Obelų ligos ir kenkėjai dažnai neaplenkia net kruopščiai prižiūrimų vaismedžių. Šie „priešai“ mažina derlių, pakenkia augalo vystymuisi bei išvaizdai, todėl reikia pagelbėti vaismedžiui su jais kovoti. Ką turėtume žinoti apie ligas ir kenkėjus ir kaip padėti obelims nuo jų apsisaugoti?
Obelų žievės, lapų, vaisių ligos
Obelis gali užklupti šios žievės, lapų, bei vaisių ligos: paprastasis bei juodasis vėžys, rauplės, miltligė, rudasis bei kekerinis puvinys, rūdys, antraknozė, citosporozė, filostiktozė, fitoftorozė. Toliau rašome apie kiekvieną iš jų: kaip atpažinti bei kaip su jomis kovoti.
Paprastasis ir juodasis obelų vėžys
Vėžys yra pavojinga šakų, kamienų liga, kuri kartais pasitaiko ir ant vaisių. Tiek juodąjį, tiek paprastąjį vėžį sukelia skirtingų rūšių grybai. Obelys užsikrečia sporomis per žaizdas, kurios plinta, kai labai šilta ir drėgna. Situaciją pablogina ant kamieno esančios samanos ir kerpės, nes jos sukuria geras sąlygas vėžiui plisti.
Juodojo vėžio atveju obels žievė pradeda džiūti, pajuosta (kamienas atrodo lyg apdegęs), būna labai tankiai nuberta juodais spuogeliais, atsiveria negyjančios žaizdos, galiausiai vaismedis žūva.
Paprastojo vėžio atveju ant šakų ir kamienų atsiranda žaizdos. Žievės plyšeliuose atsiranda raudonų karpučių, žievė šerpetoja, dažnai lupasi, matomi koncentriški žiedai. Kai kuriose žaizdose susidaro surambėję dariniai, išaugos, atsiveria negyva mediena. Lietuvoje labai paplitusi liga.
Vėžio gydymas. Vėžį, anksti pastebėjus, galima išgydyti ir taip išsaugoti medį. Pastebėjus ligą, nedelsiant reikia visiškai išpjauti visas pažeistas mažesnes šakas ir atšakas. Iš stambesnių šakų reikia stengtis kiek įmanoma daugiau išpjauti visas užkrėstas vietas ir audinius, pašalinant visą rudą, užkrėstą žievę ir medieną, nupjaunant iki šviežių žalių audinių. Nedelsiant išvalytos žaizdos dezinfekuojamos (vario sulfato, geležies sulfatu, kalio permanganatu) ir užtepamos vandens nepraleidžiančiomis medžiagomis, pavyzdžiui, sodo tepalu. Nupjaustytos nesveikos šakos utilizuojamos, geriausia jas sudeginti.
Obelų rauplės
Rauplės yra sunkiai kontroliuojama grybinė sisteminė liga, kuri pažeidžia lapus, vaisius, ūglius. Pavasarį ant augalo paviršinių organų atsiranda apvalių netaisyklingų dėmelių, kurios didėja ir paruduoja. Dėl rauplių kenčia visas augalas: sergantys lapai greičiau nukrinta; padengti dėmėmis vaisiai sukamštėja ir gali pradėti trūkinėti, būna mažesni, išsideformuoja; žievė pasidengia dėmėmis bei sutrūkinėja; ūgliai auga storesni, prastesni, dažnai nudžiūva.
Obelų miltligė
Tai tokia liga, kuomet išoriniai augalo organai apsitraukia pilkšva ar baltu apnaša. Ši grybinė liga pastebima žiemą ar pavasario pradžioje. Ligos atveju valktimi pasidengia žiedai, ūgliai, lapai, pastarųjų kraštai užsiriečia aukštyn. Vaisių užuomazgos deformuojasi, dalis žiedynų nubyra, lapai anksčiau laiko nukrenta, dėl to stipriai sumažėja derlius ir sumažėja atsparumas žiemos sąlygoms.
Obuolių rudasis puvinys
Liga dar vadinama sodine monilinija. Tai vaisius apninkantis grybas, kai visas vaisius supūva. Ant obuolio atsiranda nedidelė maža minkšta dėmelė, kuri plečiasi ir apima visą vaisių. Ant parudavusio puvinio paviršiaus atsiranda ratais išsidėsčiusios pilkšvos karputės. Liga pasireiškia tiek ant medžio kabančių obuolių (kuriuos grybas paverčia „mumijomis“ bei ten peržiemoja), tiek ant nuskintų ir sandėliuojamų vaisių paviršiaus.
Obuolių kekerinis puvinys
Ligą lemia pelėsinis grybas, kuris pažeidžia vaisius, sukeldamas sausąjį puvinį. Iš pradžių ant obuolio atsiranda nedidelė raudona dėmelė, dažniausiai prie obuolio „viršūnėlės“/taurėlapių. Dėmė plečiasi, paruduoja, susiraukšlėja, pūva vidiniai audiniai. Dažniausia priežastis ligai pasireikšti: gausus lietus per obelų žydėjimo laikotarpį ir kurį laiką po žydėjimo.
Obelų rūdys
Jeigu ant lapų atsirado oranžinių ar geltonų dėmių, o vaisiai dėmėti ar netaisyklingos formos – vaismedį užpuolė rūdys. Tai rimta grybinė liga, kuri sutrikdo medžio medžiagų apykaitą, vandens balansą, stabdo fotosintezę. Vaismedis silpniau vystosi, mažėja derlius, blogėja vaisių kokybė.
Žievės antraknozė (deguliai)
Tai obelims rečiau pasitaikanti grybinė liga, kuria medis užsikrečia per žaizdas drėgnu oru. Ant augalo antžeminių dalių atsiranda dėmės, dėl jų lapai nudžiūsta, o šakelės tose vietose lūžta.
Obelų citosporozė
Tai vaismedžių grybinė liga, pažeidžianti žievę. Ant žievės atsiranda grupėmis išsidėsčiusių kauburėlių, ji džiūsta, įdumba, įtrūksta, gali žūti tiek pažeistos šakos, tiek visas vaismedis. Pasireiškia jaunuose soduose.
Obelų filostiktozė
Tai grybinė lapų liga, kurios metu pažeidžiami lapai. Ant jų atsiranda apskritų, šiek tiek netaisyklingų rudos spalvos, vėliau pilkšvos su tamsiai rudu apvadu spalvos dėmelių. Dėmėti lapai gelsta, ruduoja, nudžiūsta ir anksti nukrinta.
Obelų fitoftorozė
Rečiau pasitaikanti protistų sukeliama liga, kuomet obelų kamieno apačios žievė suminkštėja, išbrinksta, įgauna tamsų atspalvį. Sergantys medžiai anksti numeta lapus, skursta, vaisiai bręsta menkesni, parudavę. Užsikrėtę medžiai ilgainiui žūva, užkrečiamas ir dirvožemis, todėl toje vietoje nebegalima atsodinti obelų.
Obelų ligų prevencija
Norint apsaugoti obelis nuo ligų, reikia dezinfekuoti genėjimo įrankius, rudenį sugrėbti lapus ir surinkti kritusius vaisius ir juos utilizuoti, palaikyti tinkamą drenažą, rinktis atsparesnių veislių sodinukus, purkšti medžius cheminėmis medžiagomis. Medžiai yra atsparesni ligoms, jei yra pasodinti saulėtoje vietoje ir aplink juos yra pakankamai erdvės, kad gerai cirkuliuotų oras. Dažniausiai pasitaikančias ligas sukelia grybai, todėl cheminių kovos priemonių pagrindą sudaro fungicidai. Žaizdų tepimas sodo tepalu ir augalo purškimas vario sulfato ir karbamido tirpalu veikia kaip profilaktinė apsauginė priemonė.
Obelų kenkėjai
Pagrindiniai obelų kenkėjai yra erkės, blakutės, amarai, kandys, vaismedinis lapsukis, žieduotasis verpikas, obuolinis vaisėdis, mažasis žiemspringis, obelinis žiedgraužis, pjūklelis.
Rausvoji ir rudoji erkė
Rausvoji ir rudoji erkė – tai voragyviai, padarantys daug žalos vaismedžiams. Erkių apnikti vaismedžiai neauga, skursta, išaugina menkaverčius vaisius.
Rudosios erkės tiek suaugėliai, tiek lervos čiulpia lapų sultis, pažeisti lapai pasidaro dėmėti, paruduoja ir nukrinta.
Rausvosios erkės lervos pažeidžia besiskleidžiančių lapų viršūnėles, vėliau minta ir senų lapų sultimis. Ant lapų atsiranda voratinkliai ir šviesiai žalios dėmelės, dėl to lapai papilkėja, džiūsta ir nukrinta.
Obelims kenkiantys vabzdžiai bei vabalai
- Obelinė blakutė, tiek lerva, tiek nimfa, tiek suaugęs vabzdys, minta obelų lapų sultimis, apninka besiskleidžiančius pumpurus, žiedynus ir vaisių užuomazgas. Lervos išskiria lipnias ir baltas išskyras. Pažeisti lapeliai nebeauga, susisuka, pabąla ir dažnai nudžiūsta, o žiedynai deformuojasi, sulimpa, vėliau sudžiūsta ir nukrenta. Kiaušiniai žiemoja ant vaisinių šakučių.
- Obelinis žiedgraužis yra vabalas, kuris pavasarį išgraužia pumpuruose duobutes. Iš pažeistų pumpurų sunkiasi skysčio lašeliai. Žiedpumpurius ėda vabalo lervos, sulipina vainiklapius išmatomis, galiausiai žiedai nudžiūsta. Suaugėliai minta lapais.
- Obuolinis pjūklelis – vabzdys, kurio lervos pažeidžia obuolių užuomazgas, išėda jų vidų. Lerva išlenda iš obuoliuko palikdama mažą skylutę, iš kurio sunkiasi rudas skystis. Obuoliukai nubyra arba lieka deformuoti ir surandėję.
Amarai
Tai vieni dažniausių vaismedžių kenkėjų. Žinomos kelios obelis apninkančios amarų rūšys. Bene pagrindinis amarų buvimo požymis yra susiraitę lapai ir skruzdžių gausa. Gyvena ant jaunų ūglių viršūnių, pumpurų, žiedynų, lapų ir lapkočių. Amarų apniktos augalų dalys keičia spalvą, deformuojasi, pasidengia išskyromis. Pažeisti medžiai skursta, nedera, vaisiai deformuojasi, būna menkaverčiai.
- Žaliasis obelinis amaras ypač kenkia jauniems vaismedžiams. Čiulpia jaunus ūglius, pumpurus bei lapelius, dėl to ūgliai išsikraipo, o lapai susiraito. Cukringos išskyros užteršia augalą.
- Obelinis žolinis amaras dažiausiai gyvena jaunų lapų apatinėje pusėje. Amarai iščiulpia sultis, todėl lapai nustoja augti, jie susiraukšlėja, susisuka į vamzdelius.
- Pilkasis obelinis amaras gana retas kenkėjas, kuris puola senesnius medžius. Lervos čiulpia lapų sultis, todėl pažeistų lapų pakraščiai pastorėja, užsiraito, pagelsta, susidaro gumbai ir galiausiai nudžiūsta.
- Skydamariai – tai į rudus grūdelius panašūs kenkėjai. Lervos ir suaugusios patelės minta plonos žievės sultimis. Žiemojimui susiformuoja skydiniai amarų kiaušinių dariniai. Skydamariu apniktas medis neauga, skursta, gali nudžiūti atskiros šakos arba visas augalas.
Obelims pavojingi drugiai
- Vaismedinis lapsukis – tai drugiai, kurių vikšrai pridaro daug žalos. Pirmiausia užpuola pumpurus, tada aplink esančius žiedus ir lapus aptraukia voratinkliu. Graužia ir vaisius, palikdami juose duobutes. Suaugę lapsukiai minta lapų sultimis. Labai dažnas kenkėjas Lietuvoje.
- Žieduotasis verpikas yra drugys,kurio vikšrai pradeda graužti besikleidžiančius pumpurus. Jie gyvena grupėmis ir apgraužia jaunus lapelius, žiedus, formuoja voratinklinius darinius lapų pažastyse. Puola ir kitus lapuočius.
- Obuolinis vaisėdis yra drugys, pridarantis žalos vaisiams. Vikšras įsigraužia į mažą obuoliuką, angą užkemša trupinėliais. Vaisėdžio apnikti obuoliukai anksčiau subręsta ir nukrinta, taip gali sunaikinti net iki 60 % derliaus.
- Mažasis žiemsprindis – drugys, kurio vikšrai minta lapais ir pumpurais. Masiškai užpuola medį, nuėsdami pumpurus, žiedynus, lapus. Lapus sutraukia voratinkliniais tinklais.
- Obelinė voratinklinė ir lapsukinė kandis – tai dvi skirtingos drugių rūšys, kurių vikšrai minuoja ir apgraužia obelų lapus. Voratinklinė kandis gyvena grupėmis, žydint obelims formuoja šilkinį tinklą. Lapsukinė kandis negausiu voratinkliu sutraukia lapų kraštus. Pažeisti lapai paruduoja, nudžiūsta.
Žinomi ir kiti kenkėjai, tokie kaip drugiai obelinė ūgliakandė ir vaismedinė makštikandė, taip pat yra rūšių, pažeidžiančių obelų žievę ir medieną, pavyzdžiui, obelinis žievinis straubliukas, obelinis balangraužis, medgręžis.
Kova su obelų kenkėjais
Daugelį kenkėjų sumažinti gali kiti vabzdžiai, pavyzdžiui boružės ir auksaakės, kurios minta amarais, arba paukščiai. Nedideles vabzdžių grupes galima pašalinti mechaniškai nupurčius ar surinkus rankomis, kiaušinių grandymas nuo lapų, žievės. Taip pat šalinami pažeisti vaismedžio organai (nuskabomi lapai, nupjaunami ūgliai). Dažniausiai siūloma nuo kenkėjų profilaktiškai purkšti medžius pesticidais, insekticidais, ovicidais.
Šaltiniai:
www.vle.lt
https://www.lammc.lt/data/public/uploads/2020/05/ikok_gaires_obelys-1.pdf
https://gardenerspath.com/how-to/disease-and-pests/common-apple-diseases/#Apple-Scab
https://www.rhs.org.uk/disease/apple-canker
https://ltn.imadeself.com/frukty/chernyj-rak-na-yablone-lechenie.html
Uselis N. Žemaūgės obelys. „Ūkininko patarėjo“ knygynėlis, 1997, Kaunas: „Spindulys“.
Pileckis S., Vengeliauskaitė A. Žemės ūkio entomologija, 1977, Vilnius: „Mokslas“.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
