Skip to content

Ežiuolė – augalas ne tik sveikatai, bet ir grožiui

Ežiuolė – augalas ne tik sveikatai, bet ir grožiui
Pasidalinkite su drauge ar draugu:

Ežiuolė (lot. Echinacea) yra žolinis augalas, priklausantis astrinių (lot. Asteraceae) šeimai. Natūralios ežiuolių augimvietės yra Šiaurės Amerikos Didžiųjų lygumų regionas. Ežiuolės Amerikos prerijų kraštovaizdžiui suteikia spalvų bei gyvybės, nes savo žiedais traukia įvairiausius vabzdžius. Žydinčios pievos, nutūptos margaspalvių drugelių – puikus reginys akims!

Ežiuolės yra aukštastiebiai augalai, išaugantys ir iki 1 metro aukščio. Jų stiebai statūs, kartais ties viršūne besišakojantys. Jų lapai tamsiai žali, elipsės formos, arba lancetiški, iki 20 cm ilgio ir iki 10 cm pločio. Ir stiebas, ir lapai būna pasidengę šiurkštokais plaukeliais. Žiedai, kaip ir būdinga astrinių augalų šeimai, yra sudėtiniai. Centrinė jų dalis išgaubta, kūgio formos, sudaryta iš kietų šerelių. Centrinę dalį supa rausvi, rečiau gelsvi, ar balti žiedlapiai, dažniausiai svyrantys žemyn.

Ežiuolės pražysta vidurvasarį ir žydi apie 50 dienų. Jų žiedų nektarą ypač mėgsta drugeliai, bitės ir kiti vabzdžiai. Nubyrėjus žiedlapiams, centrinė žiedo dalis primena ežiuko spyglius. Būtent dėl šios savybės yra kilęs ir ežiuolių pavadinimas – graikiškai ežiuolė reiškia „ežiukas“. Ežiuolės subrandina lukštavaisius, kuriose sunoksta sėklos.

Europoje ežiuolė gyvena jau daugiau nei 300 metų. Čia ji ilgą laiką buvo auginama tik kaip vaistinis augalas. 

Ežiuolių rūšys

Ežiuolių gentis yra nedidelė. Jai priklauso tik devynios, natūraliai augančios rūšys, kurios gali tarpusavyje kryžmintis. Visos ežiuolių rūšys yra daugiamečiai, nereiklūs, sausrai atsparūs žoliniai augalai. Labiausiai pažystamos yra rausvažiedė, siauralapė bei blyškioji ežiuolės. Tačiau greta šių, gamtoje auga ir mažiau girdėtos ežiuolių rūšys.

  • Rausvažiedė ežiuolė (lot. Echinacea purpurea) dar vadinama purpurine ežiuole, kaip ir visos jos giminaitės, kilusi iš Šiaurės Amerikos. Kaip dekoratyvinis ir/ar vaistinis augalas auginama daugelyje pasaulio vietų. Išsiskiria pavieniais, stambiais, rausvo atspalvio žiedais. Žydėjimo laikas – liepa ir rugpjūtis. Ypač vertinama dėl gydomųjų savybių.
  • Siauralapė ežiuolė (lot. Echinacea angustifolia) pagal kilmę taip pat amerikietė. Ji primena rausvažiedę ežiuolę, tik yra žemesnė (užauga iki maždaug 60 cm aukščio). Žydi liepos-rugpjūčio mėnesį. Žiedai rausvi, žiedlapiai pailgos formos, nuo centro svyrantys žemyn.
  • Blyškioji ežiuolė (lot. Echinacea pallida), dar vadinama baltažiede, užauga iki 1 metro aukščio. Žydi ilgiau, nuo vidurvasario iki rugsėjo mėnesio. Žiedlapiai pailgi, svyrantys žemyn. Ties žiedo centru jie ryškiau rožiniai, į galus pereinantys į balkšvą, vos rožinį atspalvį.
  • Topekos ežiuolė (lot. Echinacea atrorubens) pavadinta pagal kilmės vietą – Topekos miestą (Kanzaso valstijos (JAV) sostinė). Ši ežiuolė užauga iki maždaug 90 cm aukščio. Žydėti pradeda vėlyvą pavasarį pavieniais, vidutinio stambumo žiedais. Jų centrinė dalis tamsiai vyšninės spalvos, žiedlapiai tamsiai rožiniai, pereinantys į raudonus, oranžinius atspalvius. 
  • Keistoji ežiuolė (lot. Echinacea paradoxa), dar vadinama geltonąja, išskirtinė tuo, kad yra vienintelė gentyje, kurios žiedai yra geltonos spalvos. Užauga iki maždaug 1 metro aukščio. Žiedai pakankamai įspūdingi – aplink tamsiai rudos spalvos kūgio pavidalo vidurėlį išaugę pailgi, žemyn svyrantys, ryškiai geltoni žiedlapiai. Ši ežiuolė gerai toleruoja ir karštį, ir sausrą, ir drėgmę, ir skurdoką dirvožemį, ir šaltį.
  • Sangvininės ežiuolės (lot. Echinacea sanguinea) pavadinimas kilęs iš lotyniškojo šios ežiuolės apibūdinimo sanguinea, reiškiančio „kraujas“. Šis pavadinimas – tai nuoroda į žiedlapių spalvą. Jie  pasižymi intensyvesniu rausvumu, ypač ties žiedo vidurėliu. Tačiau natūraliai augančių šios rūšies ežiuolių žiedai retai kada būna tikros „kraujo spalvos“. Dažniausiai jie blyškesni. Šios rūšies ežiuolės užauga iki maždaug 120 cm aukščio. Taip pat galima paminėti, kad ši ežiuolė yra piečiausiai jų paplitimo teritorijoje auganti rūšis.
  • Banguotalapė rausvažiedė ežiuolė (lot. Echinacea simulata), dar vadinama prerijų rausvažiede ežiuole, užauga iki maždaug 1 metro aukščio ir žydi pavieniais, stambiais žiedais. Aplink tamsiai vyšninį (ar rudą) vidurėlį išsidėstę švelniai rausvi, alyvinio atspalvio žiedlapiai, svyrantys žemyn.
  • Švelniai alyvinė ežiuolė (lot. Echinacea laevigata) pavadinta pagal žiedlapių spalvą. Užauga iki maždaug 1,5 metro aukščio. Išsiskiria lygiu, be lapų stiebu. Žiedo vidurėlis šviesiai rudos spalvos, aplink jį išsidėstę pailgi, švelniai alyvinės spalvos žiedlapiai, svyrantys žemyn. Žydėjimo laikas – gegužė-liepa. Daugiausia auga rytinėje JAV dalyje. Rūšis yra nykstanti, įtraukta į  nykstančių augalų rūšių sąrašą.
Ežiuolių auginimas

Lietuvoje daugiausia auginama rausvažiedė, blyškioji bei siauralapė ežiuolė. Mūsų dienomis ežiuolės jau vertinamos ne tik dėl savo gydomųjų savybių, tačiau ir kaip dekoratyvinės gėlės. Jų auginimas estetiniais tikslais yra plačiai išplitęs.

Iš natūralių ežiuolių rūšių yra išvesta daugybė naujų veislių ir jų hibridų. Greta įprastų, skėtukus primenančių, rausvų, švelniai rausvų/balkšvų ežiuolių žiedų jau galima pamatyti ir ryškiai raudonų, skaisčiai baltų, oranžinių, geltonų, didelių pilnavidurių dvispalvių, kvepiančių ežiuolių žiedynų.

Baltai žydi tokios ežiuolių veislės kaip „Alba“, „White Lustre“, ar „White Swan“. Sidabriško atspalvio žiedus dovanoja „Monk‘s Silver“ veislės ežiuolės. Ryškiai purpurinės yra „Magnus“, „Leuchstern“ veislių ežiuolės. Vyšninės spalvos žiedais žydi „Abendsonne“ veislės ežiuolės. O sodriai, tamsiai raudonai pražysta „Robert Bloom“, „Rubinsterb“, „The King“ veislių ežiuolės.

Tačiau čia išvardintos ežiuolės – tai tik maža dalis pačių įvairiausių veislių, kurių galima įsigyti ir jais papuošti sodus bei gėlynus. 

Ežiuolių dauginimas ir auginimas

Paprasčiausias ir mažiausiai „rizikingas“ būdas papuošti savo sodą ežiuolėmis, yra nusipirkti sodinimui paruoštus sodinukus. Pačios įvairiausios jų rūšys bei veislės parduodamos daugelyje medelynų, tereikia išsirinkti labiausiai patinkančias.

Sodinant tarp augalų reikėtų palikti 30–40 cm tarpus. Sodinukams patiks, jei į duobeles bus pridėta komposto. Taip pat patartina ežiuoles sodinti grupėmis, ne pavieniui. Taip pasodintos jos neišguls, kas dėl aukštokų jų stiebų gali nutikti, joms augant pavieniui.

Ežiuolių dauginimas ir auginimas

Ežiuolių dauginimas sėklomis

Sėklomis daugintų ežiuolių auginimas – nuo pasėjimo iki žydinčio augalo – yra gana ilgas. Ežiuolių sėklos blogai dygsta lauke, todėl patikimiau jas auginti inspekte, ar patalpoje. Sėklos sėjamos pavasarį į daigyklas. Jei aplinkos temperatūra bus apie +20 °C , iš sėklų pirmieji daigeliai pasirodys maždaug po 2–3, ar net 4 savaičių. Sudygusius daigelius reikia išpikuoti į vazonėlius, ar inspektus. Užauginti daigeliai, kitų metų pavasarį, arba rudenį sodinami į nuolatinę auginimo vietą.

Reikia atminti, kad pirmaisiais metais į nuolatinę vietą pasodintos ežiuolės suformuos tik lapų skrotelę. Kerotis ir stiebus auginti jos pradės tik antraisiais (ir vėlesniais) augimo metais. Iš sėklų užaugintos ežiuolės pražydės taip pat tik antraisiais, ar trečiaisiais augimo metais.

Kartais ežiuolės pasisėja pačios. Iš natūraliai išbyrėjusių sėklų sudygusius daigelius taip pat galima persodinti į nuolatinę vietą.

Ežiuolių dauginimas vegetatyviniu būdu

Paprastesnis būdas pasidauginti ežiuoles yra jų kero dalijimas. Šį darbą geriausia atlikti pavasarį (balandžio mėnesį), arba galima ir rudenį (rugsėjo mėnesį). Rudenį pasodintus ežiuolių kerelius reikia mulčiuoti. Dalijimui tinkami ne jaunesni kaip 4–5 metų ežiuolių kerai.

Naujai išvestas veisles dauginti galima tik vegetatyviniu būdu, nes sėklomis jos beveik nesidaugina. Be to, pasisėjusios sėklomis tokios ežiuolės neišlaiko veislei būdingų savybių.

Ežiuolėms tinkama vieta

  • Geriausiai ežiuolės auga saulėtoje, arba pusiau saulėtoje vietoje, bet pakenčia ir pavėsį. Nors šie augalai mėgsta saulę, tačiau jos tiesioginiai spinduliai blukina ežiuolių žiedlapių spalvas.
  • Žiemojančioms ežiuolėms netinka užmirkusi dirva – tuomet žiemos šalčių jos gali ir nepernešti.
  • Vienoje vietoje ežiuoles rekomenduojama auginti ne ilgiau kaip 5–7 metus.
  • Ežiuoles tinka sodinti kartu su kitomis daugiametėmis, kukliai gražiomis, natūralias pievas primenančiomis gėlėmis, pavyzdžiui, rykštenėmis, japoninėmis plukėmis, ramunėmis, flioksais ir pan.  
  • Ežiuolės geriausiai auga neutralios rūgštinės terpės, lengvo priesmėlio, ar priemolio dirvožemyje. Augalas bus sveikesnis, jei dirva bus pakankamai derlinga – praturtinta organinėmis trąšomis.
  • Taip pat svarbu, kad dirva nebūtų užteršta piktžolėmis. Ypač pirmaisiais ežiuolių augimo metais, kuomet sodinukai dar būna liauni, svarbu neleisti jų užgožti piktžolėms.
Ežiuolių priežiūra

Ežiuolių priežiūra

Ežiuolės yra nereiklūs augalai, todėl kažkokios ypatingos priežiūros joms nereikia.

  • Norint, kad ežiuolės ilgiau džiugintų žiedais, reikia vis išskinti peržydėjusius žiedus. Tuomet nauji žiedynai skleisis iki pat rudens.
  • Pasibaigus žydėjimo sezonui, ežiuolių stiebus reikia nupjauti iki pamatinių lapų.
  • Jei žiema pasitaiko ypatingai šalta, jaunus augalus nepakenks pridengti eglišakėmis, ar sausais lapais. Tačiau jei didelio šalčio nėra, o augalai ne pirmamečiai, dengti nereikia.
  • Ežiuolėms nereikia daug drėgmės. Jei lauke kartas nuo karto palyja, papildomai šių augalų laistyti nereikia. Ežiuolės pakenčia netgi sausrą. Tačiau jei sausra ilgalaikė, bent kartą pagirdyti augalėlius nepakenktų.
  • Pastiprinti ežiuolių augimą ir žydėjimą galima jas patręšiant kompleksinėmis trąšomis. Pirmą kartą efektyviausia tręšti ežiuolių vegetacijos periodu (balandžio-gegužės mėnesiais), o antrą kartą – pradėjus formuotis žiedų pumpurams.
  • Naudojant granuliuotas trąšas, į vieną kvadratinį metrą reikia įterpti 20–30 gramų trąšų. Naudojant skystas trąšas penkių kvadratinių metrų plotui reikia 10 L vandens ir 20 ml trąšų mišinio. 

Ežiuolės – ligoms ir kenkėjams atsparūs augalai

Gydomųjų savybių kupinos ežiuolės pačios neserga. Ir jų beveik nepuola kenkėjai. Nors tikimybė maža, bet problemų gali kilti tik esant didelei sausrai, arba drėgmės pertekliui.

Esant sausrai augalus gali apnikti amaras. Tai maži, šimtus rūšių turintys kenkėjiški vabzdžiai, kurie minta augalų sultimis ir ant jų lapų palieka lipnią, cukringą medžiagą. Ant šios medžiagos pradeda augti juodi pelėsiai. Jei amarai nėra itin stipriai išplitę, gali pakakti paprastų kovos su jais priemonių. Pirmiausia – kruopštaus mechaninio pažeistų augalo dalių pašalinimo. Taip pat – purškimo žaliojo muilo tirpalu. Tačiau jei amarų kolonijos didžiulės, gali tekti naudoti specialius insekticidus. Geriausia pasirinkti tokius, kurie tikslingai naikina amarus (pvz. pirimikarbas), nekenkdami geriesiems vabzdžiams, tokiems kaip boružėlės, bitės ir kt. Beje, amarai yra boružėlių maistas. Taigi kovoje su amarais boružėlės yra sąjungininkės. Jei jos gyvena sode, reikia stengtis jų neišnaikinti. 

Jei dirvožemis būna nuolat šlapias, ežiuolių lapai ims vysti ir kristi. Vienintelis būdas augalus išgelbėti – pakeisti jų augimo sąlygas.

Naudingosios rausvažiedės ežiuolės savybės

Naudingosios rausvažiedės ežiuolės savybės

Rausvažiedės ežiuolės augalas turi vitaminų A, C, E, mineralinių medžiagų – natrio, kalio, mangano, magnio, geležies, cinko, seleno, kobalto, molibdeno ir kt. Jame yra alkilamidų, polisacharidų, baltymų, lektinų, cikoro rūgšties, eterinių aliejų. Tokia augalo sudėtis yra ypač palanki imuniteto stiprinimui. Būtent su šia nauda pirmiausia ir asocijuojasi ežiuolės preparatai.  

Tačiau greta teigiamo poveikio imunitetui, ežiuolė reguliuoja medžiagų apykaitą, pasižymi antiseptiniu poveikiu, todėl tinka gydyti įvairius uždegimus. Ežiuolė naudojama ir gydomosios kosmetikos produktuose. Pavyzdžiui, kremai su ežiuolės ekstraktu skirti probleminei, pažeistai, uždegiminei odai raminti bei gydyti. Medicininiais tikslais naudojami džiovintos ežiuolės žolės arba džiovintų šaknų arbatos, antpilai, tinktūros.

Ežiuolių nauda sveikatai pagrįsta šimtmečių patirtimi

Ežiuolių nauda sveikatai pagrįsta šimtmečių patirtimi

  • Natūralu, kad Šiaurės Amerikos prerijose augančių ežiuolių vaistines savybes pirmieji atrado ir gydymui pritaikė to kašto autochtonai. Nuo seniausių laikų ežiuolę jie naudojo nudegimams, žaizdoms, kosuliui gydyti, skausmui malšinti. Ežiuolė vertinta kaip priešnuodis ir naudota įkandus nuodingam vabzdžiui, ar gyvatei. Gydymui buvo naudojama ežiuolės žolės košelė, sultys, arba antpilas.
  • Žinios apie naudingąją ežiuolę buvo perduodamos iš kartos į kartą. Tą patvirtina XIX a. vidurio atradimai. JAV istorikas, filosofas, gydytojas ir gamtininkas Gideonas Linsecumas (Gideon Lincecum) tyrinėdamas buvusių autochtonų gyvenvietes dabartinėse JAV Alabamos, Misisipės ir Teksaso valstijose, surado išlikusį vaistinių augalų rinkinį iš 16 augalų. Tame tarpe buvo ir rausvažiedė ežiuolė, prie kurios išlikusiame užraše buvo nurodyta, jog šio augalo šaknų esencija naudojama kosuliui bei depresijai gydyti. 
  • XIX amžiuje rausvažiedė ežiuolė jau buvo įtraukta į medicininių botaninių augalų sąrašus ir aprašyta Mičigano ir Ohajaus medicininių augalų atlasuose. 
  • Nuo XX a. ežiuolės augalas – tiek žolė, tiek šaknys, naudojama homeopatinėje medicinoje.
  • Antrojo Pasaulinio karo laikotarpiu, apie 1940-uosius metus, netgi buvo ištikęs ežiuolės vaistinės žaliavos deficitas.
  • Šiuo metu ežiuolių žolė ir šaknys plačiai naudojamos farmacijoje. Gaminami homeopatiniai vaistai, maisto papildai, arbatos, tinktūros. 
  • Liaudies medicinoje ežiuolė taip pat patenka į populiariausių augalų 10-tuką, o gal ir 5-tuką!

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.

Rekomenduojamas video

Pasidalinkite su drauge ar draugu:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *