalis joje esančių vandenyje tirpių mineralinių medžiagų pereina į skystį. Vis dėlto tokios ištraukos sudėtis nėra pastovi: ji priklauso nuo lapų kiekio, jų brandos, vandens temperatūros ir mirkymo trukmės. Todėl šią priemonę reikėtų vertinti kaip papildomą augalinę ištrauką, o ne tikslios sudėties trąšas.
Ištraukai ruošti tinka plastikinis kibiras arba kitas nemetalinės medžiagos indas. Jis maždaug iki trečdalio pripildomas susmulkintais sveikais pomidorų lapais ir ūgliais. Žalioji masė užpilama lietaus arba bent parą pastovėjusiu vandentiekio vandeniu, kad būtų visiškai apsemta. Indo nereikėtų uždaryti sandariai, pakanka jį uždengti orui laidžiu audiniu ar smulkiu tinkleliu, saugančiu nuo vabzdžių.
Pomidorų lapai mirkomi nuo kelių dienų iki dviejų savaičių, mišinį kartą per dieną pamaišant. Šiltu oru augalinė masė skaidosi greičiau, todėl ištrauka gali būti paruošta anksčiau. Skysčiui patamsėjus ir įgavus ryškų fermentacijos kvapą, jis kruopščiai nukošiamas. Jei panaudoti lapai neturi ligų požymių, likusią augalinę masę galima dėti į kompostą.
Prieš laistant paruošta ištrauka skiedžiama vandeniu santykiu 1:10 – vienai jos daliai naudojama dešimt dalių vandens. Pvz., vienas litras ištraukos sumaišomas su 10 l vandens. Praskiestas skystis pilamas prie augalų šaknų, ant iš anksto sudrėkintos dirvos. Taip jis pasiskirsto tolygiau ir sumažėja jautresnių šaknų pažeidimo rizika.
Pomidorų lapų ištrauka gali būti naudojama pomidorams ir kitoms gausiau maisto medžiagas sunaudojančioms daržovėms: paprikoms, baklažanams, agurkams, moliūgams ar kopūstams. Ji gali tikti ir daliai dekoratyvinių augalų. Ja galima laistyti ir komposto krūvą, taip grąžinant augalinėje masėje likusias medžiagas į organinių atliekų ciklą. Jaunų daigų, neseniai persodintų arba nusilpusių augalų tokia neapibrėžtos koncentracijos priemone geriau nelaistyti.
Ištrauką pakanka naudoti kartą per dvi savaites. Dažnesnis laistymas nebūtinai pagerins augalų mitybą, nes namuose neįmanoma nustatyti, kiek azoto, kalio ir kitų elementų yra paruoštame skystyje. Jei daržovės jau tręšiamos pagal jų poreikius, papildomas tręšimas pomidorų lapų ištrauka gali būti nereikalingas.
Fermentuotą ištrauką geriausia pilti į dirvą, o ne purkšti ant lapų ar vaisių. Tai nesterilus, kintančios sudėties skystis, kuriame gali likti mikroorganizmų ir smulkių augalinės masės dalelių. Nukoštą ištrauką rekomenduojama sunaudoti netrukus ir nelaikyti ilgą laiką sandariai uždarytame inde.
Pomidorų lapų purškalas nuo kenkėjų: kaip paruošti ir ko iš jo tikėtis?
Pomidorų lapuose esantys glikoalkaloidai ir kiti apsauginiai junginiai paskatino juos naudoti naminiams purškalams nuo kenkėjų. Dažniausiai tokia priemonė rekomenduojama nuo amarų. Kai kuriuose sodininkystės šaltiniuose taip pat minimos voratinklinės erkės, baltasparniai ir lapus graužiančios lervos, tačiau patikimų tyrimų apie naminio pomidorų lapų užpilo veiksmingumą prieš šiuos kenkėjus trūksta.
Purškalui paruošti naudojama nuo vieno iki dviejų puodelių smulkintų sveikų pomidorų lapų ir du puodeliai vandens. Lapai užpilami vandeniu ir paliekami per naktį arba iki dviejų parų. Tuomet užpilas kruopščiai nukošiamas per tankų audinį ar filtrą, kad lapų dalelės neužkimštų purkštuvo. Gautas skystis naudojamas neskiestas ir ruošiamas nedideliais kiekiais, nes laikant jo sudėtis bei mikrobiologinė būklė keičiasi.
Prieš purškiant visą augalą priemonę verta išbandyti ant kelių lapų. Jei per parą neatsiranda dėmių, parudavimų ar kitų audinių pažeidimų, galima apdoroti daugiau kenkėjų apniktų vietų. Purškiama anksti ryte arba vakare, kai augalų nekaitina tiesioginė saulė. Ypač svarbu sudrėkinti apatines lapų puses ir jaunus ūglius, nes ten dažniausiai telkiasi amarai.
Priemonės poveikis vertinamas po vienos ar dviejų parų. Jeigu gyvų amarų vis dar daug, purškimą galima pakartoti po kelių dienų. Purkšti pagal iš anksto nustatytą grafiką, kai kenkėjų ant augalų nėra, nereikėtų.
Šiam purškalui paruošti nenaudojami pomidorų lapai, turintys dėmių, puvinio ar kitų galimos infekcijos požymių. Juo taip pat nereikėtų purkšti žiedų, kad skystis nepatektų ant apdulkintojų, ir prieš naudojant būtina įsitikinti, kad ant augalo nėra naudingųjų vabzdžių. Ruošiant priemonę verta mūvėti pirštines, o nukoštą skystį laikyti vaikams ir gyvūnams nepasiekiamoje vietoje.
Pomidorų lapai virtuvėje: kur geriausiai atsiskleidžia jų aromatas?
Pomidorų lapų skonis gerokai skiriasi nuo sunokusių vaisių. Jis žolinis, kiek aitrokas ir primena intensyvų aromatą, pasklindantį palietus pomidoro stiebą. Dėl šios priežasties lapai virtuvėje naudojami kaip prieskonis, galintis suteikti patiekalui gilesnį, ryškesnį pomidoro augalo aromatą.
Paprasčiausia juos išbandyti ruošiant pomidorų padažą. Į verdamą padažą galima įdėti kelis sveikus lapus arba nedidelį lapuotą stiebelį ir palikti troškintis bent 20 min. Prieš patiekiant stambesnius lapus ir kietas stiebo dalis patartina išimti. Šis būdas ypač tinka, kai norima sustiprinti ne tik naminio, bet ir parduotuvėje įsigyto padažo skonį.
Keli smulkiai supjaustyti lapeliai gali papildyti ir šviežią ar fermentuotą salsą. Jų aromatas gana intensyvus, todėl pradžioje pakanka nedidelio kiekio. Lapus geriausia susmulkinti prieš pat dedant į patiekalą – taip geriau atsiskleidžia juose esančių lakiųjų junginių aromatas.
Dar viena galimybė – pomidorų lapų ir bazilikų pesto. Dažniausiai siūloma maždaug ⅓ puodelio pomidorų lapų sumaišyti su 2 puodeliais bazilikų. Tokiu santykiu bazilikas išlieka pagrindiniu žalumynu, o pomidorų lapai suteikia padažui papildomą skonio atspalvį. Panašiai jie gali būti naudojami ruošiant pistou – iš žalumynų, česnakų ir alyvuogių aliejaus gaminamą Provanso padažą, kuriame paprastai nebūna riešutų.
Iš visiškai išdžiovintų lapų ir plonesnių stiebų galima pasigaminti miltelių arba prieskonių mišinio. Nedidelis jų kiekis tinka pomidorų padažams, sriuboms, troškiniams ir daržovių patiekalams gardinti. Pašalinus vandenį aromatas tampa koncentruotesnis, todėl šių miltelių reikėtų berti mažiau nei kitų džiovintų žalumynų.
Pomidorų lapais galima trumpai aromatizuoti ir alyvuogių aliejų, pvz., kelis lapelius pakaitinant jame ruošiant padažą ar kitą patiekalą. Ilgalaikė šviežių lapų infuzija aliejuje nėra tokia paprasta: augalinėje žaliavoje lieka drėgmės, o aliejuje susidaro mikroorganizmams palanki mažai deguonies turinti aplinka. Todėl namuose saugiau lapus pakaitinti, išimti, o aromatizuotą aliejų suvartoti iš karto, užuot kelias savaites laikius jį kambario temperatūroje.
Pirmą kartą naudojant pomidorų lapus verta pradėti nuo vieno ar kelių lapelių ir įvertinti jų suteikiamą skonį. Nedidelis kiekis paryškina patiekalo aromatą, o padauginus gali pradėti vyrauti kartumas ir aitrumas. Be to, kulinariniams bandymams reikėtų rinktis tik sveikus, švarius ir augalų apsaugos produktų likučiais neužterštus lapus.
Kaip džiovinti pomidorų lapus ir stiebus prieskoniams?
Džiovinimas – paprastas būdas išsaugoti pomidorų lapų aromatą pasibaigus auginimo sezonui. Tam tinka sveiki, natūralios žalios spalvos lapai ir ploni, dar nesumedėję stiebai. Surinktą žaliavą pirmiausia reikėtų perrinkti, nuplauti po tekančiu vandeniu ir kruopščiai nusausinti. Pašalinus paviršiuje likusią drėgmę, lapai džiūsta tolygiau.
Patogiausia naudoti maisto džiovyklę. Lapai joje išdėliojami vienu sluoksniu, paliekant pakankamai vietos orui cirkuliuoti. Rekomenduojama juos džiovinti maždaug 60 °C temperatūroje 10–15 val. Tiksli trukmė gali skirtis priklausomai nuo lapų dydžio, drėgnio ir konkretaus džiovyklės modelio.
Pomidorų lapus galima išdžiovinti ir be specialios įrangos. Jie plonu sluoksniu paskleidžiami sausoje, gerai vėdinamoje ir nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje. Kartkartėmis lapus reikėtų apversti, kad abi jų pusės džiūtų vienodai. Šis būdas užtrunka ilgiau ir labiausiai tinka tuomet, kai patalpų oras nėra drėgnas.
Lapus galima laikyti išdžiūvusiais, kai jie tampa trapūs ir lengvai sutrupa tarp pirštų. Ploni stiebai turi lengvai lūžti, o ne lankstytis. Jei žaliava dar minkšta ar elastinga, jai reikėtų skirti daugiau laiko – sandariame inde likusi drėgmė vėliau gali paskatinti pelėsio atsiradimą.
Išdžiovintus lapus galima sutrupinti rankomis, o lapus kartu su plonais stiebais – sumalti elektriniu smulkintuvu. Taip paruošti pomidorų lapų ar stiebų milteliai tinka padažams, sriuboms, daržovių troškiniams ir kitiems šiltiems patiekalams gardinti.
Paruoštą prieskonį geriausia suberti į sandarų indą ir laikyti tamsioje, vėsioje bei sausoje vietoje. Ant pakuotės naudinga pažymėti džiovinimo datą. Jei laikui bėgant atsirastų drėgmės, pelėsio ar neįprastas kvapas, prieskonio naudoti nereikėtų.
Kur dėti pomidorų lapus, kurių panaudoti negalima?
Ne visi genint pomidorus surinkti lapai tinka ištraukoms, purškalams ar kulinariniams bandymams. Sveikus, natūraliai pageltusius ar tiesiog nereikalingus lapus galima kompostuoti. Kadangi tai azoto turtinga žalioji medžiaga, ją verta maišyti su sausesnėmis atliekomis – šiaudais, sausais lapais, susmulkintomis šakelėmis ar nepadengtu kartonu. Taip komposto krūvoje lengviau išlaikyti drėgmės, oro ir anglies bei azoto pusiausvyrą.
Atsargiau reikėtų elgtis su lapais, ant kurių matyti rudų ar juodų dėmių, pilkų apnašų, vandeningų pažeidimų, puvinio ar neįprasto margumo. Tokie požymiai gali būti susiję su grybinėmis, bakterinėmis ar virusinėmis ligomis. Šių lapų geriau nenaudoti nei trąšų ištraukai, nei purškalui, nes kartu su augaline žaliava po sodą gali būti išplatinti ligų sukėlėjai.
Pažeistų lapų taip pat nereikėtų palikti lysvėje ar naudoti kaip mulčio. Augalų liekanose gali išlikti kai kurių dėmėtligių ir kitų ligų sukėlėjai, o ant sveikų augalų jie gali patekti su vandens purslais, oru ar darbo įrankiais. Pastebėtus sergančius lapus geriausia surinkti nelaukiant, kol jie nukris ant dirvos.
Nedidelėje namų komposto krūvoje ne visada pasiekiama ir pakankamai ilgai išlaikoma temperatūra, reikalinga daliai ligų sukėlėjų sunaikinti. Todėl aiškių infekcijos požymių turinčių pomidorų lapų į tokį kompostą geriau nedėti.
Jei pomidorai buvo purkšti augalų apsaugos produktais, verta patikrinti naudotos priemonės etiketę. Joje gali būti pateikta papildomų nurodymų, kaip elgtis su apdorotomis augalų liekanomis ir ar jas galima kompostuoti.
Baigiantis sezonui iš šiltnamio ar lysvės naudinga pašalinti ne tik lapus, bet ir stiebus, nukritusius vaisius bei kitas pomidorų liekanas. Sveiką augalinę masę galima grąžinti į medžiagų apytakos ciklą kompostuojant, o ligotą ar įtartiną žaliavą nuo jos atskirti. Toks rūšiavimas padeda sumažinti tikimybę, kad kartu su senomis liekanomis į kitą sezoną persikels ir augalų sveikatos problemos.
Šaltiniai:
https://www.gardeningknowhow.com/edible/tomato/tomato-leaf-uses
https://gardenbetty.com/use-tomato-leaves
https://www.seriouseats.com/tomato-sauce-upgrade-11792832
https://www.southernliving.com/can-you-eat-tomato-leaves-7553700
https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC8436577
https://www.sciencedirect.com/science/article/abs/pii/S0926669016306161
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.