Ją nesunkiai praeiname pro šalį – maža, žalsva, trapiais sparnais. Tačiau auksaakė yra vienas vertingiausių vabzdžių, kokius tik galime turėti savo sode ar darže. Jos lerva – tikras amarų siaubas, suaugėlis – subtilus žiedų lankytojas, o žiemą ji taikiai snaudžia pakraigių plyšiuose. Susipažinkite su šia nepelnytai nepastebėta sodo sąjungininke.
Kas yra auksaakė?
Auksaakė (Chrysopa) – trapus, bet itin efektyvus plėšrusis vabzdys iš tinklasparnių (Neuroptera) būrio. Jos pavadinimas byloja pats už save: išgaubtos, blizgančios akys žvilga kaip aukso lašai. Auksaakė turi dvi poras ilgų permatomų sparnų su smulkiu gyslelių tinklu – tokiu delikačiu, kad saulės šviesoje primena porcelianą. Kūno ilgis siekia vos 1–1,5 cm, spalva dažniausiai švelni žalsva arba gelsva.
Lietuvoje randama apie 5 auksaakių rūšis, o pasaulyje – daugiau nei du tūkstančiai. Nors jų lengva nepastebėti – skraido lėtai, tyliai, dažniausiai sutemų metu – jų nauda sode yra neįkainojama. Šie subtilūs vabzdžiai yra vieni galingiausių biologinių kenkėjų kontrolierių, kokius tik galite turėti savo darže.
Auksaakės raidos ciklas: nuo kiaušinėlio iki suaugėlio
Auksaakių gyvenimo ciklas susideda iš keturių stadijų: kiaušinėlio, lervos, lėliukės ir suaugėlio. Patelė deda kiaušinėlius ant lapų ar stiebų – ir tai daro labai originaliai: kiekvienas kiaušinėlis pritvirtinamas prie augalo ant ilgo, plonyčio šilkinio siūlelio, tarsi mažas balionas aukštai virš lapo paviršiaus. Taip jauniklius saugo nuo plėšrūnų ir net nuo kanibališkų seserų.
Iš kiaušinėlių po kelių dienų išsirita lervos – pliki, plėšrūs, stiprius žandikaulius turintys mažyčiai „žvėrys“, vadinami amarų liūtais. Ir ne be reikalo: viena lerva gali suėsti iki 200 amarų per savaitę. Po dviejų–trijų savaičių intensyvaus maitinimosi lerva susisuka šilkinį kokoną ir virsta lėliuke. Dar po savaitės kitos išskrenda suaugusi auksaakė.
Suaugėliai minta daugiausia žiedadulkėmis ir nektaru – ne kenkėjais. Tad kovos mašina yra lerva, o suaugėlis – švelnus žiedų lankytojas.
Amarų liūtas: kuo minta auksaakės lerva?
Auksaakės lerva – vienas efektyviausių biologinių kenkėjų naikintojų, kokius žino sodininkai. Jos didžiausi malonumai: amarai, erkutės, blakių kiaušinėliai, skydamariai, tripsai, miltuotieji skydamariai ir net mažyčiai vikšrai. Lerva turi ilgus, lenktus žandikaulius, kuriais sugriebia kenkėją ir išsiurbia jo turinį – palikdama tik tuščią kiautą.
Rekomenduojamas video
Ypač vertinga tai, kad auksaakių lervos puola kenkėjus visose augalo dalyse – ant lapų, žiedų, ūglių galiukų. Jos yra aktyvios ir judrios, todėl netūno laukdamos vienoje vietoje, o nuolat ieško naujo grobio. Sode, kuriame gyvena auksaakių, amarų protrūkiai suvaldomi gerokai sparčiau nei naudojant bet kokius cheminius preparatus.
Auksaakė sode ir darže – pastebima nauda
Daržovių lysvėse auksaakių lervos ypač naudingos auginant kopūstus, pomidorus, agurkus ir salotas – augalus, kurie dažniausiai kenčia nuo amarų ir tripsų antpuolių. Vaismedžių sode jos saugo obelis, kriaušes ir slyvas nuo amarų kolonijų, kurios pavasarį greitai užkariauja jaunus ūglius.
Gėlyne auksaakės padeda saugoti rožes – amarų mėgstamiausias aukas. Viena sezono auksaakių populiacija gali sunaikinti tokį amarų kiekį, kuriam pašalinti prireiktų kelių purškimų insekticidais. Be to – jokio cheminio poveikio dirvai, vabzdžiams apdulkintojams ir žmonėms.
Suaugusios auksaakės, maitindamosi žiedadulkėmis ir nektaru, taip pat prisideda prie augalų apdulkinimo. Jų skraidymas nuo žiedo prie žiedo – papildoma paslauga sodui, apie kurią dažnai nepagalvojame.
Kaip privilioti auksaakes į sodą?
Svarbiausia taisyklė – atsisakyti plataus veikimo insekticidų. Cheminiai purškalai naikina ne tik kenkėjus, bet ir auksaakes bei jų lervas. Net vienkartinis purškimas gali sunaikinti kelerius metus kuriamą naudingų vabzdžių balansą.
Auksaakes traukia sodo augalai su smulkiais, atvirais žiedais, kuriuose lengva pasiekti nektarą ir žiedadulkes. Ypač joms patinka: krapai, pankoliai, kalendros, kraujažolės, medetkos, kmynai ir laiškiniai česnakai. Pasodinus šių augalų bent nedidelę juostelę daržo pakraštyje, sodas tampa daug patrauklesnis naudingajai faunai.
Taip pat galima įsigyti specialių auksaakių namelių – medinių ar bambukinių, panašių į vabzdžių viešbučius. Juose auksaakės noriai peržiemoja, o pavasarį grįžta medžioti kenkėjų. Pastatykite juos apsaugotoje vietoje – prie tvoros, po stogeliu ar tarp krūmų. Jei norite paprastesnio sprendimo, tiks ir nedidelė pagaliukų ar sausų augalų stiebų krūvelė ramioje sodo vietoje.
Auksaakė ir žiema: kur ji dingsta?
Auksaakė – vienas retų vabzdžių, kuris žiemoja suaugėlio stadijoje. Rudenį jų žalsva spalva keičiasi į rusvą ar gelsvą atspalvį – tai savotiškas kamufliažas, padedantis susilieti su sausa lapija. Žiemoti jos renkasi pakraigių plyšiuose, po žievės atplaišomis, sausų lapų krūvelėse, rūsiuose ir net gyvenamosiose patalpose – todėl nenustebkite, jei vėlyvą rudenį ant lango rėmo pamatysite šią subtilią žaliąją (tik jau parudavusią) viešnią.
Tai ne kenkėjas – tai sąjungininkė, laukianti pavasario. Radę auksaakę patalpoje, tiesiog atidarykite langą ir leiskite jai išskristi, kai atšils, arba perneškite į vėsesnę saugią vietą. Žudyti tikrai negalima.
Įdomūs faktai apie auksaakes
- Auksaakė kvapą užuodžia antenomis – jos jautrios tiek kenkėjų kvapams, tiek cheminiam signalui, kurį augalas skleidžia, kai yra užpultas amarų. Kitaip tariant, auksaakė atskrenda ten, kur augalas „šaukiasi“ jos pagalbos.
- Kai kurių rūšių lervos naudoja ypatingą maskavimosi taktiką: ant nugaros krauna suėstų amarų kiautus ir kitus nešvarumus, susikurdamos savotišką kamufliažo skraistę. Tokia „šiukšlių kuprinė“ ne tik slepia lervą nuo plėšrūnų, bet kartais leidžia jai netrukdomai prasiskverbti į pačią amarų koloniją.
- Pasaulyje žinoma daugiau nei 2 000 auksaakių rūšių. Kai kurios iš jų geba skleisti ultragarsinius signalus – ypatingą ryšio sistemą, kurios žmonės negirdi, bet kuri padeda auksaakėms komunikuoti tarpusavyje skrydžio metu ar išvengti šikšnosparnių.
Boružėlė ir auksaakė: dviejų sodo sąjungininkių palyginimas
Auksaakė – sodo dovana, kurią tereikia priimti
Šis tylusis sodo sargas neprašo daug – tik šiek tiek žydinčių augalų, ramybės nuo pesticidų ir kokio namelio ar lapų krūvelės žiemai. Mainais ji siūlo tylią, bet nepaprastai efektyvią apsaugą nuo didžiausių daržo ir sodo kenkėjų. Kitą kartą, kai vasaros vakarą ant gėlės pamatysite trapų žalsvą vabzdį permatomais sparnais – nenuginkite jo. Tai jūsų sodo sargas, dirbantis jums nemokamai.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/auksaakes/
- https://www.koppert.com/crop-protection/biological-pest-control/predatory-insects/chrysoperla-carnea/
- https://www.britannica.com/animal/lacewing
- https://ipm.ucanr.edu/natural-enemies/green-lacewings/#gsc.tab=0
- https://www.mosquitosquad.com/blog/in-the-backyard/all-about-green-lacewings-identification-and-control-tips/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.