„Žibuoklėm pražydo šilelio, šilelio šlaitai…“ Girdėta, tiesa? Turbūt nerasime nei vieno vyresnės ar jaunesnės kartos atstovo, nežinančio šios dainos, nesimokiusio jos mokykloje. Žibutės (žibuoklės) – vienos laukiamiausių pavasario gėlių, apdainuotos dainose ir eilėraščiuose. Iš tiesų miškai, pražydę žibutėmis atrodo šiek tiek stebuklingai. Tačiau ar žinote, kad anksčiau žibutės buvo visai ne žibutės ir ne žibuoklės ir kad kai kurių Lietuvos regionų gyventojai jas gali pamatyti tik botanikose sode? Šiuos ir kitus įdomius faktus apie žibutes atrasite skaitydami toliau.
Žibutės ar žibuoklės?
Iš tiesų nėra skirtumo, kurį pavadinimą pasirinksite, kalbėdami apie šias gėles. Abu jie vartojami ir vartotini. Tačiau įdomu tai, kad ne taip seniai žibutės gavo savo dabartinį pavadinimą. Ilgai laiką taip buvo vadinamos kvapiosios našlaitės. Tačiau norminant lietuvių kalbą, buvo parinktas žibučių pavadinimas miške augančioms, bekvapėms gėlytėms.
Iki tol žibuoklės dažniausiai vadintos palazdėmis arba palazdomis. Greičiausiai toks pavadinimas joms sugalvotas todėl, kad dažnai auga po lazdynais. Kiti senovės lietuvių vartoti pavadinimai: dėlutė, kepenų žolelė, kepingelbė, šunipijoklė.
Žibutės išvaizda
Botaninis žibučių pavadinimas – Hepatica. Kildinamas nuo graikiško žodžio hepar, reiškiančio kepenis. Taip šios gėlės pavadintos greičiausiai dėl lapų panašumo į kepenis. Bei dėl to, kad anksčiau žibutėmis būdavo gydomos kepenų ligos.
Žibutė priklauso vėdryninių šeimos augalų genčiai. Tai daugiametė žolė, išauginanti trumpą, storą, rudos spalvos šakniastiebį, padengtą žvyneliais. Įdomu tai, kad šis šakniastiebis kas metai išleidžia naują pridėtinių šaknų „ratą“. Būtent pagal tokių „ratų“ skaičių galima nustatyti augalo amžių. Manoma, jog žibutė vienoje vietoje gali augti net iki 50 metų.
Žibutė išauga iki 5–25 cm aukščio. Jos lapai pamatiniai, ilgais, plaukeliais padengtais lapkočiais, su trimis skiautėmis. Šie plaukeliai saugo augalą nuo šalnų. Apatinė lapo pusė apaugusi šilkiniais plaukeliais, violetinio atspalvio. Viršutinė – odiška, žalios spalvos. Lapai peržiemoja, o atsiradus žiedams, po truputį sunyksta ir jų vietoje išauga nauji.
Žydi kovo–balandžio mėnesiais. Žiedai pavieniai, sukrauti ant ilgų žiedkočių viršūnės. Gali būti mums įprastos mėlynos spalvos. Taip pat pasitaiko rožinių ar net baltų. Vaisius – vienasėklis riešutėlis, turintis ataugėlių su aliejaus lašeliais. Tai skruzdėlių gardėsis. Augalas naudojasi tuo sėkloms išplatinti. Jas išnešioja skruzdės.
Žibučių paplitimas: kur Lietuvoje neauga?
Žibuoklės paplitę Šiauriniame pusrutulyje. Lietuvoje auga tik viena rūšis – triskiautė žibuoklė (Hepatica nobilis). Auga lapuočių ir mišriuose miškuose, pamiškėse. Joms augti reikalingas turtingas, humusingas, drėgnas dirvožemis. Mėgsta visišką arba dalinį pavėsį, todėl gali būti randamos po medžiais, krūmais, šlaituose, slėniuose.
Būtent dėl augimo ypatybių, žibutėmis negali pasidžiaugti pušynų ar eglynų apsuptų miestų gyventojai. Pavyzdžiui, Klaipėdos mieste ir apylinkėse gyventojai žibuoklėmis gali pasigėrėti tik botanikos sode. Lengvoje, sausoje žemėje žibutės keras būna smulkus, žiedai ir lapai nedideli. Dažniausiai tokioje vietoje pasodintas augalas pamažu nunyksta visiškai.
Žibučių auginimas
Tikrosios, miško žibutės gali sėkmingai prigyti ir augti mūsų soduose ar pamiškėje prie sodybos. Tereikia joms sudaryti tinkamas sąlygas:
- drėgna, tačiau neužmirkusi, derlinga žemė;
- pavėsinga vieta;
- tinkamas mulčiavimas.
Dažniausiai dauginamos vegetatyviniu būdu: dalijant kerą. Šakniastiebiai su 2–3 pumpurais sodinami liepos–rugpjūčio mėnesiais. Sodinant pumpurai turėtų būti užberiami 2–2,5 cm žemės sluoksniu. Mulčiuojama durpėmis arba kompostu.
Dauginimas iš sėklų yra sudėtingesnis procesas. Be to, pasėtos iš sėklų žibutės žydės tik po 3–4 metų. O ir sėklos kartais dygsta ne vienus metus. Iš sėklų sėjama tik tuomet, kai jos ką tik surinktos, nes greitai praranda daigumą. Sėklos užpilamos 1 cm žemės sluoksniu. Žiemai pasėtas sėklas būtina mulčiuoti.
Dekoratyvinės žibuoklės
Gėlynuose dažniausiai auginamos sukultūrintos žibuoklės. Augimui reikalingos tokios pačios sąlygos kaip ir laukinėms. Žibutes galima auginti pavėsinguose gėlynuose. Taip pat derinti su krokais, scylėmis, snieguolėmis, žemaūgiais irisais. Kai kurios kultūrinės veislės net nelabai primena tikrąsias žibuokles:
- Rausvais žiedeliais Hepatica Rosea .
- Pilnaviduriais žiedais Hepatica Flora plena.
- Hepatica Rubra Plena – raudonais ar alyviniais pilnaviduriais žiedais. Žiedų būna daug, jie stambesni.
- Hepatica transsilvanica Eisvogel – žydi baltais žiedais. Labiau primena plukes nei žibuokles.
Ar žibutės nuodingos?
Anksčiau buvo įprasta iš pasivaikščiojimo miške pargrįžti su žibučių puokštele. Laikai keičiasi ir žmonės tampa sąmoningesni. Todėl suprasdami, kad daug ilgiau džiugins žydinčios miške, o ne skintos vazoje, žibučių dažnas net nebeskina.
Tačiau jų neskinti patariama ir todėl, kad žibuoklės yra nuodingas augalas. Ne toks nuodingas kaip žalčialunkis, kurio net liesti nepatartina, tačiau vis tiek priskiriamos prie nuodingųjų augalų.
Žibutėse yra gliukozidų, kurie gali per rankas patekti į burną ar būti įtrinami į akis. Šis toksinas gali sukelti odos ar gleivinės pažeidimus: niežulį, bėrimą, pūslių atsiradimą. Netyčia patekęs į burną, sukelia pykinimą, vėmimą, galvos svaigimą, spazmus, hepatitą ar paralyžių.
Ne veltui gydytojai toksikologai pataria vaikus laikyti atokiau nuo augalų, apie kurių savybes neišmanome. Greičiausiai vaikas tiek žibuoklių, kad sukeltų mirtiną pavojų jo sveikatai, nesuvalgys, tačiau geriau būti atsargiems ir jomis grožėtis iš tolo, neskinti. Saugokite ir gamtą, ir save.
Žibutės liaudies medicinoje
Nors žibuoklės pripažįstamos nuodingais augalais ir patariama netgi jų neskinti, vis dėlto nuo seno liaudies medicinoje jos buvo naudojamos įvairiems negalavimas gydyti:
- jų ekstraktu gydytos inkstų ir šlapimo pūslės ligos;
- lapų ir šaknų nuoviras naudotas kepenų cirozei bei piktybiniams navikams gydyti;
- žibučių lapų arbata naudojama galvos skausmui palengvinti, geltai, tulžies pūslės uždegimui, cistitui, bronchitui, reumatui, podagrai gydyti;
- trauktine iš žibučių patariama trinti skaudamas vietas, kankinant reumatui, radikulitui;
- opoms gydyti buvo patariama naudoti žibuoklių miltelius;
- jų nuoviru skalaujama burna, sergant stomatitu.
Nepaisant galimo gydomojo poveikio, rekomenduojama nuo žibutės arbatų ar kitų preparatų susilaikyti. O jeigu vis dėlto ryšitės tai daryti, būtinai pasitarkite su gydytoju. Jokiu būdu žibuoklių vaistų negalima naudoti besilaukiančioms, maitinančioms moterims ir vaikams.
Žibutės – dangaus akelės, nusileidę ant žemės. Po ilgos žiemos jų mėlis užburia, svaigina, miškai ir šlaitai dvelkia pasaka. Grožėkimės jomis iš tolo. Saugokime gamtą ir save.
Šaltiniai:
- https://www.botanikos-sodas.vu.lt
- https://www.vle.lt/straipsnis/zibuokle/
- https://www.rxlist.com/supplements/liverwort.htm
- https://www.herbazest.com/herbs/hepatica
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.