Pastaruoju metu vis dažniau girdimas žodis „permakultūra“ kai kam skamba kaip dar viena trumpalaikė sodininkystės mada. Tačiau iš tiesų tai – daugiau nei prieš pusę amžiaus susiformavusi ir į nuoseklią sistemą sudėta filosofija, aiškinanti, kaip žmogus gali auginti maistą nekovodamas su gamta, o dirbdamas išvien su ja. Permakultūros principai domina ne tik tvarius ūkius, bet ir paprastų priemiesčių ar kaimų sodybų šeimininkus – šią metodiką lengva pritaikyti tiek keliuose daržo aruose, tiek dešimtyse hektarų.
Iš kur atsirado permakultūros samprata?
Terminą „permakultūra“ 8-ajame dešimtmetyje suformulavo du australai – ekologas Billas Mollisonas ir jo studentas Davidas Holmgrenas. Žodis kilo iš anglų kalbos junginio permanent agriculture (nuolatinis, tvarus žemės ūkis), tačiau netrukus jo prasmė išsiplėtė iki permanent culture (nuolatinė, išlikti gebanti kultūra). Tai reiškia, kad idėja išaugo vien žemdirbystės rėmus ir tapo platesniu požiūriu į tai, kaip žmonės gali kurti ilgalaikes, save palaikančias bendruomenes bei gyvenimo būdą.
Stebėdami natūralius ekosistemų dėsningumus – kaip miškas atsikuria be jokio žmogus įsikišimo, trąšų ar laistymo, kaip skirtingi augalai ir gyvūnai padeda vieni kitiems išgyventi – autoriai užsibrėžė sukurti tokį žemdirbystės modelį. Jis turėjo būti toks pat atsparus bei savarankiškas kaip laukinė gamta, tačiau kartu subrandinti žmogui turtingą derlių.
Permakultūra ir trys pamatiniai etikos principai
Visa permakultūros filosofija remiasi trimis etiniais ramsčiais, kuriais grindžiamas kiekvienas praktinis sprendimas:
- Pirmasis iš jų – rūpestis žeme. Jis reikalauja, kad bet kokie veiksmai darže ar ūkyje nekenktų dirvožemiui, vandens telkiniams ir aplinkinei gyvajai gamtai.
- Antrasis – rūpestis žmonėmis. Šis principas pabrėžia, kad kuriamoje sistemoje žmogus neturi tapti savo daržo vergu: aplinka turi tarnauti jo gerovei, užtikrinti sveiką maistą ir mažinti sunkaus, alinančio fizinio darbo poreikį.
- Trečiasis principas – teisingas pasidalijimas arba pertekliaus grąžinimas. Jis skatina ne kaupti išteklius be saiko, o pertekliniu derliumi, sėklomis, kompostu ar sukaupta patirtimi dalytis su kitais, taip stiprinant visą vietos bendruomenę ir grąžinant energiją atgal į pačią ekosistemą.
Projektavimo principai praktikoje
Remdamasis etikos pagrindu, D. Holmgrenas suformulavo dvylika projektavimo principų, kuriuos pritaikę sode priimsite kur kas išmintingesnius sprendimus.
Viena svarbiausių taisyklių – pirmiausia stebėti, o tik tada veikti. Prieš ką nors sodinant ar pertvarkant sklype, verta bent visus keturis metų laikus pamatyti, kaip jame pasiskirsto saulės šviesa, kur pavasarį ilgiausiai laikosi tirpstančio sniego vanduo ir iš kurios pusės pučia atšiauriausi vėjai.
Ne mažiau svarbu kaupti ir taupyti energiją. Tai reiškia ne tik lietaus vandens surinkimą į statines sausrų laikotarpiui, bet ir pasyvios saulės šilumos panaudojimą – pavyzdžiui, statant šiltnamį ar pakeltas lysves prie pietinės pastato sienos, kuri per dieną įkaista, o naktį atiduoda šilumą augalams.
Rekomenduojamas video
Permakultūroje taip pat galioja taisyklė nekurti atliekų. Nupjauta žolė, krentantys lapai, šakos ar virtuvės likučiai čia nėra šiukšlės, o vertinga žaliava, grįžtanti į dirvą mulčo arba turtingo komposto pavidalu.
Taip pat siekiama augalų įvairovės. Sode atsisakius vientisų monokultūrinių plotų ir sodinant skirtingas, viena kitai padedančias rūšis, daržas tampa daug atsparesnis ligoms bei kenkėjams, nes pastariesiems darosi sunku masiniu būdu išplisti.
Ypač įdomus ir praktiškas yra pakraščių ir ribų efektas. Susiduriant dviem skirtingoms aplinkoms – pavyzdžiui, sodo ir pievos ribai ar tvenkinio krantui – visada susidaro turtingiausia biologinė įvairovė, todėl tokias zoną verta ne naikinti ar išlyginti, o sąmoningai išnaudoti sodinant atitinkamus augalus.
Sklypo zonavimas patogiam gyvenimui
Vienas praktiškiausių permakultūros įrankių yra zonų sistema, padedanti suplanuoti sklypą atsižvelgiant į tai, kiek dėmesio ir judėjimo reikalauja skirtingi objektai.
Pačioje pirmojoje zonoje – arčiausiai namų durų ar virtuvės lango – sodinami kasdien naudojami prieskoniai, arbatžolės, salotos ar braškės. Prie jų turi būti patogu prieiti net ir lyjant lietui ar vilkint naminius drabužius.
Antrojoje zonoje planuojamas pagrindinis daržas, smulkesni uogakrūmiai bei nedidelis šiltnamis, kuriuo pasirūpinti pakanka kartą ar du per dieną.
Trečiojoje zonoje vietą randa didesnis vaismedžių sodas, reiklūs šakniavaisiai ar vištidė, kuriai priežiūros prireikia nuosekliai, bet rečiau.
Tolimesnėse, ketvirtojoje ir penktojoje zonose, gali plėstis retkarčiais šienaujama pieva, ganykla, malkinis miškas ar tiesiog visiškai neliečiamas laukinės gamtos kampelis. Toks sklypo išdėstymas sutaupo neįtikėtinai daug laiko ir jėgų, nes kasdienėje buityje nebereikia nuolat vaikščioti į tolimiausią sklypo kampą vien dėl kelių krapų šakelių.
Permakultūra jūsų darže: kaip pradėti žingsnis po žingsnio?
Norint išbandyti permakultūrą, tikrai nebūtina iš karto naikinti senų lysvių ar iš esmės perplanuoti viso sklypo. Pokyčius verta pradėti nuo nedidelių žingsnių.
- Pirmasis ir lengviausias žingsnis – kompostavimas ir mulčiavimas. Užuot pirkus sintetines trąšas, verta pradėti kaupti organines atliekas ir mulčiuoti dirvos paviršių nupjauta žole ar šiaudais. Tai apsaugo dirvą nuo išdžiūvimo, stabdo piktžolių dygimą ir pamaitina dirvožemio mikroorganizmus.
- Antrasis žingsnis – palankios augalų kaimynystės pritaikymas. Atsisakykite ilgų, vienišų tam tikros rūšies daržovės eilių. Pavyzdžiui, šalia pomidorų pasodinti bazilikai ne tik pagerina jų skonį, bet ir atbaido tam tikrus kenkėjus, o aukšti kukurūzai gali tapti puikia atrama vijoklinėms pupelėms, kurių šaknys savo ruožtu praturtina dirvą azotu.
- Trečiasis žingsnis – protingas drėgmės valdymas. Net ir nedidelė įduba sklype, kurioje po lietaus kaupiasi vanduo, gali tapti ne problema, kurią būtina užpilti žemėmis, o puikia vieta drėgmę mėgstantiems augalams – pavyzdžiui, mėtoms ar šilauogėms.
- Galiausiai svarbu išmokti toleruoti šiek tiek sveikos „netvarkos“. Palikti lapų krūvelę po medžiais žiemojantiems ežiams, nepjauti žolės absoliučiai visame sklype iki pat šaknų ar palikti kelis negyvos medienos rąstus naudingiems vabzdžiams – tai maži sprendimai, kurie paverčia sodą gyva, save palaikančia ekosistema.
Dažniausi klaidingi įsivaizdavimai
Neretai manoma, kad permakultūra – tai tiesiog apleistas, piktžolėmis užaugęs sklypas, kuriame niekas nieko nedaro ir laukia derliaus. Tai visiškai neteisingas požiūris. Permakultūrinis sodas reikalauja itin kruopštaus atskirų elementų sujungimo bei stebėjimo. Skirtumas tik tas, kad užuot nuolat kariavus su gamta chemija ir kasdieniu ravėjimu, siekiama taip sureguliuoti aplinką, kad pati gamta atliktų didžiąją dalį darbo už žmogų.
Kitas gajus mitas – kad permakultūros dėsniai tinka tik dideliems ekologiniams ūkiams. Iš tiesų visi pamatini dėsniai puikiai veikia net ir mažiausiame miesto sklype, terasoje ar paprasčiausiuose balkono vazonuose, kuriuose kartu auginamos daržovės, prieskoniai ir gėlės.
Apibendrinant, galime drąsiai teigti, jog permakultūra nėra griežtas ar nekintamas taisyklių rinkinys. Tai požiūris ir mąstymo būdas, padedantis pažvelgti į savo aplinką kaip į vieningą, gyvą ir tarpusavyje susijusią sistemą. Pradėję nuo nedidelių eksperimentų – komposto dėžės, mulčiuotos lysvės ar surinkto lietaus vandens rezervuaro – pamažu pamatysite, kaip jūsų sklypas tampa atsparesne, derlingesne ir daug mažiau kasdienio alinančio darbo reikalaujančia oaze.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar permakultūra reiškia, kad sode visai nereikės ravėti ir prižiūrėti daržo?
Permakultūra tikrai sumažina kasdienio darbo kiekį, tačiau visiškai priežiūros neištrina. Pirmaisiais metais, kol sistema kuriasi, darbo gali prireikti net daugiau, nes reikia gerai suplanuoti sklypą ir paruošti dirvą. Vėliau, kai dirva gausiai mulčiuojama, o augalai sodinami tankiau ir įvairiapusiškiau, piktžolių dygimas stipriai slopinamas, o drėgmė išsilaiko ilgiau, todėl ravėti ir laistyti tenka nepalyginamai rečiau.
Kaip permakultūriniame sode kovoti su kenkėjais be cheminių preparatų?
Pagrindinis permakultūros metodas yra prevencija ir pusiausvyros kūrimas. Vietoj cheminių purškalų čia pasitelkiamas augalų derinimas ir naudingų gyvūnų priviliojimas. Pavyzdžiui, stiprų kvapą turintys augalai sumaišo kenkėjų pojūčius ir apsaugo šalia augančias daržoves, o sode palikti laukiniai kampeliai, varlių kūdros ar vabzdžių nameliai pritraukia paukščius, ežius ir naudingus vabzdžius, kurie natūraliai reguliuoja kenkėjų populiaciją.
Ar permakultūra tinka, jei mano sklype dirvožemis labai prastas arba molingas?
Permakultūros metodai kaip tik ir yra sukurti tam, kad atkurtų nualintą ar netinkamą dirvožemį. Vietoj gilaus arimo ar kasimo, kuris ardo dirvos struktūrą, taikomas laipsniškas dirvos gerinimas iš viršaus. Naudojant gausų mulčiavimą, kompostą, pakeltas lysves ar tvarius storo kartono ir organikos sluoksnius, net ir sunkiausias molis ar tuščias smėlis per kelerius metus tampa puriu, humuso turtingu ir gyvybingu dirvožemiu.
Ar permakultūros principus įmanoma taikyti nedideliame miesto sklype ar balkone?
Tikrai taip, nes permakultūra pirmiausia yra mąstymo sistema, o ne sklypo dydis. Net ir kelių kvadratinių metrų plote ar balkono vazonuose galima taikyti zonavimo logiką, rinktis daugiametes daržoves bei prieskonius, sodinti kelis vienas kitam padedančius augalus į vieną talpą ir kompostuoti virtuvės atliekas nedideliame sliekų komposteryje.
Šaltiniai:
- https://plantura.garden/uk/gardening-tips/permaculture/what-is-permaculture
- https://permacultureprinciples.com
- https://www.permaculture.co.uk/
- https://www.sciencedirect.com/topics/agricultural-and-biological-sciences/permaculture
Nuotraukos asociatyvinės @Canva.