Vasarą apžiūrint obelį sode, kartais tenka pastebėti nerimą keliantį reiškinį: lapai ir šakelės staiga tampa tarsi padengti suodžiais – juodu, dulkančiu sluoksniu, kuris nenusiplauna po pirmo lietaus ir atrodo kraupiai, tarsi po gaisro. Daugelis sodininkų iš karto galvoja, kad tai pavojinga liga, agresyvus grybas arba galbūt kokia nors cheminė reakcija po purškimo. Iš tikrųjų priežastis yra paprastesnė ir sudėtingesnė vienu metu: dažniausiai juoduoja obels lapai dėl suodingojo pelėsio (suodligės), kuris pats savaime yra tik antrinis simptomas, pranešantis apie kur kas rimtesnę problemą – kenkėjų invaziją.
Kas yra suodžių pelėsis ir kodėl jis atsiranda?
Suodingasis pelėsis arba suodligė – tai kelių grybų genčių, dažniausiai Capnodium ar Alternaria, atstovai, kurie patys medžio audinių neužpuola ir jo tiesiogiai nepažeidžia. Šie grybai nepraduria lapo sienelių ir nesiurbia augalo sulčių, jie auga išskirtinai ant vadinamosios medaus rasos – lipnaus, cukringo skysčio, kurį gausiai išskiria sultis siurbiančių vabzdžių kolonijos. Kai lapų bei šakelių paviršius pasidengia šia lipnia mase, ant jos labai greitai nutupia grybų sporos, kurios pradeda sparčiai daugintis ir suformuoja juodą, anglies dulkes primenantį sluoksnį.
Tad juodumas ant obels lapų – tai ne liga, kuri užpuolė augalą, o tiesiog pelėsio, mintančio kenkėjų išskyrų cukrumi, išorinė išraiška. Norint visiškai atsikratyti šio juodavimo, reikia pirmiausia pašalinti jo atsiradimo priežastį – sultis siurbiančius vabzdžius.
Kokie kenkėjai sukelia medaus rasą ir suodligę?
Pagrindiniai šios problemos kaltininkai yra smulkūs, sultis siurbiantys vabzdžiai. Tarp jų dažniausiai pasitaiko amarai, ypač žaliasis obels amaras (Aphis pomi), taip pat paprastieji skydamariai, miltuotieji skydamariai, baltasparniai ir obelinės blakutės. Lietuvos soduose dažniausiai ši bėda kyla būtent dėl amarų, kadangi jų kolonijos gausiai susitelkia ant jaunų, sultingų ūglių galiukų bei iš apatinės lapo pusės. Jos plinta žaibiškai ir per trumpą laiką išskiria didžiulius medaus rasos kiekius, kuriais vėliau aplimpa žemiau esantys lapai.
Skydamariai yra dar vienas klastingas kenkėjas, ypač pamėgęs senesnių obelų žievę bei šakas. Jie pastebimi sunkiau, nes slepiasi po tvirtu vaškiniu skydeliu, tačiau jų išskiriama medaus rasa lygiai taip pat sėkmingai skatina suodingojo pelėsio plitimą. Svarbu žinoti ir tai, kad šiuos kenkėjus aktyviai saugo bei gina skruzdėlės, mat jos dievina saldžią medaus rasą ir dėl šio skanėsto agresyviai atbaido nuo amarų kolonijų visus naudingus plėšriuosius vabzdžius, kurie natūraliai kontroliuotų jų populiaciją. Jei matote, kad skruzdėlės tuntais lipa aukštyn obels kamienu, tai jau yra aiškus ženklas, kad kažkur aukščiau lajoje veisiama amarų ar skydamarių kolonija.
Juoduoja obels lapai: ar tai labai žalinga obeliai?
Pats suodžių pelėsis obels audinių tiesiogiai neinfekuoja ir jos gyvybinių sulčių nesiurbia. Tačiau tai nereiškia, kad jis yra visiškai nekenksmingas. Storas, tamsus juodas sluoksnis ant lapų paviršiaus veikia kaip fizinis barjeras, kuris blokuoja saulės šviesą ir stipriai trikdo natūralų fotosintezės procesą. Dėl šios priežasties augalas pagamina kur kas mažiau energijos, pradeda silpti, prasčiau nokina vaisius ir lėčiau augina naujus ūglius.
Be to, stipriai apkrėstos šakos atrodo labai neestetiškai ir signalizuoja, kad kenkėjų padaryta žala jau pasiekė kritinę ribą. Ilgai nekreipiant dėmesio į šią būseną, nusilpusi obelis tampa daug jautresnė tikrosioms, pavojingoms grybinėms ligoms, tokioms kaip obelų rauplės, miltligė ar vaismedžių vėžys. Tad nors juodavimas pats savaime ir nėra pirminis mirtinas pavojus, ignoruoti šio signalo sode tikrai nereikėtų.
Rekomenduojamas video
Juoduoja obels lapai: nuo ko pradėti kovą?
Pirmasis ir svarbiausias žingsnis yra surasti tikruosius kenkėjus. Kruopščiai apžiūrėkite jaunus ūglius, apatinę lapų pusę ir šakų sankirtas, ieškodami mažų žalių, juodų ar rusvų amarų kolonijų bei pilkšvų skydamarių. Kartais vabzdžių dar nematyti, tačiau lapai jau yra blizgantys ir lipnūs – šis lipnumas yra pats ankstyviausias medaus rasos požymis, pranešantis apie prasidedančią invaziją.
Antrasis žingsnis yra skruzdėlių kontrolė. Nors tai neskamba kaip tiesioginis vaismedžių gydymas, jis yra kritiškai svarbus: kol skruzdėlės įnirtingai gins amarų kolonijas, natūralūs sodo plėšrūnai, pavyzdžiui, boružės, auksaakės ar plėšriosios blakės, nesugebės jų suvaldyti. Ant obels kamienų verta uždėti specialias lipnias juostas, kurios fiziškai neleidžia skruzdėlėms kopti aukštyn į lają, arba kamieną patepti specialiais klijais.
Jei kenkėjų kolonija dar nedidelė, dažnai pakanka stiprios vandens srovės, kuria galima tiesiog mechaniškai nuplauti amarus nuo ūglių galiukų. Tai puiki ir veiksminga ankstyvoji priemonė, kol vabzdžiai dar nespėjo išplisti. Didesnėms kolonijoms suvaldyti puikiai tinka purškimas žaliuoju (kalio) muilu arba paprasto skalbimo muilo tirpalu, ištirpinant apie trisdešimt gramų ūkinio muilo litre vandens ir purškiant tiesiai ant kenkėjų, mat šis tirpalas efektyviai užklijuoja vabzdžių kvėpavimo takus.
Taip pat galima naudoti įvairius augalinius ekstraktus, pavyzdžiui, česnakų, pelynų ar dilgėlių antpilus, kurie veikia kaip natūralūs repelentai. Nimbamedžio aliejaus tirpalas išlieka viena efektyviausių ekologinių priemonių, kadangi jis ne tik naikina kenkėjus, bet ir stabdo pelėsinių grybų vystymąsi ant lapų. Jei pažeidimas yra masinis ir apėmė visą sodą, verta pasitelkti sisteminius insekticidus. Bet kokį purškimą svarbu atlikti anksti ryte arba vakare, nusistovėjus ramiam orui, ir būtinai gausiai apdoroti apatines lapų puses.
Kaip pašalinti suodžių pelėsį nuo lapų?
Kai tik kenkėjų populiacija yra suvaldoma ir medaus rasos gamyba nutrūksta, galima imtis paties juodumo šalinimo. Nedidelių medelių lapus galima atsargiai nuplauti švelniu muiluotu vandeniu ir minkšta kempinėle, o po kurio laiko prie šio darbo natūraliai prisideda ir stipresni vasaros lietūs.
Senesnių, tvirčiau prie lapo prilipusių juodų suodžių pašalinimui galima naudoti lengvą valgomosios sodos tirpalą, paruoštą iš vieno valgomojo šaukšto sodos ir vieno litro vandens, nes sukurta šarminė aplinka efektyviai slopina grybieną ir padeda jai atšokti nuo paviršiaus. Tačiau visada svarbu atsiminti esminę taisyklę: net ir idealiai nuplovus lapus, jei medyje liks gyvų kenkėjų, suodžiai garantuotai sugrįš po kelių savaičių, todėl vien vizualus lapų valymas be kenkėjų naikinimo yra tik laiko švaistymas.
Juoduoja obels lapai: kaip to išvengti ateityje?
Reguliari ir laiku atliekama obelų priežiūra bei profilaktika padeda išvengti suodligės rizikos ateityje. Vėlyvą rudenį, nukritus lapams, arba ankstyvą pavasarį būtina nubalinti vaismedžių kamienus ir pagrindines šakas kalkių tirpalu, nes tai padeda sunaikinti žievės plyšiuose peržiemojančius skydamarių bei amarų kiaušinėlius.
Pavasarį, dar prieš pumpurų brinkimą, sodą naudinga nupurkšti mineralinio aliejaus preparatais, kurie sudaro ploną plėvelę ir dusina žiemojusius kenkėjus. Taip pat labai svarbu skatinti biologinę įvairovę sode: sodinkite nektaringus, žydinčius augalus, kurie pritraukia boružes bei žiedmuses, ir venkite neapgalvoto stiprių cheminių insekticidų naudojimo, griaunančio natūralią gamtos pusiausvyrą. Sveika, laiku išgenėta ir saulės gerai apšviečiama obelis pati daug lengviau priešinasi bet kokioms negandoms.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/suodlige/
- https://www.housedigest.com/2178572/sooty-mold-tree-leaves/
- https://www.arborvisioninc.com/tree-treatment/black-sooty-mold
- https://shopping.yahoo.com/home-garden/gardening/articles/black-ash-tree-leaves-113000236.html
Nuotraukos asociatyvinės ©Canva.