Snieguolės (lot. Galanthus) – Amaryllis šeimos žolinių daugiamečių augalų gentis, kuriai priklauso 17 rūšių ir 2 natūralūs hibridai. Mokslinis genties pavadinimas, išvertus iš senovės graikų kalbos reiškia „pieno gėlė“ ir apibūdina augalo žiedų spalvą. Anglams augalas gallanthus žinomas pavadinimu „snowy earring“ arba „snowdrop“, vokiečiams – „snow bell“, o pas mus jis vadinamas snieguole dėl ankstyvo pasirodymo ant dar negyvos po žiemos dirvos.
Dauguma šio augalo rūšių aptinkamos Kaukaze. Visos snieguolių rūšys įrašytos į Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvenciją. Lietuvoje savaime augančių snieguolių nėra. Dažniausia auginama – baltoji snieguolė. Miškuose, pamiškėse, upių pakrantėse dažniausiai pasitaiko sulaukėjusių šių gėlių. Daugelis snieguolių rūšių auginamos kaip dekoratyviniai augalai. Pavyzdžiui, stambiažiedė Flore Pleno žinoma kaip nuostabus dekoratyvinis augalas, jau nuo 1731 m.
Apie snieguoles sklando nemažai gražių legendų. Viena jų pasakoja, kad tą dieną, kai Adomas ir Ieva paliko Edeną, snigo ir sušalusi Ieva ėmė verkti. Norėdamas ją paguosti, Kūrėjas kelias snaiges pavertė pirmosiomis gėlėmis Žemėje – snieguolėmis.
Snieguolės yra daugiametės svogūninės gėlės. Jų vegetacijos periodas yra trumpas, tiesiogiai priklausantis nuo vietovės klimato. 2-3 cm skersmens svogūnėlius dengia žvyneliai. Kasmet ant svogūno išauga po 3 žvynelius, kurių pažastyse formuojasi jaunikliai. Snieguolių lapai blizgūs arba matiniai, pasirodo tuo pačiu metu kaip ir žiedai. Jie gali būti bet kokio žalio atspalvio. Snieguolių žiedų kotelis yra apvalus arba šiek tiek suplotas, skerspjūvyje blizgantis arba matinis, užsibaigiantis nusvirusiu žiedu. Žydėjimo pabaigoje, žiedo viduje esanti strėlė tampa tuščiavidurė. Šakelę sudaro dvi pažiedės, o apyžiedį – šeši lapeliai, trys visiškai balti, išorinėje pusėje ir trys balti, vidinėje pusėje. Snieguolės žydi labai anksti pavasarį. Jas apdulkina vabzdžiai.
Snieguolių rūšys ir veislės
Straipsnio pradžioje rašėme, kad mokslininkai yra aprašę 18 snieguolių rūšių, tačiau iš tiesų vis dar nėra aišku, kurią rūšį ir kurią veislę geriausia auginti. Pateikiame dažniausiai auginamas snieguoles.
- Snieguolė (Galanthus nivalis) auga tarp krūmų, miško pakraščiuose ir atvirose vietose Kaukazo priekalnių ir kalnų žemutinėje vidutinėje ir alpinėje zonoje Pietų, Vidurio Europoje ir Lietuvoje. Šis ankstyvo pavasario augalas yra populiariausias tarp sodo snieguolių. Jo apvalus iki 2 cm skersmens svogūnėlis, plokšti nuo mėlynos iki tamsiai žalios spalvos lapai, 12 cm aukščio žiedų koteliai ir pavieniai nusvirę, iki 3 cm skersmens kvepiantys balti žiedai su žalia dėme vidinių apyžiedinių lapelių galuose.
- Galanthus alpinus arba Galanthus schaoricus – Vakarų Kaukazo augalas, kurio svogūnėlis būna iki 3,5 cm ilgio ir 2 cm skersmens. Šios snieguolės lapai tamsiai žali, tarsi su šerkšnu, plačiai lancetiški, su 6-9 cm ilgio koteliu ir baltais žiedais.
- Galanthus caucasicus natūraliai auga centrinės Užkaukazės, žemutinės ir vidurinės juostos miškuose. Šios snieguolė lapai plokšti, linijiški, iki 30 cm ilgio, žiedų stiebai iki 10 cm aukščio. Žiedai balti, kvapnūs, iki 2,5 cm ilgio ir 1,5 cm skersmens. Vidinės žiedlapių skiltelės arčiau žiedlapių galų turi nedidelių žalių dėmelių. Augalas auginamas nuo 1887 m.
- Bortkevičiaus snieguolė (Galanthus bortkewitschianus) – Šiaurės Kaukazo endemitas, pavadintas žymaus dendrologo V. M. Bortkevičiaus vardu. Šio augalo svogūnėlis 3-4 cm ilgio, 2-3 cm skersmens. Lapai tamsiai žali, lancetiški, padengti melsvomis dėmelėmis. Žiedų strėlės iki 6 cm aukščio, žiedai balti su žaliais taškeliais.
- Kiličinis (Galanthus cilicicus / Galanthus rizehensis) aptinkamas Mažosios Azijos kalnuose ir priekalnėse bei Batumio apylinkėse. Tai augalas linijiškais tamsiai žaliais matiniais lapais, iki 18 cm ilgio žiedų koteliais ir baltais žiedais su žaliomis dėmėmis ant vidinių apyžiedžių.
- Elvis Snowdrop (Galanthus elwesii) snieguolė pavadinta garsaus kolekcininko Džono Henrio Elvio vardu. Auga Pietryčių Europos ir Mažosios Azijos kalnuose, Moldovoje ir Odesos srityje Ukrainoje. Tai aukštas augalas, kurio žiedų strėlės siekia iki 25 cm aukščio. Elvio snieguolė turi plačius, melsvai žalius lapus ir didelius, rutuliškus, kvapnius žiedus. Tai labai kintanti rūšis: Europoje auginama 15 Elvis snieguolės rūšių. Pavyzdžiui: Galanthus elwesii var. Maxima – tai augalas didesniais nei pagrindinės rūšies lapais, banguotais kraštais.
- Snieguolė (Galanthus plicatus) natūraliai auga Moldovos, Rumunijos ir Krymo priekalnėse. Tai vienas didžiausių šios genties atstovų. Snieguolei būdingi lapai lenktais kraštais. Prasidėjus žydėjimui lapai pasidengia melsvu apnašu, vėliau tampa tamsiai žali ir blizgantys. Žiedų stiebai siekia iki 25 cm aukščio. Žiedai yra iki 3 cm ilgio ir iki 4 cm skersmens, stipriai ir maloniai kvepia. Ši rūšis auginama nuo 1592 m.
- Plačialapė snieguolė (Galanthus platyphyllus arba Galanthus latifolius) natūraliai auga pagrindinio Kaukazo kalnų masyvo alpinėse ir subalpinėse juostose ir yra vienas perspektyviausių augalų, auginamų šiaurinėje zonoje. Jo svogūnėliai yra iki 5 cm ilgio ir 3 cm skersmens, lapai blizgantys, tamsiai žali, o žiedų koteliai 10-20 cm ilgio. Žiedai balti su žalia dėme.
- Ikarijinė snieguolė (Galanthus ikariae) natūralioje gamtoje auga Graikijoje kalkinguose, akmenuotuose ir smėlinguose dirvožemiuose, drėgnose, pavėsingose vietose. Svogūnėlis iki 3 cm ilgio ir 2,5 cm skersmens, lapai neryškiai žali, žiedų kotelis iki 21 cm aukščio, žiedai balti su žalia dėme.
Taip pat labai dažnai auginamos šios snieguolių veislės:
- „Arnott’s“ – snieguolė plačiais ir trumpais išoriniais apyžiedžiais.
- „Lutescens“ – kaprizinga veislė šviesiais ir švelniais žiedais.
- „Scharlockii“ – augalas su mažais žiedais ir ilgu sparnu ant žiedo rodyklės.
Snieguolių sodinimas
Geriausias laikas pirkti ir sodinti snieguoles yra liepa-rugsėjis, o jei ruduo šiltas ir ilgas, galima sodinti ir lapkričio mėnesį. Rinkdamiesi snieguolių svogūnėlius pirmenybę teikite sunkiems svogūnams su nepažeistomis apsauginėmis plėvelėmis ir be jokių augimo požymių. Pradėjusius augti svogūnėlius teks iš karto sodinti į žemę. Venkite sutraiškytų ir sulaužytų svogūnėlių: sutraiškytos vietos vėliau neabejotinai supus.
Svogūnėlius galima laikyti iki mėnesio, bet jei nespėjate laiku jų pasodinti, laikykite juos perforuotame plastikiniame maišelyje, užbarstytame medžio drožlėmis arba pjuvenomis.
Snieguolės mėgsta atviras vietas, nors gerai auga ir po medžiais bei krūmais. Šiems augalams tinkamiausia dirva yra drėgna, gerai drenuota ir puri. Jų nereikėtų sodinti tose vietose, kur užsistovi vanduo, taip pat sunkiose ir molingose dirvose. Įdomu tai, kad snieguolės pačios pasireguliuoja savo sodinimo gylį: jei svogūnėlį panardinsite per giliai, augalas suformuos naują svogūnėlį ant žiedo stiebo, norimame gylyje. Jei pasodinsite nepakankamai giliai, svogūnėliai laikui bėgant taip pat pradės trauktis, tačiau aktyviai augins atžalas. Visais atvejais snieguolių svogūnėlius sodinkite į dirvą bent 5 cm gylyje. Gražiausiai atrodys pasodinus juos kartu po 10-30 vienetų.
Snieguolių priežiūra
Šią ankstyvą pavasario gėlę sodinti ir prižiūrėti lauke yra paprasta. Jų laistyti nereikia, nes pavasarį, nutirpus sniegui, dirva būna prisotinta vandens. Jei žiemą nesnigo ir pavasaris buvo sausas, reikia retkarčiais palaistyti, nes kitaip snieguolės bus labai žemos.
Tręšti nebūtina, tačiau norint, galima patręšti mineralinių trąšų kompleksu, kuriame yra daugiau kalio ir fosforo trąšų. Kalis skatina stiprių, sveikų svogūnėlių, kurie peržiemoja dirvožemyje, formavimąsi, o fosforas skatina snieguolių žydėjimą.
Snieguolių persodinimas ir dauginimas
Snieguolės dažniausiai persodinamos iš vienos vietos į kitą kartą per 5-6 metus, nors toje pačioje vietoje jos gali augti daug ilgiau. Vienas svogūnėlis per vieną sezoną išaugina iki dviejų dukterinių svogūnėlių, o tai reiškia, kad per šešerius metus jis gali būti apaugęs dukterinių svogūnėlių, kurie, ilgainiui pradės kentėti dėl maisto medžiagų trūkumo. Todėl svogūnėlius būtina padalyti ir persodinti.
Norėdami persodinti ir padauginti, iškaskite jas kol jų lapai dar nėra visiškai nudžiūvę. Svogūnėliai padalijami į kelias atskiras dalis. Nenupurtant žemių nupjautas vietas reikia pabarstyti anglies milteliais ir iš karto sodinti į paruoštą dirvą.
Snieguoles taip pat galima auginti sėjant, tačiau tam tikrai neverta gaišti laiko, nes jos dauginasi savaime.
Snieguolių ligos ir jų gydymas
Snieguolės gali sirgti grybelinėmis ir virusinėmis infekcijomis. Užsikrėtus virusais, ant augalo antžeminių dalių atsiranda šviesiai žalių ar gelsvų dryžių ir žymių, lapai pasidaro gumbuoti, o lapų plokštelių kraštai susiraukšlėja. Sergantį augalą reikia nedelsiant pašalinti, o vietą, kurioje jis augo, apipurkšti stipriu kalio permanganato tirpalu.
Juodi arba rudi dryžiai ir dėmės ant snieguolių lapų gali rodyti, kad jie pažeisti rūdžių, o puri pilka apnaša – pilkojo puvinio požymis. Pažeistas augalų dalis ir plotus reikia išpjauti ir sunaikinti, o augalus ir aplink juos esančią dirvą apdoroti pagal instrukciją pagamintu fungicido tirpalu.
Snieguolių kenkėjai ir jų kontrolė
Snieguolėms grėsmę keliantys vabzdžiai – tai kandžių vikšrai ir nematodai. Gėlių svogūnėliams kenkiantys kandžių vikšrai surenkami ir sunaikinami rudenį ravint. Nematodus kontroliuoti yra sunkiau. Nematodai yra labai maži kirminai, kurių plika akimi nematyti, tačiau jų ardomosios veiklos padariniai aiškiai matomi – snieguolių žiedų lapų pakraščiuose atsiranda gelsvų, netaisyklingos formos auglių, o ant svogūnėlių pjūvio matoma tamsi dėmė. Sergantys augalai sunaikinami, o sveiki iškasami, nuplaunami ir 3-4 valandas mirkomi +40 – +45 ºC tempoeratūros vandenyje. Teritorijoje, kurioje buvo aptikta nematodų, 5 metus negalima sodinti svogūninių augalų.
Deja, vabzdžiai nėra vieninteliai snieguolių priešai. Kenkia ir kurmiai bei pelės. Jie po žeme sugadina gėlių svogūnėlius arba nusineša juos į savo urvus. Apgraužtose vietose svogūnėliai pradeda pūti, o augalai tinkamai nebeauga ir atrodo nualinti. Pašalinkite pažeistus svogūnėlius, nupjaukite puvimo vietas iki sveikų audinių, užberkite pjūvius pelenais arba medžio anglies milteliais ir leiskite išdžiūti.
Požeminiai šliužai, gyvenantys riebiame molingame dirvožemyje, taip pat gali pakenkti snieguolėms. Šliužus geriausiai išnaikina specialūs preparatai.
Snieguolės: ir vaistas, ir nuodas
Ne visi žino, kad snieguolė turi stiprių gydomųjų savybių. Tuo pačiu visos jos dalys, ypač svogūnėlis, yra nuodingos – jose yra daug alkaloidų, kurie veikia centrinę nervų sistemą. Snieguolės tradicinėje medicinoje naudojamos gaminant preparatus, kurie vartojami nuo jutimo ir judėjimo sutrikimų, osteochondrozės, miopatijos, miastenijos, odos ligų ir grybelinių infekcijų.
Šaltinis:
https://www.vle.lt/straipsnis/snieguole/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.