Šią žiemą buvo už ką pykti ir už ką džiaugtis. Meteorologai jau patvirtino: 2025–2026 metų žiema tapo keturiolikta šalčiausia nuo 1961 metų. Vidutinė temperatūra siekė –5 °C – net 2,8 laipsnio žemiau daugiametės normos. Sausis ir vasaris buvo ypač atšiaurūs: nuo sausio vidurio iki vasario pabaigos šalčiai nesitraukė beveik be pertraukos, kai kuriose Lietuvos vietovėse per ištisas 50 dienų temperatūra nė karto nepakilo virš nulio. Pajūryje sausio pradžioje iškritęs sniegas vietomis pasiekė 55 centimetrus storio. Tokio žiemos intensyvumo daugelis jau net neprisimena. Natūralu, kad sodininkai ir daržininkai žiūrėjo į tą šaltį su slapta viltimi: gal bent šiemet šliužai iššals, gal erkės pagaliau išnyks? Deja, gamta turi savo logiką, ir ji ne visada atitinka tai, ko norėtųsi mums.
Šliužai: sniego danga išgelbėjo tai, ko bijojome
Invaziniai ispaniškieji šliužai – bene labiausiai sodininkų nekenčiamas padaras – iš tiesų yra jautrūs šalčiui. Tyrimai rodo, kad suaugę šliužai neatlaiko jau –3 °C temperatūros, o jaunikliai gali išgyventi iki –4 °C. Kiaušinėliai taip pat žūsta, jei ilgiau išbūna ties –2 °C. Teoriškai tokia žiema kaip ši turėjo būti jiems pražūtinga.
Tačiau čia ir slypi paradoksas: kaip tik šioji žiema šliužams tapo santykinai saugi. Priežastis – sniegas. Storas sniego sluoksnis, kuris daugelyje Lietuvos vietovių susidarė dar prieš didžiuosius šalčius, veikė kaip šiluminė antklodė. Po juo dirvos temperatūra išliko ženkliai aukštesnė nei oro temperatūra.
Šliužai žiemoja dirvožemyje, komposto krūvose, po lapų sluoksniais – ir lygiai tose pačiose vietose juos apsaugojo sniegas. Kenkėjų kontrolės specialistai pabrėžia: jei stiprūs šalčiai būtų atėję dar iki sniego, situacija šliužams būtų buvusi žymiai blogesnė. Bet šiais metais seka buvo priešinga – pirmiau sniegas, paskui speigas.
Dar blogiau: šliužams ypač palanki drėgna pavasario pradžia. Jei kovas ir balandis bus lietingi, jų aktyvumas soduose gali būti panašus į praėjusius metus arba net didesnis. Taigi – mulčas pašalintas, daržas pertvarkytas, o šliužai, kaip ir kasmet, jau laukia pirmi eilėje…
Erkės: sniego antklodė apsaugojo ir jas
Su erkėmis – panaši istorija, bet dar labiau nuvilianti. Erkės yra vienos atsparesnių žiemojančių gyvūnų: jos nusileidžia į dirvą, prisiglaudžia po lapais ar žolės kuokšteliais ir pereina į sąstingį – vadinamąją diapauzę, kurios metu nekelia jokio pavojaus ir beveik nevartoja energijos. Tam, kad erkės tikrai žūtų, šaltis kelias dienas turi išsilaikyti žemiau –12 °C – ir tai neturėtų nutikti po apsaugine sniego danga. Šiais metais tokių sąlygų Lietuvoje praktiškai nebuvo: oro temperatūra krito ir smarkiai, tačiau dirva po sniegu išliko pakankamai šilta.
Erkės pabunda, kai dirvožemis įšyla iki 5–7 °C – tai sutampa su laiku, kai žydi pirmosios žibutės. Taigi jų pasirodymo laukti reikia jau artimiausiomis savaitėmis. Ir, deja, tai nereiškia, kad jų bus mažiau – priešingai, ekspertai perspėja, kad erkių sezonas gali prasidėti įprastu laiku arba net šiek tiek anksčiau, jei pavasaris bus šiltas. Todėl lankydamiesi gamtoje jau nepamirškite repelentų nuo šių kraujasiurbių.
Rekomenduojamas video
Kodėl šaltis neišsprendžia problemos?
Daugelis sodininkų kasmet tikisi to paties: ateis tikra žiema ir išnaikins kenkėjus. Tačiau biologai nuosekliai kartoja, kad evoliucija tokios galimybės paprasčiausiai nepaliko. Ir šliužai, ir erkės milijonų metų eigoje prisitaikė prie temperatūrų svyravimų – jie sugeba slėptis, sulėtinti metabolizmą, pasinaudoti bet kokia termoizoliacija, kurią randa aplinkoje. Žmogui dvi šaltos žiemos savaitės atrodo kaip amžinybė, o šliužų kiaušinėliui, įsikūrusiam 15 centimetrų gylyje po lapais – tai tiesiog šiek tiek vėsiau nei įprastai.
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro specialistai pabrėžia: šalta žiema tikrai naudinga sodui ir daržui, nes sunaikina dalį kenkėjų, ypač tų, kurie žiemojo neapsaugoti paviršiuje. Tačiau stebuklo tikėtis neverta. Dauguma kenkėjų rūšių yra prisitaikę išgyventi ir, kai tik sugrįžta palankios sąlygos, atsinaujina. Ir net labai greitai.
Šliužai ir erkės: ką daryti pavasarį, kad bent sumažintumėte jų skaičių?
Visa tai nereiškia, kad nieko negalima padaryti. Kaip tik pavasaris – pats svarbiausias laikas prevencijai, nes šiuo metu šliužų jaunikliai dar tik atsibunda, o erkės dar nepasiekė didžiausio aktyvumo.
Pirmas ir efektyviausias žingsnis – aplinkos sutvarkymas: pernykščiai lapai, vaisių mumijos, seni mulčio sluoksniai ir augalų liekanos yra tiksliai tos slėptuvės, kuriose žiemojo tiek šliužai, tiek kiti kenkėjai. Juos pašalinus, populiacija neišnyks, bet sumažės. Kompostą verta perversti – tai trikdo žiemojančių šliužų ramybę mechaniškai. Aplink daržo lysves galima barstyti smėlį, žvyrą ar medžio pelenus – šiurkštus paviršius šliužams keliauti nepatogus, nes jų gleivės prie jo limpa.
Erkių atžvilgiu – svarbiausia budrumas. Einant į mišką ar pievą jau dabar reikia vilkėti darbužius ilgomis rankovėmis, naudoti repelentus ir po pasivaikščiojimo apžiūrėti odą. Šunų šeimininkai gerai žino, kad augintiniai dažnai praneša apie erkių sezoną anksčiau nei bet kokie įspėjimai – pirmosios erkės ant šunų paprastai pasirodo dar iki tol, kol žmonės apie tai pradeda galvoti.
Šią žiemą Lietuva išgyveno tikrą, „senovinę“ žiemą – tokią, kokios nebuvo daug metų. Tačiau šliužų ir erkių tai neišgąsdino taip, kaip norėtųsi. Belieka susitaikyti su tuo, jog sodas reikalauja nuolatinio dėmesio nepriklausomai nuo to, kiek laipsnių parodė termometras vasarį.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.