Skip to content

Ąžuolas – ilgaamžis galiūnas

  • by
Ąžuolas – ilgaamžis galiūnas
Pasidalinkite su drauge ar draugu:

Galingasis ąžuolas simbolizuoja jėgą, didybę bei ilgaamžiškumą. Šis medis laikytas šventu daugelio tautų, tarp jų ir lietuvių.

Ąžuolai (lot. Quercus) yra bukinių šeimos augalų gentis. Archeologiniai radiniai rodo, jog ąžuolai žemėje auga jau milijonus metų. Seniausių ąžuolų liekanų randama keliuose žemynuose, todėl į klausimą, iš kur kilęs ąžuolas, turbūt teisingiausia būtų atsakyti, kad jo kilmės regionas – tiesiog visas šiaurinis Žemės pusrutulis. Ąžuolai auga Amerikoje, Šiaurės Afrikoje, Europoje, Azijoje, nuo tropinio iki vidutinių platumų klimato regionuose. Priskaičiuojama apie 600 įvairiausių jų rūšių. Ąžuolų yra tiek visžalių, tiek žiemą metančių lapus. Dauguma jų yra medžiai, tačiau kai kurios rūšys priskiriamos krūmams. Skirtingų rūšių aukštis varijuoja nuo 4 iki 60 metrų. Tad, ko gero, pamatę toli nuo mūsų kraštų augančias ąžuolų rūšis, sunkiai patikėtume, kad visos jos yra mums gerai pažįstamo paprastojo ąžuolo giminaitės.

Lietuvoje sutinkamų ąžuolų bruožai

Ąžuolai yra ilgaamžiai, vidutiniškai jie gyvena 200-500 metų, o kai kurie pasiekia 1000 ir daugiau metų amžių. Kadangi gyvena ilgai, ąžuolai gali sau leisti augti iš lėto. Iki maždaug 80 metų amžiaus ąžuolai labiau stiebiasi į viršų, po to – į šalis. Pasiekia iki 50 m aukštį, kamieno skersmuo gali siekti daugiau kaip 4 m.

Jauno medelio žievė lygi, kiek blizgi. Su metais ji sugrumba, suaižėja. Ąžuolo laja plati, šakos storos. Žydi ąžuolas balandžio – gegužės mėnesiais. Ąžuolo žiedai smulkūs, vienalyčiai. Lapai pailgi, apvaliai arba aštriai išrantyti. Ąžuolo vaisiai – gilės, jos uždera rudens metu, ąžuolui pasiekus 15-60 metų amžių. Šaknys išsikeroja giliai ir plačiai po žeme.

Ąžuolų rūšys

Ąžuolų rūšys

Iš daugybės ąžuolų rūšių šiame straipsnyje aptarsime natūraliai augančias Lietuvoje ir kai kurias atvežtines. Savaime mūsų krašte auga paprastasis ir bekotis ąžuolai, dar apie 20 ąžuolų rūšių yra atvežtinės.

Paprastasis ąžuolas (Quercus robur). Tai įprastas mums, savaime Lietuvoje augantis  ąžuolas, sutinkamas miškuose, parkuose, sodybose. Pasiekia apie 50 m aukštį. Paprastojo ąžuolo laja įspūdingai išsišakojusi, kamienas tiesus. Iki 40 metų jo žievė yra rudai žalia, lygi, vėliau aižėja, tamsėja, tampa beveik juoda. Paprastojo ąžuolo lapas yra pailgos formos, apvaliai išrantytas.

Bekotis ąžuolas (Quercus petraea). Ši ąžuolo rūšis Lietuvoje sutinkama rečiau. Bekotis ąžuolas labai panašus į paprastąjį. Skiriasi lapkočių ilgiu – jie ilgesni nei paprastojo, siekia 1,3-2,5 cm (paprastojo – 0,2-0,7 cm). Bekočio ąžuolo gilės neturi kotelio – dėl šio bruožo atsirado ir rūšies pavadinimas. Jo lapai pailgi, apvaliai išrantyti. Lietuvoje žinoma viena natūrali šios rūšies ąžuolų augimo vieta – tai Trako miškas Lazdijų rajone. Bekotis ąžuolas gali pasigirti labai tvirta mediena. Išgyvena pakankamai skurdžiomis aplinkos sąlygomis, gerai auga akmeningame grunte.

Persinis ąžuolas (Quercus macranthera). Natūraliai ši rūšis paplitusi Turkijoje, Armėnijoje, Azerbaidžane. Užauga iki 30 m aukščio. Lapai iškarpyti aštriais „dantukais“. Lapų viršutinė dalis tamsiai žalia, apačia – pilkšvo atspalvio. Rudenį lapai nusidažo rudai geltona spalva.

Merilandinis ąžuolas (Quercus marilandica). Šis ąžuolas savaime paplitęs JAV rytinėje ir centrinėje dalyse. Užauga iki 15 m, lapai iškarpyti aštriais „dantukais“.

Pelkinis ąžuolas (Quercus palustris). Pelkinis ąžuolas, ką ir sako jo pavadinimas, auga šalia pelkėtų vietovių, ežerų, upių. Natūraliai sutinkamas JAV rytuose ir centrinėje dalyje. Turi tiesų kamieną, aukštis pasiekia 25-30 m. Lapai iškarpyti aštriais „dantukais“. Pelkinis ąžuolas gana reiklus dirvos kokybei bei drėgnumui.

Purpurinis ąžuolas (Quercus coccinea). Savaime paplitęs Šiaurės Amerikos rytuose. Užauga iki 20-30 m aukščio. Lapai iškarpyti aštriais „dantukais“. Rudenį lapija nusidažo raudonais atspalviais. Nereiklus augimo sąlygoms.

Raudonasis ąžuolas (Quercus rubra). Dekoratyvi rūšis, mėgstanti sudrėkintą dirvą, todėl sutinkama vandens telkinių pakrantėse. Natūraliai paplitusi Šiaurės Amerikoje. Vidutiniškai užauga iki 25 m aukščio. Šios rūšies lapai taip pat iškarpyti aštriais „dantukais“. Pavasarį besiskleidžiantys lapai turi raudoną atspalvį, po to pažaliuoja. Rudenį nusidažo rudai raudona spalva. Gilės taip pat yra rudai raudono atspalvio. Raudonasis ąžuolas mėgsta šviesias vietoves, gerai pakelia šalčius, yra atsparus ligoms.

Ąžuolų auginimas

Ąžuolų dauginimas

Paprasčiausias būdas užsiauginti ąžuolą – pasodinti nusipirktą medelyne jo sodinuką. Tačiau galima medelį ir pačiam užsiauginti ir iš gilės.

Ąžuolo sodinuką reikia sodinti mažiausiai 3-4 m atstumu nuo pastatų, 3-6 m atstumu nuo kitų stambių augalų. Nesilaikant šio atstumo, tvirtos ir plačiai besišakojančios ąžuolo šaknys gali pažeisti pastato pamatus. Duobę sodinimui reikia pasiruošti iš anksto, jos gylis turi būti apie 0,5 m, plotis – apie metrą. Duobės dugne įrenkite 10-20 cm drenažo sluoksnį. Ant drenažo uždėkite dirvožemio, sumaišyto su trąšomis, sluoksnį. Pasodinus sodinuką gerai suplūkite žemę aplink jį ir gausiai palaistykite. Kai vanduo įsigers, mulčiuokite dirvos paviršių aplink sodinuką. Mulčiavimui tiks kompostas, humusas, pjuvenos, ir kita.

Norint užsiauginti ąžuolą iš gilės, rudenį esant sausam orui prisirinkite jų po suaugusiu, brandžiu medžiu. Skinti nuo ąžuolo nereikia, jos bus ne iki galo prinokusios. Prinokusią gilę galima atskirti pagal tai, ar atšoka jos kepurėlė. Kaip ir nuo lazdyno riešuto, nuo visiškai prinokusių gilių ji lengvai nuimama. Galima pasodinti prisirinktas giles į žemę iškart arba išsaugoti jas iki pavasario. Pavasarį nutirpus sniegui taip pat galima pasirinkti gilių sodinimui, gali būti, kad pavyks jų rasti su jau išleistais daigeliais.

Jei laikysite giles per žiemą, išdžiovinkite jas, po to sudėkite į smėlio pripiltą indelį ir pastatykite į vėsią vietą (0-2 oC), pavyzdžiui, rūsį ar šaldytuvą. Pavasarį prieš sodinant patikrinkite, ar gilės per žiemą nežuvo. Panardinkite jas į indą su vandeniu, tos kurios nuskęs – sveikos, besilaikančios vandens paviršiuje – per žiemą išdžiuvo. Pasodintos gilės dygsta ne trumpiau mėnesio laiko.

Ąžuolų sodinimas ir priežiūra

Suaugęs ąžuolas nereikalauja ypatingos priežiūros, tačiau sodinukui ar jaunam medeliui reikės jūsų dėmesio ir rūpesčio.

Vieta. Augdamas ąžuolas pasiekia nemažą aukštį ir plačiai išsišakoja, todėl jam reikia daug vietos. Mėgsta šviesias, saulėtas vietas.

Žemė. Gerai auga drėgname (tačiau ne įmirkusiame) juodžemio, priemolio dirvožemyje.

Temperatūra. Suaugęs ąžuolas atsparus sausrai, šalčiui.

Laistymas. Ką tik pasodinti ąžuolo sodinukai pirmas 4-5 dienas laistomi kasdien. Po to – pagal poreikį, priklausomai nuo oro sąlygų, lietaus. Paaugusių medžių papildomai laistyti nereikia.

Jaunus ąžuolo sodinukus reikia periodiškai laistyti, ravėti ir purenti aplink juos žemę.

Tręšimas. Sodinukai pirmą kartą tręšiami po metų nuo jų pasodinimo. Tiks tiek mineralinės, tiek organinės trąšos.

Genėjimas. Kasmet nugenimos pažeistos, sudžiuvusios, sergančios ąžuolo šakos.

Ąžuolų ligos ir kenkėjai

Ąžuolų ligos ir kenkėjai

Jaunas ąžuolo medelis gali susirgti miltlige. Ją atpažinti galima pagal ant lapų atsiradusias balkšvas apnašas. Tai grybelinė liga, su kuria kovojama pasitelkus į pagalbą specialias fungicidines priemones.

Ąžuolynuose, parkuose ar pavieniuose ąžuoluose gali apsigyventi kenkėjai, dažnai tai  ąžuoliniai lapsukiai ar obuoliškosios ąžuolinės gumbavapsvės. Ąžuolinio lapsukio vikšrai sugraužia ąžuolo pumpurus, lapus. Jei šie kenkėjai gyvena ąžuole ne vienerius metus, ilgainiui medžio viršūnės ir šakos nudžiūsta. Ąžuolinės gumbavapsvės deda ąžuolo lapuose kiaušinėlius ir taip pažeidžia ąžuolo, ypač jauno, lapus. Abu šie kenkėjai naikinami specialiomis insekticidinėmis priemonėmis.

Naudingosios ąžuolo savybės

Ne veltui ąžuolas taip gerbiamas ir apdainuojamas – jis turi begalę vertingų savybių ir atneša žmonėms daug naudos.

  • Ąžuolai, kuriais apželdinami miestai, ne tik papuošia miesto erdves, bet ir dovanoja taip reikalingą karštomis dienomis pavėsį, sukuria gyvenimo sąlygas įvairiems vabzdžiams, paukšteliams.
  • Po ąžuolais auginami triufeliai (trumai) – brangiausi grybai. Šie grybai auga ant ąžuolo šaknų.
  • Ąžuolo mediena nuo seno vertinama, ji tvirta, atspari drėgmei, puvimui. Plačiai naudojama statybose, baldų, parketo, paminklų gamybai, o ąžuolinėse statinėse brandinamas alkoholis. Anksčiau iš ąžuolo buvo statomi ir laivai.
  • Ąžuolo žievė naudojama liaudies medicinoje. Ja gydomas viduriavimas, gerklės ir burnos ertmės infekcijos, dantenų uždegimai ir kiti negalavimai. Taip pat žievė naudojama kiaušinių, audinių, siūlų, plaukų dažymui. Iš kamštinio ąžuolo žievės gaminami kamščiai.
  • Pirtininkai labai vertina ąžuolines vantas. Manoma, kad jas naudojant teigiamai veikiama oda, reguliuojasi kraujospūdis, slopinami uždegimai.
  • Ąžuolo gilės naudojamos maistui – iš jų gaminama kvapni kava. Teigiama, kad gilių kava stiprina ir jaunina, gydo viduriavimą. Ąžuolo lapai pagelbsti raugiant agurkus.
Ilgaamžiai ąžuolai

Lietuvos ilgaamžiai ąžuolai

Lietuvoje daugiau nei šimtas ąžuolų yra paskelbti gamtos paminklais. Seniausias iš tokių gamtos paminklų – Stelmužės ąžuolas Zarasų rajone. Tai seniausias medis mūsų šalyje ir vienas seniausių ąžuolų Europoje. Jo amžius – apie 1000-1500, ar net 2000 metų. Stelmužės ąžuolas yra 23 m aukščio, jo kamienas – 3,5 m skersmens ir 13 m apimties prie žemės. Kamienui apglėbti reikia 8 ar 9 vyrų.

Kitą žymų ilgaamžį galima pamatyti Šilalės rajone Bijotuose Baublių muziejuje. Čia 19 amžiuje Dionizas Poška ąžuolo kamiene įkūrė muziejų. Ąžuolo, žmonių vadinamo Baubliu, skersmuo siekė 4,5 m, o amžius – 1000 metų. Baublyje D. Poška dirbo, ilsėjosi, įkurdino jame archeologinius radinius, istorinius ir etnografinius egzempliorius, knygų bibliotekėlę.

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.

Rekomenduojamas video

Pasidalinkite su drauge ar draugu:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

WordPress PopUp Plugin