Kopūstas – viena pagrindinių daržovių, kurias vartojame. Kopūstai auginami viso pasaulio vidutinio klimato regionuose. Jie kilę iš laukinio kopūsto ir kultivuojami nuo seno. Yra žinoma, kad kopūstai buvo auginami jau senovės Graikijoje. Kopūsto pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „caput“, kuris reiškia galvą. Ir iš tiesų, gūžės panašumo su žmogaus galva esama!
Kopūstas priklauso bastutinių augalų šeimai. Yra vienmečių ir dvimečių jo rūšių. Kopūstas turi stiprią šaknų sistemą, jo sėklos smulkios. Ši daržovė nesunkiai prisitaiko prie aplinkos sąlygų.
Kopūstai – labai vertinga daržovė, juose yra daug vitaminų, mineralų, baltymų ir kitų naudingų organizmui medžiagų.
Kopūstų rūšys
Yra daug kopūstų rūšių. Mūsų krašte populiariausi: gūžiniai, žiediniai, brokoliniai, briuseliniai, ropiniai. Visos kopūstų rūšys giminingos ir mažai tesiskiria viena nuo kitos tiek chemine sudėtimi, tiek botaninėmis bei biologinėmis savybėmis.
Lietuvoje tradiciškai daugiausia auginami baltieji gūžiniai kopūstai, tačiau pamažu įsitvirtina ir kitų kopūsto atmainų auginimas. Vis populiaresni tampa žiediniai, briuseliniai, brokoliniai bei ropiniai kopūstai.
Gūžinių kopūstų auginimas
Gūžiniai kopūstai (Brassica oleracea var. capitata) yra dvimečiai augalai. Turi trumpą stiebą. Trumpakočiai lapai stambūs, iki 50-60 pločio, mėsingi, įgaubti. Lapai sudaro kietą gūžę, kurios svoris gali varijuoti nuo 0,3 iki 16 kg. Iš kopūstų gūžių ruošiamos sriubos, salotos, kiti patiekalai.
Vieta. Kopūstai yra šviesomėgiai, tad jų auginimo vieta neturi būti užgožiama medžių ar pastatų šešėlių. Gūžinius kopūstus tinka sodinti vietose, kur prieš tai augo mėšlu tręštos daržovės, morkos, svogūnai, burokėliai, agurkai, ankštinės daržovės. Į tą patį lauką kopūstai sodinami po 4-5 metų. Kopūstus tinka auginti šalia pupelių, žirnių, agurkų, salotų, porų, rabarbarų, ridikų, ridikėlių, špinatų, salierų.
Žemė. Mėgsta nerūgštų, patręštą, drėgną, vandeniui laidų, sunkesnį dirvožemį. Ankstyvosios veislės mėgsta lengvesnės sudėties dirvą. Kopūstams reikia daug drėgmės, todėl netinka priesmėlis.
Kopūstų sodinimas. Gūžinius kopūstus geriausia auginti iš daigų. Tik vidutinio vėlyvumo veislių sėklas galima sėti iškart į nuolatinę auginimo vietą. Ankstyvųjų veislių sėklos sėjamos šiltnamyje į komposto ir smėlio mišinį pirmoje kovo mėnesio pusėje. Vidutinio ankstyvumo ir vėlyvųjų veislių sėklos sėjamos nešildomuose šiltnamiuose tiesiai į gruntą kovo pabaigoje. Vidutinio vėlyvumo veislių sėklos sėjamos lauke, daigyne, balandžio pradžioje. Sėklos įterpiamos į 1-2 cm gylį. Tarp eilių reikia palikti apie 25 cm atstumą.
Kopūstų sodinimas lauke galimas, kai daigai išaugina po 4-5 lapus. Ankstyvųjų veislių daigams užaugti reikia 45-60 dienų, vidutinio vėlyvumo – 35-40 dienų, vėlyvųjų – 40-45 dienų. Prieš išsodinimą į lauką, daigai apie pora savaičių grūdinami vėdinant šiltnamį. Nuo veislės ankstyvumo ar vėlyvumo priklauso, kada sodinti kopūstus į lauką. Ankstyvųjų kopūstų daigus galima sodinti sužaliavus ievoms, balandžio gale – gegužės pradžioje. Vidutinio vėlyvumo veislės sodinamos į lauką gegužės pabaigoje – birželio pradžioje. Vėlyvieji kopūstai išsodinami pražydus alyvoms, bet ne vėliau kaip gegužės 20 dieną. Pasodinti į lauką daigai keletą dienų laistomi.
Gūžinių kopūstų priežiūra
Temperatūra. Kopūstai atsparūs šalčiams. Dideli karščiai jiems ne itin patinka.
Laistymas. Mėgsta drėgmę, kai jos trūksta, auga blogai. Tad laikantis sausiems orams, kopūstus reikia laistyti. Laistomi rytais arba vakarais.
Kopūstų tręšimas. Kopūstams reikia daug maistinių medžiagų, todėl kaip priešsėlį tinka auginti žaliajai trąšai skirtus augalus – pupinių augalų mišinius, rugius. Priešsėlį trąšoms susidaryti reikia sėti iki rugpjūčio pradžios, o rudenį užarti. Ruošiant vietą kopūstų auginimui, ji iš rudens patręšiama mėšlu.
Derliaus nuėmimas. Pagal vegetacijos trukmę kopūstai skirstomi į labai ankstyvus, kurių gūžės subręsta per 70-90 dienų, ankstyvus – subręsta per 91-100 dienų, vidutinio ankstyvumo – per 111-150 dienų, vidutinio vėlyvumo – per 151-170 dienų ir vėlyvuosius, kurie subrandina gūžę per 171-190 ir daugiau dienų. Ankstyvųjų veislių kopūstų derlius nuimamas vasarą, vidutinio vėlyvumo – rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje, vėlyvųjų – spalio mėnesį.
Kopūstai saugomi drėgnoje šaltoje patalpoje (-1 oC).
Gūžinis kopūstas turi tris porūšius – tai baltieji, raudonieji ir savojiniai gūžiniai kopūstai. Visų gūžinių kopūstų auginimas ir priežiūra gana panašūs.
Gūžiniai baltieji kopūstai
Gūžiniai baltieji kopūstai (Brassica oleracea L. var. capitata L. f. alba) dera gausiausiai iš visų kopūstinių daržovių. Gūžė kieta, šviesiai žalios, beveik baltos spalvos. Gerai išsilaiko žiemą.
Iš baltagūžių kopūstų verdamos kopūstų sriubos, jie raugiami, marinuojami, troškinami, naudojami kaip įdaras pyragams, balandėliams. Lietuvoje auginamos baltojo gūžinio kopūsto veislės: ankstyvosios – „Grienadier F1“, „Jetma“; vidutinio ankstyvumo – „Destiny F1“, „Piton F1“; vidutinio vėlyvumo – „Bagočiai“, „Dotnuvos baltarusiškieji“, „Megaton F1“; vėlyvosios – „Amager 611“, „Amtrak F1“, „Lennox F1“.
Gūžiniai raudonieji kopūstai
Gūžiniai raudonieji kopūstai (Brassica oleracea var. capitata f. Rubra) – vienas iš gūžinių kopūstų porūšių. Šių kopūstų lapai yra raudonai violetinės spalvos. Spalvos intensyvumas priklauso nuo dirvos, kurioje auga raudonieji kopūstai, rūgštingumo. Jų gūžė kieta, užauga nuo 0,4 iki 4 kg. Raudonųjų kopūstų derlius esant tinkamoms sąlygoms išsilaiko iki 6-7 mėnesių.
Raudonieji kopūstai vartojami salotoms gaminti, marinavimui, troškinimui. Lietuvoje auginama „Primero F1“ gūžinių raudonųjų kopūstų veislė.
Savojiniai (garbanotieji) kopūstai
Savojinis (Brassica oleracea convar. capitata var. sabauda L.), kitaip garbanotasis kopūstas, turi gležnus, garbanotus lapus, dėl ko ir vadinamas garbanotuoju. Jo gūžė yra minkštesnė už kitų gūžinių kopūstų, užauga nuo 0,5 iki 3 kg. Palyginus su kitais gūžiniais kopūstais, savojinis per žiemą išsilaiko prasčiau, jo mažesnis derlingumas. Nuo kitų kopūstų jis skiriasi ir savo konsistencija, švelnesniu skoniu. Iš savojinių kopūstų gaminamos salotos, jais įdaromi pyragai, balandėliai.
Savojinis kopūstas kilęs iš Viduržemio jūros regiono, o pavadintas Italijos provincijos Savojos garbei, kur yra auginamas nuo senų laikų. Šiais laikais savojiniai kopūstai paplitę Vakarų Europoje, JAV. Lietuvoje nėra labai populiarūs.
Briuselinių kopūstų auginimas
Briuselinis kopūstas (Brassica oleracea var. gemmifera) yra dvimetė kopūstinė daržovė. Pirmaisiais metais užauga 50-80 cm stiebas. Jo viršuje susitelkę dauguma lapų. Lapų pažastyse susidaro nedidelės, graikinio riešuto dydžio, gūžės, naudojamos maistui. Ant vieno augalo išauga 20-60 gūželių, kurių bendra masė siekia 600-700 g. Antraisiais metais užauga iki 1,5 m aukščio siekiantys žiediniai ūgliai, ant kurių formuojasi ankštaros su sėklomis.
Briuselinių kopūstų gūželės valgomos šviežios, konservuojamos, ypač tinka šaldymui. Šie kopūstai paplitę Olandijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje. Briuselio kopūstų auginimas Lietuvoje nėra dažnas.
Vieta. Auginti briuselio kopūstus reikia saulėtoje vietoje, ypač šviesai reiklūs yra daigai.
Žemė. Briuseliniai kopūstai gerai auga pH 6,5–7,2, humuso turinčiuose dirvožemiuose.
Temperatūra. Atsparūs šaltam orui, pakelia iki -10 oC šalnas.
Laistymas. Mėgsta drėgmę, tad sausu oru turi būti laistomi.
Kopūstų sodinimas. Sėti kopūstus daigams daigyne galima balandžio viduryje. Briuselinių kopūstų daigų auginimas lauke galimas gegužės antroje pusėje, daigai išsodinami apie 60 cm atstumu vienas nuo kito.
Derliaus nuėmimas. Subrandina derlių per 130-170 dienų. Derlių reikia nuimti spalio-lapkričio mėnesiais.
Brokolinių kopūstų auginimas
Brokoliniai kopūstai (Brassica oleracea L. var. italica) – vienos iš vertingiausių maistine sudėtimi kopūstinių daržovių.
Vieta. Brokolinius kopūstus, kaip ir gūžinius, tinka auginti tos vietose, kur prieš tai buvo pasodintos mėšlu tręštos daržovės, ankštinės kultūros, agurkai, morkos, svogūnai, burokėliai. Brokolinius kopūstus tinka auginti šalia pupelių, žirnių, agurkų, salotų.
Žemė. Brokoliniai kopūstai auginami humuso turinčiame, gerai įdirbtame priesmėlyje ar lengvame priemolyje.
Kopūstų sodinimas. Norint antyvesnio derliaus, brokoliniai kopūstai sėjami šiltnamyje kovo viduryje – balandžio pradžioje. Norint derliaus sulaukti rudenį, sėklos sėjamos lauko daigyne gegužės gale – birželio pradžioje. Į nuolatinę augimo vietą daigai sodinami po 40-45 dienų nuo sudygimo. Tarp daigų reikia palikti 40-50 cm atstumą, apie 60 cm tarpueilius. Tarpueiliai purenami, ravimos piktžolės.
Tręšimas. Iš rudens būsimą brokolinių kopūstų auginimo vietą galima patręšti mėšlu.
Derliaus nuėmimas. Brokoliniai kopūstai subręsta per 50-70 dienų po daigų pasodinimo. Derlius nuimamas, kol brokolio galvutės žiedai dar neišsiskleidę. Išsiskleidus žiedams, maistui ši daržovė nebetinka. Nupjovus pagrindinę galvutę, iš lapų pažastyse esančių pumpurų kas 6-10 dienų išauga nauji žiedynai. Taip brokolinių kopūstų derlius gali būti imamas dešimt ir daugiau kartų per augimo sezoną.
Žiedinių kopūstų (kalafiorų) auginimas
Žiedinis kopūstas (Brassica oleracea var. botrytis), kitaip dar vadinamas kalafioru, yra vienmetė kopūstinė daržovė. Kalafioro stiebas trumpas, lapai susitelkę jo apačioje. Turi šakotą žiedyną. Žiedkočiai kartu su žiedais sudaro sultingą galvutę, kuri ir naudojama maistui. Dažniausiai kalafioro žiedynas baltas, tačiau būna ir žalių, oranžinių ar purpurinių.
Žiediniai kopūstai valgomi virti, kepti, kartais žali. Juos tinka dėti į daržovių troškinius ar tiesiog virti žiedinių kopūstų sriubą. Jie buvo atvežti į Europą iš arabų šalių 12 amžiuje, o plačiau išplito Vakarų Europoje XVI-XVII amžiuose. Lietuvoje auginamos žiedinių kopūstų veislės: „Lintop F1“, „Movir 74“, „Pirmuoliai“.
Vieta. Žiediniai kopūstai sodinami saulėtose, atvirose vietose, apsaugotose nuo didelių vėjų.
Žemė. Žiedinis kopūstas reiklus dirvai. Jam netinka pernelyg šaltas, drėgnas, o taip pat per greitai išdžiūnantis dirvožemis. Netinka pernelyg rūgšti ir pernelyg šarminė dirva. Optimaliausia dirva su pH 6,5-7,5.
Temperatūra. Žiediniai kopūstai jautrūs temperatūrų svyravimams, vėsiam orui. Blogai perneša temperatūrą, žemesnę nei 10 °C. Jei vėsūs orai užsilaiko, kalafiorai auga prasčiau, subrandina mažesnes galvutes.
Laistymas. Kaip ir kiti kopūstai, mėgsta drėgmę. Užsilaikius sausiems orams, juos būtina laistyti.
Kopūstų sodinimas. Norint sulaukti ankstyvo derliaus, žiedinio kopūsto sėklos sėjamos žieminiame šildomame šiltnamyje vasario gale – kovo pradžioje. Užaugus lapams daigai šiltnamyje pikuojami. Į lauką išsodinami balandžio gale – gegužės pradžioje. Tiesiai į lauko lysves sėklos gali būti sėjamos ir daigai auginami uždengus polietileno plėvele balandžio gale – gegužės pradžioje. Auginti neuždengus polietilenu galima pasėjus sėklas birželio gale – liepos pradžioje.
Tręšimas. Dirva tręšiama organinėmis, mineralinėmis trąšomis, humusu.
Derliaus nuėmimas. Po daigų išsodinimo ankstyvosios veislės subrandina derlių per 60-70 dienų, vėlyvosios – per 120-140 dienų. Žiedinių kopūstų derlius nuimamas subrendus galvutėms, jos gali subręsti skirtingu laiku. Galvutės nupjaunamos kartu su 3-4 jas supančiais lapais, kurie saugo galvutę nuo mechaninių pažeidimų ir pažaliavimo.
Ropinių kopūstų (kaliaropių) auginimas
Ropinis kopūstas (Brassica oleracea var. gongylodes), kitaip kaliaropė, yra dvimetė kopūstinė daržovė. Nors pavadinimas ir gali klaidinti, ši daržovė tikrai artimesnė kopūstams, nei ropėms. Ropinis kopūstas dirvos paviršiuje užaugina rutuliškus, maistui vartojamus, stiebagumbius. Jie verdami, troškinami, kepami, valgomi ir žali. Subręsta per 40-60 dienų.
Lietuvoje auginamos „Kossak F1“, „Kolibri F1“ ir kitos ropinių kopūstų veislės.
Vieta. Ropinius kopūstus galima auginti vietose, kur prieš tai buvo auginamos kitos bet kurios daržovės, išskyrus kopūstus.
Laistymas. Mėgsta drėgmę, tad sausu oru reikia laistyti.
Žemė. Geriausiai auga priesmėlio arba lengvo priemolio dirvoje.
Kopūstų sodinimas. Anksti pavasarį ropiniai kopūstai sėjami šiltnamyje arba daigyklose, vėliau daigai persodinami į atvirą lysvę. Tokiu būdu derlių užauginsime anksčiau. Balandžio mėnesį kaliaropes sėti galima tiesiai į lauką, jei auginsite daigelius po polietileno plėvele (iki gegužės antros pusės). Gegužę jau galima sėti tiesiai į dirvą be papildomo apdengimo. Į nuolatinę auginimo vietą daigus reikia išsodinti, kai jie užsiaugina po 4–5 lapus. Kai daigai prigyja, reikėtų juos patręšti.
Tręšimas. Ropiniai kopūstai tręšiami mineralinėmis medžiagomis.
Derliaus nuėmimas. Kaliaropės raunamos su šaknimis, lapai apipjaustomi, paliekant maždaug 2 cm kotelį. Apie mėnesį gali būti išlaikomos šaldytuve. Ilgesniam saugojimui reikia laikyti vėsiame, drėgname rūsyje, apipylus jas smėliu.
Kopūstų kenkėjai
Kopūstus puola įvairios infekcinės ligos.
- Dažna kopūstų liga yra juodoji dėmėtligė. Ji pasireiškia juodomis apskritomis dėmelėmis ant kopūstų lapų. Dėmelės su laiku didėja, apsitraukia tamsiomis apnašomis. Nuo apatinių lapų liga pereina į aukštesniuosius. Sumažėja gūžių dydis, jos prastai laikosi per žiemą. Ši liga persiduoda per sėklas, per užkrėstų augalų likučius. Su liga kovojama fungicidinėmis priemonėmis, šalinami pažeisti lapai, taikoma sėjomaina, sėklos dezinfekuojamos.
- Baltasis puvinys taip pat neaplenkia kopūstinių daržovių. Jis plinta ant kopūstų, auginamų sunkiose priemolio dirvose. Užsikrečia apatiniai lapai, šaknies kaklelis. Augalas tampa vandeningas, praranda spalvą, pasidengia baltomis apnašomis.
- Pilkasis puvinys pažeidžia jau nuimtą ir saugomą kopūstų derlių. Apatiniai lapai pasidengia juodais taškais.
- Kopūstų šaknų gumbas – dar viena liga, gresianti kopūstams. Ant šaknų atsiranda gumbai, kopūstas sudžiūna ir žūsta. Šią ligą įtakoja pernelyg drėgna ir rūgšti dirva. Užsikrėtusius augalus reikia pašalinti, taikyti sėjomainą, kalkinti dirvą.
Kopūstų ligos
Kopūstus mėgsta ne tik žmonės, bet ir įvairūs kenkėjai.
- Vienas dažniausių gūžinių kopūstų kenkėjų – kopūstinis baltukas. Šio drugelio vikšrai nugraužia kopūsto lapus, palikdami vien gyslas. Baltukai deda kiaušinėlius apatiniuose kopūstų lapuose. Nuo kopūstinio baltuko kopūstai purškiami karčiųjų kiečių antpilu arba pomidorų lapų ištrauka. Šie tirpalai užgožia kopūstų kvapą, kuris pritraukia baltuką.
- Ropinis baltukas – panašus į kopūstinį baltuką, tik smulkesnis. Jo vikšrai išsirita ir graužiasi gilyn į gūžę.
- Viena pavojingiausių kopūstų kenkėjų – kopūstinė musė. Vikšrai graužia kopūsto kotelį ir augalas išdžiūna. Ypač pažeidžia jaunus augalus. Užsiveisus kopūstinėms musėms, rudenį nuėmus derlių būtina giliai perkasti dirvą. Kovojant su šiomis musėmis, į pagalbą galima pasitelkti ir insekticidus.
- Įsisukusį į apatinius daržovės lapus kopūstinį amarą galima naikinti pomidorų žalumos nuoviru su muilu.
- Jei kopūstus graužia šliužai, galima kovoti su jais alaus spąstais – įkasti iki kraštų į žemę indelį su alumi. Mielių kvapas privilioja šliužus ir jie įkrenta į indelį.
Maistingosios kopūstų savybės
Kopūstai plačiai naudojami maistui. Jie valgomi švieži, raginami, marinuojami, verdami, kepami. Pasaulyje egzistuoja tūkstančiai patiekalų receptų iš kopūstų. Ši daržovė ne veltui tokia populiari mūsų racione – ji turi daugybę maistingųjų savybių, naudingų mūsų organizmui.
Kopūstai, kaip ir bulvės, yra vienas svarbiausių askorbo rūgšties šaltinių. Jie turtingi ir vitaminu C, kuris dalinai išsilaiko net ir juos verdant. Daugiausiai šio vitamino yra briuseliniuose, baltagūžiuose ir raudongūžiuose kopūstuose. Kopūstuose taipogi gausu vitaminų A, B1, B2, B3, E, organinių rūgščių, cukrų (gliukozės, fruktozės), mineralinių druskų, kalio, kalcio, geležies, angliavandenių, baltymų. Ypatingai daug baltymų turi savojiniai, briuseliniai, brokoliniai, žiediniai, lapiniai kopūstai.
Kopūstai turi daug maistingų medžiagų ir yra mažai kaloringi, todėl tinka besilaikantiems dietos.
Gydomosios kopūstų savybės
Gydomosios kopūstų savybės žinomos nuo seno. Šiuolaikinė medicina kopūstais susidomėjo atradus jų poveikį opų gydymui. Gūžinio kopūsto lapų sultys rekomenduojamos gerti esant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligei. Kopūstai padeda gydyti ir kitus virškinamojo trakto negalavimus. Kopūstų sultys taip pat naudojamos skrandžio ir žarnyno veiklai gerinti. Sumažėjus skrandžio sekrecinei funkcijai, rekomenduojama vartoti virtų žiedinių kopūstų patiekalus.
Ląsteliena, kurios gausu kopūstuose, padeda išvesti iš organizmo cholesterolį. Kopūstus valgyti rekomenduojama sergantiems podagra, ateroskleroze, esant per dideliam kūno svoriui. Tyrimai rodo, kad kopūstuose yra medžiagų, naudingų vėžio profilaktikai.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.