Klevas – spalvingųjų lapų puošmena sodyboje. Ar žinojote, kad klevas yra tinkamas gyvatvorei?

Kai rudenį matote įvairiausia spalvų gama nusidažiusius lapus, greičiausiai stebite ne kieno kito, o klevų lapus. Štai dėl ko paprastai klevas mėgstamas dekoratyviuose želdynuose, masyvuose, o kai kurios rūšys dar ir gyvatvorėse. Ypač populiarios tapo japoninės klevų rūšys, kurių dekoratyviai karpyti lapai, vos už žmogų aukštesnis augimas ir nuostabi laja puikiai dera japoniškuose soduose. Pasisodinus klevą dažniausiai sode nereikės įnirtingai plušti juos prižiūrint, na nebent šiek tiek pakovoti su kai kuriais kenkėjais ir ligomis. Tad pasidomėkime, kokių nedidelių iššūkių gali kelti klevo auginimas, kokių privalumų turi klevai gyvatvorėms ir kita.

Trumpai apie klevą

Klevas (Acer) yra klevinių (Aceraceae) šeimai priklausantis medis arba krūmas. Tai vidutinio aukščio, iki 30–40 metrų užaugantys augalai, su ovalia ar plačia laja. Klevai yra tvirtu, iki 1 m skersmens kamienu ir pilkai ruda, reljefiška žieve. Klevo lapai skiriasi nuo rūšies (nebūtinai tik tokie, kurie pavaizduoti ant Kanados vėliavos), todėl jų būna paprastų, sudėtinių, ištisinių ir skiautėtų. Medis žydi smulkiais, bet puošniais, ryškiaspalviais žiedeliais, kurie skleidžiasi pavasarį kartu su lapais.

Greičiausiai klevų vaisius tikrai pažįsta tie, kurie vaikystėje juos klijavosi ant nosies, nes tai – po du suaugę sparnuoti skeltavaisiai. Vienas iš išskirtinių klevų požymių, dėl ko juos žmonės įsimyli – spalvoti lapai rudenį, kurie suteikia aplinkai sodrias raudonas, geltonas, oranžines ar purpurines spalvas.

Beveik visi klevai paplitę miškuose Šiaurės pusrutulyje ir jų yra apie 150 rūšių. Lietuvoje auga natūraliai viena rūšis, o auginamų ir introdukuotų – net 40–50 rūšių.

Visas Lietuvoje auginamas klevų rūšis ir veisles vardinti užimtų ne vieną valandžiukę, tad pasidomėkime populiariausiomis.

Paprastasis klevas

Paprastasis klevas (Acer platanoides) – be abejo, tai mūsų miškų gimtasis medis, kuris paprastai užauga iki 20–25 m aukščio su 12–20 m skersmens laja. Medžiui reikia labai mažai priežiūros ir yra vidutiniškai atsparus ligoms, kenkėjams. Šio klevo žinoma gausybė veislių, tokių kaip „Columnare“, „Dissectum“, „Drummondii“, „Globosum“, „Princeton Gold“ ir daugiau. Nereikia maišyti kai kurių raudonlapių paprastojo klevo veislių su raudonuoju klevu. „Crimson King“, „Faassens‘s Black“, „Royal Red“, „Schwedler“ ir kitos veislės turi tamsiai raudonos ar purpurinės spalvos lapus vasaros metu.

Raudonasis klevas

Raudonasis klevas (Acer rubrum) – šis medis siekia 12–18 m aukštį, o laja labai patrauklios kūgiškos formos. Pavasarį medis išskleidžia ryškai raudonus žiedus, ūglius ir lapus, kurie galiausiai pažaliuoja, o rudenį vėl atsiskleidžia visu ugningu gražumu.

Japoninis klevas

Japoninis klevas (Acer japonicum) – tai iš Azijos kilęs nedidelis medis ar krūmas, užauga iki 2–5 m aukščio ir tokio paties pločio. Šio klevo veislių taip pat yra labai daug, bet jas visas reikia prižiūrėti.

Plaštakiškasis klevas

Plaštakiškasis klevas (Acer palmatum) – dar vienas Rytų kraštų klevas, kuris taip pat užauga neaukštu krūmu ar medžiu, siekiančiu 2–5 m. Šis klevas taip pat jautrus nepriežiūrai ir nėra toks atsparus, kaip vietinės rūšys.

Uosialapis klevas

Uosialapis klevas (Acer negundo) – šis medis užauga iki 10–15 m aukščio, o lapai primena uosio lapus. Lietuvoje medis yra laikomas „parazitu“, kurį reikia naikinti, nes yra invazinis. Visgi yra medelynų, kurie platina kai kurias šio klevo veisles, pavyzdžiui, „Flamingo“, „Variegatum“, „Auratum“.

Trakinis ir totorinis klevas

Trakinis klevas (Acer campestre) ir totorinis klevas (Acer tataricum) „garsėja“ dėl panaudojimo gyvatvorėms. Medžiai iš esmės užauga iki 12–15 m, bet yra labai pakantūs genėjimui, pasižymi dideliu atsparumu ir menku priežiūros poreikiu.

Kitos klevų rūšys

Dar dažniau auginami yra sidabrinis klevas (Acer sacharinum), cukrinis klevas (Acer saccharum), platanalapis klevas (Acer pseudoplatanum) ir kiti.

Klevo auginimas – sudėtingumas priklausys nuo rūšies

Vieta. Paprastai klevai geriausiai auga saulėtoje arba dalinai pavėsingoje vietoje. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, japoninis klevas, geriausiai auga filtruotoje šviesoje. Taip jų lapai yra apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, kurie gali lapus nudeginti.

Dirvožemis. Daugeliu atvejų dirva klevams turi būti gerai drenuota ir gerai sulaikanti drėgmę. Iš Azijos kilę klevai gerai auga tik derlingame, laidžiame, drėgname, rūgštokame (pH 5.0–7.0) dirvožemyje. Reiklus dirvožemio derlingumui yra ir paprastasis klevas, kiti gana pakantūs įvairioms sąlygoms. O va nederlingame smėlyje gali augti uosialapis klevas.

Kaip ir kada sodinamas klevas?

Ruduo (spalio mėnuo) yra geriausias metas sodinti klevų sodinukus plikomis šaknimis ar auginamus vazone bei auginius lauke, tačiau juos galite sodinti bet kada, jei žemė nėra įšalusi.

Iškaskite duobę, kurios gylis toks pat, kaip ir vazono aukštis, o plotis – dvigubai didesnis už šaknų gniužulą, apie 60–90 cm. Įstatykite augalą į duobę ir įsitikinkite, kad šaknų kamuolio viršus yra šiek tiek matomas virš esamos dirvos linijos arba yra tokiame pačiame lygyje su aplinkiniu dirvožemiu, kaip ir buvo vazone. Antraip, per giliai užkasus stiebą, iššaukiamas puvinys. Užpildykite duobę dirvožemiu, prispauskite koja ir giliai bei kruopščiai palaistykite. Aplink sodinuką užberkite 2,5–5 cm storio mulčio, kad sumažintumėte laistymo poreikį ir apsaugotumėte nuo piktžolių.

Jei sodinate kelis didelius medžius, tarp jų palikite 7–8 m atstumus, mažesnėms rūšims užteks ir 3 m atstumo.

Kaip prižiūrėti klevą?

Tinkamomis sąlygomis klevai yra mažai priežiūros reikalaujantys medžiai, bet kai kurios veislės ir rūšys (pavyzdžiui, iš rytų kraštų kilę klevai) yra lepesnės.

Laistymas. Mažus ką tik pasodintus klevų sodinukus pirmus metus reikia laistyti maždaug kartą per savaitę. Įsitvirtinę klevai yra atsparūs sausrai, tačiau drėgnoje aplinkoje auga greičiau.

Tręšimas ir mulčiavimas. Jaunus, ką tik pasodintus medelius mulčiuokite 5 cm mulčio, nes jis padės išlaikyti dirvos drėgmę. Jeigu reikia, medelį tręškite tik antrą pavasarį po pasodinimo. Tręškite 10-10-10 NPK trąšomis arba tolygiai ant šaknų zonos paskleisdami 2,5 cm kompostuoto mėšlo. Medžiui augant, papildomai jį tręškite tik prireikus, o suaugusiam ir gerai augančiam medžiui trąšų nereikia.

Genėjimas. Dauguma klevų nemėgsta ir nereikalauja didelio genėjimo, tačiau galima pašalinti kai kurias šakas. Nulaužtas, nudžiūvusias, ligotas, susikryžiavusias ar suspaustas šakas reikia laiku pašalinti, kad klevas būtų sveikas. Venkite stipriai genėti klevus ankstyvą pavasarį, nes jie leidžia sulą, todėl gali „nukraujuoti“. Genėkite vėlyvą pavasarį arba vasarą, nors nedidelį genėjimą galima atlikti bet kuriuo metu, netgi žiemą.

Peržiemojimas. Jaunus ir konteineriuose auginamus japoninės kilmės klevus apsaugokite nuo žiemos oro sąlygų juos apvyniodami drobiniu audeklu. Šios rūšies medeliai yra jautresni lietuviškoms žiemoms, o kiti klevai paprastai be didelių problemų gali ištverti iki -25 °C.

Klevai gyvatvorėms

Kaip minėjome, dvi klevų rūšys puikiai tinka sodinti gyvatvorėms. Iš jų išauga vidutinio aukščio arba aukšta gyvatvorė, žalioji siena, kuri pakanti pavėsiui, puikiai atlaiko kenkėjus, ligas ir ištveria žiemą. Jeigu tik jūsų dirvožemis nėra sunkus ir užmirkstantis (iš molio ar priemolio), tuomet drąsiai galite sodinti totorinį ir trakinį klevus ir formuoti nuostabią, ilgaamžę, mažai priežiūros reikalaujančią gyvatvorę.

„Gyvatvorinis“ klevas gali prisitaikyti prie įvairių dirvožemio sąlygų (nuo šarminio iki rūgštaus) ir sudėties (išskyrus molingą dirvą). Šie medžiai toleruoja taršą, sausrą ir suspaustą dirvožemį, todėl puikiai tinka auginti miestuose.

Gyvatvorei sodinkite klevus kas 30–45 cm – maždaug trys sodinukai 1 metrui, jeigu sodinate viena eile. Dvigubai gyvatvorei, t. y., sodinant dviem eilėmis, skirkite 5 medelius 1 metrui, tarp sodinukų paliekant 35 cm atstumus, o tarp eilių – 40 cm.

Klevo dauginimo būdai

Sėklomis. Priklausomai nuo rūšies, klevų sėklos subręsta pavasarį, vasaros pradžioje arba vėlyvą rudenį. Ne visoms rūšims reikalingas specialus apdorojimas, tačiau geriausia iš anksto jas šaltai stratifikuoti. Pasėkite sėklas 2 cm gylyje į vazonėlius su drėgnais kiminais, įdėkite juos į plastikinį maišelį ir laikykite šaldytuve 60–90 dienų. Išėmę iš šaldytuvo, vazonėlius pastatykite šiltoje vietoje, o kai sudygs, pastatykite juos prie saulėto lango. Dirvą nuolat palaikykite drėgną.

Auginiais. Vasaros viduryje arba rudens viduryje nuo jaunų medelių viršūnių atpjaukite 10 cm ilgio auginius ir nuo apatinės stiebo dalies pašalinkite lapus. Peiliu nulupkite apatinės stiebo dalies žievę ir apvoliokite pjūvio vietą įsišaknijimo hormonų milteliuose. Įsodinkite į vazoną, pripildytą drėgnos įsišaknijimo terpės, o augalą uždenkite plastikiniu maišeliu. Kai auginiai įsišaknys, nuimkite maišelį ir pastatykite saulėtoje vietoje.

Skiepijant. Šiuo būdu dauginamos veislės, jį atlieka profesionalai arba daug patirties turintys sodininkai.

Klevų ligos ir kenkėjai

Klevai yra vidutiniškai atsparūs ligoms ir kenkėjams, dažnai nukenčia nuo grybinių ligų. Vienos iš tokių yra verticiliozė, antraknozė, vėžys, lapų dėmėtligė (juoduliai ant lapų), lapų miltligė. Dėl netinkamo drenažo gali vystytis šaknų puvinys.

Iš kenkėjų žinomi amarai, sprindžiai, galus formuojančios erkutės, lapgraužiai ir kartais puolančios kaštoninės keršakandės.

Klevų nauda – ne tik dekoratyvumas

Dekoratyvumas. Jau apie dekoratyvines klevų savybes daug ką žinote: nuostabūs lapai, graži laja, o kai kurie klevai turi įdomios struktūros ir spalvos žievę. Klevų medžiai ar krūmai gali augti pavieniui, drauge, eilėmis ar net masyvuose.

Mediena. Klevo mediena turi gražų raštą, pasižymi stiprumu ir ilgaamžiškumu, netgi yra skirtingų spalvų – nuo beveik baltos iki rausvai rudos. Panaudojimas gana platus, pradedant grindimis, baldais, baigiant muzikos instrumentais ar sporto prekėmis.

Maistas. Klevai pritaikomi ir maisto gavybai, pavyzdžiui, iš jų išgaunama sula arba klevų sirupas.