Erkės – mažieji vampyrai. Kodėl jų įkandimas toks pavojingas?

Pasibaigus žiemai ir dienoms ilgėjant, vis daugiau laiko praleidžiame lauke vaikščiodami, eidami į žygius ar tiesiog dirbdami sode. Gamta nubunda, o kartu su ja, po žiemos taip pat suaktyvėja ir erkės. Jų seilių liaukose ir seilėse gali būti bakterijų arba virusų, kuriuos, siurbdamos kraują, perneša į aukos organizmą. Lietuvoje žmonėms erkės dažniausiai platina pavojingas ligas – erkinį encefalitą ir Laimo ligą. Naminiams gyvūnams pavojinga babeziozė, o naminiams paukščiams – knemidokoptozė. 

Kaip atpažinti erkę?

Erkės yra maži nariuotakojai, priklausantys voragyvių klasei. Jos priklauso ektoparazitams ir minta šeimininko krauju. Pasaulyje erkių išskiriama tūkstančiai skirtingų rūšių. Na, o Lietuvoje labiausiai paplitusi iksodinė erkė, pernešanti žmonėms ir gyvūnams pavojingas ligas. 

Erkės kūnas plokščias, padengtas chitinine danga, apaugęs šereliais, be skersinės pertvaros. Suaugusi erkė turi keturias poras trumpų kojų, kurios šiek tiek ilgesnės už patį kūną. Erkių dydis svyruoja nuo 0,2 cm net iki 2 cm. Pasimaitinę kraujo šie parazitai padidėja iki trijų kartų. 

Erkės vystymosi stadijos

Šie parazitai turi tris vystymosi stadijas: lervos, nimfos ir suaugusios erkės. Erkių nimfos ir suaugėlės turi keturias poras kojų, o lervos – tik tris poras. Erkės išgyvena net nuo trejų iki šešerių metų amžiaus.

Erkės nimfos yra pačios pavojingiausios dėl savo keturis kartus mažesnio dydžio nei suaugusi erkė. Todėl dažnai galime net nepastebėti, kai jos įsisiurbia. Pavojus taip pat kyla, jei nimfa įkanda, tačiau dėl itin mažo savo dydžio nesugeba išsilaikyti ant kūno, bet įkandimo metu ji jau gali suspėti užkrėsti žmogų ar gyvūną. Todėl po pasivaikščiojimų gamtoje nepamirškite kas kartą apžiūrėti visą savo kūną. 

Erkių gyvenamoji vieta

Erkės mėgsta drėgmę ir prieblandą, todėl daugiausia jų yra lapuočių miškuose. Jų galima rasti miško takelių pakraščiuose, brūzgynuose, miško jaunuolyne. Erkių aptinkama miško kirtimuose, vietose, kur daug senų kelmų ir šakų. Miestuose erkių gausu, dažniausiai ten, kur veša aukšta žolė su daug augalų ar perpuvusių šakų. 

Gajus mitas, kad erkės šokinėja, tačiau tai netiesa. Erkės tik šliaužia žemais krūmais ar žole, kad surastų savo šeimininką. Jos prisitvirtina užpakalinėmis kojomis ant paviršiaus ir ištiesia savo priekines kojas, kad užkibtų ant praeinančio gyvūno ar žmogaus. Kartais jos gali tiesiog nukristi iš savo esamos buveinės ant nieko neįtariančios aukos. 

Erkės maitinimasis

Kiekvienoje augimo fazėje erkė minta tik šiltu krauju, sotinasi tik vieną kartą per metus. Kraujo siurbimo procesas gali užtrukti nuo kelių dienų iki savaitės. Soti erkė lenda į miško paklotę, po lapais, susipynusiais žolių stiebais ir ten žiemoja laukdama pavasario – tuomet ji pereis į naują raidos fazę. 

Suaugusios erkės patinėlis žūva netrukus po susiporavimo, o suaugusi erkė žūva tada, kai padeda kiaušinėlius. Kai kurios suaugusios erkės gali badauti net kelerius metus. 

Prieš pradėdama įsisiurbimą, erkė čiulptuku kartu su seilėmis į žaizdelę suleidžia nuskausminančių medžiagų, todėl jos įkandimo mes nejaučiame. Erkės seilės turi ir „cementuojančių“ savybių – jos tarsi priklijuoja erkę prie aukos (štai kodėl sunku ją ištraukti). Prisisotinusi erkė vėliau pati lengvai atsikabina ir nukrenta.

Gamtoje daugėja šių ligos platintojų, nes erkės ligos sukėlėjus perduoda savo palikuonims iš kartos į kartą.

Erkės gyvenimo ciklas ir aktyvumas

Erkės aktyvumas trunka kovo–spalio mėnesiais. 

Žiemos metu, atšalus orams, erkės ramybės (diapauzės) būsenoje yra neaktyvios. Erkėms sulėtėja medžiagų apykaita ir jos nebesimaitina krauju, net turėdamos tokią galimybę. Šių parazitų populiaciją mažina šaltos ir sausos žiemos ir ypatingai kai lauke mažai sniego. 

Atėjus ankstyvam pavasariui ir atšilus iki 6°C temperatūrai, erkių aktyvumas tampa pats didžiausias. Alkanos erkės, kad galėtų išaugti į kitą vystymosi stadiją, turi maitintis krauju. Pasimaitinusios jos padeda kiaušinėlius. Na, o pirmieji erkinio encefalito atvejai užregistruojami jau praėjus keletui savaičių nuo erkių aktyvumo pradžios. 

Vasaros metu erkių aktyvumas priklauso nuo klimato. Jei oro temperatūra aukšta ir sausa, erkės netenka kūno drėgmės ir jų aktyvumas sumažėja. Kai oro temperatūra neaukšta ir yra pakankamai drėgmės, erkėms šios sąlygos labai tinkamos. 

Rudens sezono metu pasireiškia antrasis erkių aktyvumo pikas, kadangi šiltuoju sezono pradžios metu pasimaitinusios erkės išsivysto į kitą brandumo stadiją ir vėl būna labai aktyvios. Nepamirškite rudens metu savęs saugoti eidami grybauti, uogauti ar net vaikščiodami pievoje.

Apsisaugojimo būdai nuo erkės įkandimų

• Apsisaugoti nuo erkinio encefalito viruso patikimiausias būdas – imunoprofilaktika (skiepai). Patikimą ir ilgiausią apsaugą nuo erkinio encefalito suteikia trys skiepų dozės. Net 97% paskiepytų žmonių įgyja atsparumą trims metams, o vėliau reikalingi palaikomieji skiepai. 
• Jei esate neskiepyti, nenaudokite termiškai neapdoroto ožkos pieno. 
• Nuo Laimo ligos arba kitaip Laimo boreliozės, kurią sukelia borelijos bakterijos, skiepų nėra.
• Eidami į mišką ar gamtą, stenkitės apsirengti drabužiais, dengiančiais visą kūną, susiriškite plaukus ir dėvėkite kepurę.
• Apsisaugojimui naudokite repelentus ir išpurškite jais savo rūbus, batus. Šie purškalai padės atbaidyti erkes. 
• Po pasivaikščiojimų patikrinkite visus drabužius, nes erkės į namus gali būti perneštos ir ant drabužių. Jei turite džiovyklę, sausus drabužius džiovinkite bent 10 min. dideliu karščiu. Tokiu būdu drabužiuose pasislėpusios erkės neteks drėgmės ir bus sunaikintos. Na, o jei rūbai šlapi arba juos skalbsite, tam naudokite tik karštą vandenį, nes vėsus ir vidutinės temperatūros vanduo erkių nesunaikins. 
• Nepamirškite pasirūpinti ir savo augintinių apsauga. Tam galite naudoti specialius antkaklius, tabletes ar lašus nuo erkių. 
• Žmonėms, kurie turi nuosavus daržus ir sodus, rekomenduojama naudoti akaricidus. Tai chemikalai, naikinantys erkes. 

Kaip teisingai ištraukti įsisiurbusią erkę?

• Jei vis tik pamatėte ant kūno įsisiurbusią erkę, neišsigąskite. Ją galite ištraukti ir patys. Tam reikės tik siauro pinceto ir dezinfekcinio skysčio.
• Pirmiausia nudezinfekuokite pincetą ir pincetu suimkite erkę. Svarbu suimti ties jos galva, kuo arčiau odos. Geresniam matomumui, galite naudoti didinamąjį stiklą. 
• Tvirtai suėmę ir lėtu judesiu erkę traukite nuo savęs aukštyn. Nebandykite erkės sukioti ar judinti iš vieno šono į kitą.
• Ištraukę erkę, odos žaizdelę nuplaukite vandeniu ir nudezinfekuokite. 
• Jei jums nepavyko ir erkės galva liko odoje, nebijokite. Organizmas netrukus pats pašalins svetimkūnį. Jei pastebėjote, jog žaizdelė supūliuoja, nedelskite ir kreipkitės į gydytoją. 
• Svarbu prisiminti, jog nebandytumėte naudoti aliejaus, vazelino ar karšto degtuko pašalinti erkei. Tai tik seni mitai, o erkė įsisiurbs į odą stipriau. 
• Stebėkite savo savijautą ir erkės įkandimo vietą kelias savaites. Jei pastebėjote atsiradusį 3–5 cm pločio paraudimą, jei paraudimas migruoja arba paraudimas tampa iškilus lyg spuogelis, – kreipkitės kuo skubiau į gydytoją.